Naujininkai

Vienas seniausių Vilniaus gyvenamųjų rajonų geležinkelio pašonėje

Kaip ir kiti prie stočių įsikūrę rajonai visame pasaulyje, Naujininkai daugybę metų nešiojo nešvaraus ir nesaugaus rajono etiketę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad niūriausi laikai jau praeityje ir tik atkaklūs nuotykių ieškotojai čia košės gali prisivirti daugiau nei bet kurioje kitoje Vilniaus vietoje. Buvimas visai arti miesto širdies nei anuomet, nei dabar neleidžia Naujininkams išsprūsti iš sostinės kultūrinio gyvenimo orbitos. Beje, tai ir vienas seniausių, o kartu ir istoriškai įdomiausių Vilniaus gyvenamųjų rajonų. Kertinė data norint suprasti Naujininkų istoriją – 1862 m. Tais metais oficialiai prasidėjo reguliarus eismas traukiniais pirmąja Lietuvoje Peterburgo–Varšuvos linija, kaip tik besidriekusia pro Vilnių. Iki geležinkelio stoties pastatymo mūsų aptariama vietovė buvo beveik negyvenama, o jai atsiradus – išsyk ėmė kilti fabrikų kaminai ir darbininkų namai. Šviežiai užstatoma apylinkė pradėta vadinti „Kaminais“ (Комины, Kominy) ir „Naujuoju Pasauliu“ (Новый Свѣтъ, Nowy Świat), o transformavus pastarąjį pavadinimą radosi mums pažįstami Naujininkai. Per pusantro amžiaus egzistavimo istoriją šis rajonas visada buvo žinomas veikiau kaip geležinkelio ir fabrikų darbininkų gyvenvietė nei turtingųjų miestiečių susitelkimo vieta. Apie kadaise dominavusias profesijas primena net gatvių pavadinimai, patiksiantys mėgstantiems alternatyvią romantiką, – Šaltkalvių, Konduktorių, Garvežių, Iešmininkų, Darbininkų… O maršrutas, kuriuo siūlome pakeliauti, parodys kur kas daugiau – liksite nustebinti.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  •  Ką Naujininkuose veikė Tyzenhauzai?
  • Kur pasislėpęs istorinį kelią menantis koplytstulpis?
  • Kurioje vietoje veikia vienintelis Lietuvoje stačiatikių moterų vienuolynas?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas sudėtingas

Maršrutą sudarė ir tekstus parengė „Gatvės gyvos“

  • Trukmė:

    APIE 2 VAL.

  • Atstumas:

    APIE 6 km / 7,8 tūkst. ŽINGSNIŲ

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Tyzenhauzų akių ligoninė

Tai ideali vieta norint suprasti konteksto galią. Jei prieš Jūsų akis stovinį pastatą įterptume kur nors Senamiestyje, vargu ar jį apskritai pastebėtumėte, tačiau jam pūpsant tarp gana utilitarių daugiabučių įspūdis kur kas didesnis. Neretai vilniečiai spėja, kad tai yra buvę dvaro rūmai, tačiau iš tiesų tai 1881–1884 m. pastatyta akių ligoninė. Savo laiku ji garsėjo moderniomis operacinės salėmis, į kurias patekdavo ypač daug natūralios šviesos – apeikite pastatą iš galinės pusės ir pastebėsite pusapvalę išsikišusią jo dalį. Bėgant laikui ligoninės funkcijos plėtėsi, tačiau iki pat 2015 m. ji veikė kaip medicinos įstaiga (paskutiniu etapu kaip slaugos ligoninė). Gatvė, kurioje stovi šis kompleksas, neleis užmiršti įkūrėjos – tai dailininkė ir filantropė, grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdziecka.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tyzenhauzų g. 18
2
Miesto sargybinė

Beveik identiškas pastatas stovi Naujamiestyje, J. Basanavičiaus ir Muitinės gatvių kampe. Ir ne veltui – jų paskirtis buvo tokia pati. Nuo XVI a. pradžios tris šimtus metų Vilnių supo viduramžiška miesto siena su devyneriais vartais (išliko tik Aušros), o XIX a. pirmoje pusėje carinė valdžia nusprendė ardyti sieną ir perstumti ribas toliau. Tokiu pagrindu atsirado keliolika naujų „miesto vartų“, oficialiai vadintų sargybinėmis. Pastatuose su kolonomis buvo pora kambarių kariškiams, o šalia jo ant gatvės stovėjo gubernijos herbais puošti stulpai su užkardu. Norėjai patekti į miestą – turėjai pereiti patikrą. Tarnavusios daugiau nei pusę amžiaus, XIX a. viduryje sargybinės buvo uždarytos, o viena to priežasčių paprasta – kadangi šie objektai nebuvo sujungti ištisine siena, apsukresni keliautojai jų gana nesunkiai galėjo išvengti. Uždarius sargybines daugelis pastatų buvo nugriauti arba neatpažįstamai perstatyti, išliko tik du – čia ir J. Basanavičiaus gatvėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepkalnio g. 24B
3
Šv. Eufrosinijos cerkvė ir kapinės

Tai svarbiausios stačiatikių kapinės Vilniuje. Nors lietuvių istoriografijai daugelis net garsiausių čia atgulusių asmenų pavardžių menkai žinomos, jų aukštas pareigas išduoda įrašai „generolas“, „inžinierius“, „pirklys“ ir pan. Verta paminėti Vilniaus piešimo mokyklos įkūrėją ir ilgametį vadovą dailininką Ivaną Trutnevą, skulptorių Juozapą Horbacevičių, istoriką Pavelą Kukolniką. Amžinojo poilsio čia atgulė ir 1863–1864 m. sukilimo malšintojai. Kapinių dominantę, Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę, projektavo architektas Nikolajus Čaginas. Pasidairius nuo šios kalvelės netoliese matyti pusapvalė rausva koplyčia – joje palaidotas Tichonas Zaicevas, kapinėms įrengti skyręs 4 000 rublių. Pasakojama, kad, sovietmečiu statant paminklą Leninui Lukiškių aikštėje, jo postamentui buvo panaudotos kelios antkapinės plokštės, paimtos iš šių kapinių. Kapinės yra veikiančios ir 2007–2008 m. buvo praplėstos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepkalnio g. 19B
4
Sentikių cerkvė ir kapinės

Nors ir būdami tos pačios tautos atstovai, rusų krikščionys apie 1666 m. skilo į dvi atskiras konfesijas – stačiatikius, priėmusius patriarcho Nikono vykdytą reformą, ir sentikius, atsisakiusius naujovių ir besilaikiusius senųjų tradicijų. Nesutikę su pokyčiais sentikiai carinėje Rusijoje pradėti persekioti, todėl nemaža jų dalis surado prieglobstį Abiejų Tautų Respublikoje. Ir šiandien Rytų Lietuvoje, ypač Rokiškio ir Zarasų rajone, rasime ne vieną sentikių kaimą, kurio gyvenimo centre – nedidelė medinė cerkvė. Vilniaus sentikių bendruomenės centras yra Naujininkuose, čia yra ir vienintelė oficiali jų šventovė bei kapinės. Nors cerkvės pastatas (tada dar be bokštų) iškilo apie 1882 m., kelis dešimtmečius jis oficialiai vadintas prieglauda, nes carinė Vilniaus valdžia draudė sentikiams turėti šventyklą, ir tik po 1905 m. Rusijos revoliucijos režimas religijų atžvilgiu atlaisvėjo, oficialiai įregistruota ir sentikių cerkvė. Bene ryškiausią pėdsaką Lietuvoje palikusios sentikių giminės – Pimonovų – atstovai Leonidas ir Eugenija palaidoti šiose kapinėse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Naujininkų g. 20
5
Stačiatikių moterų vienuolynas

Aukščiausiai iš visų trijų Naujininkų šventovių iškilęs Aleksandro Neviškio cerkvės kupolas. Ji pastatyta 1896–1898 m. pagal tuo metu madingą principą, kad tai turi būti ir šventykla, ir mokykla (mokyklai skirti vienaukščiai priestatai, veikė iki 1915 m.). 1937–1960 m. šiame komplekse veikė Marijos Magdalietės moterų stačiatikių vienuolynas, seserų pastangomis cerkvė buvo suremontuota po visa griaunančio 1944 m. liepos aviacinio antskrydžio. Iškėlus vienuolyną ir pastačius naujus pastatus šioje teritorijoje veikė nepilnamečių sunkiai auklėjamų mergaičių kolonija, apie dar neseną jos egzistavimą primena kairiau stovintis keturių aukštų pastatas su grotomis ant langų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, cerkvė grąžinta tikintiesiems ir po remontų 2012 m. ji atvėrė duris visiems. Dar po kelerių metų čia grįžo vienuolės seserys – tai vienintelis veikiantis stačiatikių moterų vienuolynas Lietuvoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Lenkų g. 1
6
Dzūkų gatvė

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartiniuose Naujininkuose egzistavo ir Škaplierinės pavadinimas, jis taikytas buvusios Škaplierinės (Шкаплерная, Szkaplerna) gatvės teritorijai, tokiu pačiu vadintas ir neišlikęs viadukas, virš geležinkelio jungęs dab. Švitrigailos bei Dariaus ir Girėno gatves. Tiesa, nuo ko kilo toks pavadinimas, neaišku. Škaplieriumi vadinamas katalikų religinis reikmuo, du juostele sujungti audeklo gabalėliai. Šis simbolis reikšmingiausias karmelitų tradicijoje. Svarbu paminėti, kad karmelitės ir karmelitai buvo įsikūrę netoli, Aušros Vartų ir Arklių gatvės apylinkėse, todėl gal ir Naujininkuose jie turėjo žemių? Kol kas klausimas lieka neatsakytas, kaip ir kitas, kodėl 1940 m. gatvei suteiktas Dzūkų pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dzūkų gatvė
7
Taksi parkas

Nors ankstyviausiame sovietmečio generaliniame plane šioje vietoje numatyta įrengti parką su fontanais ir augalais, istorija lėmė, kad čia išdygo aštuonių aukštų parkas, skirtas… taksi. Nebeišsitekęs senuosiuose garažuose Naugarduko gatvėje, 1974 m. visas valstybinis Vilniaus taksi ūkis buvo perkeltas į Naujininkus. Kaip ir kitos tos epochos įmonės ir gamyklos, taksi parkas turėjo savo poilsio bazes, penkmečio planus, sporto komandas. Pastate „gyveno“ apie 800 taksi automobilių, dirbo panašiai tiek vairuotojų, veikė dispečerinė, remonto dirbtuvės, plovykla ir kiti tokiai įstaigai būtini atributai. Ypač garsus buvo taksi parko serpantinas, net panaudotas įžanginei garsaus sovietinio filmo vaikams „Elektroniko nuotykiai“ įžangoje. Taksi parko sunkmetis prasidėjo 1987 m., kai daliai vairuotojų buvo leista verstis privačia praktika, o stipriausią smūgį sudavė staigiai planinę ekonomiką pakeitusi rinka Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Vėliau daugybę metų galingu laikytas pastatas pradėjo nykti ir net laikytas Vilniaus antireklama bet kuriam turistui, vykstančiam iš oro uosto į centrą, tačiau prieš porą metų atsiradus naujiems savininkams objektas atgijo – renovuota jo išorė, o viduje įsteigti elektriniai kartingai, sporto klubas, netrukus duris atvers senovinės technikos muziejus, biurų patalpos, kavinės ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pelesos g. 1
8
Koplytstulpis

Neįtikėtinai tarp daugiabučių atrodantis koplytstulpis byloja apie pro šią vietą kadaise nutįsusį istorinį kelią. Išėję pro Rūdninkų vartus ir keliaudami Šv. Stepono gatve nukaktumėte būtent iki šios vietos, o toliau – didikų nuo seno mėgta Rūdninkų giria. Istorinę giją nutraukė XIX a. viduryje atsiradęs geležinkelis, todėl koplytstulpis ir jo kalvos papėdėje esantis kelias su iš po asfaltu išnyrančiais senojo grindinio akmenimis atrodo tarsi pamestinukas XXI a. Koplytstulpyje buvęs šv. Jonas Nepomukas 1973 m. perkeltas į Lietuvos dailės muziejaus fondus, o pats mūrinis statinys liko stovėti iki mūsų dienų. Vis dėlto įjungus vaizduotę galima mintyse nusipiešti sceną su į medžioklę pro Naujininkus keliaujančiais kunigaikščiais ir jų palyda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dariaus ir Girėno g. 10
9
Paparčio žiedas

Vilniui tapus Europos kultūros sostine 2009 m., nebuvo pamiršti ir Naujininkai. Čia skulptorius Darius Bražiūnas pastatė kūrinį, kurį daugelis pavadina „Smuiko raktu“, tačiau tai – „Paparčio žiedas“! Sakoma, kad į Vilnių iš oro uosto atvykstančiam keliautojui šis simbolis palinki sėkmės mūsų sostinėje ir, atvirkščiai – išlydi iškeliaujančius. Siekiant prisiderinti prie pramoninio rajono įvaizdžio, skulptūrą nuspręsta kurti iš metalo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
10
Burbiškių miškas

Kai tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai, šios valstybės valdžia nusprendė uoliai fortifikuoti miestą, ruošti jį galimam karui ir izoliacijai nuo Varšuvos. Per Vilnių nusidriekė nauji kariškiams skirti keliai, siaurasis geležinkelis, pastatytos kareivinės, bunkeriai, štabai, o miškuose, tarp jų ir Burbiškių, – amunicijos sandėliai. Sovietmečiu teritorija išlaikė karinę funkciją, būtent iš šio laikotarpio miške yra išlikę baltų plytų įvairios paskirties pastatų. Kirtę Tūkstantmečio gatvę keistos konstrukcijos tiltu po savo kojomis netruksite pastebėti išlikusius medinius geležinkelio pabėgius. Visa buvusi karinė teritorija miške sparčiai keičiasi, gynybiniai objektai užleidžia vietą daugiabučių namų statyboms, todėl verta čia nukakti jau šiandien. Tačiau, nepaisant visos žmogaus veiklos tada ir dabar, šis miškas labiausiai džiugina savo išraiškinga gamta. Tikėtina, kad išėję pasivaikščioti miško gilumoje dažniau sutiksite stirną ar voverę nei žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
11

Maršruto žemėlapis

Tyzenhauzų akių ligoninė

Tai ideali vieta norint suprasti konteksto galią. Jei prieš Jūsų akis stovinį pastatą įterptume kur nors Senamiestyje, vargu ar jį apskritai pastebėtumėte, tačiau jam pūpsant tarp gana utilitarių daugiabučių įspūdis kur kas didesnis. Neretai vilniečiai spėja, kad tai yra buvę dvaro rūmai, tačiau iš tiesų tai 1881–1884 m. pastatyta akių ligoninė. Savo laiku ji garsėjo moderniomis operacinės salėmis, į kurias patekdavo ypač daug natūralios šviesos – apeikite pastatą iš galinės pusės ir pastebėsite pusapvalę išsikišusią jo dalį. Bėgant laikui ligoninės funkcijos plėtėsi, tačiau iki pat 2015 m. ji veikė kaip medicinos įstaiga (paskutiniu etapu kaip slaugos ligoninė). Gatvė, kurioje stovi šis kompleksas, neleis užmiršti įkūrėjos – tai dailininkė ir filantropė, grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdziecka.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tyzenhauzų g. 18
Miesto sargybinė

Beveik identiškas pastatas stovi Naujamiestyje, J. Basanavičiaus ir Muitinės gatvių kampe. Ir ne veltui – jų paskirtis buvo tokia pati. Nuo XVI a. pradžios tris šimtus metų Vilnių supo viduramžiška miesto siena su devyneriais vartais (išliko tik Aušros), o XIX a. pirmoje pusėje carinė valdžia nusprendė ardyti sieną ir perstumti ribas toliau. Tokiu pagrindu atsirado keliolika naujų „miesto vartų“, oficialiai vadintų sargybinėmis. Pastatuose su kolonomis buvo pora kambarių kariškiams, o šalia jo ant gatvės stovėjo gubernijos herbais puošti stulpai su užkardu. Norėjai patekti į miestą – turėjai pereiti patikrą. Tarnavusios daugiau nei pusę amžiaus, XIX a. viduryje sargybinės buvo uždarytos, o viena to priežasčių paprasta – kadangi šie objektai nebuvo sujungti ištisine siena, apsukresni keliautojai jų gana nesunkiai galėjo išvengti. Uždarius sargybines daugelis pastatų buvo nugriauti arba neatpažįstamai perstatyti, išliko tik du – čia ir J. Basanavičiaus gatvėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepkalnio g. 24B
Šv. Eufrosinijos cerkvė ir kapinės

Tai svarbiausios stačiatikių kapinės Vilniuje. Nors lietuvių istoriografijai daugelis net garsiausių čia atgulusių asmenų pavardžių menkai žinomos, jų aukštas pareigas išduoda įrašai „generolas“, „inžinierius“, „pirklys“ ir pan. Verta paminėti Vilniaus piešimo mokyklos įkūrėją ir ilgametį vadovą dailininką Ivaną Trutnevą, skulptorių Juozapą Horbacevičių, istoriką Pavelą Kukolniką. Amžinojo poilsio čia atgulė ir 1863–1864 m. sukilimo malšintojai. Kapinių dominantę, Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę, projektavo architektas Nikolajus Čaginas. Pasidairius nuo šios kalvelės netoliese matyti pusapvalė rausva koplyčia – joje palaidotas Tichonas Zaicevas, kapinėms įrengti skyręs 4 000 rublių. Pasakojama, kad, sovietmečiu statant paminklą Leninui Lukiškių aikštėje, jo postamentui buvo panaudotos kelios antkapinės plokštės, paimtos iš šių kapinių. Kapinės yra veikiančios ir 2007–2008 m. buvo praplėstos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepkalnio g. 19B
Sentikių cerkvė ir kapinės

Nors ir būdami tos pačios tautos atstovai, rusų krikščionys apie 1666 m. skilo į dvi atskiras konfesijas – stačiatikius, priėmusius patriarcho Nikono vykdytą reformą, ir sentikius, atsisakiusius naujovių ir besilaikiusius senųjų tradicijų. Nesutikę su pokyčiais sentikiai carinėje Rusijoje pradėti persekioti, todėl nemaža jų dalis surado prieglobstį Abiejų Tautų Respublikoje. Ir šiandien Rytų Lietuvoje, ypač Rokiškio ir Zarasų rajone, rasime ne vieną sentikių kaimą, kurio gyvenimo centre – nedidelė medinė cerkvė. Vilniaus sentikių bendruomenės centras yra Naujininkuose, čia yra ir vienintelė oficiali jų šventovė bei kapinės. Nors cerkvės pastatas (tada dar be bokštų) iškilo apie 1882 m., kelis dešimtmečius jis oficialiai vadintas prieglauda, nes carinė Vilniaus valdžia draudė sentikiams turėti šventyklą, ir tik po 1905 m. Rusijos revoliucijos režimas religijų atžvilgiu atlaisvėjo, oficialiai įregistruota ir sentikių cerkvė. Bene ryškiausią pėdsaką Lietuvoje palikusios sentikių giminės – Pimonovų – atstovai Leonidas ir Eugenija palaidoti šiose kapinėse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Naujininkų g. 20
Stačiatikių moterų vienuolynas

Aukščiausiai iš visų trijų Naujininkų šventovių iškilęs Aleksandro Neviškio cerkvės kupolas. Ji pastatyta 1896–1898 m. pagal tuo metu madingą principą, kad tai turi būti ir šventykla, ir mokykla (mokyklai skirti vienaukščiai priestatai, veikė iki 1915 m.). 1937–1960 m. šiame komplekse veikė Marijos Magdalietės moterų stačiatikių vienuolynas, seserų pastangomis cerkvė buvo suremontuota po visa griaunančio 1944 m. liepos aviacinio antskrydžio. Iškėlus vienuolyną ir pastačius naujus pastatus šioje teritorijoje veikė nepilnamečių sunkiai auklėjamų mergaičių kolonija, apie dar neseną jos egzistavimą primena kairiau stovintis keturių aukštų pastatas su grotomis ant langų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, cerkvė grąžinta tikintiesiems ir po remontų 2012 m. ji atvėrė duris visiems. Dar po kelerių metų čia grįžo vienuolės seserys – tai vienintelis veikiantis stačiatikių moterų vienuolynas Lietuvoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Lenkų g. 1
Dzūkų gatvė

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartiniuose Naujininkuose egzistavo ir Škaplierinės pavadinimas, jis taikytas buvusios Škaplierinės (Шкаплерная, Szkaplerna) gatvės teritorijai, tokiu pačiu vadintas ir neišlikęs viadukas, virš geležinkelio jungęs dab. Švitrigailos bei Dariaus ir Girėno gatves. Tiesa, nuo ko kilo toks pavadinimas, neaišku. Škaplieriumi vadinamas katalikų religinis reikmuo, du juostele sujungti audeklo gabalėliai. Šis simbolis reikšmingiausias karmelitų tradicijoje. Svarbu paminėti, kad karmelitės ir karmelitai buvo įsikūrę netoli, Aušros Vartų ir Arklių gatvės apylinkėse, todėl gal ir Naujininkuose jie turėjo žemių? Kol kas klausimas lieka neatsakytas, kaip ir kitas, kodėl 1940 m. gatvei suteiktas Dzūkų pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dzūkų gatvė
Taksi parkas

Nors ankstyviausiame sovietmečio generaliniame plane šioje vietoje numatyta įrengti parką su fontanais ir augalais, istorija lėmė, kad čia išdygo aštuonių aukštų parkas, skirtas… taksi. Nebeišsitekęs senuosiuose garažuose Naugarduko gatvėje, 1974 m. visas valstybinis Vilniaus taksi ūkis buvo perkeltas į Naujininkus. Kaip ir kitos tos epochos įmonės ir gamyklos, taksi parkas turėjo savo poilsio bazes, penkmečio planus, sporto komandas. Pastate „gyveno“ apie 800 taksi automobilių, dirbo panašiai tiek vairuotojų, veikė dispečerinė, remonto dirbtuvės, plovykla ir kiti tokiai įstaigai būtini atributai. Ypač garsus buvo taksi parko serpantinas, net panaudotas įžanginei garsaus sovietinio filmo vaikams „Elektroniko nuotykiai“ įžangoje. Taksi parko sunkmetis prasidėjo 1987 m., kai daliai vairuotojų buvo leista verstis privačia praktika, o stipriausią smūgį sudavė staigiai planinę ekonomiką pakeitusi rinka Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Vėliau daugybę metų galingu laikytas pastatas pradėjo nykti ir net laikytas Vilniaus antireklama bet kuriam turistui, vykstančiam iš oro uosto į centrą, tačiau prieš porą metų atsiradus naujiems savininkams objektas atgijo – renovuota jo išorė, o viduje įsteigti elektriniai kartingai, sporto klubas, netrukus duris atvers senovinės technikos muziejus, biurų patalpos, kavinės ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pelesos g. 1
Koplytstulpis

Neįtikėtinai tarp daugiabučių atrodantis koplytstulpis byloja apie pro šią vietą kadaise nutįsusį istorinį kelią. Išėję pro Rūdninkų vartus ir keliaudami Šv. Stepono gatve nukaktumėte būtent iki šios vietos, o toliau – didikų nuo seno mėgta Rūdninkų giria. Istorinę giją nutraukė XIX a. viduryje atsiradęs geležinkelis, todėl koplytstulpis ir jo kalvos papėdėje esantis kelias su iš po asfaltu išnyrančiais senojo grindinio akmenimis atrodo tarsi pamestinukas XXI a. Koplytstulpyje buvęs šv. Jonas Nepomukas 1973 m. perkeltas į Lietuvos dailės muziejaus fondus, o pats mūrinis statinys liko stovėti iki mūsų dienų. Vis dėlto įjungus vaizduotę galima mintyse nusipiešti sceną su į medžioklę pro Naujininkus keliaujančiais kunigaikščiais ir jų palyda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Dariaus ir Girėno g. 10
Paparčio žiedas

Vilniui tapus Europos kultūros sostine 2009 m., nebuvo pamiršti ir Naujininkai. Čia skulptorius Darius Bražiūnas pastatė kūrinį, kurį daugelis pavadina „Smuiko raktu“, tačiau tai – „Paparčio žiedas“! Sakoma, kad į Vilnių iš oro uosto atvykstančiam keliautojui šis simbolis palinki sėkmės mūsų sostinėje ir, atvirkščiai – išlydi iškeliaujančius. Siekiant prisiderinti prie pramoninio rajono įvaizdžio, skulptūrą nuspręsta kurti iš metalo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Burbiškių miškas

Kai tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai, šios valstybės valdžia nusprendė uoliai fortifikuoti miestą, ruošti jį galimam karui ir izoliacijai nuo Varšuvos. Per Vilnių nusidriekė nauji kariškiams skirti keliai, siaurasis geležinkelis, pastatytos kareivinės, bunkeriai, štabai, o miškuose, tarp jų ir Burbiškių, – amunicijos sandėliai. Sovietmečiu teritorija išlaikė karinę funkciją, būtent iš šio laikotarpio miške yra išlikę baltų plytų įvairios paskirties pastatų. Kirtę Tūkstantmečio gatvę keistos konstrukcijos tiltu po savo kojomis netruksite pastebėti išlikusius medinius geležinkelio pabėgius. Visa buvusi karinė teritorija miške sparčiai keičiasi, gynybiniai objektai užleidžia vietą daugiabučių namų statyboms, todėl verta čia nukakti jau šiandien. Tačiau, nepaisant visos žmogaus veiklos tada ir dabar, šis miškas labiausiai džiugina savo išraiškinga gamta. Tikėtina, kad išėję pasivaikščioti miško gilumoje dažniau sutiksite stirną ar voverę nei žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje