Paliesti ir išgirsti Vilnių

Maršrutas žmonėms su regėjimo negalia

Maršrutas „Paliesti ir išgirsti Vilnių“ skirtas neįprastu būdu pažinti išraiškingus Vilniaus senamiesčio kampelius. 1-1,5 val. pažintinio pasivaikščiojimo metu, jūs įjungsite naujus pojūčius – lytėjimą ir klausą. Vietose, pro kurias jūs galbūt tiesiog praeinate, audiogidas privers jus stabtelti ir jautriai paliesti senojo Vilniaus reljefą, faktūras, medžiagas ir ženklus. O kai kurie objektai į jus prabils patys. Ypač kviečiame šį maršrutą išbandyti regos negalią turinčius žmones, kurių klausa ir lytėjimas yra itin jautrūs. Audiogidas nuosekliai papasakos apie kiekvieną maršruto atkarpą ir aplinką, kuri jūsų lauks, kad jūs saugiai, net ir be asistavimo, pažintumėte miestą, kuris jus supa.

Maršrutą sudarė Andrius Jakučionis, objektų tekstus paruošė Laura Niedzviegienė. Už „Kalbančias skulptūras“ ačiū MO muziejui ir jų pakviestiems žymiems menininkams ir aktoriams.

Pirmyn, Vilnius pasiruošęs pažinčiai su jumis.

Paliesti ir išgirsti Vilnių

1:07

Maršruto žemėlapis

1. Maršruto pradžia

Maršrutą senojo Vilniaus link pradėkime nuo „Karaliaus Mindaugo tilto“ viešojo transporto stotelės Nacionalinio muziejaus pusėje. Apeikime ją, palikdami už nugaros triukšmingą, akmenimis grįstą Arsenalo gatvę ir Neries srovę. Žingsniuokime pėstiesiems skirtu, plytelėmis išklotu taku Katedros link.

Kairėje, jei atidžiai klausysitės, išgirsite tyliai šlamantį ąžuolą, pasodintą 1979 metais, vaikų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjui Hermanui Perelšteinui atminti.

Už 80 metrų nuo stotelės prieisime paminklą vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui.

Plačiau

2. Karaliaus Mindaugo paminklas

Skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas beveik pusketvirto metro aukščio paminklas karalių Mindaugą vaizduoja sėdintį soste ir laikantį karališkąsias regalijas – skeptrą ir valdžios simbolį rutulį. Aplink paminklą  – saulės kalendorius, kuriame sužymėtos ne tik krikščioniškos, bet ir senovės lietuvių tikėjimo šventės. Tai atskleidžia, kad karalius Mindaugas savo religijos atsisakė ne visiškai, o krikščionybės priėmimas iš dalies buvo susijęs su siekiu tapti karaliumi.

Plačiau

3. Skulptūra „Lietuviška baladė“

Aplankę karalių suksime stačiu kampu nuo paminklo į dešinę ir žingsniuosime tolyn apie 65 metrus, kol plytelėmis klotas takas apie 30 laipsnių kampu pasisuks į kairę. Nuo čia iki Valdovų rūmų mums bus likę apie 150 metrų beveik tiesia linija. Artėdami prie Katedros ir Valdovų rūmų, dešinėje pusėje paliksime Vlado Vildžiūno skulptūrą „Lietuviška baladė“, sukurtą dar 1973 metais, minint 650-ąsias Vilniaus metines. Modernistinė skulptūra iš dolomito turi kubistinio stiliaus ir lietuvių liaudies meno elementų. Ji vaizduoja trijų barzdotų senolių biustus. Yra kelios skulptūros aiškinimo versijos. Pirmoji teigia, kad paminklas buvo skirtas trims didiesiems Lietuvos valdovams, kunigaikščiams Mindaugui, Gediminui ir Vytautui. Kita versija – skulptūroje vaizduojamas artojas, karys ir poetas. O kai kas sako, esą joje vaizduojami trys nykštukai. Tikras faktas, kad sovietmečio biurokratijai ji atrodė turinti per daug tautiškumo bruožų, todėl skulptorius gavo papeikimą.

Plačiau

4. Praėjimas tarp Katedros ir Valdovų rūmų

Stabtelkime tarp Valdovų rūmų ir Katedros. Šie didingi pastatai beveik liečiasi, palikdami vos kelių metrų pločio plyšį. Jei stovėdami tarp jų suplosime delnais, išgirsime, kaip, atsimušęs tarp sienų, sklinda aidas. Dešinėje pusėje – Katedra. Daug kartų degusi ir atgimusi, dabartinė Katedra pastatyta pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 1781 metais sukurtą projektą. Nuo tų laikų ji nedaug pakitusi. Kairėje pusėje – XIII amžių menantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Jie buvo atstatyti pagal po kruopelę surinkus archeologinius radinius, istorinius dokumentus ir senovinius piešinius. Tai Lietuvos valstybės ilgaamžiškumo, istorinės savimonės ir kultūrinio paveldo simbolis.

Perėjimu tarp Valdovų rūmų ir Katedros judėsime tiesiai. Maždaug už 45 metrų bus 3 laipteliai aukštyn. Paėję pirmyn dar apie 25 metrus Katedros aikšte, prieisime vieną svarbiausių Vilniaus paminklų.

Plačiau

5. Paminklas Gediminui

Čia sustokime, nes į mus nuo aukšto pjedestalo žvelgia LDK didysis kunigaikštis Gediminas. Bronzinė kunigaikščio Gedimino figūra vaizduojama greta žirgo. Kairėje rankoje jis laiko kalaviją, o pakėlęs dešinę laimina miestą. Lietuvos valdovas pasižymėjo ne tik tvirtu sudėjimu, bet ryžtingu charakteriu. Diplomatinėmis savybėmis garsėjęs valdovas savo krašte paliko nepaprastai gilų pėdsaką. Jei staiga persikeltume į didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikus, atsidurtume dvigubai didesnėje Lietuvos teritorijoje.

Įdomiausia, kad ši skulptūra kalba Algirdo Kaušpėdo balsu. Ji perteikia Andriaus Tapino tekstą. Paklausykime.

Plačiau

6. Pilių maketas

Pagerbę Lietuvos valdovą, sukimės stačiu kampu į dešinę ir, paėję apie 40 metrų Pilies gatvės kryptimi, rasime kitą objektą – liečiamąjį senųjų Vilniaus pilių maketą.

Architektai Gediminas Antanas Sakalis, Algirdas Rasimavičius ir skulptorius Gediminas Piekuras sukūrė lauko maketą „Katedra“, skirtą programai „Kuriu Vilnių“. Savo delnais ir pirštais galite pajusti, kaip atrodė senosios Vilniaus pilys ir kalvos XVI amžiaus antroje pusėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo metu. Remiantis Nacionalinio muziejaus pateiktais istoriniais duomenimis, iš bronzos išlietame makete pavaizduotas Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių ansamblis su Katedra ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais. Sprindis lygus maždaug 50 metrų, tai yra atstumui nuo Katedros varpinės iki Valdovų rūmų. Pasivaikščiokime pirštais po maketą – suraskime pilis, gynybinę sieną, sienos bokštus, aplinkinius miesto pastatus, Neries ir Vilnelės vagas. Plačiai išskėtę rankas, aprėpsite beveik visą pilių teritoriją – nuo buvusios Vilnelės vagos kairėje iki Trijų Kryžių ir Bekešo kalnų šlaitų dešinėje. Smagu, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją galima paliesti.

Dabar už 25 metrų, Pilies gatvės link, saugiai pereisime šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją per Šventaragio gatvę. Perėję gatvę, dešine Pilies gatvės puse keliaukime apie 90 metrų, aplenkdami senąsias gatvės liepas ir kavinės staliukus atkarpos pabaigoje. Tuomet neskubėdami pereikime į kairę trinkelėmis grįstos Pilies gatvės pusę. Nors ja automobiliai važiuoja retai, būkime atidūs ir susitikime prie Pilies ir Bernardinų gatvių kampo – ten lauks kitas netikėtumas.

Plačiau

7. Arbatinukų siena

Ar stovite Pilies gatvėje ties Bernardinų gatvės pradžia? Kairėje jos pusėje atsargiai priėję prie pat sienos kampo ir ištiesę ranką, galite užčiuopti… patį tikriausią arbatinuką. Priešais jus – spalvingų arbatinukų siena, mielai lankoma miestiečių ir turistų. Sienoje, įvairiame aukštyje įmontuota daugiau nei dešimt eksponatų, sukurtų skulptoriaus Eimanto Ludavičiaus. Menininkas tokiu būdu linksmai papuošė anksčiau čia veikusios arbatos parduotuvės sieną. Tyrinėkite atsargiai, nes akmenimis grįsta gatvelė gali būti užtverta masyviais betono vazonais, įėjimą į čia pat esančią parduotuvėlę taip pat puošia gėlių vazonai, be to, dar yra du laipteliai, už kurių galima užkliūti.

Jeigu dabar stovite lauke priešais parduotuvėlės duris, dalis arbatinukų, pritvirtintų durų kairėje, o dar daugiau jų apčiuopsite dešinėje nuo durų. Nebijokite pakelti rankų, nes kai kurie eksponatai yra akių lygyje ar net aukščiau. Arbatinukai dekoruoti simetriškais raštais, zodiako ženklais, žmonių veidais ir kasdienio gyvenimo scenomis. Nuo durų toliausiai į dešinę nutolęs arbatinukas tikrai išskirtinis – jį puošia melsvai išpieštas senojo Vilniaus žemėlapis. Šį arbatinuką rasite nuo durų į dešinę paėję apie dešimt žingsnių. Pirmiausia sienoje apčiuopsite nedidelio lango nišą, tada per ištiestą ranką lango dešinėje pabandykite užčiuopti šį ypatingą arbatinuką.

Dar kartą bėgdami pirštais per sieną, pajuskite visų arbatinukų dydžius ir formas: kai kurie vientisi, o keli sudaryti iš dviejų dalių. Vieni – labai aptakūs, o kiti – griežtesni ir kampuoti. Dalis su elegantiškomis, riestomis ąselėmis, o kiti – su griežta, masyvesne rankena, daugelis pridengti didesniais ir mažesniais dangteliais. Nors arbatinės čia jau nėra, linksma reklama liko.

Šioje vietoje prasideda viena seniausių Vilniuje Bernardinų gatvė, vedanti Šventosios Onos bažnyčios link. Bernardinų gatvė formavosi gotikos laikotarpiu. Ji buvo šalutinė gatvelė greta senojo kelio, jungusio pilies kompleksą su Polocko keliu. Nemaža dalis namų išsaugojo charakteringus XVII ir XVIII a. kiemus, į kuriuos patenkama pro vartus arba arkas. Restauruojant pastatus paliktos autentiško mūro detalės – arkos ir nišos. Anksčiau gatvė buvo metru žemiau, bet, laikui bėgant ir išklojus ją grindiniu, gatvė „paaugo“, o senosios arkos nusileido. Gatvės pradžioje įrengta olandiškomis čerpėmis dengta arka, o tolyn besitęsianti gatvė yra tokia siaura, kad susikibę rankomis 2 žmonės pasiektų jos mūrines sienas. Toliau eisime kairės pusės šaligatviu, stabtelsime už 55-ių metrų ir rasime vieną autentišką arką.

Plačiau

8. Bernardinų gatvės arka

Patyrinėkite vieną iš arkų. Ši arka pasižymi tuo, kad taip pat „susmigusi“ į žemę, o tiksliau, grindinys per laiką pakeltas taip aukštai, kad arkos aukščio belikę tik kiek daugiau nei pusė. Atsistokite priešais arką ir pamatuokite jos aukštį savo ūgiu. Dabar, kai esate taip arti, pusapskritės arkos skliaute, dešinėje pusėje, galite užčiuopti atvirą mūrą. Šioje vietoje buvo nuardytas tinkas ir paliktas stačiakampio formos atviras fragmentas, leidžiantis pažinti istorinius miesto sluoksnius. Šis priekinis arkos lankas vadinama kakta. Kaktoje atidengtos plytos jau gerokai aptrupėjusios, bet, liečiant pirštais, dar įmanoma pajusti, kad skliautas mūrytas lanku ir plytos lyg spinduliai išdėstytos nuo skliauto į šonus ir viršų. Jeigu ne atvirai eksponuojama mūro vieta, nežinotume, kas slepiasi po šiuolaikiška išore, nes senoji mūrinė siena bei arka dabar užtinkuotos ir nudažytos gelsvai. Papildomais dažų sluoksniais bandyta paslėpti ne vieną aplink arką ir joje nupieštą grafitį, bet jų pėdsakų vis dar likę.

Plačiau

9. Mūro sienos fragmentas

Paėję 65 metrus ta pačia puse pirmyn dar kartą sustokime.

Ties Bernardinų gatvės 6-tu namu ranka galite paliesti sieną ir užčiuopti senojo mūro struktūrą. Šioje gatvėje savo namus turėjo ir spaustuvininkas, ir kanauninkas, ir architektas, ir dailininkas. O viename iš namų pas draugą matematiką yra gyvenęs ir poetas Adomas Mickevičius. Tuo metu jis redagavo savo poemą „Gražina“.

Toliau judėsime toliau gatvės kryptimi ir už 100 metrų prieisime Šventojo Mykolo gatvę ir suksime stačiu kampu į dešinę. Nužingsniavę ja tiesiai dar 40 metrų, pereisime į kitą gatvės pusę ir atsidursime priešais Šventojo Mykolo bažnyčios vartus. Čia mūsų lauks skambantys atradimai.

Plačiau

10. Varpų ekspozicija / Bažnytinio paveldo muziejus

Šventojo Mykolo bažnyčios kieme įsikūręs bažnytinio paveldo muziejus. Muziejus ir jo kiemas atviri nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 11 iki 18 valandos. Jei šiandien jis dirba – užeikime vidun: ženkime 2 laiptelius žemyn arba nusileiskime nuožulniu pandusu dešinėje vartų pusėje. Pasukę dešinėn, už 20 metrų prieisime žmogaus lygyje ant stovo nuleistus pačius tikriausius originalius bažnytinius varpus. Prisiartinę prie jų ir ištiesę ranką, galėsime varpus paliesti, o atsargiai stuktelėjus, skirtingo dydžio varpai suskambės 2 skirtingais tonais. Būkite atidūs, nes medinio varpų laikiklio kojos plačiai išsikiša į šonus, todėl galima užkliūti. Patyrinėkite juos liesdami, o aš papasakosiu apie šiuos du pilkai žalsvos spalvos varpus. Vienas didesnis, kitas – šiek tiek mažesnis. Nuo 2009 m. šie varpai eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje, po atviru dangumi, įtvirtinti medžio ir metalo konstrukcijoje, o kadaise jie kabėjo Vilniaus senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčioje. Varpus 1733 m. nuliejo Vilniaus meistras Karolis Gotlybas Šparas.

Pirmiausia patyrinėkime mažesnįjį varpą. 1912 metais šį varpą Ferskis perliejo. Kodėl – nežinia. Liejant išsaugota dalis ankstesnio dekoro formų. Liesdami paviršių, viename varpo šone pajusite vienuolės šventosios Marijos Magdalenos de Paci reljefinį atvaizdą. Kitoje pusėje pavaizduota Jėzaus Nukryžiavimo scena. Aplink varpo korpusą horizontaliai eina kelios iškilios juostos: kai kurios yra puošybinės, su dekoratyviais raštais, dar dviejose horizontaliose linijose galima užčiuopti iškilius įrašus. Viršutinę varpo dalį juosiančioje juostoje pateiktas tekstas liudija, kad varpas priklauso karmelitams. Žemiau parašyta, kas perlietos versijos autorius ir kelintais metais tai padaryta.

Dabar patyrinėkite didįjį varpą. Jis buvo pašventintas pranašo Elijo vardu, tad nenuostabu, jog viename jo šone išlietas pranašo Elijo reljefas. Pranašas rankoje laiko ugninį kalaviją. Kitame varpo liemens šone galima užčiuopti Kristaus Nukryžiavimo sceną, čia pat pavaizduota ir Dievo Motina, šventasis evangelistas Jonas bei šventoji Marija Magdalena. Aplink varpo liemenį horizontaliai driekiasi trys juostos su iškiliais užrašais: viena linija juosia varpo viršutinę dalį, o kitos dvi driekiasi palei apatinį kraštą – viena aukščiau, kita – kiek žemiau. Tekstas liudija, kam varpas priklauso ir skelbia karmelitų devizą. Čia taip pat įamžinta varpo liejimo data – 1733 metai – bei nurodyta skambinimo paskirtis. Galima įžiūrėti ir varpą išliejusio meistro Karolio Gotlybo Šparo signatūrą. Lygiagrečiai užrašų juostoms eina ir skirtingo pločio barokinės ornamentų juostos.

Didžioji maršruto dalis jau patyrinėta, todėl kviečiame atrasti paskutinį įdomybių tašką – kalbančias Literatų gatvės plyteles. Iš bažnyčios kiemo išeikime atbuline tvarka – grįžkime iki kiemo vartų, sekdami bažnyčios tvoros sieną kairėje pusėje. Išėję pro vartus, iš karto sukite kairėn ir eikite 20 metrų šaligatviu, atsargiai aplenkdami galingą medį, o tolėliau – kelio ženklo stulpą. Saugiai judėkite šaligatviu Volano gatve Literatų gatvės link 80 metrų šaligatviu tiesiai, o tada, prieš pereidami į kitą gatvės pusę, sustosime.

Plačiau

11. Literatų g. I dalis

Atsisukite dešinėn į gatvę. Volano gatvė nėra judri, pereikite ją ir atsidursite ties paskutinio maršruto pradžios taške. Pasufleruosime, kad kairėje pusėje yra įsikūręs jaukus „Saint Germain“ (Sen Žermeno) restoranėlis su lauko staliukais, tad gal laikas skaniai atsigaivinti ar užkąsti? O tada – į Literatų gatvę.

Maršruto kulminacijai – trumpa, bet charizmatiška Literatų gatvė, kurios įdomybės prasideda sienoje jums iš dešinės. Pirmoji gatvės dalis tęsiasi net 30 metrų. Dabartinį pavadinimą gatvė gavo tik XX a. pradžioje dėl buvusių čia spaustuvių ir knygynėlių. Dar įdomiau – šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje Adomas Mickevičius nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 metų įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į Bazilijonų vienuolyną. 2011 m. gegužės 28 d. Literatų gatvėje buvo iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai dvejus metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitokias plokšteles ar mažus objektus, skirtus literatams. Mažų glazūrinių plytelių, reljefinių skulptūrinių miniatiūrų ir kitomis technikomis atlikti kūriniai čia tiesiog įmūryti į sieną. Iš pradžių planuota, kad projektas bus laikinas, bet vėliau jis organiškai prigijo. Literatų gatvės sienas puošia daugiau nei 200 miniatiūrinių meno kūrinių, skirtų su Lietuva vienaip ar kitaip susijusiems literatams. Šioje gatvėje yra net trys tokiais kūriniais puoštos sienų atkarpos. Keliaudami per visą gatvę ir tyrinėdami tris jos atkarpas, rasite darbų, skirtų grafomanijai, protėviams už pasakas, nežinomiems kasdienybės poetams arba literatūros žurnalams „Keturi vėjai“ ir„Trečias frontas“. Na ir, žinoma, dedikuotų konkretiems autoriams: Antanui Baranauskui, Janinai Degutytei, Kristijonui Donelaičiui, Sigitui Gedai, Jurgai Ivanauskaitei, Vytautui Kernagiui, Maironiui, Martynui Mažvydui, Oskarui Milašiui, Adomui Mickevičiui, Kristinai Sabaliauskaitei, Tomui Venclovai, Žemaitei ir daugeliui kitų.

Meno kūriniai nedideli, įvairiausių spalvų ir formų: kvadratiniai, stačiakampiai, ovalūs ir apvalūs, iškilūs ir įleisti į sieną. Kai kurie primena mažas, nuo sienos kiek atitrauktas skulptūrėles, kiti yra bareljefo tipo, paveikslo rėmelių ar net dantų formos, primena pašto vokus ir nuotraukas su dedikacijomis. Iš visų išsiskiria keturių menčių sraigtas keturvėjininkams, kompaso korpusas Matui Šalčiui, Pranui Dauniui skirta lentelė su užrašu Brailio raštu bei rašytojams bendrai dedikuota iš sienos į šoną visiškai išlindusi knyga. Visi eksponatai kažkuo įdomūs ir nepaprasti. Ir kas įdomiausia – ši siena yra kalbanti ir ji dabar kalba jums.

Plačiau

12. Literatų g. II dalis

Antra ekspozicijos dalis prasidės už 30 metrų, kitoje gatvės pusėje. Tačiau judėdami link jos, būkite atsargūs – šaligatvį nuo važiuojamosios dalies skiria metro aukščio stulpeliai, o namo sienoje yra langų su langinėmis. Ši miniatiūrų ekspozicijos dalis užima 8 metrus sienos pločio.

Dėmesio – įspėjimas, skirtas jūsų skonio receptoriams. Į kairę pusę nuo ekspozicijos įsikūrusi „Beigelistų“ kepyklėlė, kurios skanėstams tikrai sunku atsispirti. Pasivaišinsite ar ne – čia jūsų reikalas. Mano reikalas – papasakoti apie paskutinę ekspozicijos dalį, kuri prasideda dabar jau dešinėje gatvės pusėje, už 5 metrų ir tęsiasi per visą 16 metrų ilgio sieną.

Bet žinote, pati siena apie save papasakos geriau. Dėmesio – jums skambina. Teksto autorė – Vaiva Grainytė, įgarsino – Rimantė Valiukaitė.

Kad sienos kalbėtų, turbūt įmanoma tik Vilniuje.

Turiu pranešti, kad čia maršruto pabaiga. Eidami tiesiai Literatų gatve, už 75 metrų prieisite Pilies gatvę ir, pasukę dešinėn, nusileisite iki Šventaragio gatvės ir Katedros aikštės.

Malonu, kad leidote laiką su manimi. Nekantraudamas lauksiu kitų susitikimų su jumis. Jūsų Vilnius.

Plačiau
1 / 12