Neries krantais ir tiltais

Jis jungia ir Neries krantus, ir Vilnių su Ryga. Šio vantinio tilto tvirtumą užtikrina įtempti lynai, o jų atsivežė Rygos tiltų meistrai, užbaigę tokio pat tipo Gorkio tilto per Dauguvą statybas Latvijos sostinėje.

Atsiradus tiltui, Vingio parkas tapo pėsčiomis iš centro pasiekiama aktyvių pramogų, kultinių atlikėjų koncertų, Dainų švenčių, oro balionų varžybų vieta. Vingio parke vyko patys gausiausi renginiai Vilniaus istorijoje: į 1988 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotą Molotovo–Ribentropo slaptų protokolų metinių protestą susirinko daugiau nei 250 tūkst. žmonių, 1993 m. rugsėjo 5 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II aukotose mišiose dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių.

Šį maršrutą galima pradėti ir kitoje puikioje vietoje – prie Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemių riboženklio prie pat Neries kranto (54.68615, 25.2573). Tai pilko granito luitas su gotikinės formos Gediminaičių stulpais. Nuo jo matyti abu žaliąjį Žvėryną ir miesto centrą jungiantys tiltai.

Pastatytas 1987 m., kad palengvintų senojo Žvėryno tilto eismo naštą. Šis tiltas kartu su Geležinio Vilko (240 m), liaudyje vadinamu Pedagoginio tiltu, ir vieninteliu tuneliu mieste apjuosia Seimą dviaukšte sankryža. Ilgai veikė kaip miesto centro aplinkkelis keliaujantiems iš Lietuvos šiaurės ir sukantiems į vakarus Trakų ir Kauno link.

Reaguodami į brutalų Ukrainos užpuolimą Lietuvos gatvės menininkai jau pirmąją karo savaitę Pedagoginio tilto betonines atramas panaudojo Ukrainos palaikymo kūriniams eksponuoti. Ilgiausias kūrinys per visą tilto plotį – 30 m mėlynai geltonas laivas. Anot vieno iš kūrėjų Antano Dubros, taip jie išreiškė pyktį užpuolikams ir įamžino pagarbą žūvantiems kariams. Jis geriausiai matyti minant būtent krantine.

Pagal amžių antrasis po Žaliojo. Įstabi visame Vilniuje vienintelė nuo pastatymo 1907 m. nepakitusi struktūra su dviem upės viduryje įbridusiomis „kojomis“. Tiltas prie miesto prijungė kadaise didikų Radvilų valdomus medžioklės plotus, kurie pagal tuomečio savininko nekilnojamojo turto magnato iš Sankt Peterburgo Vasilijaus Martinsono sumanymą virto vasaros poilsio prie vandens ir tarp pušų vieta, vaizdinga medinės „dačų“ architektūros apylinke.

Martinsonas pats pasiūlė miesto dūmai (savivaldybei) finansuoti dalį tilto statybos ir skirti miesto reikmėms keletą sklypų, kad Žvėrynas būtų įtrauktas į miesto ribas. Kaip ir dabar, tai užtikrino lėšas rajono bendrųjų erdvių priežiūrai ir infrastruktūrai.

Po tiltu – sidabrinis pusmėnulis laivas, vienas iš trijų po tiltais įkurdintų Kanuto Vildžiūno „Vilniaus ženklų“, 2010 m. sukurtų Lietuvos nepriklausomybės 20-osioms metinėms paminėti. Šis laivas primena arką, kaip pergalės prieš blogį ir naujos pradžios simbolį.

Jis tapo įžvalgumo paminklu Vilniaus architektūros legendai Algimantui Nasvyčiui. Tiltas aktyviai gyvensenai pasiryžusius vilniečius atvedė į dešinįjį krantą dar 1995 m., kai nei stiklo ir plieno daugiaaukščiais, nei sporto erdvėmis žaliame upės slėnyje, nei Sugiharos sodo sakuromis net nekvepėjo. 

Tuo metu prie upės stovėjo sovietmečio palikti miesto plėtros ženklai – užsienio svečiams statytas viešbutis „Lietuva“ (dabar „Radisson Blue Lietuva“), mugių principu veikusi Centrinė universalinė parduotuvė (dabar CUP) ir uždarytas Revoliucijos muziejus (dabar Nacionalinė dailės galerija). Pro šiuos objektus vingiavo Ukmergės gatvė, tik 2002 m. virtusi Konstitucijos prospektu. Už jos plytėjo Šanchajumi pravardžiuojamos Šnipiškės (Skansenas), gūdus, gausiai gyvenamas, infrastruktūros nepasiektas kaimas. Gal būtent tiltas paskatino modernumo proveržį ir Vilniaus „Sičio“ atsiradimą?

Tiltą nuo 2010 m. puošia dar vienas Kanuto Vildžiūno „Vilniaus ženklas“ – beveik 20 m aukščio nerūdijančiojo plieno skulptūra „Spindulys – ietis“, simbolizuojanti mūsų visų narsą kovojant už šviesą ir laisvę.

Tai pirmoji Neries krantų jungtis Ukmergės ir Rygos link, žinoma nuo XVI a. Tai patvirtina Šv. Rapolo bažnyčia ir šalia jos veikęs jėzuitų, vėliau pijorų vienuolynas ir jų globojama mokykla. Įstabu, kad bažnyčia veikė ir sovietmečiu, joje 20 metų dirbo ir gyveno šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jo garbei 2010 m. prie vartų atidengtas žalvario gėlėmis inkrustuotas lauko akmuo (aut. Jonas Gencevičius). Monsinjoro K. Vasiliausko 100-osioms gimimo metinėms pagerbti Seimas paskyrė 2022 metus. Nuostabi proga įgyvendinti jo priesaką – kad ir meilė, ir broliškumas, ir ištikimybė, ir visos kitos didžiosios vertybės išliktų. 

Tilto pavadinimas prigijo nuo XVIII a. rekonstrukcijos, kai jo medinės dalys buvo nudažytos žaliai. Dabartinė tilto konstrukcija siekia Vilniaus atstatymo po Antrojo pasaulinio karo laikus, mena sovietinį monumentalizmą, granitiniais laiptais pradėjo Neries krantinių prisijaukinimą.

Šis tiltas sujungė krantus 2003 m. Karaliaus Mindaugo karūnavimo 650-ojo jubiliejaus proga ir padovanojo visai Lietuvos valstybingumo dieną, minimą liepos 6-ąją. Kaip ilgai dešiniojo kranto plėtra šiame ruože kliovėsi tik Žaliuoju tiltu, keltais ir sezoniniais plūdurų plaustais. Tilto jau labai reikėjo pirmosios elektrinės statybų XX a. pr. metu, Žalgirio stadiono statyboms po Antrojo pasaulinio karo, taip pat pasiekti varžybas, koncertus, Sąjūdžio suvažiavimą, Roko maršus Koncertų ir sporto rūmuose, lankyti treniruotes atvirajame ir uždarajame baseinuose, „Žalgirio“ ir „Dinamo“ irklavimo bazėse, krepšinio arenoje. Sovietmečiu šiame krante pergalėms augo Lietuvos sporto talentai.

Minant krantu irklavimo bazės likučių galima aptikti ties Olimpinio komiteto pastatu. Būtent čia į treniruotes rinkosi ir Neries vandenis irklais šiaušė „Žalgirio“ klubo irkluotojai. Tarp Mindaugo ir Žirmūnų tiltų gausiausia pasigrožėti Gedimino bokštu ir atsikvėpti skirtų erdvių.

Jis 1966 m. sujungė pirmuosius sovietinio Vilniaus gyvenamuosius rajonus Antakalnį ir Žirmūnus ir palengvino susisiekimą su paupio sporto infrastruktūra. Tada kaip tik vyko antroji  Žirmūnų, pirmojo kompleksiškai plėtojamo rajono, užstatymo banga, tipiniuose blokiniuose daugiabučiuose kūrėsi dešimtys tūkstančių vilniečių. 

Tiltas palengvino jų kasdienes keliones ir priartino būtinąsias tarnybas, pavyzdžiui, gaisrinę pagalbą, kuri nuo 1940 iki 2012 m. skubėjo padėti iš seno geltonplyčio pastato, įsikūrusio prie pat tilto kairiajame krante (T. Kosciuškos g. 34). Modernūs automobiliai ilgainiui ėmė nebetilpti senuose garažuose, ir visa tarnyba buvo iškelta į Bendrąjį pagalbos centrą Šilo tilto prieigose (P. Vileišio g. 20A).

Pats tiltas – tarsi tipinio sovietinio baldų komplekto žurnalinis staliukas grakščiomis atramomis. Jis tiksliai atspindi tuometį „salionų“ stilių. Nuo 2010 m. jį puošia trečiasis Kanuto Vildžiūno „Vilniaus ženklas“ – „Karališkasis obuolys“, kuris, kaip Lietuvos valstybingumo, pirmojo Lietuvos krikšto ir vakarietiškos kultūros simbolis, jį susieja su Karaliaus Mindaugo tiltu.

Tai dar viena jungtis tarp Antakalnio ir Žirmūnų, atidaryta 1999 m. Tiltas pastatytas siaurojo specialiosios paskirties geležinkelio tilto vietoje. Šis geležinkelis – Vilniaus gynybos žiedo dalis, pradėtas kurti dar 1922 m., Lenkijos valdžiai nusprendus, kad geopolitinė padėtis įpareigoja būti pasiruošusiems puolimo grėsmėms iš Rytų. Kompleksą sudarė aplink miestą išdėstyti keturi požeminiai ir keturi antžeminiai ginklų sandėliai, juos jungė siaurasis geležinkelis, kirtęs Nerį dviem specialiai nutiestais tiltais – nuo Vilkpėdės Vingio parko link netoli dabartinio Lazdynų tilto ir nuo Sapieginės iki Šnipiškių (tiksliau, Šeškinės kalno) Šilo tilto vietoje.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sandėliuose buvo prikaupta amunicijos 3–5 savaičių gynybai, tačiau staigus nacistinės Vokietijos puolimas 1941 m. birželį užklupo iš kitos pusės, nei ruoštasi.

Aukštyn nuo Šilo tilto Neries krantai tankiai ir nevaldomai žaliuoja, čiulba paukščiais, gausina miesto bebrų koloniją. Jų galima sutikti Neries žiemos uoste, iškastame Lenkijos valdžios sprendimu 1925 m. laivams ir keltams nuo Neries srovės ir žiemos negandų paslėpti. Krante už gatvės menininkų išmargintos tvoros slepiasi buvusios laivų remonto dirbtuvės.

Šis tiltas Vilniuje ilgiausias. Nuo 1972 m. dar kartą jungia Antakalnio ir Žirmūnų platybes ir palydi keliautojus Nemenčinės kryptimi. Po juo įsikūręs paplūdimys tampa įžanga į Neries rekreacines pramogas, kurias aukštyn upe atkartoja smėlėti krantai ir Valakampių pušynai.

2021 m. Žirmūnų paplūdimys neįgaliesiems pritaikyta poilsio ir maudynių infrastruktūra, smėlio ir vandens švara užsitarnavo Mėlynąją vėliavą – aukščiausią paplūdimio kokybės ženklą. Visoje Lietuvoje tokį garbingą įvertinimą yra turėjusios tik septynios poilsio prie vandens zonos – Nidos ir Juodkrantės, Palangos Birutės parko, I Smiltynės ir II Melnragės Klaipėdoje, Žirmūnų ir Balsio (Žaliųjų ežerų) Vilniuje. Teisė kelti Mėlynąją vėliavą suteikiama tik vienam sezonui.

Pervažiavus ilgiausiu tiltu į kairįjį krantą, yra du pasirinkimai – nerti po tiltu išvažinėtais miško ir pakrantės takais, minti aukštyn upe ir patyrinėti Valakampių paplūdimius arba dviračių takais, vingiuojančiais tarp pramogų parko pušų, Antakalnio pievomis ir P. Vileišio gatve, grįžti centro link.