Naujoji Vilnia

Ilgą laiką kaip nepriklausomas miestas besivysčiusi gamtos ir pramonės dermė

Jei Jus traukia gamtos ir pramonės dermė, mėgstate alternatyvias erdves, o gal net girdėjote neigiamų stereotipų apie Naująją Vilnią – privalote su ja susipažinti. Lankantis šiame rajone galima kone visiškai pamiršti Vilnių, nes 1903 m. tuometis Novovileiskas gavo atskiro miesto statusą ir plėtojosi savarankiškai. Net ir šiandien retas kuris pritartų minčiai, kad Naujoji Vilnia yra tokia pati Vilniaus dalis kaip Antakalnis, Žirmūnai ar Viršuliškės. Išbandysiantys šį maršrutą pirmiausia apžvelgs rajoną nuo Rokantiškių kalno, o vėliau leisis į atradimų kupiną kelionę, kurioje lauks nuo XIX a. pab. veikę fabrikai, originalios krikščionių šventovės, puošnūs geležinkelininkų pastatai ir įspūdingų gabaritų bei įdomios istorijos psichiatrinės ligoninės kompleksas. Rajono vardas sufleruoja, kad bet kuriuo metu maršrutą galima pakreipti taip, jog atsidurtumėte prie smagiai šniokščiančios Vilnelės.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kodėl Vilniaus mieste yra dvi katalikiškos Šv. Kazimiero bažnyčios?
  • kokio simbolio formos statyta Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė?
  • kokią įtaką Naujosios Vilnios augimui padarė geležinkelis?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas ypač sudėtingas, dalis gatvių negrįstos, šaligatviai gana prastos būklės.
  • Su gyvūnais tinka.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 2 val. 30 min., lankantis objektų viduje: apie 3 val. 15 min.

  • Atstumas:

    apie 8,5 km / 11,1 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Rokantiškių piliavietė

Ant stataus 35–40 m aukščio kalno Rokantiškėse kadaise stovėjo sena pilis, pasak padavimų, iškilusi dar XII a. kunigaikščio Alšio pastangomis. Tiesa, tokiam pilies datavimui pagrįsti trūksta istorinių duomenų. Vėlesni šaltiniai patikimesni – nuo XVI a. pilį valdė Goštautai, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Pacai. Iš tiesų, atlikus arche – ologinius tyrimus ir aptikus pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nusta – tyta, kad kalno viršūnėje buvo rūmai. Pilies būta tikrai puošnios, joje lankėsi aukščiausi to meto pareigūnai, aplinkiniuose miškuose vykdavo medžioklės. XVII a. vid. Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu pilis buvo sudeginta, su laiku ji sunyko ir apaugo mišku. Pilies likučiai šiuo metu užkonservuoti, pažymėti raudonomis trinkelėmis, įrengta apžvalgos aikštelė ir pažintiniai takai. Atkreipkite dėmesį į piečiau esančio kaimo – Strielčiukų – slavišką pavadinimo kilmę. Jis susijęs su kadaise kaime apgyvendintais pilies gynėjais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
2
Dalgių fabrikas

1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje iš Berlyno atvykę pramonininkai įkūrė vinių gamybos įmonę. 1882 m. ją nusipirko vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko žmogus, Emilis Possehlis (1850–1919) ir smarkiai išplėtė. Į fabriką buvo nutiesta nuosava 0,10 varsto geležinkelio atšaka (išlikusi ir retkarčiais naudojama iki šiol), pasikviesta 60 specialistų iš Štirijos (Steiermark, dab. Austrija) ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai. Žaliavą tiekė Possehliui priklausiusios plieno liejyklos Švedijoje. 1900 m. šie dalgiai buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, iki Pirmojo pasaulinio karo pasiektas įspūdingas 3 mln. dalgių per metus produktyvumas. Kartais teigiama, kad tai buvo didžiausias pasaulyje pasaginių vinių ir dalgių fabrikas. Egzistuoja versija, kad vieno tipo dalgis rusiškai vadinamas литовка būtent dėl šiame fabrike gamintų aukštos kokybės dalgių. Fabrikas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. jis reorganizuotas į dažymo aparatų gamyklą (vietinių vadinama „pokraske“), atsirado daug naujų priestatų, į pietus paslinkta Vilnios vaga. Teritorijoje išlikę ne tik „pokraskės“, bet ir Possehlio dalgių fabriko vandens bokštas, administracinis ir gamybiniai pastatai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dūmų g. 3
3
Šv. Petro ir Povilo cervkė

XX a. pr. Novovileiske jau gyveno per 2000 stačiatikių, todėl 1903 m. pradėta rūpintis šventyklos statyba. Kadangi miestelyje gyvenę darbininkai buvo neturtingi, viskas klostėsi lėtai. Nuspręsta laikinai pastatyti medinę cerkvę, 1908 m. ji buvo pašventinta, taip pat įkurta rusiška progimnazija. 1914 m. parapija iš Peterburgo gavo 4000 (iš žadėtų 17 000) rublių naujos mūrinės cerkvės statybai, tais pačiais metais pakloti pamatiniai akmenys. Iki įžengiant į kraštą vokiečiams 1915 m., šventyklą jau buvo pastatyta, tačiau dar neįrengta. Per karą mūrinukas nugriautas, o jo plytos panaudotos parako gamyklos statybai. Jokių šios mūrinės cerkvės pėdsakų, neskaitant žole apaugusios kalvelės, neliko. Per 100 metų naujos šventyklos stačiatikiai Naujojoje Vilnioje taip ir nepasistatė, todėl kadaise tik kaip laikina suplanuota medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė ir toliau atlieka pagrindinio šios konfesijos dvasinio centro funkcijas. Tai vienintelė medinė cerkvė Vilniuje. Įdomu, kad kol Novovileiske apskritai nebuvo maldos namų, dvasinius poreikius tenkindavo vadinamosios „cerkvės-vagonai“. Tai buvo mobilios šventyklos, įrengtos vagonuose ir judančios kartu su traukinių sąstatais į atokesnes imperijos vietoves.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 148
4
Šv. Kazimiero bažnyčia

Vilniuje yra dvi katalikų Šv. Kazimiero bažnyčios: viena – prie Rotušės, o kita – Naujojoje Vilnioje. Kodėl taip nutiko? Atsakymas paprastas – pradėjus statyti bažnyčią Novovileiskas dar laikytas atskiru miestu, todėl pavadinimo dubliavimasis nebuvo problema. 1906 m. Vilniaus generalgubernatorius leido statyti katalikų šventyklą. 1908–1911 m. jau virė darbai pagal inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektą, tiesa, projektas dėl taupumo buvo supaprastintas, jį koregavo S. Houvaltas. Galutinio įrengimo su būtiniausiais liturginiais atributais (altoriais, vargonais, paveikslais) dar teko palaukti iki pat 1924–1928 m. Neogotikinis geltonų plytų statinys gerai matomas nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų, nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo bažnyčios šventoriaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Palydovo g. 15

I 07.30–09.00

II-V 16.00–19.00

VI 08.00–12.00

VII 07.00–14.00

5
Geležinkelio stotis

Nesuklysime pasakę, kad Naujajai Vilniai išaugti padėjo geležinkelis. 1871–1873 m. jau egzistavusią Peterburgo–Varšuvos liniją skersai perkirto nauja Liepojos–Romnų (Либаво-Роменская) trasa, turėjusi sujungti Ukrainos javų ūkius su piečiausiu Rusijos imperijos uostu Baltijos jūroje – Liepoja. Ties Novovileisku atsiradus kelių atsišakojimui, ši vieta tapo svarbiu geležinkelio mazgu: 1872 m. čia pastatyta II klasės mūrinė stotis su pailgu keleivių namu, sandėliu (pakhauzu) ir garvežių depu. Abipus bėgių išliko didžioji dauguma XIX a. antr. p. administracinių ir gyvenamųjų statinių. Dabartinis stoties pastatas pastatytas XX a. 8 dešimtmetyje elektrifikuojant geležinkelį, o senasis keleivių rūmų pastatas buvo tarp peronų, bėgių juosiamas tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Įprasto traukinių dardėjimo šiandien Naujojoje Vilnioje gerokai mažiau, didžioji dalis krovininių sąstatų nukreipiami pietiniu lankstu pro Vaidotus ir Kyviškes. Tremtinių atminimui 1991 m. geležinkelio stoties aikštėje pastatytas paminklas „Prarastoji karta“. Jam panaudoti geležinkelio bėgiai. Greta stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, panašus į tuos, kuriais buvo išvežami žmonės. Naujoji Vilnia buvo paskutinė tremtinių stotelė Lietuvos teritorijoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 147
6
„Draugystė“

1959 m. Naujosios Vilnios centre buvo pastatytas „Draugystės“ kino teatras. Jo projektas tipinis, panašiu metu buvo pastatyti identiški kino teatrai „Tėvynė“ (Vilniuje, Kalvarijų g.), „Draugystė“ (Ukmergėje), „Aurora“ (Klaipėdoje). „Draugystėje“ buvo 320 vietų. Rajono senbuviai prisimena, kad, būdami moksleiviai, į kino teatrą bėgdavo iš pamokų, o paaugę paskutinėse salės eilėse užsiiminėdavo ir nešventais reikalais. Darbuotojų kolektyve vienu metu buvo įsivyravęs girtavimas ir paviršutiniškumas, todėl direktorė net rašiusi įsakymus su išsamiais paaiškinimais, kurios vietos turi būti valomos drėgnu skuduru. 1992 m. „Draugystei“ atėjo sunkus metas, ir nebegalėdamas padengti išlaidų, kino teatras paprašė išjungti patalpų šildymą. Dar kurį laiką jame vyko nereguliarios filmų peržiūros, tačiau retai, po truputį patalpose atsirado kitų nuomininkų, žemės sklypą įsigijo „Rimi“, „Iki“ savininkai, o galų gale 2007 m. – „Maxima“. Nors krizė ir pristabdė parduotuvės įrengimo planus, tačiau 2011 m. vasarą prasidėjo darbai, o 2012 m. gegužę ji buvo oficialiai atidaryta. Kino teatrą pertvarkant į parduotuvę, užpakalinė pastato dalis buvo nugriauta, o priekinė – palikta. Viduje išliko šiek tiek buvusio interjero, kolonos.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Batoro g. 43

I-VII 07.00–22.00

7
Švč. M. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos dalimi, psichiatrijos ligoninės pastatuose įrengtos kareivinės 13-ajam Vilniaus ulonų pulkui. Dideliam karių skaičiui aptarnauti buvo nuspręsta pastatyti naują bažnyčią, mat jau veikusi Šv. Kazimiero bažnyčia buvo per toli. Karinės įgulos bažnyčia, kurią planuota pavadinti Šv. Stanislovo Kostkos vardu, pradėta statyti 1938 m., bet savo atidarymo nesulaukė – nors išoriškai buvo baigta, tačiau interjero įrengti nespėta. Pokariu pastatas priklausė psichiatrijos ligoninei, tačiau buvo naudojamas kaip parduotuvė, vyno sandėliai, dirbtuvės, net šaudykla. 2002 m. ligoninė perdavė bažnyčią Vilniaus arkivyskupijai, parapijai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės pavadinimas. 2005 m. bažnyčia buvo pašventinta ir pirmą kartą nuo jos pastatymo atitiko savo pirminę paskirtį.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pergalės g. 34a

I-VII 08.00–19.00

8
Psichiatrinė ligoninė

XIX a. pab. Rusijos imperijoje nuspręsta statyti dideles apygardų psichiatrijos ligonines, viena iš jų suplanuota Naujojoje Vilnioje. 1903 m. ligoninė oficialiai atidaryta ir priėmė pirmuosius pacientus. Komplekse buvo 1000 lovų, kurios skirtos penkioms gubernijoms: Vilniaus, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Gardino. Pirmasis ligoninės direktorius N. Krainskis pasižymėjo kaip progresyviai mąstantis žmogus, pirmiausia siekęs taikyti gydymą, pagrįstą humanizmu ir sveiku protu. Ligoninė priimdavo ja besidominčius lankytojus, pacientams buvo leidžiama pasivaikščioti net už jos teritorijos, taip pat įkurtas kiek daugiau nei hektaro dydžio sodas ir daržas, kuriame darbavosi besigydantieji. Terapiją paįvairindavo įvairūs žaidimai ir koncertai. Po 1905 m. revoliucijos Krainskis buvo priverstas atsistatydinti, įsivyravo griežtas gydymo režimas. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, gydykla evakuota, prasidėjo ilgas kariuomenių šeimininkavimo periodas. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, paskui – sovietų daliniai, per Antrąjį pasaulinį karą trejus metus – naciai, čia įkūrę belaisvių stovyklą, pokariu vėl grįžo sovietai. Karo metais nukentėjo kai kurie korpusai, pietrytiniai taip ir liko neatstatyti, todėl kompleksas neteko savo pirminės formos – iš paukščio skrydžio žiūrint jis priminė rusišką dvigalvį erelį. 1961 m. psichiatrinė ligoninė atnaujino veiklą. Joje atsidurdavo ir tie, kurie nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, juokaujama, kad savo „skyrius“ turėjo ir Dailininkų bei Rašytojų sąjunga. Ligoninės kiemą puošia dekoratyvinė Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų. XX a. pr. ligoninėje felčere įsidarbino baltarusių poetė ir revoliucionierė A. Paškevič-Ciotka, signataro Stepono Kairio žmona. Ciotkos vardu netoli ligoninės yra pavadinta gatvė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Parko g. 21
9
Gerovės parkas

Senąją ir naująją Naujosios Vilnios dalį skiria ne tik geležinkelis, bet ir upė su greta esančiu dideliu parku, vadinamu Gerovės vardu. Čia yra keli maudynėms upėje tinkami krantai, senas stadionas, daug erdvės pasivaikščiojimams ir intriguojanti skulptūra, kuri vaizduoją darbininką, rankose laikanti atomo modelį. Paminklas pastatytas 1982 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
10
Pramonės gatvė

Kirtę Vilnią pėsčiųjų tilteliu, atsidursite Pramonės gatvėje ir išvysite keletą įmantrių XIX a. pab. statinių. 51 numeriu pažymėtas namas statytas kaip geležinkelininkų pirtis, o Nr. 53, manoma, buvo skirtas aukštesnes pareigas užimantiems geležinkelio pareigūnams. Gatvės pavadinimą pateisina šalimais veikusios didžiulės gamyklos: staklių, žemės ūkio mašinų, tekstilės, baldų ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g.
11
Paslaptinga „Pilaitė“

Atsižvelgus į didėjantį žemės ūkio mašinų poreikį 1957 m. buvusio baldų kombinato vietoje įkurta žemės ūkio mašinų gamykla „Neris“. Čia gamintos javų kūlimo mašinos, žolės miltų gamybos agregatai, pašarų granuliavimo ir presavimo įrenginiai, šieno valytuvai, runkelių tarpueilių retintuvai ir daug kitos technikos. 1985–1990 m. iš Naujosios Vilnios kasdien išriedėdavo po 25 vagonus produkcijos, tai didžiausią geležinkelio atšaką turėjusi gamykla rajone. Didelių gabaritų technika pasiekdavo net Kubą, Mongoliją, Afriką, tačiau Vakarų rinkų užkariauti nepavyko. „Neryje“ geriausiais laikais darbavosi apie 2000 žmonių. Po Nepriklausomybės atkūrimo prie pokyčių neprisitaikęs pramonės gigantas bankrutavo. Buvusios gamyklos teritorijoje pūpso keistas objektas – pilaitės formų namukas. Senieji atvirukai ir informacijos nuotrupos sufleruoja, kad tai buvusio „Sofijos“ popieriaus fabriko pastatas, tačiau apie šią įmonę patikimų žinių beveik nėra, todėl gaji legenda, kad tai buvo Tiškevičių medžioklės namelis. Pokariu griaunant aplinkinius pastatus „Neries“ gamyklos labui, šis stebuklo dėka išliko. Šiuo metu „pilaitė“ nenaudojama.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 95
12

Maršruto žemėlapis

Rokantiškių piliavietė

Ant stataus 35–40 m aukščio kalno Rokantiškėse kadaise stovėjo sena pilis, pasak padavimų, iškilusi dar XII a. kunigaikščio Alšio pastangomis. Tiesa, tokiam pilies datavimui pagrįsti trūksta istorinių duomenų. Vėlesni šaltiniai patikimesni – nuo XVI a. pilį valdė Goštautai, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Pacai. Iš tiesų, atlikus arche – ologinius tyrimus ir aptikus pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nusta – tyta, kad kalno viršūnėje buvo rūmai. Pilies būta tikrai puošnios, joje lankėsi aukščiausi to meto pareigūnai, aplinkiniuose miškuose vykdavo medžioklės. XVII a. vid. Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu pilis buvo sudeginta, su laiku ji sunyko ir apaugo mišku. Pilies likučiai šiuo metu užkonservuoti, pažymėti raudonomis trinkelėmis, įrengta apžvalgos aikštelė ir pažintiniai takai. Atkreipkite dėmesį į piečiau esančio kaimo – Strielčiukų – slavišką pavadinimo kilmę. Jis susijęs su kadaise kaime apgyvendintais pilies gynėjais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Dalgių fabrikas

1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje iš Berlyno atvykę pramonininkai įkūrė vinių gamybos įmonę. 1882 m. ją nusipirko vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko žmogus, Emilis Possehlis (1850–1919) ir smarkiai išplėtė. Į fabriką buvo nutiesta nuosava 0,10 varsto geležinkelio atšaka (išlikusi ir retkarčiais naudojama iki šiol), pasikviesta 60 specialistų iš Štirijos (Steiermark, dab. Austrija) ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai. Žaliavą tiekė Possehliui priklausiusios plieno liejyklos Švedijoje. 1900 m. šie dalgiai buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, iki Pirmojo pasaulinio karo pasiektas įspūdingas 3 mln. dalgių per metus produktyvumas. Kartais teigiama, kad tai buvo didžiausias pasaulyje pasaginių vinių ir dalgių fabrikas. Egzistuoja versija, kad vieno tipo dalgis rusiškai vadinamas литовка būtent dėl šiame fabrike gamintų aukštos kokybės dalgių. Fabrikas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. jis reorganizuotas į dažymo aparatų gamyklą (vietinių vadinama „pokraske“), atsirado daug naujų priestatų, į pietus paslinkta Vilnios vaga. Teritorijoje išlikę ne tik „pokraskės“, bet ir Possehlio dalgių fabriko vandens bokštas, administracinis ir gamybiniai pastatai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dūmų g. 3
Šv. Petro ir Povilo cervkė

XX a. pr. Novovileiske jau gyveno per 2000 stačiatikių, todėl 1903 m. pradėta rūpintis šventyklos statyba. Kadangi miestelyje gyvenę darbininkai buvo neturtingi, viskas klostėsi lėtai. Nuspręsta laikinai pastatyti medinę cerkvę, 1908 m. ji buvo pašventinta, taip pat įkurta rusiška progimnazija. 1914 m. parapija iš Peterburgo gavo 4000 (iš žadėtų 17 000) rublių naujos mūrinės cerkvės statybai, tais pačiais metais pakloti pamatiniai akmenys. Iki įžengiant į kraštą vokiečiams 1915 m., šventyklą jau buvo pastatyta, tačiau dar neįrengta. Per karą mūrinukas nugriautas, o jo plytos panaudotos parako gamyklos statybai. Jokių šios mūrinės cerkvės pėdsakų, neskaitant žole apaugusios kalvelės, neliko. Per 100 metų naujos šventyklos stačiatikiai Naujojoje Vilnioje taip ir nepasistatė, todėl kadaise tik kaip laikina suplanuota medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė ir toliau atlieka pagrindinio šios konfesijos dvasinio centro funkcijas. Tai vienintelė medinė cerkvė Vilniuje. Įdomu, kad kol Novovileiske apskritai nebuvo maldos namų, dvasinius poreikius tenkindavo vadinamosios „cerkvės-vagonai“. Tai buvo mobilios šventyklos, įrengtos vagonuose ir judančios kartu su traukinių sąstatais į atokesnes imperijos vietoves.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 148
Šv. Kazimiero bažnyčia

Vilniuje yra dvi katalikų Šv. Kazimiero bažnyčios: viena – prie Rotušės, o kita – Naujojoje Vilnioje. Kodėl taip nutiko? Atsakymas paprastas – pradėjus statyti bažnyčią Novovileiskas dar laikytas atskiru miestu, todėl pavadinimo dubliavimasis nebuvo problema. 1906 m. Vilniaus generalgubernatorius leido statyti katalikų šventyklą. 1908–1911 m. jau virė darbai pagal inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektą, tiesa, projektas dėl taupumo buvo supaprastintas, jį koregavo S. Houvaltas. Galutinio įrengimo su būtiniausiais liturginiais atributais (altoriais, vargonais, paveikslais) dar teko palaukti iki pat 1924–1928 m. Neogotikinis geltonų plytų statinys gerai matomas nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų, nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo bažnyčios šventoriaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Palydovo g. 15

I 07.30–09.00

II-V 16.00–19.00

VI 08.00–12.00

VII 07.00–14.00

Geležinkelio stotis

Nesuklysime pasakę, kad Naujajai Vilniai išaugti padėjo geležinkelis. 1871–1873 m. jau egzistavusią Peterburgo–Varšuvos liniją skersai perkirto nauja Liepojos–Romnų (Либаво-Роменская) trasa, turėjusi sujungti Ukrainos javų ūkius su piečiausiu Rusijos imperijos uostu Baltijos jūroje – Liepoja. Ties Novovileisku atsiradus kelių atsišakojimui, ši vieta tapo svarbiu geležinkelio mazgu: 1872 m. čia pastatyta II klasės mūrinė stotis su pailgu keleivių namu, sandėliu (pakhauzu) ir garvežių depu. Abipus bėgių išliko didžioji dauguma XIX a. antr. p. administracinių ir gyvenamųjų statinių. Dabartinis stoties pastatas pastatytas XX a. 8 dešimtmetyje elektrifikuojant geležinkelį, o senasis keleivių rūmų pastatas buvo tarp peronų, bėgių juosiamas tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Įprasto traukinių dardėjimo šiandien Naujojoje Vilnioje gerokai mažiau, didžioji dalis krovininių sąstatų nukreipiami pietiniu lankstu pro Vaidotus ir Kyviškes. Tremtinių atminimui 1991 m. geležinkelio stoties aikštėje pastatytas paminklas „Prarastoji karta“. Jam panaudoti geležinkelio bėgiai. Greta stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, panašus į tuos, kuriais buvo išvežami žmonės. Naujoji Vilnia buvo paskutinė tremtinių stotelė Lietuvos teritorijoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Kojelavičiaus g. 147
„Draugystė“

1959 m. Naujosios Vilnios centre buvo pastatytas „Draugystės“ kino teatras. Jo projektas tipinis, panašiu metu buvo pastatyti identiški kino teatrai „Tėvynė“ (Vilniuje, Kalvarijų g.), „Draugystė“ (Ukmergėje), „Aurora“ (Klaipėdoje). „Draugystėje“ buvo 320 vietų. Rajono senbuviai prisimena, kad, būdami moksleiviai, į kino teatrą bėgdavo iš pamokų, o paaugę paskutinėse salės eilėse užsiiminėdavo ir nešventais reikalais. Darbuotojų kolektyve vienu metu buvo įsivyravęs girtavimas ir paviršutiniškumas, todėl direktorė net rašiusi įsakymus su išsamiais paaiškinimais, kurios vietos turi būti valomos drėgnu skuduru. 1992 m. „Draugystei“ atėjo sunkus metas, ir nebegalėdamas padengti išlaidų, kino teatras paprašė išjungti patalpų šildymą. Dar kurį laiką jame vyko nereguliarios filmų peržiūros, tačiau retai, po truputį patalpose atsirado kitų nuomininkų, žemės sklypą įsigijo „Rimi“, „Iki“ savininkai, o galų gale 2007 m. – „Maxima“. Nors krizė ir pristabdė parduotuvės įrengimo planus, tačiau 2011 m. vasarą prasidėjo darbai, o 2012 m. gegužę ji buvo oficialiai atidaryta. Kino teatrą pertvarkant į parduotuvę, užpakalinė pastato dalis buvo nugriauta, o priekinė – palikta. Viduje išliko šiek tiek buvusio interjero, kolonos.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Batoro g. 43

I-VII 07.00–22.00

Švč. M. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos dalimi, psichiatrijos ligoninės pastatuose įrengtos kareivinės 13-ajam Vilniaus ulonų pulkui. Dideliam karių skaičiui aptarnauti buvo nuspręsta pastatyti naują bažnyčią, mat jau veikusi Šv. Kazimiero bažnyčia buvo per toli. Karinės įgulos bažnyčia, kurią planuota pavadinti Šv. Stanislovo Kostkos vardu, pradėta statyti 1938 m., bet savo atidarymo nesulaukė – nors išoriškai buvo baigta, tačiau interjero įrengti nespėta. Pokariu pastatas priklausė psichiatrijos ligoninei, tačiau buvo naudojamas kaip parduotuvė, vyno sandėliai, dirbtuvės, net šaudykla. 2002 m. ligoninė perdavė bažnyčią Vilniaus arkivyskupijai, parapijai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės pavadinimas. 2005 m. bažnyčia buvo pašventinta ir pirmą kartą nuo jos pastatymo atitiko savo pirminę paskirtį.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pergalės g. 34a

I-VII 08.00–19.00

Psichiatrinė ligoninė

XIX a. pab. Rusijos imperijoje nuspręsta statyti dideles apygardų psichiatrijos ligonines, viena iš jų suplanuota Naujojoje Vilnioje. 1903 m. ligoninė oficialiai atidaryta ir priėmė pirmuosius pacientus. Komplekse buvo 1000 lovų, kurios skirtos penkioms gubernijoms: Vilniaus, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Gardino. Pirmasis ligoninės direktorius N. Krainskis pasižymėjo kaip progresyviai mąstantis žmogus, pirmiausia siekęs taikyti gydymą, pagrįstą humanizmu ir sveiku protu. Ligoninė priimdavo ja besidominčius lankytojus, pacientams buvo leidžiama pasivaikščioti net už jos teritorijos, taip pat įkurtas kiek daugiau nei hektaro dydžio sodas ir daržas, kuriame darbavosi besigydantieji. Terapiją paįvairindavo įvairūs žaidimai ir koncertai. Po 1905 m. revoliucijos Krainskis buvo priverstas atsistatydinti, įsivyravo griežtas gydymo režimas. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, gydykla evakuota, prasidėjo ilgas kariuomenių šeimininkavimo periodas. Tarpukariu ligoninės pastatais naudojosi Lenkijos kariuomenė, paskui – sovietų daliniai, per Antrąjį pasaulinį karą trejus metus – naciai, čia įkūrę belaisvių stovyklą, pokariu vėl grįžo sovietai. Karo metais nukentėjo kai kurie korpusai, pietrytiniai taip ir liko neatstatyti, todėl kompleksas neteko savo pirminės formos – iš paukščio skrydžio žiūrint jis priminė rusišką dvigalvį erelį. 1961 m. psichiatrinė ligoninė atnaujino veiklą. Joje atsidurdavo ir tie, kurie nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje, juokaujama, kad savo „skyrius“ turėjo ir Dailininkų bei Rašytojų sąjunga. Ligoninės kiemą puošia dekoratyvinė Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų. XX a. pr. ligoninėje felčere įsidarbino baltarusių poetė ir revoliucionierė A. Paškevič-Ciotka, signataro Stepono Kairio žmona. Ciotkos vardu netoli ligoninės yra pavadinta gatvė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Parko g. 21
Gerovės parkas

Senąją ir naująją Naujosios Vilnios dalį skiria ne tik geležinkelis, bet ir upė su greta esančiu dideliu parku, vadinamu Gerovės vardu. Čia yra keli maudynėms upėje tinkami krantai, senas stadionas, daug erdvės pasivaikščiojimams ir intriguojanti skulptūra, kuri vaizduoją darbininką, rankose laikanti atomo modelį. Paminklas pastatytas 1982 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Pramonės gatvė

Kirtę Vilnią pėsčiųjų tilteliu, atsidursite Pramonės gatvėje ir išvysite keletą įmantrių XIX a. pab. statinių. 51 numeriu pažymėtas namas statytas kaip geležinkelininkų pirtis, o Nr. 53, manoma, buvo skirtas aukštesnes pareigas užimantiems geležinkelio pareigūnams. Gatvės pavadinimą pateisina šalimais veikusios didžiulės gamyklos: staklių, žemės ūkio mašinų, tekstilės, baldų ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g.
Paslaptinga „Pilaitė“

Atsižvelgus į didėjantį žemės ūkio mašinų poreikį 1957 m. buvusio baldų kombinato vietoje įkurta žemės ūkio mašinų gamykla „Neris“. Čia gamintos javų kūlimo mašinos, žolės miltų gamybos agregatai, pašarų granuliavimo ir presavimo įrenginiai, šieno valytuvai, runkelių tarpueilių retintuvai ir daug kitos technikos. 1985–1990 m. iš Naujosios Vilnios kasdien išriedėdavo po 25 vagonus produkcijos, tai didžiausią geležinkelio atšaką turėjusi gamykla rajone. Didelių gabaritų technika pasiekdavo net Kubą, Mongoliją, Afriką, tačiau Vakarų rinkų užkariauti nepavyko. „Neryje“ geriausiais laikais darbavosi apie 2000 žmonių. Po Nepriklausomybės atkūrimo prie pokyčių neprisitaikęs pramonės gigantas bankrutavo. Buvusios gamyklos teritorijoje pūpso keistas objektas – pilaitės formų namukas. Senieji atvirukai ir informacijos nuotrupos sufleruoja, kad tai buvusio „Sofijos“ popieriaus fabriko pastatas, tačiau apie šią įmonę patikimų žinių beveik nėra, todėl gaji legenda, kad tai buvo Tiškevičių medžioklės namelis. Pokariu griaunant aplinkinius pastatus „Neries“ gamyklos labui, šis stebuklo dėka išliko. Šiuo metu „pilaitė“ nenaudojama.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pramonės g. 95