Kai 1809 m. Vilniaus Dūma Antakalnio miškuose paskyrė beveik 4 ha plotą karo ligoninės kapinėms, niekas negalėjo numanyti, kad po dviejų šimtmečių šios kapinės bus vadinamos prestižinėmis, o jose ilsėsis iškiliausi Lietuvos žmonės.
XIX a. pab. šioje vietoje buvo trejos kapinės: karo ligoninės, našlaičių kapinės, kuriose buvo laidojami kariai katalikai, o vėliau ir įvairiomis aplinkybėmis mirę neturtingi miesto bei apylinkių gyventojai, ir rytinėje dalyje esantys karių kapai. XX a. pr. visas trejas kapines imta vadinti Antakalnio karių kapinėmis, dabar – tiesiog Antakalnio.
Žymius kultūros, meno ir mokslo veikėjus Antakalnio kapinėse pradėta laidoti 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jiems paskirtas 25 kapinių kvartalas ilgainiui gavo Menininkų kalnelio vardą. Pirmasis kalnelyje amžino poilsio atgulė skulptorius Juozas Mikėnas. Menininkų panteonu vadinama dalis nuosekliau pradėta formuoti 8 deš. pr., kai netoli J. Mikėno, kitapus takelio, atgulė rašytoja Ieva Simonaitytė, skulptorius Jonas Švažas, operos solistė Jelena Čiudakova, poetas Paulius Širvys. Nuo to laiko menininkų kalnelyje laidojama pagal tarpininkavimo raštus, kuriuose išvardyti velionio nuopelnai ir jo valstybiniai apdovanojimai.
Nors kalnelis aiškiai išsiskiria Antakalnio kapinių peizaže, nubrėžti griežtą menininkų panteono ribą būtų sudėtinga. Dalis garbingų asmenybių palaidota kitapus Menininkų kalnelio, šalia Sausio 13-osios aukų memorialo. Čia ilsisi dirigentas Saulius Sondeckis, ši vieta pasirodė mielesnė ir poeto Justino Marcinkevičiaus, režisieriaus Arūno Žebriūno šeimoms. Dėl politinių peripetijų Menininkų kalnelyje nerasime žinomo poeto Eduardo Mieželaičio ar rašytojo Juozo Baltušio bei jo žmonos garsios aktorės Monikos Mironaitės.
Lietuvos kultūros istoriją liudijantis Menininkų kalnelis – nuolat lankoma vieta. Žmonės čia ateina vedini skirtingų tikslų. Kai kurie aplanko tik savo artimuosius, kiti ieško konkretaus kapo, treti lėtai vaikštinėdami stabteli prie kiekvienos pažįstamos pavardės ar įdomesnio paminklo. Daugiausia dėmesio sulaukia jaunesni, taip pat į amžinybę neseniai išėję menininkai. Kaip pagarbos ženklas ant kapo paliekama žvakelė ar gėlės žiedas, tačiau kartais kapinių prižiūrėtojai nustemba ant vieno kito rašytojo kapo radę ir bohemiškos dvasios lankytojų paliktų ženklų, pavyzdžiui, gėrimų.
Unikalią šios vietos atmosferą sustiprina ir meniški antkapiniai paminklai. Čia galima rasti Gedimino Jokūbonio, Stanislovo ir Algirdo Kuzmų, Broniaus Punziaus, Broniaus Vyšniausko ir kitų žymiausių šalies skulptorių kūrinių. Deja, kai kuriuos antkapinius paminklus – operos solistės J. Čiudakovos, žurnalisto Vito Lingio – šiandien matome nutolusius nuo skulptoriaus idėjos. Kaip ir kitų kapinių, Menininkų kalnelio neaplenkė metalo vagys.
Per daugiau nei pusšimtį metų kalnelis keletą kartų praplėstas, tačiau numatant, kad vietos netrukus vėl pristigs, Menininkų kalnelis vėl plečiasi. Pagal parengtą projektą netrukus jis įsilies į šiaurinėje dalyje, Šilo g. link, esantį mišką.
Kviečiame pasivaikščioti po Menininkų kalnelį ir prisiminti amžinojo poilsio vietą čia radusius žmones – kelis šimtus skirtingų asmenybių, nepakartojamų menininkų, kuriuos suvienijo kultūra. Ilgiau stabtelėjome prie pusšimčio, atstovaujančių skirtingoms kūrėjų kartoms ir keturioms meno sritims: muzikai, literatūrai, dailei ir teatrui.
Antakalnio Menininkų kalnelio PDF formato maršrutą galite atsisiųsti čia.
Visą skaitmeninį Menininkų kalnelio žemėlapį galite rasti čia.
Maršrutas
1. Nelly Paltinienė (1929–2020)
Arvydas Paltinas (1933–2021)
Dainininkė Nelly Paltinienė sakė, kad viską, ką uždirbdavo, skirdavo savo sceniniam įvaizdžiui, kad žiūrovams dovanotų šventę.
Kurti šventę estrados žvaigždei sekėsi ištisus šešis dešimtmečius. 2009 m. agentūra „Factum“ N. Paltinienę įrašė į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia metų (58) dainuojančią solistę. Po šio fakto atlikėja koncertavo dar šešerius metus.
Netoli Varšuvos lenkės ir lietuvio šeimoje gimusi Nelly lietuviškai kalbėti išmoko tik paauglystėje, po Antrojo pasaulinio karo, kai su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip dainininkė debiutavusi Klaipėdos ryšių darbuotojų profsąjungos saviveikliniame ansamblyje, N. Paltinienė išgarsėjo būsimo vyro Arvydo Paltino įkurtuose „Kopų balsuose“, kur su Eugenijumi Ivanausku sukūrė legendiniu tapusį duetą. „Tu ateik į pasimatymą“, „Mylėk ir lauk“, „Ciganerija“ („Tolumoje laužo liepsnos“), su kuria 1967 m. dailininkė tapo Kauno pavasario nugalėtoja, – tik kelios hitais tapusios Nelly dainos.
Nuo 1982 m. kartu su vyru choro dirigentu, pedagogu A. Paltinu gyveno Vakarų Vokietijoje, atkūrus Nepriklausomybę gyvenimą dalijo tarp Lietuvos ir Vokietijos. Savo namuose Manheime metų skirtumu abu ir mirė.
Dainuoja N. Paltinienė. Įrašą rasite čia.
2. Vytautas Šerėnas (1959–2019)
18. Gintaras Ruplėnas (1964–2014)
Ilgamečius kolegas ir ryškias televizijos asmenybes Antakalnio menininkų kalnelyje skiria tik keliasdešimt žingsnių. Abiejų kelias į pramogų pasaulį prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai humoristinius pasirodymus rengiančios agitbrigados buvo pasiekusios populiarumo piką. Prezidento Gitano Nausėdos bendrabučio kambario draugas Vytautas Šerėnas buvo Vilniaus universiteto ekonomistų trupės „Plaktukas“ narys, o Gintaras Ruplėnas su Arūnu Valinsku ir Valdu Vižiniu vaidino teisininkų agitbrigadoje „Dviratis“.
Kitus agitbrigadininkus palikusi festivalio „Juokis“ publikai, 1993 m. komanda susibūrė TV laidoje „Dviračio šou“. Laida tapo kultinė, o jos rengėjai – pirmo ryškumo žvaigždėmis. Legendiniu raudonu švarku pasipuošęs V. Šerėnas pašiepdavo politines aktualijas, o „žurnalistas“ G. Ruplėnas bėgiodavo po miestą kalbindamas naujienų personažus.
Ekonomikos mokslų daktaras V. Šerėnas vaidino legendinius Ūsą ir Barzdoną Bratkas, ultrapatriotą Patrijoną Bugailiškį-Prūdą ir buvo tapęs vienu populiariausių Lietuvos žmonių. 2002 m. juokais kandidatavo į prezidentus surinko beveik 8 proc. balsų (tąsyk antrame ture laimėjo Rolandas Paksas). V. Šerėnas „Dviračio“ veidu buvo iki pat netikėtos mirties 2019 m., o jo kolega G. Ruplėnas iš ekrano pasitraukė ir liko tik kūrėju. Netikėtai mirė keliaudamas po Jordaniją 2014 m. „Politinio šaržo talentas Gintaras Ruplėnas liks atmintyje ir širdyje. Jo taiklus humoras padarė įtaką ne tik politikams, bet ir visam politiniam gyvenimui Lietuvoje“, – po naujienos apie netikėtą mirtį rašė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Laidą apie Prezidento rinkimuose kandidatavusį V. Šerėną rasite čia.
3. Vytautas Paukštė (1932–2022)
4. Vytautas Tomkus (1940–2022)
40. Regimantas Adomaitis (1937–2022)
Žmonės-legendos. Scenos mohikanai. Žiūrovų numylėtiniai, Menininkų kalnelyje susirinkę tais pačiais 2022-aisiais.
Vytautui Tomkui likimas ir režisieriai buvo dosnūs: jam tekę vaidmenys skaičiuojami šimtais. Tačiau nemirtingumą būnant 32-ejų garantavo legendinis razbainininkas Tadas Blinda to paties pavadinimo B. Bratkausko filme (1973). Šį vaidmenį mylėjo ir pats, sakė, kad jis labiausiai atitinka įgimtą svieto lygintojo charakterį.
Vienu sėkmingiausių savo vaidmenų teatre pats V. Tomkus yra įvardijęs Lenio personažą spektaklyje „Pelės ir žmonės“ (1966, rež. H. Vancevičius), bet daugumai teatro gerbėjų jis neatsiejamas nuo Jokimo Žaldoko K. Kymantaitės režisuotoje „Žaldokynėje“. Šis vaidmuo jam pritiko – aludario sūnus apie alų išmanė ir pats jį labai mėgo.
Vyriškas stotas ir tvirtas charakteris aktoriui dažnai dovanojo „kietų“ vyrukų vaidmenis. Norėdamas į juos įsijausti V. Tomkus nevengdavo apsilankyti ir psichiatrijos ligoninėje, ir pataisos darbų kolonijoje. Kaip reketininką Boleslovą Girdvainį jį prisimena ir kultinio serialo „Giminės“ (rež. S. Vosylius) žiūrovai.
Minėtas spektaklis „Pelės ir žmonės“ sėkmingas buvo ir pradedančiam aktoriui Regimantui Adomaičiui, jame sukūrusiame Džordžo vaidmenį. Teatre jam teko atlikti per 60 vaidmenų, tarp jų – ir Mindaugo bei Mažvydo.
Kino žiūrovų meilę R. Adomaičiui garantavo Donato vaidmuo V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) ir, žinoma, veržlus gražuolis Girdvainis „Velnio nuotakoje“ (1974).
Žiūrovai jį mylėjo, o moterys ir įsimylėdavo. Išlikę tūkstančiai įvairiomis kalbomis jam rašytų gerbėjų laiškų.
Neeiliniu darbštumu ir talentu susitapatinti su personažu išsiskyręs R. Adomaitis palaidotas šalia žmonos aktorės ir dainininkės Eugenijos Bajorytės (1941–2011).
Klaipėdos simboliu vadintas Vytautas Paukštė šio miesto teatro scenoje dirbo nuo 1963-iųjų, tačiau jį pažinojo visa Lietuva.
Per savo karjerą V. Paukštė teatre sukūrė daugiau kaip 130 vaidmenų, dar per 70 – kine. Jam teko įkūnyti Mindaugą ir Mažvydą, Karalių Lyrą, už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Mano Hamletas“ (2008, rež. Beso Kupreišvilis) aktorius pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Sakoma, kad V. Paukštė scenoje galėjo ir prajuokinti, ir pravirkdyti – jis meistriškai įkūnydavo įvairius charakterius. Vis dėlto solidi laikysena, barzda, ramus ir išmintingas žvilgsnis lėmė, kad aktorius net būdamas jaunas kine vaidindavo senius – gydytojus, vyskupus, mokytojus.
Be V. Paukštės filmo neįsivaizduojantis režisierius A. Puipa aktorių vadino savo talismanu – pirmąsyk nusifilmavęs „Velnio sėkloje“ (1979), paskutinį kartą V. Paukštė pasirodė 2015 m. sukurtame „Edeno sode“.
5. Vytautas Brėdikis
39. Vytautas Edmundas Čekanauskas (1930–2010)
45. Algimantas Lėckas (1934–2009)
Trys naujosios modernistų kartos atstovai, kurių novatoriškos idėjos išsiskyrė anuomet ir tebežavi šiandien.
Norint susipažinti su dailininko, architekto Algimanto Lėcko darbais teks važiuoti į pajūrį. Vizitine architekto kortele vadinamas viešbučio „Žilvinas“ (1969) pastatas Palangoje. Laisvas planas, virš žemės pakibę pastato tūriai, betono apdaila, statinių kompozicija ir sąlytis su aplinka ir šiandien „Žilvinui“ leidžia atrodyti moderniai, o išmanantieji architektūrą jame mato įgyvendintas ikoniškojo Le Korbiuzjė skelbtas idėjas.
Modernizmo architektūra žavėjęsis A. Lėckas suprojektavo ir šalia esantį „Žilvinėlį“, taip pat vilą „Voveraitė“, poilsio namus „Linas“, sanatoriją „Palanga“, plaukimo baseino kompleksą, parengė aplinkinių gyvenviečių detaliuosius planus.
Garsiausius savo darbus Vilniuje sukūręs architektas ir dailininkas Vytautas Čekanauskas yra prisipažinęs sovietmečiu buvęs „trenktas“ Suomijos. Susižavėjimą šios šalies architektūra jis perteikė ir pirmajame savo dideliame projekte Žvėryne esančiuose Kompozitorių namuose ir gyvenamajame kvartale (1966).
Jam buvo patikėti ir Parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinis meno centras), nustebinę plačiomis vitrinomis bei pasažais. V. Čekanausko rankai priklauso ir dabartinių Vyriausybės rūmų projektas, Šv. Jono Bosko bažnyčia Lazdynuose ir pats Lazdynų gyvenamasis rajonas.
Visą sovietinį bloką sužavėjusius Lazdynus (1974) jis kūrė kartu su ilgamečiu bendraautoriumi Vytautu Brėdikiu. Įvairių aukščių stambiaplokščių namų kompozicijas jie „išlankstė“ pagal vietovės reljefą, daug dėmesio skyrė keturių mikrorajonų išskirtinumui, viešųjų erdvių dizainui, šaligatviams, takams. Lazdynai tapo pavyzdžiu visoje Sąjungoje, o Architektūros sekcijos komisija, iš sraigtasparnio apžiūrėjusi rajoną iš viršaus, Lenino premiją nusprendė skirti būtent jiems.
Lazdynai buvo antrasis V. Brėdikio projektuotas Vilniaus gyvenamasis rajonas. 1960 m. jis parengė Antakalnio projekto planą, suprojektavo Vilniaus autobusų stotį, Dailės akademijos tiltą, kartu su Vytautu Nasvyčiu suprojektavo dabartinės Dailės akademijos mokomąjį korpusą.
Filmą apie Lazdynus rasite čia.
6. Jonas Gricius (1928–2021)
Kai operatoriumi nusprendęs tapti Jonas Gricius įstojo Į Maskvos kinematografijos institutą, buvo 1949-ieji. Kaip pats rašo prisiminimų knygoje, tai buvo laikas, kai „prasidėjo vadinamųjų kosmopolitų persekiojimas ir buvo oficialiai paskelbta, kad „Rusija – dramblių gimtinė“. Tačiau santvarka iš jauno lietuvio neatėmė talento ir sėkmės dirbti su geriausiais to meto operatoriais ir režisieriais. Savo vardą jis įrašė G. Kozincevo juostose „Hamletas“ (1964), „Karalius Lyras“ (1970) ir kituose garsių režisierių filmuose.
Dirbant Rusijoje, net ir anuomet, jam teko bendrauti su pasaulinėmis žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Elizabete Teilor. Tiesa, su ja operatorius taip ir nesusibičiuliavo, nes drįso garsiai suabejoti, ar blizgus žvaigždės makiažas tikrai tinka pavargusios motinos vaidmeniui.
Pirmasis savarankiškas J. Griciaus darbas Lietuvoje buvo komedija „Kalakutai“ pagal jo tėvo dramaturgo Augustino Griciaus (taip pat palaidoto Menininkų kalnelyje) scenarijų, tačiau filmas taip ir nepasirodė.
Kino maestro J. Griciaus kamera nufilmavo ir sovietiniu vesternu vadintą V. Žalakevičiaus juostą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), ir daugybę A. Žebriūno filmų. Tarp jų – ir tarptautinių apdovanojimų pelniusią juostą „Paskutinė atostogų diena“ (1964). Jis pasiūlė ir filmo pavadinimą, kai cenzūrai užkliuvo buvęs „Mergaitė ir aidas“.
J. Gricius pasakoja apie „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimą. Įrašą galite rasti čia.
7. Algirdas Klova (1958–2021)
„Rašo kamerinę muziką, kūrinius fortepijonui, orkestrams, chorams, vaikams, kinui, teatrui, kuria roko, country, folk, popmuzikos dainas. Yra vienas pirmųjų folk-džiazo ir world music propaguotojų Lietuvoje“, – savo interneto puslapyje apie save rašė Algirdas Klova. Prie kompozitoriaus veiklos būtina pridėti dar bent tris: pedagogo, žurnalisto ir organizatoriaus.
A. Klovai dažnai lipdomas kantristo vardas. Ir ne veltui. Susidomėjęs kantri muzika, 1980 m. su draugais subūrė grupę „Kikilis“, vėliau įkūrė kantri muzikantų asociaciją ir įvairiais pavadinimais kantri grojusią grupę.
Jis buvo vienas pirmųjų, jungusių folklorą ir kitus muzikos žanrus. 1988 m. su savo pirmuoju folkroko kūriniu „Grojam taip, kaip mokam, bet visi drauge“ A. Klova su „Ratilio“ ir „Antimi“ sudrebino Sporto rūmus.
Jo ansamblis „Vydraga“ išvažinėjo šalį su folkloro ekspedicijomis, koncertavo su įvairių stilių muzikantais visame pasaulyje ir paliko daugybę įrašų. A. Klova – ir nuo 1992 m. rengiamo Tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ iniciatorius.
Susidomėjimas džiazu paskatino A. Klovos ir L. Rimšos folk-jazz kvarteto atsiradimą (1995), vėliau virtusį „Algirdo Klovos kvintetu“. Duoklę gimtajam Kaunui A. Klova atidavė drauge su kompozitoriais Giedriumi Kuprevičiumi ir Mečislovu Litvinskiu subūręs trio „Žaliakalnio vilkai“.
A. Klovos „Mano mėtinė mergaitė“. Įrašą galite rasti čia.
8. Juozas Mikėnas (1901–1964)
Juozas Mikėnas vadinamas moderniosios skulptūros pradininku Lietuvoje, o terminas „J. Mikėno mokykla“ rodo jo įtaką jaunesnių kartų menininkams.
Paryžiuje studijas baigusiam menininkui tarpukariu buvo patikėti Lietuvą reprezentuojantys darbai. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje bendrą trijų Baltijos šalių paviljoną papuošė alegorinis bareljefas, vaizduojantis angelą sargą, pajūriu lydintį tris mažas mergaites, simbolizuojančias Estiją, Latviją ir Lietuvą. Paviljono Lietuvos skyriuje stovėjo J. Mikėno sukurtas „Rūpintojėlis“. Po poros metų Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje šalį reprezentavo monumentali alegorinė skulptūra „Lietuva“.
Lietuvoje J. Mikėnas tapo žinomas, kai 1932 m. Kauno Šv. Sakramento bažnyčios fasade atsirado jo kurta mozaika „Kristaus galva“, o 1938 m. Vytauto didžiojo karo muziejaus varpinės nišoje – senovės lietuvių kario skulptūra. Per karą vokiečių sunaikinta skulptūra atkurta 2015 m.
Vis dėlto ne visiems J. Mikėno darbams buvo lemta išlikti. Iš Zarasų į Grūto parką iškeliavo „Marytė Melnikaitė“, nuo Žaliojo tilto nukelta kartu su J. Kėdainiu kurtas „Besimokantis jaunimas“, Vilniaus centre nebeliko paminklo Petrui Cvirkai.
Paskutinį J. Mikėno kūrinį „Pirmosios kregždės“ galima pamatyti prie Nacionalinės dailės galerijos. Išdidintas ir iš bronzos atlietas 1964 m. sukurtos skulptūros variantas čia pastatytas 1987 m.
Daugiau apie „Pirmąsias kregždes“ galima sužinoti čia.
9. Ieva Simonaitytė (1897–1978)
Jei būtų įvykdyta testamente užrašyta Ievos Simonaitytės valia, prie jos kapo čia, Menininkų kalnelyje, nestovėtume. Pagal 1961 m. rašytą testamentą, rašytoja norėjo būti palaidota ant Minijos kranto, o kapo prašė nežymėti nei kryžiais, nei akmenimis.
Talentas ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad luoša mergaitė, Mažosios Lietuvos krašte vadinta Ėve, tapo premijomis ir ordinais įvertinta rašytoja. Dirbdama Klaipėdos seimelyje ant panaudotų mašinraščio lapų ji parašė romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“. Romanas buvo geras, be to, anot tyrinėtojų, atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje. 1935 m. išėjęs romanas, aprašantis Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir kritikuojantis vokietinimo politiką, valdžiai tapo svarbiu argumentu, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai. Tokią idėją palaikė ir autorė, pati dalyvavusi Klaipėdos krašto sukilimo (1923) įvykiuose. 1936 m. už romaną ji gavo ką tik įsteigtą Valstybinę literatūros premiją.
Romanas ir iš liaudies kilusios rašytojos asmenybė įtiko ir sovietų ideologijai. Jo ir vėliau parašyto „Viliaus Karaliaus“, „Pikčiurnienės“ autorė buvo gerbiama ir lepinama privilegijomis.
Amžininkų prisiminimuose I. Simonaitytė tvirto, stačiokiško charakterio, išdidi ir kaprizinga, tačiau, kaip svarsto jos gyvenimo tyrinėtojai, šios būdo savybės buvo būtinos norint moteriai rašytojai (dar ir neįgaliai) įsitvirtinti vyriškame literatų olimpe.
R. Verbos dokumentinį filmą „Ieva Simonaitytė“ galite rasti čia.
10. Jelena Čiudakova (1925–1973)
„Mūsų Violeta“ – šiltai ir neformaliai čia palaidotą asmenybę liudija ant paminklo esanti lentelė. Vyresniajai kartai tiek ir užteks, jaunesni margame akmenyje turės perskaityti tikrąją „Violetos“ pavardę – Jelena Čiudakova-Poltevskaja.
Karo metais iš Rusijos į Lietuvą atvykusi jaunutė J. Čiudakova dainavo karių saviveiklos ansamblyje, o į profesionaliąją sceną ją pastūmėjo dainų aranžuotojas B. Gorbulskis. 1952 m., ką tik baigusi Konservatoriją, ji buvo priimta į Operos ir baleto teatrą. J. Basanavičiaus gatvėje tuo metu buvusiame teatre ji atliko ne vieną svarbiausią partiją: Rozinos G. Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Lakmės to paties pavadinimo L. Delibeso spektaklyje, Džildos Verdžio „Rigolete“. Vis dėlto lemtingas buvo tų pačių 1952-ųjų gruodį gautas kurtizanės Violetos vaidmuo G. Verdžio „Traviatoje“. Šis personažas ją lydėjo 20 metų, kol 1972 m. gruodį su ilgamečiu scenos partneriu Virgilijumi Noreika šią partiją J. Čiudakova atliko paskutinį – 135 kartą. Kada nors scenoje J. Čiudakovos Violetą mačiusieji tvirtina, kad jos dar niekas nesugebėjo pralenkti.
Atlikėjai mirus, aplink teatrą būriavosi minios norinčių atsisveikinti gerbėjų. Scenoje prie žibuoklėse skendinčios primadonos ištikimai budėjo Violetos suknelė, vėduoklė, ilgos pirštinės ir gyvos kamelijos.
J. Čiudakovos dainavimo galite pasiklausyti čia.
11. Jonas Švažas (1925–1976)
Jono Švažo vardas siejamas su ištisa karta – mokinių, kuriems daugiau nei du dešimtmečius dėstydamas Dailės institute (dabar – akademija) padarė didelę įtaką.
Jis buvo tarp pionierių, kai 7-ajame dešimtmetyje stalininį socrealizmą su didingomis figūrinėmis kompozicijomis ir pažodiniu tikrovės vaizdavimu lietuvių dailėje ėmė keisti metafora.
Galimybę pakeliauti po užsienį turėjęs J. Švažas žavėjosi prancūzų impresionistais, fovizmu, nuolat ieškojo naujovių ir savito stiliaus. Jis išplėtė tuo metu dailininkų mėgtą peizažų žanrą, tačiau J. Švažo peizažai neįprasti, bet urbanistiniai, pramoniniai, nutapyti ryškiomis spalvomis. Pirmame plane atsiranda vamzdžiai, statybiniai kranai, gamyklų bokštai, tiltų inžinerinės konstrukcijos. Net ir visiems pažįstamą Palangos tiltą J. Švažas nutapė iš apačios.
Svarbią vietą jo kūryboje sudaro Vilniaus senamiesčio kiemai, arkos ir gatvelės, taip pat medžiai. Kaip pastebi dailininko kūrybos tyrinėtojai, aplink tuometį Dailės institutą, kur mokėsi ir kurį laiką dirbo dailininkas, augę medžiai jį buvo tarytum užbūrę.
1965 m. J. Švažas Maskvoje suorganizavo Baltijos šalių tapybos parodą, kuri, jam inicijuojant, vėliau virto Vilniaus tapybos trienalėmis.
J. Švažo antkapinio paminklo autoriai – skulptorius Stanislovas Kuzma ir architektas Algimantas Alekna.
12. Stasys Krasauskas (1929–1977)
Renesanso žmogus – taip Stasį Krasauską apibūdina jo asmenybės ir kūrybos tyrinėtojai. Jam sekėsi viskas: sportas, dailė, muzika, net aktorystė. Profesionalus vandensvydininkas, daugkartinis Lietuvos plaukimo rekordininkas pripažino, kad sportas darė įtaką ir jo kūriniams – žmonės juose gracingi ir sportiški tarsi antikinės skulptūros. Kai kas tuose piešiniuose atpažįsta dailininko žmoną plaukikę Nijolę.
Nuo S. Krasausko antkapinio paminklo žvelgia „Jaunystė“ – vienas žinomiausių grafiko kūrinių. Net ir menkai tesidomintieji dailininko kūryba puikiai žino ir kitą jo darbą – paukštį vaizduojančią „Poezijos pavasario“ emblemą.
S. Krasauskas buvo ryški Vilniaus bohemos dalis, draugavęs ne tik su dailininkais, bet ir su to meto rašytojų elitu. Jo darbai papildė bičiulių Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus, Roberto Roždestvenskio, Eduardo Mieželaičio knygas ir pelnė jam valstybinį bei tarptautinį pripažinimą.
Menininkų pasaulyje sukęsis S. Krasauskas išbandė save ir kitose jo šakose: 1961 m. jis sukūrė pagrindinį Liutauro vaidmenį J. Karnavičiaus operoje „Gražina“, o 1962 m. – jūreivio Sašos vaidmenį režisieriaus R. Vabalo filme „Žingsniai naktį“.
A. Puipos ir A. Šatkausko dokumentinis filmas „Mintys balsu. Stasys Krasauskas“. Įrašą galite rasti čia.
13. Paulius Širvys (1920–1979)
<…>
Aš –
Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs
Aušrinėje
Sodžiaus
Giedorių
Gaidžių.
<…>
Paulius Širvys „Kai brendu naktimi“
6–8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Niujorko rašytojų bohema turi bitnikus ir Džeką Keruaką, Los Andželo – lėbautoją Čarlzą Bukovskį, Vilniaus – socialistinės sistemos rėmuose netelpantį Paulių Širvį.
Amžinai neramaus poeto gyvenimas virtęs legenda, apie nevaržomą jo laisvę ir altruistišką būdą sklando įvairiausi pasakojimai. Esą P. Širvio buto durys buvo atviros visiems, todėl pačiam kartais tekdavo miegoti vonioje. Arba kad pats nieko neužgyvenęs, kitiems galėjo atiduoti paskutinius marškinius.
„Sodžiaus mergaitė“, „Aš lauksiu prie Vilniaus“ – kai kurie dainomis virtę poeto eilėraščiai taip suaugę su lietuvių kultūra, kad kartais painiojami su liaudies dainomis. Romantikai vis iš naujo perdainuoja jo „Nežiūrėk, nežibėk“ ar „Aš nevertas švelnių tavo žodžių“, o su P. Širvio vardu sulipęs „Beržas“ 2022 m. vasarą suskambo atsikūrusios grupės „Requiem“ albume.
P. Širvio eilėraščiuose randame nelaimingą meilę, lietuvišką kaimą ir jo tautosaką, karo siaubą ir jo heroiką, žmogaus likimą. Sakoma, kad apie išgyventą karą jis nekalbėdavo, tačiau artimiausi poeto bičiuliai žinojo, kad persekiojamas baisių vaizdinių gali miegoti tik prie šviesos.
Girtavimas ir bohemiškas gyvenimo būdas prasilenkė su padoriam piliečiui keliamais standartais. P. Širvys nepritapo nei prie sistemos, nei prie tuomečio rašytojų elito, tačiau skaitytojai jį mylėjo. Ir tebemyli.
P. Širvys skaito savo poeziją. Įrašą rasti čia ir čia.
14. Pranas Gudynas (1919–1979)
Birutė Gudynaitė (1953–2012)
Dailininko Prano Gudyno vardas visam laikui liko susietas su restauracija. Jo rūpesčiu 1946 m. atsirado pirmosios tapybos restauravimo dirbtuvės, ilgainiui išaugusios į muziejinių vertybių tyrinėjimo, konservavimo ir restauravimo centrą. Tačiau restauracija – tik dalis jo veiklos. Daugiau nei 20 metų vadovavęs Lietuvos dailės muziejui sandėliuose saugomus turtus jis atvėrė plačiajai visuomenei. Dėl P. Gudyno atkaklumo sandėliu paverstoje Arkikatedroje buvo įsteigta Paveikslų galerija, į kurią žmonės plūsdavo ne tik dėl paveikslų, bet ir dėl vargonų muzikos.
Vadovaujant P. Gudynui buvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras), įsteigti Taikomosios dailės, Gintaro muziejai, kultūrai išsaugotas Verkių dvaras.
Vertingos P. Gudyno fotografijos, kuriose jis užfiksavo pasaulio muziejus, istorinius paminklus, restauravimo darbus.
Tėvo pėdomis pasuko ir P. Gudyno duktė Birutė. Tarp svarbiausių restauratorės architektės architektūrinių tyrimų, restauravimo ir pritaikymo projektų minimi kavinei pritaikytas namas Šv. Kazimiero g. 3, pirčių kompleksas Tilto g. 17/4, pritaikytas Centrinei hipotekai, kvartalo tarp Ašmenos, Dysnos ir Mėsinių g. tyrinėjimas. Su kolegomis atliko Katedros aikštės architektūrinius tyrimus, domėjosi Vilniaus želdynų sutvarkymu.
P. Gudyno fotografijas galite rasti čia.
15. Antanas Miškinis (1905–1983)
Lietuva pažįsta du Miškinius viename asmenyje – tarpukario neoromantiką, tokių dainomis virtusių eilėraščių kaip „Dalužė“ arba „Elegantiškai sninga“ autorių, ir pokarinį – skausmingų „Psalmių“ kūrėją.
Bendraamžiai prisimena, kad poetas buvo linksmo būdo, mokėjo ir pajuokauti, ir šmaikštesnį ketureilį sudėti. Poeto kraštietis žurnalistas Jonas Šiužinys prisiminimuose yra rašęs, kad A. Miškinio plunksnai priklausė ir tuomet kaimo šokiuose buvusių populiarių kupletų „Bublički“ autorystė, nors pats poetas tuo viešai nesigirdavo. „Esu aš mokyta, Kirpta ir lopyta, Metų šešiolikos, Jau be kasų…“ – tokie šmaikštūs eiliuoti pasakojimai apie modernią lietuvaitę gražuolę buvo spausdinami ant papirosų dėžučių žadant piniginę premiją tiems, kas surinks visus posmus.
Šmaikštaus žodžio A. Miškinio kūriniuose nebeliko užėjus karui. Už antisovietinę veiklą 1948 m. poetas buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti Sibire. Į Lietuvą grįžo 1956 m., tačiau kurį laiką neturėjo teisės gyventi ir dirbti nei Vilniuje, nei Kaune.
Tremties metai A. Miškinio asmenybėje paliko randų, o beržo tošyje ir cemento maišų skiautėse – „Psalmes“, tremtyje plitusias iš lūpų į lūpas. Iš Sibiro parsivežtas „Psalmes“ poetas slėpė. Lietuva jas išgirdo tik po jo mirties, kai 1989 m. pasirodė knyga „Sulaužyti kryžiai“.
Poetas A. Miškinis skaito savo poeziją. Įrašą galite rasti čia.
16. Benjaminas Gorbulskis (1925–1986)
<…> Ant senos palangės kaktusai žydės
Ant senos palangės vakaro žvaigždė
Kas tenai rakina miegančius vartus
Šaukia amžinus vardus. <…>
Violeta Palčinskaitė, „Mėlynos gatvelės“
Jei gimėte ir augote Lietuvoje, skaitant šiuos žodžius galvoje ims skambėti Benjamino Gorbulsio sukurta melodija. Jo dėka apdainuotos Jurgos („Jurga, Jurgita“), Nemunui prilipo mėlynakio epitetas („Saulėlydis tėviškėje“), o romantiškam susitikimui kviesta su daina „Tu ateik į pasimatymą“.
Pokario Lietuvos estradinės muzikos tėvu vadinamas B. Gorbulskis parašė per 600 estradinių dainų, 18 instrumentinių koncertų, operą „Frank Kruk“, baletą „Mikės nuotykiai“ vaikams, 6 operetes, sukūrė koncertų beveik visiems orkestro instrumentams, kūrė muziką teatrui, kinui, cirkui – iš viso apie 890 kūrinių.
Skaičiai liudija produktyvumą, o amžininkai – į nuotykius linkusią asmenybę ir puikų humoro jausmą, gelbėjusį sukantis nuo nepatogių nomenklatūrininkų klausimų.
„Visa muzika parašyta, tik ne visi pinigai pasiimti“, „Užtenka tik trijų dalykų: popieriaus, stalo ir unitazo“ – sparnuotomis tapusios kompozitoriaus frazės. Jo pasirodymai scenoje ir bendravimas su žiūrovais prilygsta šiuolaikiniams stendapams. Apie jo gyvenimą išlikę ir į knygas sugulę daug smagių pasakojimų, kartais neįtikėtinų – tiems, kas nepažinojo B. Gorbulskio.
Filmą apie B. Gorbulskį galite rasti čia.
17. Vladas Sipaitis (Fedotas-Sipavičius) (1902–1992)
Kai 1921 m. dailės, baleto ir teatro vaidybos mokslų Maskvoje ragavęs operos solistės Liudmilos Sipavičiūtės-Fedotovos sūnus Vladas parvažiavo į Lietuvą, jaunoje valstybėje profesionalioji kultūra dar tik kalėsi. Telšiuose sėkmingai subūręs Žemaičių teatrą buvo pakviestas prisidėti prie Valstybės teatro Kaune. Sutiko, tačiau pamatęs, kad aktoriai tokie pat mėgėjai kaip Telšiuose, pabėgo… Kai vis dėlto grįžo, V. Sipaičio buvo pilna visur: jis vaidino, režisavo, rašė pjeses, šoko baletą, įkūrė dramos studiją, išauginusią tokias žvaigždes kaip Monika Mironaitė.
Kaip dainininkas su „Linksmųjų brolių“ trupe dainavo romansus ir kūrė tautinius šlagerius, kuriuos įrašinėti vykdavo į Berlyną. 1932 m. „Homocord“ įrašų kompanijoje su „broliais“ įdainavo populiarų tango „Kaunas“, fokstrotą „Meilė ir džiazas“, „Gegužės burtus“, „Autobusą“.
Prie V. Sipaičio nuopelnų priskiriamas pirmasis lietuviškas meninis filmas „Onytė ir Jonelis“ (1931). Kartu su J. Leinartu režisavęs filmą, jame sukūrė ir pagrindinį Jonelio vaidmenį. Filmo leitmotyvais tapo V. Sipaičio įdainuoti šlageriai.
Dėl dalyvavimo Nikolajaus Rericho draugijos veikloje 1949 m. aktorius buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs dėstytojavo, vaidino, vadovavo saviveiklininkų teatrams, nusifilmavo keliuose M. Giedrio ir A. Puipos filmuose.
Daugiau apie V. Sipaitį galima sužinoti LRT laidoje „Legendos“. Įrašą galite rasti čia.
19. Beatričė Grincevičiūtė (1911–1988)
Nuskambėjus lakoniškiems fortepijono garsams aukštas moteriškas balsas pradeda dainuoti „Esi graži ir nuostabi žvaigždutė…“ Akomponuoja kompozitorius Balys Dvarionas, o specialiai jai parašytą dainą atlieka pirmoji lietuvių kamerinė dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.
Atlikėja muzikinės karjeros siekė vykstant dideliems istorijos lūžiams: carinėje Rusijoje gimusi Beatričė vaikystėje patyrė Pirmąjį pasaulinį karą, gyveno nepriklausomoje Lietuvoje, o po Antrojo pasaulinio karo pateko į Sovietų Sąjungą. Dar nuostabiau, kad siaučiant istorijos audroms muzikos aukštumų ji pasiekė būdama akla, nors socialistinėje sistemoje „invalidų“ paprastai laukė specialiosios įmonės ir prasti darbai, o ne scenos šviesos.
Sunku paneigti, kad pradžią solistės karjerai davė sėkmė gimti bajoriškoje aplinkoje. Panemunėje stovinčiame Ilguvos dvare vaikystėje Beatričė girdėdavo į svečius pas dėdę – Varšuvos filharmonijos steigėją Emilį Mlinarskį – atvykusių muzikų atliekamus kūrinius, o mergaitės talentą pastebėjęs giminaitis išsivežę ją mokytis į Varšuvą.
Sugrįžusi į Lietuvą mergina toliau siekė muzikinės karjeros, tačiau sėkmės sulaukė tik po 16 metų – pirmasis rečitalis įvyko Antrojo pasaulinio karo metais.
Ilgus metus B. Grincevičiūtė buvo Lietuvos radijo solistė, taip pat naujų muzikos įrašų priėmimo komisijos narė. Svarbią vietą jos repertuare užėmė dainos vaikams.
Dokumentinį filmą „Beatričė“ galite rasti čia.
20. Robertas Verba (1932–1994)
42. Henrikas Šablevičius (1930–2004)
„Padaryk man bent du gerus kadrus“, – savo kolegoms mėgdavo sakyti kino operatorius, dokumentinių filmų režisierius Robertas Verba. Lietuvių poetinės dokumentikos pradininku vadinamo R. Verbos paliktuose darbuose gerų kadrų – tūkstančiai.
1965 m. kaip režisierius debiutavęs filmu „Senis ir žemė“, pasakojančiu apie kaimo šviesuolį Trimonį, kaimo žmogaus gyvenimo, kasdienybės ir švenčių temą tęsė ir kituose darbuose: „Ištikimybė“, „Čiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969). Pastarasis oficialiai kurtas Lenino 100 metų jubiliejui, tačiau R. Verba įamžino ne sovietinių herojų pasiekimus, o šimto metų sulaukusius senolius. Ieškodama šimtamečių komanda pervažiavo visą Lietuvą ir susuko 11 tūkst. metrų kino juostos.
Atgimimo laikotarpiu rankine kamera filmavo Sąjūdžio mitingus, Sausio 13-osios įvykius, savo namuose Žirmūnuose buvo įsteigęs videostudiją, kur mokė operatoriaus amato.
Tos pačios poetinės dokumentikos krypties laikėsi ir televizijos, Lietuvos kino studijos režisierius Henrikas Šablevičius, pažįstamų vadintas tiesiog Šoble.
Kaip aktorius ir scenarijaus autorius karjerą kine pradėjęs režisierius savo gyvenimo matymą filmuose atskleidė per paprastų žmonių kasdienybę, o jo herojai buvo nesuderinami su tuo metu dokumentikoje vyravusia socialistinio gyvenimo propaganda.
Pats H. Šablevičius išskirdavo filmą „Atspindžiai“, kuriame pasakodamas tik vaizdais (naudojama Stasio Krasausko grafika) ir montažu metaforiškai kėlė klausimus apie žmogaus būtį ir vienatvę. 1968-aisiais, Prahos pavasario metais, baigtas filmas buvo sukritikuotas ir iki 1988 m. padėtas į stalčių.
Žinomiausiu režisieriaus kūriniu laikomas filmas „Kelionė ūkų lankomis“ (1973). Už jį H. Šablevičius laimėjo pagrindinį Oberhauzeno kino festivalio prizą, tačiau pats apie tai išgirdo tik slapta klausydamasis radijo „Deutsche Welle“.
H. Šablevičiaus iniciatyva 1993 m. Muzikos ir teatro akademijoje įkurta Kino ir televizijos katedra, iki šiol veikia Šoblės kino klubas ir Šoblės kino festivalis.
R. Verbos filmas „Šimtamečių godos“. Įrašą galite rasti čia.
H. Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“. Įrašą galite rasti čia.
21. Algimantas Baltakis (1930–2022)
Komunikabilus ir šiltas – tokį Algimantą Baltakį prisimena tie, kam kada nors teko su juo bendrauti. Komunikabilumą pats laikė ir svarbiu poezijos bruožu. „Tikroje poezijoje apie save kalbama kaip apie kitus, o apie kitus – kaip apie save. Gal todėl tokia poezija niekada nebūna siaurai egocentrinė, lengvai užmezga kontaktą su kitais žmonėmis“, – dienoraštyje 1974 m. rašė poetas.
Bendruomeniškas rašytojas buvo susikūręs ir malonių miestiečio ritualų. Kiekvieną rugsėjo 1-ąją aplankydavo savo alma mater – Vilniaus universitetą. Jaunystėje jį buvo galima sutikti menininkų pamėgtoje „Neringoje“, vėliau kiekvieną sekmadienio popietę – „Ponių laimėje“, užsisakiusį kaip visada: puodelį kavos, dvigubą brendžio ir pyrago „Madam Pompadur“. Įdomi detalė ponių tema: savo karjeros pradžioje A. Baltakis keletą metų dirbo „Tarybinės moters“ redakcijoje.
„Gimiau pačiu laiku“, „Sugrįžk“, „Kaip gera iš anksto žinoti“, „Antilopė“, „Aš dar dainuosiu“, „Boružėlė septyntaškė“, „Bučiuok“ – vos keletas dainų pagal A. Baltakio tekstus. Labiausiai dainuojamu poetu tituluojamas A. Baltakis dainas yra pavadinęs konservantais, saugančiais eilėraštį laike ir išlaikančias poetą amžinai gyvą. Paskutinėje knygoje „Skrynelė dvigubu dugnu“ (2019) jis parengė specialų skyrių „Posmai, virtę dainomis“, į kurį atrinko pluoštą dainomis virtusių eilėraščių, taip primindamas ir kartais pamirštamą jų autorystę.
„Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ dainuoja A. Baltakio „Bučiuok“. Įrašą galite rasti čia.
22. Vytautas Žalakevičius (1930–1996)
48. Arūnas Žebriūnas (1930–2013)
Du tų pačių, „vytautinių“ metų vaikai, du Lietuvos kino grandai, kuriuos jaunoji karta – gal dėl raidės „Ž“ – kartais supainioja.
Lietuvos kino studijoje dailininku dirbęs Arūnas Žebriūnas kaip režisierius debiutavo sukūręs novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960) trečiąją dalį „Paskutinis šūvis“. Filmo kūrimui vadovavo Vytautas Žalakevičius. Sėkmingas debiutas architektūrą baigusiam A. Žebriūnui įkvėpė pasitikėjimo ir pradėjo ilgą jo filmų sąrašą.
A. Žebriūno pavardė daugeliui neatsiejama nuo pirmo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ (1974), tačiau dešimtmečiu anksčiau šlovę jam pelnė „Paskutinė atostogų diena“. Originalus filmo pavadinimas – „Mergaitė ir aidas“, tačiau lietuvių cenzoriams užkliuvus žodžiui „aidas“, pervadintas. Pagrindiniai filmo herojai nulėmė tolesnę režisieriaus kryptį – kalbėti apie vaikus. Taip atsirado „Gražuolė“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“. Režisierius sakydavo, kad tai suaugusiesiems skirti filmai apie vaikus.
Sąmojingas, ironiškas, kaip pats yra sakęs, „viską, kas aštru“ mėgęs V. Žalakevičius į kino pasaulį įsiveržė su filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), netgi atstovavusiu sovietiniam kinui festivalyje Kanadoje. Vis dėlto jo vizitine kortele tapo „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), pasakojantis apie dramatišką Lietuvos pokario kaimą ir jame vykusias kovas. Filmo pavadinimas buvo ne kartą keistas, cenzūrai užkliuvo režisieriaus siūlytas „Teroras“ arba „Lokiai“, Lietuvoje cenzoriams nepatiko ir siužetas, bet Maskvai jis patiko, filmas buvo vadinamas sovietiniu vesternu. Nors filmas vertinamas nevienareikšmiškai, jis vertingas jau vien dėl jame dirbusios komandos: aktorių R. Adomaičio, D. Banionio, J. Budraičio, L. Noreikos, operatoriaus J. Griciaus. Kino šimtmečio proga UNESCO filmą įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.
Po filmo atneštos šlovės V. Žalakevičius išgyveno keletą metų trukusį nekūrybingą periodą, rašė scenarijus kitiems, vėliau kurį laiką dirbo Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą pastatė dar tris filmus, tačiau vertingu laikė tik vieną – „Žvėris, kylantis iš jūros“ (1992).
LRT laidą apie V. Žalakevičių rasite čia.
Režisierius A. Žebriūnas pasakoja apie „Paskutinę atostogų dieną“. Įrašą galite rasti čia.
23. Vaclovas Daunoras (1937–2020)
33. Virgilijus Noreika (1935–2018)
Tenoras ir bosas. Du ryškiausi Lietuvos operos solistai, užauginti to paties krašto ir tos pačios scenos. Pirmieji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emeritai.
Operos ir baleto teatras V. Noreikai buvo jo ryškiausių vaidmenų scena ir ilgametė darbovietė – 16 metų jis dirbo teatro direktoriumi. Tačiau Lietuva V. Noreiką atsimena ne kaip direktorių ar kaip būrį solistų išauginusį profesorių, bet kaip charizmatišką artistą, žavėjusį operos vaidmenimis ir jautrinusį savo atliekamu „Švelnumu“ mažų miestelių scenose.
Klasikinio dainavimo atstovas nevengė savęs išbandyti ir naujuose vaidmenyse. 1998 m. gerbėjus nustebino drauge su Luku Pačkausku sudainavęs hitu tapusią dainą „Laikas“.
Talentingam Lietuvos tenorui sovietmečiu darbą siūlė ne vienas užsienio teatras. Dėl tuometės santvarkos maestro tokių pasiūlymų priimti negalėjo, tačiau buvo pirmasis pokario solistas, 1965–1966 m. stažavęs Milano „La Scaloje“, kur sukūrė šešis vaidmenis. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dainavimo mokė Venesueloje ir Estijoje.
Į šlovės olimpą Lietuvoje V. Daunorui padėjo įkopti tokie vaidmenys kaip Eskamiljo G. Bizet operoje „Karmen“, karalius Pilypas G. Verdi „Don Karle“, Borisas Godunovas M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Laimėjęs prestižinius konkursus Sąjungoje gavo galimybę stažuotis Milano „La Scala“ teatre, gastroliuoti po užsienio šalis, tarp jų ir JAV. Amerika buvo lemtinga V. Daunoro karjeroje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais čia stažavosi, vėliau išvyko gyventi ir dirbti.
Porą metų vertęsis iš dainavimo pamokų, įsidarbino prestižinėje „Metropolitan“ operoje. Jaunesni kolegos šešiasdešimtmetį maestro juokais vadino dinozauru, tačiau amžius talentingam maestro netrukdė – per 10 metų trukusią karjerą jis dainavo daugiau nei 200 spektaklių. Priverstas darbą mesti dėl ligos, grįžo į Lietuvą.
V. Noreika atlieka „Sninga“. Įrašą galite rasti čia.
Vaclovas Daunoras Mefistofelio vaidmenyje. Įrašą galite rasti čia.
24. Gediminas Girdvainis (1944–2020)
Kai Gediminas Girdvainis iš Žemaitijos išvažiavo į Vilnių tapti aktoriumi, jam buvo septyniolika – per jaunas, kad aktorių kursą rinkusiam Vytautui Žalakevičiui padarytų įspūdį. Tačiau neigiamas atsakymas jo nesustabdė – padirbėjęs padavėju vėl grįžo prie aktorystės.
Lyriškuoju komiku vadinamam G. Girdvainiui sekėsi ir pralinksminti, ir pravirkdyti žiūrovą, kolegos jį vadina profesinės meistrystės etalonu.
Trisdešimtmetis G. Girdvainis išpopuliarėjo suvaidinęs Pinčiuką Andriaus Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ (1974), nors pats šį vaidmenį vadindavo tik smagiu pabėgiojimu. Šis vaidmuo aktoriui vos nekainavo gyvybės – filmuojant į vandenį panardintą prie kryžiaus pririštą Pinčiuką komanda tiesiog pamiršo.
Rimta konkurencija Pinčiukui tapo seriale „Giminės“ sukurtas geležinkeliečio Jogailos vaidmuo. Žiūrovams jis buvo toks savas, kad į aktorių dažnai kreipdavosi Jogailos vardu.
Sukūręs per 120 vaidmenų kine ir teatre, tikrąja kūryba G. Girdvainis vadino teatrą, sakydavo, kad į kiekvieną vaidmenį eina keliais. Pasisekė tiems, kas jį pažino kaip Avnerį Rozentalį R. Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, Šprichą „Maskarade“, Čebutykiną „Trijose seseryse“, Pasiuntinį Sofoklio „Oidipe karaliuje“, Heneką „Mūsų klasėje“ ir kitus aktoriaus įkūnytus personažus.
Dokumentinis filmas „Aktorius Gediminas Girdvainis“. Įrašą galite rasti čia.
25. Ričardas Gavelis (1950–2002)
Vilniaus vaikas, pavertęs jį savo knygų herojumi ir pelnęs miesto metraštininko vardą. Vienišius, bliuzo plokštelę ir stiklą gero airiško viskio namuose vertinęs labiau nei pasisėdėjimus baruose ar kitų rašytojų draugijoje.
Diplomuotas fizikas, į literatūrą ėjo per publikacijas žurnaluose ir dienraščiuose. Išleidęs keletą apsakymų knygų, spaudoje dalimis išspausdinęs „Jauno žmogaus memuarus“, literatūros pasaulį sudrebino 1989-aisiais romanu „Vilniaus pokeris“. Postmodernistiniu vadinamas romanas kritikavo sistemą ir rodė joje gyvenančius suluošintus žmones, o Vilnius jame virto savarankišku personažu. Nesupratusieji romano rašytoją kaltino pasikėsinus į švenčiausius, lietuvių tautinę savimonę sovietmečiu palaikiusius mitus: Vytautą Didįjį, Darių ir Girėną, net sostinės simbolį Gedimino bokštą, kuris romane vaizduojamas kaip nevaisingas falas. Demonišku, pornografiniu vadintas romanas piktino ir traukė – buvo graibstomas ir skaitomas slapčia nuo vaikų.
„Vilniaus pokeris“, „Vilniaus džiazas“, „Paskutinioji žemės žmonių karta“ ir kitos R. Gavelio knygos leidžiamos pakartotinai, verčiamos į kitas kalbas, kartkartėmis persikelia į teatrus ar modernias muziejų parodas.
2000-aisiais įrašytą R. Gavelio ir Mariaus Ivaškevičiaus pokalbį galite pamatyti čia.
26. Jurgis Kunčinas (1947–2002)
Rašytojo Jurgio Kunčino vardas siejamas su bohemiško bastūno rašytojo legenda. Puikaus pasakotojo, linksmo, laisvos dvasios dzūkelio Vilniuje. J. Kunčino pastabumas, unikali atmintis, istorijos ir humoro jausmas sugulė ir jo kūriniuose: poezijoje, satyrose, pjesėse, apysakose ir romanuose.
Nepaisant išsilavinimo (Vilniaus universitete baigė vokiečių filologiją), sovietmečiu tuometės santvarkos negalėjusio priimti J. Kunčino darbinė biografija mirgėjo įvairiais darbais: auklėtojas bendrabutyje, sanitaras psichiatrijos ligoninėje, pagalbininkas statybose. Juose įgauta patirtis, sutikti žmonės persikeldavo ir į kūrybą, atspindėjusioje laikmetį ir sistemoje gyvenančio žmogaus dramą.
J. Kunčino romanai rašomi pirmuoju asmeniu ir turi daug autobiografinių detalių. Toks ir kultiniu tapęs romanas „Tūla“ (1993). Pagrindinės veikėjos prototipas – rašytojo mylėta moteris dailininkė Gražina Jaronytė, draugų vadinta Tūla. Romano J. Kunčinas ėmėsi sužinojęs apie Tūlos mirtį ir jį parašė vos per du mėnesius. Fatališka meilė, Vilniaus gatvės, valkataujančio inteligento drama ir šiurkštoka rašytojo poetika romaną iki šiol išlaiko geriausių lietuviškų romanų viršūnėje ir skatina naujus tiražus, o romantikai leidžiasi į klajones „Tūlos“ herojų keliais.
J.Kunčinas skaito savo kūrybą. Įrašą galite rasti čia.
27. Antanas Kmieliauskas (1932–2019)
Šimtai ekslibrisų, estampų, 2000 kv. m freskų, keliasdešimt skulptūrų ir antkapinių paminklų – prof. Antanas Kmieliauskas universaliu menininku vadinamas ne veltui. Užsienyje įvertintas už savitą grafikos techniką, Lietuvoje labiausiai žinomas dėl skulptūrų ir freskų. Žymiausios liko ant Vilniaus universiteto sienų: knygyne „Littera“ (1978) ir Rektoriaus auloje (1983). Freskų tapymo patirties tuomet dar neturėjęs dailininkas mokėsi iš knygų, taikė Mikelandželo šlapios freskos techniką, pats degino kalkes, daužė marmurą ir darė iš jo smėlio tinką.
Menininko debiutas skulptūroje – Šv. Kristoforas (1959). Iki tol kalto rankose nelaikęs dailininkas gavo užsakymą sukurti antkapinį paminklą Rasose palaidotam kunigui Kristupui (Kristoforui) Čibirui. Jis pasakodavo, kad šio darbo ėmėsi pasižiūrėjęs į šaligatvių bortelius kalusius akmenskaldžius. Negavus leidimo, Šv. Kristoforas liko stovėti Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme, o jos autorius išmestas iš Dailininkų sąjungos. 2016 m. Šv. Kristoforo statutėlė atsirado ir menininko namuose – ja A. Kmieliauskas buvo apdovanotas už Vilniui skirtą gyvenimo kūrybą.
Nepraėjus nė metams po menininko mirties, šalia tėvo atgulė ir dukra dailininkė Ramunė Kmieliauskaitė (1960–2020), geriausiai atpažįstama iš šviesių gėlėmis žydinčių akvarelių.
Interviu su dailininku galima rasti čia.
28. Lionginas Abarius (1929–2022)
Baltijos šalių Dainų ir šokių šventės įrašytos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. „Gyvu paveldu“ muzikų aplinkoje buvo vadinamas ir vyriausias Dainų švenčių dirigentas Lionginas Abarius, jose dirigavęs nuo 1965 iki 2014 metų. Visi žinojo, kas diriguos „Lietuva brangi“ ir kitus sakraliausius šventės kūrinius.
Su Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ maestro išdrįso debiutuoti ir pirmojoje jam patikėtoje Dainų šventėje 1965-aisiais, o už tai, kad kartu su vargonininku Bernardu Vasiliausku Paveikslų galerija paverstoje katedroje 1967 m. sugrojo Č. Sasnausko „Requiem“, turėjo daug nemalonumų. Sakralinės muzikos propagavimas L. Abariui kainavo mėgstamą darbą Lietuvos radijo ir televizijos chore, kuriam nuo 1963-iųjų vadovavo 18 metų.
Linksmą, unikalaus mosto dirigentą ir pedagogą pažinojo net ir chorų muzika per daug nesidomintys žiūrovai. Šį darbą labai branginęs L. Abarius yra sakęs, kad diriguodamas tarytum dvasiškai susijungdavo su choru. Choras jam grąžindavo energiją, kurią savo mostu jis atiduodavo.
Jaunystėje vargonavęs ir pats gerą balsą turėjęs L. Abarius sukūrė daug religinės muzikos kūrinių, keletą mišių, rašė kantatas, tačiau mėgo ir pasaulietinę lietuvišką bei užsienio autorių muziką, harmonizavo lietuvių liaudies dainas.
L. Abarius ilsisi šalia sūnaus džiazo pianisto ir kompozitoriaus Gintauto Abariaus (1959–2010)
„Lietuva brangi“ diriguoja L. Abarius. Įrašą galite rasti čia.
29. Jurga Ivanauskaitė (1961–2007)
Jurgos Ivanauskaitės neįmanoma sutalpinti į dailininkės ir rašytojos sąvokas. Šalia privaloma pridėti dar bent vieną – visuomenininkė. Žlungant Sovietų Sąjungai ji dalyvavo Sąjūdžio veikloje, su „Roko maršais“ keliavo per Lietuvą ir Jono Basanavičiaus keliais Bulgarijoje.
Po 1991 m. Dalai Lamos vizito Lietuvoje „susirgusi“ Tibetu įsteigė Tibeto rėmimo fondą, iš kurio vėliau gimė Tibeto rėmimo grupė. Šios grupės pastangomis, jau po rašytojos mirties Vilniaus Užupyje atidarytas Tibeto skveras.
Paslaptinga, šiek tiek bauginanti menininkė juodais drabužiais ir skrybėle 1985 m. debiutavo su knyga „Pakalnučių metai“, tačiau Lietuvą supurtė 1993 m., pasirodžius romanui „Ragana ir lietus“. Apie skausmingą jaunos moters aistrą kunigui pasakojanti knyga virto skandalu. Vilniaus miesto tarybos Visuomeninė komisija dėl neva erotinio turinio uždraudė knygą platinti knygynuose, tačiau tai nesutrukdė per porą savaičių išparduoti 25 tūkst. jos egzempliorių. „Ragana ir lietus“ buvo knyga, kurią mokyklose visi perskaitė neverčiami.
Sukrėsta kilusio puolimo J. Ivanauskaitė išvyko į Indiją, kur studijavo budizmą. Susidomėjimas Rytų kultūra perėjo ir į dalį jos vėlesnių kūrinių.
Jau sunkiai sirgdama išleido romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005) ir eilėraščių knygą „Odė džiaugsmui“ (2007).
Rašytojos kapą puošia S. Kuzmos ir architekto M. Šaliamoro sukurta skulptūra.
LRT televizijos „Diena su Jurga Ivanauskaite“ įrašą galite rasti čia.
30. Vytautas Kernagis (1951–2008)
Beprotiškai fanstastiškas – autorinė maestro Vytauto Kernagio frazė, taikliai apibūdinanti ir jo paties asmenybę. Per 40 kūrybinės veiklos metų žiūrovai V. Kernagį matė visokį: jaunuolį, su draugais grojantį legendiniame „Žirmūnų“ restorane, gitara brązginantį Beną, lietuvių poeziją dainuojantį bardą, šėliojantį „Kabarete tarp girnų“, kuriantį neįprastus pasirodymus „Dainos teatre“, vedantį laidas, realybės šou ir renginius, kurių pabaigoje pabyra iš kišenių ištraukti spalvoti konfeti… Vis kitoks, chameleoniškas, nesikartojantis, kaip visada norėjo.
Laisvas ir maištaujantis V. Kernagis buvo, kai su bendraminčiais mynė Vilniaus brodu vadintą Gedimino prospektą, į save panašų personažą Beną sukūrė A. Aramino režisuotame filme „Maža išpažintis“ (1971). Po šio filmo jis tapo žvaigžde, o frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo lietuvių tautosakos dalimi.
Protestuodamas prieš tuometę lietuvišką estradą jis pradėjo dainuojamosios poezijos žanrą.
Nors ir klausomas, kurį laiką nebuvo labai laukiamas ir įrašinėjamas valstybinėje televizijoje ar radijuje. V. Kernagio įkurtas „Kabaretas tarp girnų“, kurio dainas Lietuva moka atmintinai, irgi pirmiausia paplito per plokšteles.
Sukūrė apie 200 dainų. 2020 m. Kernagio šeima jo užrašuose rado niekur negirdėtą dainą „Tu esi man (Pasilik!..)“. Muzikinį kūną jai suteikė choras „Ąžuoliukas“ ir Vytautas Miškinis.
Maršrutą V. Kernagio takais Vilniuje galite rasti čia.
31. Donatas Banionis (1924–2014)
Televizijos spektaklyje „Mindaugas“ (rež. I. Bučienė, 1995) Donato Banionio įkūnijamas Senis žiedžia puodą. Žiedžia profesionaliai, nes keramika vos per plauką netapo aktoriaus amatu.
Į profesionaliąją sceną D. Banionis užlipo būdamas septyniolikos, kai pateko į jauno Panevėžio teatro vadovo Juozo Miltinio akiratį. Į savo trupę jaunuolį režisierius priėmė po perklausos, kurioje šis, pamiršęs pradėtą deklamuoti eilėraštį, paskaitė pasakėčią „Arklys ir meška“. Tais pat metais Jasių „Atžalyne“ suvaidinęs aktorius pajuto ir pirmąją šlovę – gatvėje jį ėmė atpažinti merginos.
Iki 2000-ujų Panevėžio teatre vaidinęs D. Banionis pabrėždavo, kad kiekvienas jo sukurtas personažas – J. Miltinio nuopelnas, esą režisierius juos tiesiog „išlupdavo“.
Kine savo mokytoju laikė Vytautą Žalakevičių. Jo juosta „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) D. Banioniui atnešė žinomumą ir sugrąžino pasitikėjimą savimi, nes po kelių bandymų kine aktorius buvo nusprendęs, kad kinas ne jam.
Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų D. Banionis tapo žinomas po šnipo Ladeinikovo vaidmens populiariame S. Kulišo filme „Ne sezono metas“ (1968), o labiausiai išgarsėjo nusifilmavęs kino klasika tapusiame režisieriaus A. Tarkovskio sukurtame „Soliaryje“ (1972). Kanuose filmas pelnė „Sidabrinę palmę“.
Daugiau nei 80 vaidmenų kine suvaidinęs aktorius paskutinį kartą nusifilmavo 2011 m. D. Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“.
Apie D. Banionį LRT laidoje „Legendos“ galite rasti čia.
32. Aliodija Ruzgaitė (1923–2017)
Aukšta, nepriekaištingos laikysenos, visada pasipuošusi intelektualė – tokia kultūra besidominčių žmonių atmintyje išliks baleto artistė, teatrologė Aliodija Ruzgaitė, pažįstamų meiliai vadinta Lialia.
Vaikystėje pamačiusi spektaklį „Kopelija“ ji taip susižavėjo baletu, kad juo, kaip pati sakydavo, kliedėjo visą gyvenimą. Per 24 metus teatro scenoje A. Ruzgaitė buvo Vanda J. Pakalnio „Sužadėtinėje“, Gatvės šokėja ir Kitri L. Minkaus „Don Kichote“, Alyvų fėja, Fėja Karabos P. Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“, Ragana filme-balete „Eglė žalčių karalienė“ ir daugybe kitų charakteringų personažių. „Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią…“ – A. Ruzgaitės atsiminimų knygoje sakė baleto artistas Petras Skirmantas.
Diplomuota filologė ir teatrologė įrodė, kad balete dirba ne tik kojos, bet ir galva. Puikiai įsimindama kitų atliekamas partijas ji laisvai pavaduodavo susirgusius šokėjus, todėl kolegos ją vadino greitąja pagalba.
Tie, kam teko mokytis Čiurlionio menų mokykloje arba Konservatorijoje, ko gera, iki šiol prisimena ilgametės dėstytojos A. Ruzgaitės baksnojimus į nugarą raginant išsitiesti.
Vyresni šokio meno gerbėjai artistę prisimena iš baletui skirtų televizijos laidų ir Vilniaus rotušėje jos vestų „Videosiurprizų“, kuriuose pristatydavo garsių choreografų spektaklių vaizdo įrašus.
Pamatyti šokančią A. Ruzgaitę galima čia ir čia.
34. Romualdas Kvintas (1953–2018)
Žmogiškos ir savos, natūraliai įsiliejančios į miesto gyvenimą – tai, dėl ko Romualdo Kvinto sukurtos skulptūros yra tokios mėgstamos. Draugišką žmonių santykį su jomis liudija rankų nublizgintas „Sėkmės pilvas“ sostinės Vilniaus gatvėje (menininkas skaičiavo, kad intensyviai trinamas kelių milimetrų bronzos sluoksnis bus pratrintas maždaug per šimtmetį), spindintis „Aiskaudos“ batas, rūpestingai užmaukšlinta kepurė ant „Berniuko su kaliošu“ galvos, nuzulinta meškos nosis Telšiuose („Žemaitijos legendos“) ar gėlėmis apkaišytos Danieliaus Dolskio rankos Kaune.
Dalis iš kone 20 Vilniuje esančių R. Kvinto darbų žymi žydiškąjį miestą. Šia tema ir du paskutiniai kūriniai, kurių pats skulptorius nebespėjo atidengi: skulptūra litvakų kilmės dainininkui Leonardui Koenui (pabaigė Martynas Gaubas) ir Kėdainių bei Lydos gatvių sankryžoje sustojęs „Vandens nešėjas“. Moišės Kulbako eilėraščio „Vilnius“ įkvėptą skulptūrą sukūręs R. Kvintas, kaip buvo įprasta, ilgai jai ieškojo tinkamiausios vietos, tačiau surasti nesuspėjo.
Visi R. Kvinto pasirinkti personažai išraiškingi, savito charakterio, skleidžia teigiamas emocijas. Joms pozuoti skulptorius kviesdavo ir žmoną bei anūkus, o daktaro Aiskaudos figūroje esą galima įžvelgti ir patį menininką.
R. Kvintas sukūrė antkapinius paminklus prof. Vytautui Kubiliui, operos solistui Juozui Mažeikai, poetui Marcelijui Martinaičiui ir kitiems.
LRT televizijos laidą apie R. Kvintą galite rasti čia.
35. Stanislovas Kuzma (1947–2012)
Pažintį su skulptoriaus Stanislovo Kuzmos darbais galima pradėti čia pat, Antakalnio kapinėse. Jis sukūrė Laisvės gynėjų memorialo „Pietą“, dailininko Jono Švažo, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, operos solistės Birutės Almonaitytės antkapinius paminklus, grafiko Rimtauto Gibavičiaus kapo kryžių.
Vilniaus erdvės – svarbiausių menininko darbų miestas. Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje esančio pastato nišoje stovi diplominis S. Kuzmos darbas – „Miesto vartų sargybinis“, varinį kūną vietoje medinio gavęs tik atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet ji papildyta ir Gediminaičių stulpais.
1981-aisiais, rekonstruojant Dramos teatrą, skulptorius sukūrė virš įėjimo palinkusias mūzas. Tuomet studijos dar neturėjęs S. Kuzma mūzas lipdė teatro repeticijų salėje. Suvirintos iš vario lakštų, dramą, tragediją ir komediją simbolizuojančios figūros ant fasado iškeltos per langą. Vidurinės figūros veidui skulptorius suteikė gyvybę jam išgelbėjusios gydytojos Irenos Žukauskienės veido bruožus. Mūzų motyvai atsikartoja ir teatro viduje – prie fontanėlio stovi „Versmė“.
S. Kuzmos rankoms buvo patikėta atkurti 1950 m. sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontoną puošusias šventųjų skulptūras, jo dėka Šiauliai turi „Šaulį“, o Panevėžys – „Aleksandrą“.
2016-aisiais pagal 1989 m. jo sukurtą maketą Santariškių klinikų kiemelyje pastatyta skulptūra „Lozoriau, kelkis“.
LRT televizijos laidą apie skulptorių galite rasti čia.
36. Marcelijus Martinaitis (1936–2013)
Iš Žemaitijos kilusio poeto kūrybos šaltinis buvo tėviškė, skaitytojams puikiai pažįstama iš didelio populiarumo sulaukusios autobiografinės knygos „Mes gyvenome“. Namą iš sovietmečiu sunaikintos tėviškės poetas parsivežė ir pasistatė Vilniaus pakraštyje. Šalia pasėjo rugių laukelį ir savo kepta duona vaišindavo svečius.
Modernumą ir archajiškumą kūryboje derinęs poetas išpopuliarėjo knygomis „Debesų lieptas“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, tačiau sėkmingiausiu jo kūriniu galima vadinti Kukutį, vadinamą populiariausiu XX a. pab. personažu lietuvių poezijoje. 1977 m. „Kukučio baladėse“ pasirodęs beformis, paradoksalus personažas įkūnijo archajinį pasaulio suvokimą. Iš žemaičių sakmių ir melagių pasakų sulipdytas Kukutis atrodo kaip tiesiog kvailiojantis keistuolis, dėl to nekliuvo to meto cenzūrai, tačiau jį iškodavus pasirodo režimo kritikas, sovietinio žmogaus antipodas. Kukutis poezijoje pasirodydavo ir nepriklausomybės metais, tačiau jo kritika buvo nukreipta į paviršutinį gyvenimą ir vartotojiškumą.
Iš poezijos ir publicistikos jį pažįstančius skaitytojus M. Martinaitis 2012 m. nustebino albumu „Marcelijaus margučiai“, kuriame pasidalijo per 40 metų sukaupta margučių kolekcija ir entuziastingo skutinėtojo patirtimi.
M. Martinaitis buvo svarbi Sąjūdžio figūra. Pasakojama, kad poeto butas Vilniaus centre buvo tapęs visuomenės aktyvistų susirinkimų vieta.
M. Martinaitis „Tu numegzk man, mama, kelią“. Įrašą galite rasti čia.
37. Algimantas Nasvytis (1928–2018)
Vytautas Nasvytis (1928–2016)
Undinė Nasvytytė (1926–2016)
Praėjusio amžiaus viduryje į architektūrą atėjusio brolių darbų „kataloge“ daugiausia puslapių skirta Vilniui. Jaunų architektų projektuota „Neringos“ kavinė ir viešbutis (1959–1960) anuomet tapo svarbiu architektūros įvykiu. Modernus kavinės interjeras smarkiai skyrėsi nuo sovietinės architektūros standartų, jame jautėsi ir prieškario Kauno, ir suomių architekto Alvaro Aalto įtaka, nors jo kūrybą iki vizito Suomijoje 1960 m. architektai matė tik žurnaluose. Kavinė tuo metu priklausė užsienio svečiams skirtam viešbučiui. Manoma, kad dėl šios priežasties architektai turėjo laisvę „daryti, ką nori“. Vardą „Neringa“ pasiūlė patys architektai, prisimindami Nidoje praleistas vasaras. „Neringa“ greitai tapo Vilniaus menininkų susibūrimo vieta, ją mėgo ir patys broliai. Išskirtinis brolių projektas – Dramos teatro rekonstrukcija. Architektai čia atsisakė tradicinio teatro fasado ir pompastiško interjero.
Brolių brėžiniuose gimė ir savo paskirties bei veido dabar netekęs Centrinis paštas (1969), ir dabartiniai Seimo rūmai (1976–1981).
Nasvyčiai pradėjo ir naująjį miesto centrą dešiniajame Neries krante, kurio ašimi tapo 22 aukštų viešbutis „Lietuva“. A. Nasvytis vėliau sukūrė ir Vilniaus architektūrinių kalvų – aukštybinių pastatų išdėstymo – koncepciją dešiniajame krante bei suprojektavo Baltąjį tiltą.
Jis prisidėjo ir prie amžiaus projektu virtusio Centrinio (vėliau – Nacionalinio, Tūkstantmečio) stadiono, kurio konkursą su kolegomis laimėjo dar 1984 m.
Šalia brolių amžino poilsio atgulė ir vyresnioji sesuo Undinė, ilgametė Lietuvos radijo diktorė.
Laidą apie architektus Nasvyčius galite rasti čia.
38. Vytautas Klova (1926–2009)
Kompozitorius Vytautas Klova sukūrė šešias operas, tačiau populiariausia tapo pati pirmoji – 1956 m. parašyti „Pilėnai“. „Geriau mirti laisviems, negu gyventi vergovėje…“ – dainuoja legendinės pilies gynėjai, lietuviams tapę laisvės simboliu. Romantinio stiliaus opera apie išdavystę, meilę ir herojiškumą – dviejų draugų, muziko V. Klovos ir dailininko, rašytojo Jono Mackonio kūrinys. Idėja rašyti operą apie didingą tautos praeitį bičiuliams kilo dar 1948-aisiais. Darbams sustojus prie „Pilėnų“ V. Klova sugrįžo po keleto metų, kai išgirdusi jos apmatus, Operos teatro vadovybė paprašė ją parašyti kuo skubiau.
V. Klovos žmona Jūratė yra rašiusi, kad gavęs užsakymą, kompozitorius atsisakė dalies darbo tuometėje konservatorijoje ir, praradęs laiko nuovoką, prie kūrinio dirbo dieną naktį.
Tautinę dvasią kelianti opera turėjo didžiulį pasisekimą. Per keletą dešimtmečių opera apkeliavo visą Lietuvą, ji rodyta miestelių aikštėse, ant piliakalnių, Trakų pilyje. 2017 m. ansamblis „Lietuva“ operą pristatė naujame – miuziklo – amplua.
Antrasis kompozitoriaus kūrinys – lyrinė opera „Vaiva“ (1958) – sukritikuota, vadinta priešiška sovietinei moralei, buvo išimta iš teatro repertuaro.
Ūdrio ariją atlieka K. Smoriginas. Įrašą galite rasti čia.
41. Sigitas Geda (1943–2008)
Filosofas Arvydas Šliogeris yra sakęs, kad savo geriausiuose eilėraščiuose Sigitas Geda pasiekė pačią poezijos esmę, o lietuvių kalba dar niekada nebuvo pražydusi taip dosniai ir prašmatniai.
S. Geda apibūdinamas kaip ambicingas žmogus, nuo vaikystės norėjęs pirmauti visur. Iš tiesų tik ambicingas žmogus galėjo ryžtis versti tokius pamatinius pasaulinius tekstus kaip Giesmių giesmė, Psalmių knyga, Koranas, Dantės ar V. Šekspyro kūriniai.
Į seniausius pasaulio ir Lietuvos kultūros šaltinius jis orientavosi ir savo kūryboje. Čia susipina mitas, realybė, subjektyvios patirtys, svarbios istorinės asmenybės: A. Strazdas, K. Donelaitis, A. Baranauskas.
Mitologizuota, magiška, šiurkšti, ekspresyvi, erotiška – S. Gedos poezija sudėtinga, kaip ir paties poeto asmenybė. Kontroversiškai jį vertino ne tik skaitytojai, bet ir kolegos. Iškalbinga detalė: paskutinės knygos „Freskos“ (2012) rankraščio ilgai nesiryžo leisti nė viena leidykla.
S. Geda turėjo ir kitą kūrybos pusę – vaikišką poeziją, o joje dainomis virtusius „Mėlyną autobusiuką“, „Baltąją varnelę“, „Baltojo nieko dainelę. Jis sukūrė libretų operoms ir oratorijoms, parašė scenarijų filmui „Velnio nuotaka“.
Už kūrybinę veiklą pelnė daugybę apdovanojimų, neoficialiais duomenimis, buvo siūlytas ir Nobelio premijai.
S. Geda aktyviai veikė Sąjūdyje, savo ugningomis kalbomis Vingio parke uždegdavęs minias.
Filmą apie S. Gedą galite rasti čia.
43. Vytautas Kasiulis (1918–1995)
Vytautas Kasiulis – vienas iš nedaugelio lietuvių dailininkų, kuriam pavyko pelnyti pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje. Jo kūrinių galima rasti Paryžiaus, Niujorko ir kitų pasaulio miestų muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose. Nors niekada čia negyveno, per 900 dailininko darbų saugoma jo vardo dailės muziejuje Vilniuje.
Pirmąjį sėkmės skonį dailininkas pajuto Kaune, kai jo diplominis darbas „Prieš generalinę repeticiją“ buvo pripažintas geriausiu per visą meno mokyklos istoriją. Didžiulio formato drobę dabar galime pamatyti Kauno muzikinio teatro fojė.
Dėl karo pasilikęs Vakarų Europoje, už sėkmės užsikabino Paryžiuje, kai 1949 m. dalyvavo amerikiečių galerijos „Hallmark“ paskelbtame konkurse. Ant dovanotos pagalvės užvalkalo nutapytas „Pabėgimas į Egiptą“ pateko tarp geriausių ir pelnė premiją, o V. Kasiulį ėmė pastebėti kolekcininkai ir užsienio galerijų savininkai. Iki 1990-ųjų Paryžiaus centre veikė dailininko galerija „Galerie Royale“, kurią jam padėjo įsigyti vaikystės draugas Juozas Kazickas.
V.Kasiulį geriausiai pažįstame iš modernistinių kompozicijų, kuriose abstrahuoti, supinti su arabeskiškomis linijomis gyvena muzikantai, cirko artistai, gatvės pardavėjai, valkatos ir šventieji.
Virtualiai su V. Kasiulio darbais galima susipažinti čia.
44. Janina Miščiukaitė (1948–2008)
Rimantas Brazaitis (1948–2019)
Poros scenoje ir gyvenime – dainininkės Janinos Miščiukaitės ir saksofonininko Rimanto Brazaičio – karjera prasidėjo tuomečio Kauno politechnikos instituto ansamblyje „Kertukai“, vėliau perėjusiame į Mindaugo Tamošiūno „Oktavą“. Tramplinu į sėkmę J. Miščiukaitei tapo 1968-aisiais įvykęs konkursas „Vilniaus bokštai“, kurio laureate ji tapo sudainavusi V. Lopo baladę „Pūtė vėjas“.
Konkurso sėkmę pajuto visa „Oktava“ – ansamblis grojo po Viduržemio jūrą plaukiojančiame kruiziniame laive „Litva“, Rygoje įrašė plokštelę, vėliau kartotą keliais tiražais.
Išpopuliarėjusi atlikėja porą metų su R. Brazaičiu dirbo Maskvos muzikhole „Roskoncert“, gastroliuodama išmaišė ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir Vakarų Europą, Afriką, Ameriką. Buvo gabi užsienio kalboms – Mongolijoje galėdavo dainuoti mongoliškai, Afrikoje – vietinės tautos kalba.
Temperamentingai, stipraus balso atlikėjai pasidavė visi stiliai. Kaip ir vyras R. Brazaitis, ji mėgo džiazą.
Atkūrus Nepriklausomybę, dainavo „Žvaigždžių kvartete“, dirbo mokytoja, dainavo roko operose, dalyvavo televizijos projektuose. Jau sunkiai sirgdama filmavosi LRT projekte „Iššūkis žvaigždėms“.
J. Miščiukaitės atliekamos T. Makačino dainos „Amžinas šokis“ galite pasiklausyti čia.
„Oktavos“gastrolės Vokietijoje 1969-iais. Įrašą galite rasti čia.
46. Vytautas Šapranauskas (1958–2013)
„Šiandien esu didžiai dėkingas Kultūros ministerijai, kad ji įsteigė piniginį prizą. Ir dar labai norėčiau padėkoti sau, kad vis dėlto prieš daugelį metų man užteko proto nepasirinkti kokios nors kitos profesijos“, – atsiimdamas Šv. Kristoforo statulėlę už vaidmenį Rimo Tumino „Maskarade“ publiką juokino Vytautas Šapranauskas.
V. Šapranauskas vadinamas ne talentingu, o genialiu. Žiūrovai jo laukė, o kolegos pavydėjo įvairiapusiškumo ir gebėjimo akimirksniu įsikūnyti į vaidmenį. Jo talentą liudija ir faktas, kad profesionalioje scenoje Rusų dramos teatre pradėjo vaidinti būdamas pirmakursis. Darbui šiame teatre padėjo ir tobula rusų kalba, kurios išmoko darželyje, nes pritrūkus vietų lietuviškame lankė rusišką.
Aktorius filmavosi kine, 18 metų buvo neatsiejama Mažojo teatro ir R. Tumino spektaklių dalis, bet labiausiai jį išpopuliarino darbas televizijoje. Aštrūs aktoriaus ir jo kuriamų personažų sąmojai linksmino tokiose laidose kaip „Juodo humoro klubas“, „Šapro šou“, „Puikusis šou“, „Šok su manimi“, „X faktorius“ ir pan.
Šapras vaidina senuką Elegijų, Šinšilą, veda renginius, pasakoja anekdotus, garsina „Zebriuką Dryžių“, pozuoja „Pierre Cardin“ reklamai – keletą metų populiarųjį Šaprą buvo galima pamatyti visur, net ant loterijos bilietų.
Jo mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Savo išėjimui iš didžiojo – gyvenimo – šou aktorius pasirinko 55-ojo gimtadienio išvakares.
V. Šapranausko koncertas 1991 metais. Įrašą galite rasti čia.
47. Justinas Marcinkevičius (1930–2011)
„Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, paukščiai, kurie čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save“, – 1981 m. eseistikos knygoje „Dienoraštis be datų“ rašė Justinas Marcinkevičius.
Santūri, rami poeto kalba buvo suprantama ir priimtina, o tautinę savimonę ir nacionalinę savigarbą žadinusi draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ virto tautiškumo etalonu. Dramos „Mažvydas“ pabaiga, kurioje skiemenimis mokomasi tarti žodį „Lietuva“, šių dienų terminais, tapo kultine.
Literatūrologas Valentinas Sventickas yra pasakojęs, kad poemą „Mindaugas“ Just. Marcinkevičius parašė vos per porą savaičių. Ją sumanė po pokalbio su rašytoju Jeanu Pauliu Sartre’u, kai šis jaunam poetui patarė, kad norint tapti pasaulinio masto rašytoju reikia rašyti kuria nors didžiąja pasaulio kalba.
Atgimimo laikotarpiu visoje Lietuvoje skambėjo jo sukurta „Laisvė“, „Tai gražiai mane augino“, „Ašara dievo aky“, o poetas tapo simboline Sąjūdžio figūra, autoritetu, kuriuo sekė tūkstančiai. 1989 m. pirmą kartą viešai minint vasario 16-ąją Just. Marcinkevičius perskaitė eilėraštį „Diena atrištom akim“. Simboliška, kad poetas išėjo taip pat vasario 16-ąją, kaip ir tautos patriarchu vadinamas Jonas Basanavičius.
Just. Marcinkevičius skaito „Tai gražiai mane augino“. Įrašą galite rasti čia.
Maršruto ir nuotraukų autorė Rasa Pangonytė-Račiukaitė.
Kalbos redaktorė Sigita Bertulienė.
