Paliesti ir išgirsti Vilnių

Sveiki, aš esu Vilnius. Per 700 gyvavimo metų sukaupiau daugybę įdomiausių istorijų apie save, savo skverus ir gatves, apie pastatus ir skulptūras, ir, aišku, apie įdomius žmones. Kviečiu susipažinti su manimi iš arčiau, atrasti įvairiausių kampelių ir nelankytų vietų. Keliaudami patirsite neįprastų pojūčių – senamiestyje liesite įdomius objektus ir net girdėsite juos kalbant. Maršrutas papildytas garsiniu vaizdavimu, todėl patogus ir prieinamas regos negalią turintiems žmonėms.

Kad būtų lengviau keliauti, moteriškas balsas jums pasakos ėjimo nuorodas, o aš – apie objektus. Sudėtingesnėse atkarpose išgirsite kelis krypties nuorodų įrašus. Tokiu būdu, po atkarpą nuo vieno objekto iki kito, įveiksite visą maršrutą. 

Rekomenduoju pasiimti vienkartines pirštines – įdomesnius objektus kviesiu paliesti ir patyrinėti. 

Ekskursijos pradžia – viešojo transporto stotelė „Karaliaus Mindaugo tiltas“ Nacionalinio muziejaus pusėje. Ją pasieksite antro, ketvirto, dvylikto, septyniolikto ir dvidešimto maršruto troleibusais.

Jūs jau stotelėje? Tuomet pradedame. Atsisukite nugara į stotelės paviljoną bei gatvę ir eikite trinkelėmis išklotu taku Mindaugo paminklo link apie 60 žingsnių, laikydamiesi kairės pusės. Tako ribą žymi veja ir neaukšti šviestuvai kairėje pusėje. Praeikite vieną šalutinį taką kairėje, juo nesukite, eikite toliau, kol pajusite, kad trinkeles po kojomis pakeitė skaldytų akmenų danga. Neišsigąskite, jei pakeliui žemos ąžuoliukų šakos jums palies galvą. Eikite tiesiai apie 22 žingsnius, kol lazdele užčiuopsite apie 10 centimetrų aukščio paminklo pjedestalą. Ten sustokite ir išklausykite pasakojimą. 

Priešais jus – paminklas vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui. Skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas beveik pusketvirto metro aukščio paminklas karalių Mindaugą vaizduoja sėdintį soste ir laikantį karališkąsias regalijas – skeptrą ir valdžios simbolį rutulį. Aplink paminklą  – saulės kalendorius, kuriame sužymėtos ne tik krikščioniškos, bet ir senovės lietuvių tikėjimo šventės. Tai atskleidžia, kad karalius Mindaugas savo religijos atsisakė ne visiškai, o krikščionybės priėmimas iš dalies buvo susijęs su siekiu tapti karaliumi. 

Dėmesio, link kito objekto keliausime dviem etapais. (pauzė) Pirmasis etapas. Pasisukite ir eikite dešimtos valandos kryptimi, apeidami skritulio formos pjedestalą iš kairės. Eikite tiesiai apie 30 žingsnių, kol atsiremsite į pagrindinius Nacionalinio muziejaus laiptus. Susitiksime ten. 

Jūs jau priešais laiptus? Antras etapas. Pasisukite stačiu kampu dešinėn ir palei laiptus keliaukite tiesiai. Laiptai kairėje pusėje ir skaldytų akmenų danga už 18 žingsnių baigsis, prasidės apie 1,5 m pločio trinkelių takas, kurio ribas žymi veja iš abiejų pusių. Eikite apie 90 žingsnių, kol pabaigoje takas šiek tiek pasisuks dešiniau ir už 5 žingsnių susidurs su jį kertančiu taku. Čia sustokite ir išklausykite dar vieną istoriją.

Tikiuosi, esate trinkelėmis klotų takų sankirtoje. Dešinėje pusėje, parke, po klevais, ant nedidelės kalvos stovi Vlado Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“. Prie jos neikite, o tiesiog išklausykite istoriją apie ją. (pauzė) Skulptūra sukurta 1973 metais, minint 650-ąsias Vilniaus metines. Modernistinė skulptūra iš dolomito turi kubistinio stiliaus ir lietuvių liaudies meno elementų. Ji vaizduoja trijų barzdotų senolių biustus. Yra kelios skulptūros aiškinimo versijos. Pirmoji teigia, kad paminklas buvo skirtas trims didiesiems Lietuvos valdovams, kunigaikščiams Mindaugui, Gediminui ir Vytautui. Kita versija – skulptūroje vaizduojamas artojas, karys ir poetas. O kai kas sako, esą joje vaizduojami trys nykštukai. Tikras faktas, kad sovietmečio biurokratijai ji atrodė turinti per daug tautiškumo bruožų, todėl skulptorius gavo papeikimą. 

Dabar judėkite link pasažo tarp Valdovų rūmų ir Katedros. Pasisukite 10 valandos kampu ir eikite pirmyn. Kryptį išlaikyti padės vejos kraštas dešinėje ir ties tako riba protarpiais išdėstyti apšvietimo stulpai. Už 130 žingsnių prieisite Katedros pastato kampą dešinėje pusėje, kurį užčiuopsite lazdele. Kad priėjote Katedrą,  suprasite ir iš pasikeitusios akustikos, o gal net stipresnio vėjo gūsio tarp pastatų. Susitikime ten. 

Didingi Valdovų rūmų ir Katedros pastatai beveik liečiasi, palikdami vos kelių metrų pločio plyšį. Jei stovėdami tarp jų suplosime delnais, išgirsime, kaip, atsimušęs tarp sienų, sklinda aidas. Dešinėje pusėje – Katedra. Daug kartų degusi ir atgimusi, dabartinė Katedra pastatyta pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 1781 metais sukurtą projektą. Nuo tų laikų ji nedaug pakitusi. Kairėje pusėje – XIII amžių menantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Jie buvo atstatyti pagal po kruopelę surinkus archeologinius radinius, istorinius dokumentus ir senovinius piešinius. Tai Lietuvos valstybės ilgaamžiškumo, istorinės savimonės ir kultūrinio paveldo simbolis. 

Dabar eikite prie paminklo Gediminui. Sekite Katedros siena jums iš dešinės ir eikite tiesiai praėjimu tarp Valdovų rūmų ir Katedros. Maždaug už 90 žingsnių atsiremsite į atitvaro sienutę arba laiptus. Jei atsiremsite į sienutę – apeikite ją kaire puse. Jei atsiremsite į laiptus – apeikite juos dešine puse ir, eidami palei laiptų pakopą jums iš kairės, už 30 žingsnių sustokite. 

Į jus nuo aukšto pjedestalo žvelgia LDK didysis kunigaikštis Gediminas. Bronzinė kunigaikščio Gedimino figūra vaizduojama greta žirgo. Kairėje rankoje jis laiko kalaviją, o pakėlęs dešinę laimina miestą. Lietuvos valdovas pasižymėjo ne tik tvirtu sudėjimu, bet ryžtingu charakteriu. Diplomatinėmis savybėmis garsėjęs valdovas savo krašte paliko nepaprastai gilų pėdsaką. Jei staiga persikeltume į didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikus, atsidurtume dvigubai didesnėje Lietuvos teritorijoje. 

Įdomiausia, kad ši skulptūra kalba Algirdo Kaušpėdo balsu. Ji perteikia Andriaus Tapino tekstą. Paklausykite.

Pasidarėte asmenukę su Lietuvos valdovu? Traukime prie senųjų Vilniaus pilių maketo. Palei laiptus jums iš kairės eikite tiesiai apie 25 žingsnius, kol atsiremsite į sienutę. Tuomet užlipkite 3 laiptelius kairėje ir iš karto pasisukite stačiu kampu dešinėn. Judėkite palei želdinių zoną iš dešinės 25 žingsnius, kol lazdele užčiuopsite, kad šaligatvio plytelių dangą pasikeitė akmens plokštės. Čia pasisukite kairėn ir, sekdami vientiso akmens dangos ribas, už 25 žingsnių prieisite liečiamąjį maketą. Apėję maketą iš dešinės, rasite jo legendą brailio raštu jums po ranka. Išklausykite audio pasakojimą apie šį objektą. 

Architektai Gediminas Antanas Sakalis, Algirdas Rasimavičius ir skulptorius Gediminas Piekuras sukūrė lauko maketą „Katedra“, skirtą programai „Kuriu Vilnių“. Savo delnais ir pirštais galite pajusti, kaip atrodė senosios Vilniaus pilys ir kalvos XVI amžiaus antroje pusėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo metu. Remiantis Nacionalinio muziejaus pateiktais istoriniais duomenimis, iš bronzos išlietame makete pavaizduotas Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių ansamblis su Katedra ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais. Sprindis lygus maždaug 50 metrų, tai yra atstumui nuo Katedros varpinės iki Valdovų rūmų. Pasivaikščiokime pirštais po maketą – suraskime pilis, gynybinę sieną, sienos bokštus, aplinkinius miesto pastatus, Neries ir Vilnelės vagas. Plačiai išskėtę rankas, aprėpsite beveik visą pilių teritoriją – nuo buvusios Vilnelės vagos kairėje iki Trijų Kryžių ir Bekešo kalnų šlaitų dešinėje. Smagu, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją galima paliesti. 

Dabar turėsite pasiekti kairę Pilies gatvės pusę. Laukia du kelionės etapai: pirmas – iki Šventaragio gatvės tolimesnės perėjos, antras – nuo perėjos iki Pilies ir Bernardinų gatvių kampo. (pauzė) Jei esate veidu į maketą, pasisukite stačiu kampu dešinėn ir, jusdami akmens masės dangą, eikite tiesiai apie 30 žingsnių, kol atsiremsite į maždaug metro aukščio akmeninį postamentą. Pasukite stačiu kampu dešinėn ir eikite apie 22 žingsnius iki gatvės kelkraščio. Priėję, pasukite kairėn ir palei kelkraštį jums iš dešinės eikite apie 55 žingsnius iki šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos per Šventaragio gatvę su garsiniu signalu. Sustokite ir palaukite eiti leidžiančio signalo. 

Perėję gatvę pasisukite dešinėn. Šaligatvio plyteles nuo akmenimis grįstos gatvės dešinėje skiria negilus lietaus latakas. Bus paprasčiau, jei seksite juo. Latakas pamažu suks kairėn, eidami palei jį, atsidursite Pilies gatvėje. Esu gyvas miestas, todėl šioje atkarpoje būkite atidūs – neužkliūkite už palikto paspirtuko ar lauko kavinės kėdės. Už 75 žingsnių nuo šviesoforo latakas stačiu kampu suksis kairėn. Eidami palei jį, už 13 žingsnių pasieksite pirmąjį Bernardinų gatvės namą kairėje pusėje. Jį atpažinsite ištiesę ranką krūtinės aukštyje ir užčiuopę iš namo išlindusį… arbatinuką! Susitiksime ten. 

Priešais jus – spalvingų arbatinukų siena, mielai lankoma miestiečių ir turistų. Sienoje, įvairiame aukštyje įmontuota daugiau nei dešimt eksponatų, sukurtų skulptoriaus Eimanto Ludavičiaus. Menininkas tokiu būdu linksmai papuošė anksčiau čia veikusios arbatos parduotuvės sieną. Į dešinę nuo namo kampo, už pusantro metro, yra įėjimas į vyninę su 2 išsikišusiais laipteliais – būkite atsargūs ir neužkliūkite už jų.

Jeigu dabar stovite lauke priešais parduotuvėlės duris, dalis arbatinukų, pritvirtintų durų kairėje, o dar daugiau jų apčiuopsite dešinėje nuo durų. Nebijokite pakelti rankų, nes kai kurie eksponatai yra akių lygyje ar net aukščiau. Arbatinukai dekoruoti simetriškais raštais, zodiako ženklais, žmonių veidais ir kasdienio gyvenimo scenomis. Nuo durų toliausiai į dešinę nutolęs arbatinukas tikrai išskirtinis – jį puošia melsvai išpieštas senojo Vilniaus žemėlapis. 

Pajuskite visų arbatinukų dydžius ir formas: kai kurie vientisi, o keli sudaryti iš dviejų dalių. Vieni – labai aptakūs, o kiti – griežtesni ir kampuoti. Dalis su elegantiškomis, riestomis ąselėmis, o kiti – su griežta, masyvesne rankena, daugelis pridengti didesniais ir mažesniais dangteliais. Nors arbatinės čia jau nėra, linksma reklama liko. 

Nuo arbatinukų sienos eikite kaire šaligatvio puse apie 60 žingsnių, kol lazdele sienoje surasite užmūrytą arką. Tada sustokite. 

Šioje vietoje prasideda viena seniausių Vilniuje Bernardinų gatvė, vedanti Šventosios Onos bažnyčios link. Bernardinų gatvė formavosi gotikos laikotarpiu. Ji buvo šalutinė gatvelė greta senojo kelio, jungusio pilies kompleksą su Polocko keliu. Nemaža dalis namų išsaugojo charakteringus XVII ir XVIII a. kiemus, į kuriuos patenkama pro vartus arba arkas. Restauruojant pastatus paliktos autentiško mūro detalės – arkos ir nišos. Anksčiau gatvė buvo metru žemiau, bet, laikui bėgant ir išklojus ją grindiniu, gatvė „paaugo“, o senosios arkos nusileido. Gatvės pradžioje įrengta olandiškomis čerpėmis dengta arka, o tolyn besitęsianti gatvė yra tokia siaura, kad susikibę rankomis 2 žmonės pasiektų jos mūrines sienas. Toliau eisime kairės pusės šaligatviu, stabtelsime už 55-ių metrų ir rasime vieną autentišką arką.

Vilnius – senas ir dulkių matęs miestas, todėl dabar rekomenduoju apsimauti pirštinę ir patyrinėti objektą ranka. Užmūryta ir niša virtusi arka pasižymi tuo, kad yra „susmigusi“ į žemę, o tiksliau, grindinys per laiką pakeltas taip aukštai, kad arkos aukščio belikę tik kiek daugiau nei pusė. Atsistokite priešais arką ir pamatuokite jos aukštį savo ūgiu. Dabar, kai esate taip arti, pusapskritės arkos skliaute, dešinėje pusėje, galite užčiuopti atvirą mūrą. Šioje vietoje buvo nuardytas tinkas ir paliktas stačiakampio formos atviras fragmentas, leidžiantis pažinti istorinius miesto sluoksnius. Šis priekinis arkos lankas vadinama kakta. Kaktoje atidengtos plytos jau gerokai aptrupėjusios, bet, liečiant pirštais, dar įmanoma pajusti, kad skliautas mūrytas lanku ir plytos lyg spinduliai išdėstytos nuo skliauto į šonus ir viršų. Jeigu ne atvirai eksponuojama mūro vieta, nežinotume, kas slepiasi po šiuolaikiška išore, nes senoji mūrinė siena bei arka dabar užtinkuotos ir nudažytos gelsvai. Papildomais dažų sluoksniais bandyta paslėpti ne vieną aplink arką ir joje nupieštą grafitį, bet jų pėdsakų vis dar likę. 

Dabar – pirmyn šaligatviu ta pačia gatvės puse apie 65 žingsnius. Kairėje pusėje praeisite arką į kiemą. Už 10 žingsnių sustokite. 

Atsisukus į sieną, ranka galite ją paliesti ir užčiuopti senojo mūro struktūrą. Bernardinų gatvė formavosi gotikos laikotarpiu. Ji buvo šalutinė gatvelė greta senojo kelio, jungusio pilies kompleksą su Polocko keliu. Nemaža dalis namų išsaugojo charakteringus XVII ir XVIII a. kiemus, į kuriuos patenkama pro vartus arba arkas. Restauruojant pastatus paliktos autentiško mūro detalės – arkos ir nišos. Anksčiau gatvė buvo metru žemiau, bet, laikui bėgant ir išklojus ją grindiniu, gatvė „paaugo“, o senosios arkos nusileido. 

Šioje gatvėje savo namus turėjo ir spaustuvininkas, ir kanauninkas, ir architektas, ir dailininkas. O viename iš namų pas draugą matematiką yra gyvenęs ir poetas Adomas Mickevičius. Tuo metu jis redagavo savo poemą „Gražina“.

Iš čia į bažnytinio paveldo muziejaus kiemą judėkite 2 etapais. (pauzė) Pirmiausia, pereikite į kitą gatvės pusę, pasukite kairėn ir šaligatviu eikite apie 120 žingsnių. Gatvės gale, jums iš dešinės, bus paskutinio namo kampas. 

Jūs jau prie namo gatvių kampo? Tuomet už namo sukite dešinėn ir eikite siauru šaligatviu tiesiai apie 45 žingsnius. Jums iš dešinės – namų sienos su langinėmis, iš kairės – kelkraštis su šalia sustatytais automobiliais. Suskaičiavę žingsnius, atsisukite kairėn, atidžiai pereikite gatvę ir jūs – priešais bažnyčios kiemo vartus.  Čia jūsų lauks skambantys atradimai. 

Šventojo Mykolo bažnyčios kieme įsikūręs bažnytinio paveldo muziejus. Muziejus ir jo kiemas atviri nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 11 iki 18 valandos. Jei šiandien jis dirba – užeikite vidun: ženkite 2 laiptelius žemyn arba nusileiskime nuožulniu pandusu dešinėje vartų pusėje. Pasukite dešinėn, eikite palei sieną. Už 5 žingsnių saugokitės statmenai į jus kylančių laiptų – tegu jie lieka jums iš dešinės. Dar už 8 žingsnių prie sienos stovi autentiškos, religinės skulptūros iš medžio. Dvi iš jų viena šalia kitos, trečia – už 5 žingsnių nuo pirmųjų. Praėję skulptūras, už kelių žingsnių, ties puse vienuoliktos valandos, prieisite ant stovo nuleistus originalius bažnytinius varpus. Būkite atidūs, nes medinio varpų laikiklio kojos plačiai išsikiša į šonus. Neužkliūkite. 

Ištiesę ranką, galėsime varpus paliesti, o atsargiai stuktelėjus, skirtingo dydžio varpai suskambės 2 skirtingais tonais. Patyrinėkite juos liesdami, o aš papasakosiu apie šiuos du pilkai žalsvos spalvos varpus. Vienas didesnis, kitas – šiek tiek mažesnis. Nuo 2009 m. šie varpai eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje, po atviru dangumi, įtvirtinti medžio ir metalo konstrukcijoje, o kadaise jie kabėjo Vilniaus senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčioje. Varpus 1733 m. nuliejo Vilniaus meistras Karolis Gotlybas Šparas.

Pirmiausia patyrinėkime mažesnįjį varpą. Šis varpas 1912 metais šį varpą Ferskis perliejo. Kodėl – nežinia. Liejant išsaugota dalis ankstesnio dekoro formų. Liesdami paviršių, viename varpo šone pajusite vienuolės šventosios Marijos Magdalenos de Paci reljefinį atvaizdą. Kitoje pusėje pavaizduota Jėzaus Nukryžiavimo scena. Aplink varpo korpusą horizontaliai eina kelios iškilios juostos: kai kurios yra puošybinės, su dekoratyviais raštais, dar dviejose horizontaliose linijose galima užčiuopti iškilius įrašus. Viršutinę varpo dalį juosiančioje juostoje pateiktas tekstas liudija, kad varpas priklauso karmelitams. Žemiau parašyta, kas perlietos versijos autorius ir kelintais metais tai padaryta.

Dabar patyrinėkite didįjį varpą. Jis buvo pašventintas pranašo Elijo vardu, tad nenuostabu, jog viename jo šone išlietas pranašo Elijo reljefas. Pranašas rankoje laiko ugninį kalaviją. Kitame varpo liemens šone galima užčiuopti Kristaus Nukryžiavimo sceną, čia pat pavaizduota ir Dievo Motina, šventasis evangelistas Jonas bei šventoji Marija Magdalena. Aplink varpo liemenį horizontaliai driekiasi trys juostos su iškiliais užrašais: viena linija juosia varpo viršutinę dalį, o kitos dvi driekiasi palei apatinį kraštą – viena aukščiau, kita – kiek žemiau. Tekstas liudija, kam varpas priklauso ir skelbia karmelitų devizą. Čia taip pat įamžinta varpo liejimo data – 1733 metai – bei nurodyta skambinimo paskirtis. Galima įžiūrėti ir varpą išliejusio meistro Karolio Gotlybo Šparo signatūrą. Lygiagrečiai užrašų juostoms eina ir skirtingo pločio barokinės ornamentų juostos. 

Bažnyčios kiemo gilumoje, kairėje pusėje nuo vartų, eksponuojami dar du varpai. Jeigu susidomėsite, praėję vartus palei kairiąją sieną, galite pasiekti ir juos. Ar eiti link – spręskite patys. 

Didžioji maršruto dalis jau ištyrinėta, todėl kviečiame atrasti paskutinį įdomybių tašką – kalbančią Literatų gatvės keramikos miniatiūrų ekspoziciją. 

Iš bažnyčios kiemo eikite atbuline tvarka – grįžkit prie kiemo vartų, sekdami bažnyčios tvoros siena kairėje pusėje. 

Išėję pro vartus, iš karto sukite kairėn. Tik atsargiai, už pirmų kelių žingsnių, viduryje šaligatvio auga storas medis. Nuo vartų eikite 20 žingsnių šaligatviu palei atraminę sienutę kairėje, kol ji (ir jūs kartu) pasisuks puse 11 valandos kampu. Taip eikite link Literatų gatvės. Laikydamiesi šaligatvio dešiniojo krašto už 90 žingsnių prieisite antrą kelio ženklo stulpą. Jį atpažinsite pabaksnoję – jis skamba žemesniu tonu nei pirmasis, o jo kairėje taip pat bus neaukšta atraminė sienutė. 

Šis stulpas žymi vietą, kurioje reikia pasisukti dešinėn (nugara į sienutę) ir pereiti nejudrią Volano gatvę. Užlipę ant šaligatvio kairėje pusėje susiraskite mūrinės tvoros kampą. Sienos kairė karštinė žymės naujo objekto – pirmos Literatų gatvės instaliacijų dalies pradžią. Pasufleruosiu, kairėje pusėje yra įsikūręs jaukus restoranėlis su lauko staliukais, jei sugalvotumėte skaniai atsigaivinti ar užkąsti. 

Maršruto kulminacijai – trumpa, bet charizmatiška Literatų gatvė, kurios įdomybės prasideda sienoje jums iš dešinės. Pirmoji gatvės dalis tęsiasi net 30 metrų. Dabartinį pavadinimą gatvė gavo tik XX a. pradžioje dėl buvusių čia spaustuvių ir knygynėlių. Dar įdomiau – šioje gatvėje, keturių aukštų namo palėpėje Adomas Mickevičius nuomojosi butą. Jame poetas glaudėsi ir per 1823 metų įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į Bazilijonų vienuolyną. 2011 m. gegužės 28 d. Literatų gatvėje buvo iškilmingai atidengta siena, kurioje dailininkai ir kitų sričių menininkai dvejus metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitokias plokšteles ar mažus objektus, skirtus literatams. Mažų glazūrinių plytelių, reljefinių skulptūrinių miniatiūrų ir kitomis technikomis atlikti kūriniai čia tiesiog įmūryti į sieną. Iš pradžių planuota, kad projektas bus laikinas, bet vėliau jis organiškai prigijo. Literatų gatvės sienas puošia daugiau nei 200 miniatiūrinių meno kūrinių, skirtų su Lietuva vienaip ar kitaip susijusiems literatams. Šioje gatvėje yra net trys tokiais kūriniais puoštos sienų atkarpos. Keliaudami per visą gatvę ir tyrinėdami tris jos atkarpas, rasite darbų, skirtų grafomanijai, protėviams už pasakas, nežinomiems kasdienybės poetams arba literatūros žurnalams „Keturi vėjai“ ir„Trečias frontas“. Na ir, žinoma, dedikuotų konkretiems autoriams: Antanui Baranauskui, Janinai Degutytei, Kristijonui Donelaičiui, Sigitui Gedai, Jurgai Ivanauskaitei, Vytautui Kernagiui, Maironiui, Martynui Mažvydui, Oskarui Milašiui, Adomui Mickevičiui, Kristinai Sabaliauskaitei, Tomui Venclovai, Žemaitei ir daugeliui kitų.

Meno kūriniai nedideli, įvairiausių spalvų ir formų: kvadratiniai, stačiakampiai, ovalūs ir apvalūs, iškilūs ir įleisti į sieną. Kai kurie primena mažas, nuo sienos kiek atitrauktas skulptūrėles, kiti yra bareljefo tipo, paveikslo rėmelių ar net dantų formos, primena pašto vokus ir nuotraukas su dedikacijomis. Iš visų išsiskiria keturių menčių sraigtas keturvėjininkams, kompaso korpusas Matui Šalčiui, Pranui Dauniui skirta lentelė su užrašu Brailio raštu bei rašytojams bendrai dedikuota iš sienos į šoną visiškai išlindusi knyga. Visi eksponatai kažkuo įdomūs ir nepaprasti. 

Ekspozicijos pirma dalis baigiasi kelių centimetrų pakilimu ir metalinių grotų tinklu apačioje, neišsigąskite. 

Antra Literatų gatvės miniatiūrų dalis jūsų laukia už maždaug 45 žingsnių nuo pirmosios pabaigos. Apeikite išsikišusio namo kampą ir už jo sukite dešinėn. Eikite palei namo sieną su langinėmis jums iš dešinės ir šaligatvio kraštu su akmens lataku iš kairės. Už 23 žingsnių šalia gatvės latako kairėje prasidės metro aukščio šaligatvį atitveriantys stulpeliai. Pasibaigus namo sienai ir langinėms dešinėje, už dviejų žingsnių prasideda antra ekspozicijos dalis ir tęsiasi apie 15 žingsnių. Iki susitikimo ten. 

Žinote, pati siena apie save papasakos geriau. Dėmesio – jums skambina. Teksto autorė – Vaiva Grainytė, įgarsino – Rimantė Valiukaitė. 

Kad sienos kalbėtų, turbūt įmanoma tik Vilniuje. Dabar – įspėjimas, skirtas jūsų skonio receptoriams. Į kairę pusę nuo ekspozicijos įsikūrusi „Beigelistų“ kepyklėlė, kurios skanėstams tikrai sunku atsispirti. Pasivaišinsite ar ne – čia jūsų reikalas. Mano reikalas pranešti, kad čia maršruto pabaiga. Kildami tiesiai Literatų gatve, už 75 metrų prieisite Pilies gatvę ir galėsite užsisakyti pavėžėjimo paslaugą. Arba, pasukę dešinėn, nusileisite iki Šventaragio gatvės ir Katedros aikštės. 

Malonu, kad leidote laiką su manimi. Nekantraudamas lauksiu kitų susitikimų su jumis. Jūsų Vilnius.