Tikriausiai ne kartą teko matyti 10 maršruto autobuso iškabą „Fabijoniškės–Markučiai“, tačiau retas nutuokia, kaipgi atrodo rajonas, kuriame šis autobusas išleidžia paskutinius keleivius.
Vietovės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški: žinoma, kad šios apylinkės kurį laiką vadintos Sakalaičiais (Sokoloycie), Svistapole (Swistopol), kartu su šiais (o kartais ir atskirai) vartotas Markučių pavadinimas. Dabar šią romią gyvenvietę sutartinai vadiname tiesiog Markučiais. Anot kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis galėjo rastis nuo čia gyvenusių kelių valstiečių, kurių vardai ar pavardės turėjo skambėti panašiai, pavyzdžiui, Markus, Morkus, Morkūnas, Markutis. Po Markučius verta pakeliauti tiems, kurie būdami visai šalia senamiesčio nori pamiršti sostinės šurmulį ir pasigėrėti lėto kaimiško gyvenimo vaizdiniais. Patiks čia ir išsiilgusiems kalnų – rajono reljefas išties raižytas ir labiau primena Alpes nei Lietuvos lygumas. Raguvų dugnuose susidariusiose gatvelėse stūkso civilizacijos menkai paliestos trobelės, o nusukus kelis šimtus metrų į šoną – fantastiškos apžvalgos vietos, nuo kurių atsiveria tiek senojo miesto mūrai, tiek žalioji Vilniaus karūna. Technikos mėgėjai gali stebėti pro Markučius dundančius traukinius, o virš galvos – sklandančius lėktuvus. Perėję šį maršrutą taip pat išvysite keletą netikėtose erdvėse esančių meno kūrinių ir susipažinsite su didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino ir jo giminaičių palikimu mūsų krašte.
Ką sužinosi/pamatysi maršrute:
- Kurios gamyklos cechuose filmuotos „Černobylio“ scenos?
- Iš ko pagamintas tiltas per Kaukysos upelį?
- Kokių įstaigų gausa kadaise garsėjo Markučiai?