Naujoji Vilnia

Ilgą laiką kaip nepriklausomas miestas besivysčiusi gamtos ir pramonės dermė

Ir kartu, ir atskirai – taip galėtume apibūdinti Naujosios Vilnios ir Vilniaus santykį. Nors oficialiai šis rajonas yra neatsiejama Lietuvos sostinės dalis, tačiau dar ne taip seniai tai buvo savarankiškas miestas su didelėmis ambicijomis. Žiloje senovėje palei Vilnią apgyvendinta ir malūnais nusėta teritorija vadinta Rokantiškėmis. Didžiausia paskata plėtrai atsirado vėliau, XIX a. antroje pusėje, kai buvo nutiesti imperiniai geležinkeliai Peterburgas–Varšuva ir Liepoja–Romnai. Gavusi šviežią Novovileisko vardą, gyvenvietė išsyk tapostambiu transporto mazgu, kurį atrado net užsienio kapitalistai, spėriai ėmę statyti įvairiausių pramonės įmonių: metalo liejyklų, siuvyklų, lininių audinių, vinių, dalgių, mielių, odos fabrikų, lentpjūvių, malūnų. Po spartaus augimo 1903 m. tuometė Novovileisko gyvenvietė atsiskyrė nuo Mickūnų valsčiaus ir… tapo atskiru miestu! Vis dėlto savivalda pramoninis miestas galėjo džiaugtis ne taip ilgai – po visokeriopų bandymų apibrėžti Naujosios Vilnios statusą galiausiai 1957 m. ji tapo Vilniaus miesto dalimi. Tiesa, nors administraciniu požiūriu Naujoji Vilnia tėra viena iš daugelio sostinės seniūnijų, šios vietos istorija ir charakteris neeiliniai – įsitikinsite tuo susipažindami su įdomiausiais rajono objektais, kurių čia laikmečiai pažėrė išties gausiai.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kuo ypatingi senųjų Naujosios Vilnios kapinių kryžiai?
  • kokio simbolio formos statyta Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė?
  • kiek rajone yra tiltų per Vilnią?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas ypač sudėtingas, dalis gatvių negrįstos, šaligatviai gana prastos būklės.
  • Su gyvūnais tinka.

Maršrutą sudarė ir tekstus parengė „Gatvės gyvos“

  • Trukmė:

    apie 3 val. 10 min., lankantis objektų viduje: apie 4 val.

  • Atstumas:

    apie 11 km / 14,4 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Kučkuriškių popieriaus fabrikas

Nuo seniausių laikų palei Vilnią spietėsi vandens jėga varomos pramonės įmonės – jų pėdsakų rastume Užupyje, Paplaujoje, Pūčkoriuose, Belmonte. Ne išimtis ir Kučkuriškės. Ši vieta ypatinga ne tik tuo, kad išliko nemažas užtvankos suformuotas tvenkinys, bet ir išskirtine istorija. Kučkuriškėse veikusi įmonė vadinama seniausiu fabriku Lietuvoje. 1823 m. popieriaus dirbtuves čia įkūrė turtingas ano meto pramonininkas Vaitiekus Puslovskis. 1844 m. įmonė įsigijo anglišką ruloninę popieriaus gamybos mašiną ir laikoma, kad tada ji iš dirbtuvių tapo tikrų tikriausiu fabriku. Popieriaus gamybos tradicijos šioje vietoje gyvavo itin ilgai – net iki 2001 metų. Pasivaikščiojus po teritoriją galima atpažinti kolonomis puoštą administracinį pastatą, rūškaną gamybinį pastatą su aukštu kaminu, o atidesni ant vienos iš sienų pastebės akmenį su įrėžta 1820 m. data.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užtvankos g. 1
2
Senosios kapinės

Nors apie jas neišliko apčiuopiamų istorinių žinių, senosios Naujosios Vilnios kapinės vertos aplankymo. Čia galima aptikti XIX a. pab. ir XX a. pr. palaidojimų, tarp jų ­– ir Mozerių giminės, turėjusios didelę įtaką Naujajai Vilniai, atstovų. Nors ir nepasižymi puošnumu, bene įdomiausi – kryžiai, pagaminti iš geležinkelio bėgių. Jų čia galima rasti įvairiausių, tiek katalikiškų, tiek stačiatikiškų. Puikus įrodymas, kad miestelis išaugo dėl geležinkelio!

 

Skaityti toliau

Uždaryti

Senosios kapinės
3
Šv. Petro ir Povilo cervkė

Sparčiai augusiame Novovileiske XIX a. pab. vis dar nebuvo padorių maldos namų, todėl gyventojų dvasinius poreikius tenkindavo vadinamosios „cerkvės-vagonai“. Tai buvo mobilios šventyklos, įrengtos vagonuose ir judančios kartu su traukinių sąstatais į atokesnes Rusijos imperijos vietoves. Skaičiuojama, kad XX a. pr. miestelyje jau gyveno per 2000 stačiatikių, todėl 1903 m. imta rūpintis šventyklos statyba. Kadangi miestelyje gyvenę darbininkai buvo neturtingi, viskas klostėsi lėtai. Nuspręsta laikinai pastatyti medinę cerkvę, 1908 m. ji buvo pašventinta, taip pat įkurta rusiška progimnazija. 1914 m. parapija iš Peterburgo gavo pinigų naujos mūrinės cerkvės statybai, tais pačiais metais pakloti pamatiniai akmenys. Iki įžengiant į kraštą vokiečiams 1915 m., mūrinė šventykla jau buvo solidžiai ūgtelėjusi, tačiau dar neįrengta. Per karą mūrinukas nugriautas, o jo plytos panaudotos parako gamyklos statybai. Jokių šios mūrinės cerkvės pėdsakų, neskaitant žole apaugusios kalvelės, neliko. Per 100 metų naujos šventyklos stačiatikiai Naujojoje Vilnioje taip ir nepasistatė, todėl kadaise tik kaip laikina suplanuota medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė ir toliau atlieka pagrindinio šios konfesijos dvasinio centro funkcijas. Tai vienintelė medinė cerkvė Vilniuje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 148
4
Šv. Kazimiero bažnyčia

Vilniuje yra dvi katalikų Šv. Kazimiero bažnyčios: viena – prie Rotušės, o kita – Naujojoje Vilnioje. Kodėl taip nutiko? Atsakymas paprastas ¬– pradėjus statyti bažnyčią Novovileiskas dar laikytas atskiru miestu, todėl pavadinimo dubliavimasis nekėlė klausimų. 1906 m. Vilniaus generalgubernatorius leido statyti katalikų šventyklą, o 1908–1911 m. jau virė darbai pagal produktyvaus inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektą, tiesa, projektas dėl taupumo buvo supaprastintas, jį koregavo S. Houvaltas. Galutinio įrengimo su būtiniausiais liturginiais atributais (altoriais, vargonais, paveikslais) tikintiesiems dar teko palaukti iki pat 1924–1928 m. Neogotikinis geltonų plytų statinys gerai matomas nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų, nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo bažnyčios šventoriaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Palydovo g. 15

I 07.30–09.00

II-V 16.00–19.00

VI 08.00–12.00

VII 07.00–14.00

5
Popieriaus fabriko „pilaitė“

Atsižvelgus į didėjantį žemės ūkio mašinų poreikį 1957 m. buvusio baldų kombinato vietoje įkurta žemės ūkio mašinų gamykla „Neris“. Čia gamintos javų kūlimo mašinos, žolės miltų gamybos agregatai, pašarų granuliavimo ir presavimo įrenginiai, šieno valytuvai, runkelių tarpueilių retintuvai ir daug kitos technikos. 1985–1990 m. iš Naujosios Vilnios kasdien išriedėdavo po 25 vagonus produkcijos – tai didžiausią geležinkelio atšaką turėjusi gamykla rajone. Didelių gabaritų technika pasiekdavo net Kubą, Mongoliją, Afriką. „Neryje“ 9 deš. darbavosi apie 2000 žmonių. Po Nepriklausomybės atkūrimo prie pokyčių neprisitaikęs pramonės gigantas bankrutavo. Bene įspūdingiausias statinys – buvusios gamyklos teritorijoje pūpsanti „pilaitė“, kurioje „Neries“ laikais darbavosi administracija, o vėliau inžinerinės tarnybos. Tačiau „pilaitė“ iškilo XX a. pr. statant „Sofijos“ popieriaus fabriką, kurį įkūrė iš Charkovo atvykęs pirklys Ch. Sinelnikovas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 95
6
Brolių Mozerių fabrikas

Pajutę teritorijos patrauklumą, Novovileiską XIX a. pab. ypač pamėgo pramonininkai-kapitalistai iš Vakarų. Vienas iš pavyzdžių – tai iš Šveicarijos Sankt Galeno kantono atvykę Arnoldas ir Karlas Mozeriai, ties dabartine Pramonės g. 49 teritorija įkūrę mezginių fabriką. Ši pramonės šaka – sena minėto Šveicarijos regiono tradicija. Mozerių fabrike Naujojoje Vilnioje dirbo apie 1200 žmonių. Patys savininkai buvo gerai žinomi piliečiai: Arnoldas laikytas privilegijuotu Rusijos imperijos piliečiu, mokėjusiu ir čionykštes rusų bei lenkų kalbas, o jo brolis Karlas užėmė Novovileisko tarybos pirmininko, o vėliau ir miesto burmistro pozicijas. Po Antrojo pasaulinio karo buvusi Mozerių nuosavybė tapo valstybine Spalio 40-mečio staklių gamykla, konstravusia stakles krumpliaračių gamybai. Pavaikščiojus po gana nemažą teritoriją galima nesunkiai identifikuoti, kurie pramoniniai pastatai priklausė Mozerių laikų gamyklai, kurie – jau sovietmečio.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 49C
7
Gyvenamasis rajonas

Naujosios Vilnios dalys, esančios priešingose upės pusėse, viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. Šiaurinėje dalyje dominuoja individualūs namai, atkakliai besiropščiantys į stačias kalvas, o pietinėje – daugiausia sovietinio laikotarpio viduryje statyti gyvenamųjų namų kvartalai, patogiai išsidėstę plokštumoje. Šiuose namuose butus kadaise gavo daug darbininkų, dirbusių naują industrializacijos bangą sovietmečiu išgyvenusios Naujosios Vilnios gamyklose.

Skaityti toliau

Uždaryti

Darželio g.
8
Psichiatrijos ligoninė

XIX a. pab. Rusijos imperijoje nuspręsta statyti dideles apygardų psichiatrijos ligonines, viena iš jų suplanuota Naujojoje Vilnioje. 1903 m. ligoninė oficialiai atidaryta ir priėmė pirmuosius pacientus. Komplekse buvo 1000 lovų, kurios skirtos penkioms gubernijoms: Vilniaus, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Gardino. Šalia įkurtas kiek daugiau nei hektaro dydžio sodas ir daržas, kuriame darbavosi besigydantieji (tai teritorija tarp upės ir ligoninės, dabar užstatyta gyvenamaisiais namais). Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, gydykla evakuota, prasidėjo ilgas kariuomenių šeimininkavimo periodas. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, paskui – sovietų daliniai, per Antrąjį pasaulinį karą trejus metus – naciai, čia įkūrę belaisvių stovyklą (belaisvių kapinės yra šiek tiek į rytus nuo ligoninės), pokariu vėl grįžo sovietai. Karo metais nukentėjo kai kurie korpusai, pietrytiniai taip ir liko neatstatyti, todėl kompleksas neteko savo pirminės formos – iš paukščio skrydžio žiūrint jis priminė rusišką dvigalvį erelį. 1961 m. psichiatrijos ligoninė atnaujino veiklą. Joje atsidurdavo ir tie, kurie nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, juokaujama, kad savo „skyrius“ turėjo ir Dailininkų bei Rašytojų sąjungos. Ligoninės kiemą puošia dekoratyvinė Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Parko g. 21
9
Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos dalimi, psichiatrijos ligoninės pastatuose įrengtos kareivinės 13-ajam Vilniaus ulonų pulkui. Dideliam karių skaičiui aptarnauti buvo nuspręsta pastatyti naują bažnyčią, mat miestelyje veikusi Šv. Kazimiero bažnyčia buvo per toli. Karinės įgulos bažnyčia, kurią planuota pavadinti Šv. Stanislovo Kostkos vardu, pradėta statyti 1938 m., bet atidarymo nesulaukė – nors išoriškai buvo beveik baigta, tačiau interjero įrengti nespėta. Pokariu pastatas priklausė psichiatrijos ligoninei, tačiau buvo naudojamas kaip parduotuvė, vyno sandėliai, dirbtuvės, net šaudykla. 2002 m. ligoninė perdavė bažnyčią Vilniaus arkivyskupijai, parapijai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės pavadinimas. 2005 m. bažnyčia buvo pašventinta ir pirmą kartą nuo jos pastatymo atitiko savo pirminę paskirtį.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pergalės g. 34a

I-VII 08.00–19.00

10
„Draugystė“

1959 m. Naujosios Vilnios centre buvo pastatytas „Draugystės“ kino teatras. Jo projektas tipinis, panašiu metu buvo pastatyti identiški kino teatrai „Tėvynė“ (Vilniuje, Kalvarijų g.), „Draugystė“ (Ukmergėje), „Aurora“ (Klaipėdoje) ir daugelyje kitų SSRS miestų. 1992 m. „Draugystei“ atėjo sunkus metas – nebegalėdamas padengti išlaidų, kino teatras paprašė išjungti patalpų šildymą. Dar kurį laiką jame vyko nereguliarios filmų peržiūros, tačiau retai, po truputį patalpose atsirado kitų nuomininkų, žemės sklypą įsigijo „Rimi“, „Iki“ savininkai, o galų gale 2007 m. – „Maxima“. Nors krizė ir pristabdė parduotuvės įrengimo planus, tačiau 2011 m. vasarą prasidėjo darbai, o 2012 m. gegužę ji buvo oficialiai atidaryta. Kino teatrą pertvarkant į parduotuvę, galinė pastato dalis buvo nugriauta, o priekinė – palikta. Viduje išliko šiek tiek buvusio interjero, kolonos, todėl tai vienas originaliausių Vilniaus prekybos centrų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Stepono Batoro g. 43

I-VII 07.00–22.00

11
Geležinkelio stotis

Nesuklysime pasakę, kad Naujajai Vilniai išaugti padėjo geležinkelis. 1871–1873 m. jau egzistavusią Peterburgo–Varšuvos liniją skersai perkirto nauja Liepojos–Romnų (Либаво-Роменская) trasa, turėjusi sujungti Ukrainos javų ūkius su piečiausiu Rusijos imperijos uostu Baltijos jūroje – Liepoja. Ties Novovileisku atsiradus kelių atsišakojimui, ši vieta tapo svarbiu geležinkelio mazgu: 1872 m. čia pastatyta II klasės mūrinė stotis su pailgu keleivių namu, sandėliu (pakhauzu) ir garvežių depu. Abipus bėgių išliko didžioji dauguma XIX a. antr. p. administracinių ir gyvenamųjų statinių. Dabartinis stoties pastatas pastatytas XX a. 8 deš. elektrifikuojant geležinkelį, o senasis keleivių rūmų pastatas buvo tarp peronų, bėgių juosiamas tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Tremtinių atminimui 1991 m. stoties aikštėje pastatytas paminklas „Prarastoji karta“. Jam panaudoti geležinkelio bėgiai. Greta stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, panašus į tuos, kuriais buvo išvežami žmonės. Naujoji Vilnia buvo paskutinė tremtinių stotelė dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 147
12
Dūmų fabrikas

1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje iš Berlyno atvykę pramonininkai įkūrė vinių gamybos įmonę. 1884 m. ją nusipirko vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko žmogus, Emilis Possehlis (1850–1919) ir smarkiai išplėtė. Į fabriką buvo nutiesta nuosava 0,10 varsto geležinkelio atšaka (išlikusi), pakviesta 60 specialistų iš Austrijos ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai. Žaliavą tiekė E. Possehliui priklausančios plieno liejyklos Švedijoje. 1900 m. šie dalgiai eksponuoti ir palankiai įvertinti Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, iki Pirmojo pasaulinio karo pasiektas įspūdingas 3 mln. dalgių per metus produktyvumas. Kartais teigiama, kad tai buvo didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas. 1948 m. sovietinė valdžia buvusį fabriką reorganizavo į dažymo aparatų gamyklą (vietinių vadintą „pokraske“), atsirado daug naujų priestatų, į pietus paslinkta Vilnios vaga. Teritorijoje išlikę ne tik „pokraskės“, bet ir E. Possehlio dalgių fabriko vandens bokštas, administracinis ir gamybiniai pastatai. 2020 m. teritorijoje duris atvėrė „Dūmų fabrikas“ – „Sakiškių alaus“ darykla ir 1200 kv. m. parodų erdvė. „Dūmų fabrike“ rengiamos ekskursijos, degustacijos, parodos. Retkarčiais dar E. Possehlio tiestais bėgiais į teritoriją įvažiuoja net užsakomieji traukiniai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dūmų g. 3

Lankomas renginių metu, daugiau informacijos www.dumufabrikas.lt

13
Rokantiškių piliavietė

Kelionę užbaikime tarsi apsukdami istorijos ratą ir prisiliesdami prie giliausių vietovės šaknų – Rokantiškių piliavietės. Ant šio stataus 35–40 m aukščio kalno kadaise stovėjo sena pilis, pasak padavimų, iškilusi dar XII a. kunigaikščio Alšio pastangomis. Tiesa, tokiam pilies datavimui pagrįsti trūksta istorinių duomenų, vėlesni ir patikimesni šaltiniai sako – nuo XVI a. pilį valdė Goštautai, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Pacai. Iš tiesų, atlikus archeologinius tyrimus ir aptikus pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad kalno viršūnėje buvo rūmai. Pilies būta tikrai puošnios, joje lankėsi aukščiausi to meto pareigūnai, aplinkiniuose miškuose vykdavo medžioklės. XVII a. vid. Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu pilis buvo sudeginta, su laiku ji sunyko ir apaugo mišku. Dabar pilies likučiai yra užkonservuoti po žeme ir pažymėti raudonomis trinkelėmis. Atkreipkite dėmesį į piečiau esančio kaimo – Strielčiukų – pavadinimo kilmę. Jis susijęs su kadaise kaime apgyvendintais pilies gynėjais (nuo žodžio „šaulys“, rus. стрелок, lenk. strzelec).

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
14

Maršruto žemėlapis

Kučkuriškių popieriaus fabrikas

Nuo seniausių laikų palei Vilnią spietėsi vandens jėga varomos pramonės įmonės – jų pėdsakų rastume Užupyje, Paplaujoje, Pūčkoriuose, Belmonte. Ne išimtis ir Kučkuriškės. Ši vieta ypatinga ne tik tuo, kad išliko nemažas užtvankos suformuotas tvenkinys, bet ir išskirtine istorija. Kučkuriškėse veikusi įmonė vadinama seniausiu fabriku Lietuvoje. 1823 m. popieriaus dirbtuves čia įkūrė turtingas ano meto pramonininkas Vaitiekus Puslovskis. 1844 m. įmonė įsigijo anglišką ruloninę popieriaus gamybos mašiną ir laikoma, kad tada ji iš dirbtuvių tapo tikrų tikriausiu fabriku. Popieriaus gamybos tradicijos šioje vietoje gyvavo itin ilgai – net iki 2001 metų. Pasivaikščiojus po teritoriją galima atpažinti kolonomis puoštą administracinį pastatą, rūškaną gamybinį pastatą su aukštu kaminu, o atidesni ant vienos iš sienų pastebės akmenį su įrėžta 1820 m. data.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užtvankos g. 1
Senosios kapinės

Nors apie jas neišliko apčiuopiamų istorinių žinių, senosios Naujosios Vilnios kapinės vertos aplankymo. Čia galima aptikti XIX a. pab. ir XX a. pr. palaidojimų, tarp jų ­– ir Mozerių giminės, turėjusios didelę įtaką Naujajai Vilniai, atstovų. Nors ir nepasižymi puošnumu, bene įdomiausi – kryžiai, pagaminti iš geležinkelio bėgių. Jų čia galima rasti įvairiausių, tiek katalikiškų, tiek stačiatikiškų. Puikus įrodymas, kad miestelis išaugo dėl geležinkelio!

 

Skaityti toliau

Uždaryti

Senosios kapinės
Šv. Petro ir Povilo cervkė

Sparčiai augusiame Novovileiske XIX a. pab. vis dar nebuvo padorių maldos namų, todėl gyventojų dvasinius poreikius tenkindavo vadinamosios „cerkvės-vagonai“. Tai buvo mobilios šventyklos, įrengtos vagonuose ir judančios kartu su traukinių sąstatais į atokesnes Rusijos imperijos vietoves. Skaičiuojama, kad XX a. pr. miestelyje jau gyveno per 2000 stačiatikių, todėl 1903 m. imta rūpintis šventyklos statyba. Kadangi miestelyje gyvenę darbininkai buvo neturtingi, viskas klostėsi lėtai. Nuspręsta laikinai pastatyti medinę cerkvę, 1908 m. ji buvo pašventinta, taip pat įkurta rusiška progimnazija. 1914 m. parapija iš Peterburgo gavo pinigų naujos mūrinės cerkvės statybai, tais pačiais metais pakloti pamatiniai akmenys. Iki įžengiant į kraštą vokiečiams 1915 m., mūrinė šventykla jau buvo solidžiai ūgtelėjusi, tačiau dar neįrengta. Per karą mūrinukas nugriautas, o jo plytos panaudotos parako gamyklos statybai. Jokių šios mūrinės cerkvės pėdsakų, neskaitant žole apaugusios kalvelės, neliko. Per 100 metų naujos šventyklos stačiatikiai Naujojoje Vilnioje taip ir nepasistatė, todėl kadaise tik kaip laikina suplanuota medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė ir toliau atlieka pagrindinio šios konfesijos dvasinio centro funkcijas. Tai vienintelė medinė cerkvė Vilniuje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 148
Šv. Kazimiero bažnyčia

Vilniuje yra dvi katalikų Šv. Kazimiero bažnyčios: viena – prie Rotušės, o kita – Naujojoje Vilnioje. Kodėl taip nutiko? Atsakymas paprastas ¬– pradėjus statyti bažnyčią Novovileiskas dar laikytas atskiru miestu, todėl pavadinimo dubliavimasis nekėlė klausimų. 1906 m. Vilniaus generalgubernatorius leido statyti katalikų šventyklą, o 1908–1911 m. jau virė darbai pagal produktyvaus inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektą, tiesa, projektas dėl taupumo buvo supaprastintas, jį koregavo S. Houvaltas. Galutinio įrengimo su būtiniausiais liturginiais atributais (altoriais, vargonais, paveikslais) tikintiesiems dar teko palaukti iki pat 1924–1928 m. Neogotikinis geltonų plytų statinys gerai matomas nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų, nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo bažnyčios šventoriaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Palydovo g. 15

I 07.30–09.00

II-V 16.00–19.00

VI 08.00–12.00

VII 07.00–14.00

Popieriaus fabriko „pilaitė“

Atsižvelgus į didėjantį žemės ūkio mašinų poreikį 1957 m. buvusio baldų kombinato vietoje įkurta žemės ūkio mašinų gamykla „Neris“. Čia gamintos javų kūlimo mašinos, žolės miltų gamybos agregatai, pašarų granuliavimo ir presavimo įrenginiai, šieno valytuvai, runkelių tarpueilių retintuvai ir daug kitos technikos. 1985–1990 m. iš Naujosios Vilnios kasdien išriedėdavo po 25 vagonus produkcijos – tai didžiausią geležinkelio atšaką turėjusi gamykla rajone. Didelių gabaritų technika pasiekdavo net Kubą, Mongoliją, Afriką. „Neryje“ 9 deš. darbavosi apie 2000 žmonių. Po Nepriklausomybės atkūrimo prie pokyčių neprisitaikęs pramonės gigantas bankrutavo. Bene įspūdingiausias statinys – buvusios gamyklos teritorijoje pūpsanti „pilaitė“, kurioje „Neries“ laikais darbavosi administracija, o vėliau inžinerinės tarnybos. Tačiau „pilaitė“ iškilo XX a. pr. statant „Sofijos“ popieriaus fabriką, kurį įkūrė iš Charkovo atvykęs pirklys Ch. Sinelnikovas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 95
Brolių Mozerių fabrikas

Pajutę teritorijos patrauklumą, Novovileiską XIX a. pab. ypač pamėgo pramonininkai-kapitalistai iš Vakarų. Vienas iš pavyzdžių – tai iš Šveicarijos Sankt Galeno kantono atvykę Arnoldas ir Karlas Mozeriai, ties dabartine Pramonės g. 49 teritorija įkūrę mezginių fabriką. Ši pramonės šaka – sena minėto Šveicarijos regiono tradicija. Mozerių fabrike Naujojoje Vilnioje dirbo apie 1200 žmonių. Patys savininkai buvo gerai žinomi piliečiai: Arnoldas laikytas privilegijuotu Rusijos imperijos piliečiu, mokėjusiu ir čionykštes rusų bei lenkų kalbas, o jo brolis Karlas užėmė Novovileisko tarybos pirmininko, o vėliau ir miesto burmistro pozicijas. Po Antrojo pasaulinio karo buvusi Mozerių nuosavybė tapo valstybine Spalio 40-mečio staklių gamykla, konstravusia stakles krumpliaračių gamybai. Pavaikščiojus po gana nemažą teritoriją galima nesunkiai identifikuoti, kurie pramoniniai pastatai priklausė Mozerių laikų gamyklai, kurie – jau sovietmečio.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 49C
Gyvenamasis rajonas

Naujosios Vilnios dalys, esančios priešingose upės pusėse, viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. Šiaurinėje dalyje dominuoja individualūs namai, atkakliai besiropščiantys į stačias kalvas, o pietinėje – daugiausia sovietinio laikotarpio viduryje statyti gyvenamųjų namų kvartalai, patogiai išsidėstę plokštumoje. Šiuose namuose butus kadaise gavo daug darbininkų, dirbusių naują industrializacijos bangą sovietmečiu išgyvenusios Naujosios Vilnios gamyklose.

Skaityti toliau

Uždaryti

Darželio g.
Psichiatrijos ligoninė

XIX a. pab. Rusijos imperijoje nuspręsta statyti dideles apygardų psichiatrijos ligonines, viena iš jų suplanuota Naujojoje Vilnioje. 1903 m. ligoninė oficialiai atidaryta ir priėmė pirmuosius pacientus. Komplekse buvo 1000 lovų, kurios skirtos penkioms gubernijoms: Vilniaus, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Gardino. Šalia įkurtas kiek daugiau nei hektaro dydžio sodas ir daržas, kuriame darbavosi besigydantieji (tai teritorija tarp upės ir ligoninės, dabar užstatyta gyvenamaisiais namais). Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, gydykla evakuota, prasidėjo ilgas kariuomenių šeimininkavimo periodas. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, paskui – sovietų daliniai, per Antrąjį pasaulinį karą trejus metus – naciai, čia įkūrę belaisvių stovyklą (belaisvių kapinės yra šiek tiek į rytus nuo ligoninės), pokariu vėl grįžo sovietai. Karo metais nukentėjo kai kurie korpusai, pietrytiniai taip ir liko neatstatyti, todėl kompleksas neteko savo pirminės formos – iš paukščio skrydžio žiūrint jis priminė rusišką dvigalvį erelį. 1961 m. psichiatrijos ligoninė atnaujino veiklą. Joje atsidurdavo ir tie, kurie nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, juokaujama, kad savo „skyrius“ turėjo ir Dailininkų bei Rašytojų sąjungos. Ligoninės kiemą puošia dekoratyvinė Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Parko g. 21
Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos dalimi, psichiatrijos ligoninės pastatuose įrengtos kareivinės 13-ajam Vilniaus ulonų pulkui. Dideliam karių skaičiui aptarnauti buvo nuspręsta pastatyti naują bažnyčią, mat miestelyje veikusi Šv. Kazimiero bažnyčia buvo per toli. Karinės įgulos bažnyčia, kurią planuota pavadinti Šv. Stanislovo Kostkos vardu, pradėta statyti 1938 m., bet atidarymo nesulaukė – nors išoriškai buvo beveik baigta, tačiau interjero įrengti nespėta. Pokariu pastatas priklausė psichiatrijos ligoninei, tačiau buvo naudojamas kaip parduotuvė, vyno sandėliai, dirbtuvės, net šaudykla. 2002 m. ligoninė perdavė bažnyčią Vilniaus arkivyskupijai, parapijai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės pavadinimas. 2005 m. bažnyčia buvo pašventinta ir pirmą kartą nuo jos pastatymo atitiko savo pirminę paskirtį.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pergalės g. 34a

I-VII 08.00–19.00

„Draugystė“

1959 m. Naujosios Vilnios centre buvo pastatytas „Draugystės“ kino teatras. Jo projektas tipinis, panašiu metu buvo pastatyti identiški kino teatrai „Tėvynė“ (Vilniuje, Kalvarijų g.), „Draugystė“ (Ukmergėje), „Aurora“ (Klaipėdoje) ir daugelyje kitų SSRS miestų. 1992 m. „Draugystei“ atėjo sunkus metas – nebegalėdamas padengti išlaidų, kino teatras paprašė išjungti patalpų šildymą. Dar kurį laiką jame vyko nereguliarios filmų peržiūros, tačiau retai, po truputį patalpose atsirado kitų nuomininkų, žemės sklypą įsigijo „Rimi“, „Iki“ savininkai, o galų gale 2007 m. – „Maxima“. Nors krizė ir pristabdė parduotuvės įrengimo planus, tačiau 2011 m. vasarą prasidėjo darbai, o 2012 m. gegužę ji buvo oficialiai atidaryta. Kino teatrą pertvarkant į parduotuvę, galinė pastato dalis buvo nugriauta, o priekinė – palikta. Viduje išliko šiek tiek buvusio interjero, kolonos, todėl tai vienas originaliausių Vilniaus prekybos centrų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Stepono Batoro g. 43

I-VII 07.00–22.00

Geležinkelio stotis

Nesuklysime pasakę, kad Naujajai Vilniai išaugti padėjo geležinkelis. 1871–1873 m. jau egzistavusią Peterburgo–Varšuvos liniją skersai perkirto nauja Liepojos–Romnų (Либаво-Роменская) trasa, turėjusi sujungti Ukrainos javų ūkius su piečiausiu Rusijos imperijos uostu Baltijos jūroje – Liepoja. Ties Novovileisku atsiradus kelių atsišakojimui, ši vieta tapo svarbiu geležinkelio mazgu: 1872 m. čia pastatyta II klasės mūrinė stotis su pailgu keleivių namu, sandėliu (pakhauzu) ir garvežių depu. Abipus bėgių išliko didžioji dauguma XIX a. antr. p. administracinių ir gyvenamųjų statinių. Dabartinis stoties pastatas pastatytas XX a. 8 deš. elektrifikuojant geležinkelį, o senasis keleivių rūmų pastatas buvo tarp peronų, bėgių juosiamas tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Tremtinių atminimui 1991 m. stoties aikštėje pastatytas paminklas „Prarastoji karta“. Jam panaudoti geležinkelio bėgiai. Greta stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, panašus į tuos, kuriais buvo išvežami žmonės. Naujoji Vilnia buvo paskutinė tremtinių stotelė dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 147
Dūmų fabrikas

1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje iš Berlyno atvykę pramonininkai įkūrė vinių gamybos įmonę. 1884 m. ją nusipirko vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko žmogus, Emilis Possehlis (1850–1919) ir smarkiai išplėtė. Į fabriką buvo nutiesta nuosava 0,10 varsto geležinkelio atšaka (išlikusi), pakviesta 60 specialistų iš Austrijos ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai. Žaliavą tiekė E. Possehliui priklausančios plieno liejyklos Švedijoje. 1900 m. šie dalgiai eksponuoti ir palankiai įvertinti Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, iki Pirmojo pasaulinio karo pasiektas įspūdingas 3 mln. dalgių per metus produktyvumas. Kartais teigiama, kad tai buvo didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas. 1948 m. sovietinė valdžia buvusį fabriką reorganizavo į dažymo aparatų gamyklą (vietinių vadintą „pokraske“), atsirado daug naujų priestatų, į pietus paslinkta Vilnios vaga. Teritorijoje išlikę ne tik „pokraskės“, bet ir E. Possehlio dalgių fabriko vandens bokštas, administracinis ir gamybiniai pastatai. 2020 m. teritorijoje duris atvėrė „Dūmų fabrikas“ – „Sakiškių alaus“ darykla ir 1200 kv. m. parodų erdvė. „Dūmų fabrike“ rengiamos ekskursijos, degustacijos, parodos. Retkarčiais dar E. Possehlio tiestais bėgiais į teritoriją įvažiuoja net užsakomieji traukiniai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dūmų g. 3

Lankomas renginių metu, daugiau informacijos www.dumufabrikas.lt

Rokantiškių piliavietė

Kelionę užbaikime tarsi apsukdami istorijos ratą ir prisiliesdami prie giliausių vietovės šaknų – Rokantiškių piliavietės. Ant šio stataus 35–40 m aukščio kalno kadaise stovėjo sena pilis, pasak padavimų, iškilusi dar XII a. kunigaikščio Alšio pastangomis. Tiesa, tokiam pilies datavimui pagrįsti trūksta istorinių duomenų, vėlesni ir patikimesni šaltiniai sako – nuo XVI a. pilį valdė Goštautai, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Pacai. Iš tiesų, atlikus archeologinius tyrimus ir aptikus pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad kalno viršūnėje buvo rūmai. Pilies būta tikrai puošnios, joje lankėsi aukščiausi to meto pareigūnai, aplinkiniuose miškuose vykdavo medžioklės. XVII a. vid. Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu pilis buvo sudeginta, su laiku ji sunyko ir apaugo mišku. Dabar pilies likučiai yra užkonservuoti po žeme ir pažymėti raudonomis trinkelėmis. Atkreipkite dėmesį į piečiau esančio kaimo – Strielčiukų – pavadinimo kilmę. Jis susijęs su kadaise kaime apgyvendintais pilies gynėjais (nuo žodžio „šaulys“, rus. стрелок, lenk. strzelec).

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje