Markučiai

Kaimiškai lėtas gyvenimas, kalvos ir A. Puškino palikimas Senamiesčio kaimynystėje

Tikriausiai ne kartą teko matyti 10 maršruto autobuso iškabą „Fabijoniškės–Markučiai“, tačiau retas nutuokia, kaipgi atrodo rajonas, kuriame šis autobusas išleidžia paskutinius keleivius. Po Markučius verta pakeliauti tiems, kurie būdami visai šalia senamiesčio nori pamiršti sostinės šurmulį ir pasigėrėti lėto kaimiško gyvenimo vaizdiniais. Patiks čia ir išsiilgusiems kalnų – rajono reljefas išties raižytas ir labiau primena Alpes nei Lietuvos lygumas. Raguvų dugnuose susidariusiose gatvelėse stūkso civilizacijos menkai paliestos trobelės, o nusukus kelis šimtus metrų į šoną – fantastiškos apžvalgos vietos, nuo kurių atsiveria tiek senojo miesto mūrai, tiek žalioji Vilniaus karūna. Technikos mėgėjai gali stebėti pro Markučius dundančius traukinius, o virš galvos – sklandančius lėktuvus. Perėję šį maršrutą taip pat išvysite keletą netikėtose erdvėse esančių meno kūrinių ir susipažinsite su didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino ir jo giminaičių palikimu mūsų krašte.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kaip atrodo „tiltas“ per paslaptingą Kaukysos upelį?
  • kur palaidoti Varvaros Puškinos mylimiausi šuneliai?
  • kada susiformavo dabartinis Markučių kraštovaizdis?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas ypač sudėtingas, dalis gatvių negrįstos, be to, pagal sudarytą maršrutą vienoje vietoje reikia kirsti bėgius.
  • Su gyvūnais tinka, neskaitant Puškino muziejaus lankymo. Markučiuose daug gyventojų laiko šunis, gali loti.
  • Trukmė:

    1 val. 20 min - 2 val.

  • Atstumas:

    4 km / 5,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Markučių dvaro sodyba

Nors praeityje dabartinė Markučių teritorija priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksan – dro žmonai Elenai, Kiškų, Chodkevičių giminėms ir eilei kitų savininkų, ryškiausią pėdsaką paliko Puškinų giminė. 1867 m. Markučiuose prasidėjo su ja susijusi era. Tais metais dvarą nusipirko inžinierius Aleksejus Melnikovas, Rusijos imperijos susisieki – mo ministro Pavelo Melnikovo brolis, atvykęs į Vilnių dirbti su naujuoju Peterbur – go–Varšuvos geležinkeliu. Šeimininkas pagal architekto J. Lastovskio projektą pasista – tydino vasarnamį (tai dabartinis Literatūrinio A. Puškino muziejaus pastatas). Nuo kalno pro medžių proskynas šeimininkams atsiverdavo nuostabūs Vilniaus vaizdai. Kalno papėdėje išdygo įvairūs pagalbiniai pastatai (neišlikę), kitur – vasarnamiai, skirti nuomai. 1875 m. A. Melnikovo duktė Varvara ištekėjo, tėvas jai padovanojo Markučių dvarą. Neilgai truko pirmoji santuoka – vos po dvejų metų įvyko skyrybos su pirmuoju vyru. 1884 m. Varvara ištekėjo antrą kartą, šįsyk už garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus. Abu sutuoktiniai į Markučius gyventi nuolat persikėlė tik 1899 m., nes iki tol tai buvo tik jų vasaros poilsio vieta. Grigorijui 1905 m. mirus, Varvara dvarą valdė iki pat savo mirties 1935 m., ji spėjo pergyventi ne vieną valdžių pasikeitimą ir didelių nuostolių atnešusį Pirmąjį pasaulinį karą. Tiesa, kad išsilaikytų finansiškai, nuo 1920 m. V. Puškina ėmėsi pardavinėti dvaro sklypus, bet skolos toliau augo, tad vien 1930–1935 m. buvo parduoti net 166 sklypai. Būtent atskilusiose nuo dvaro žemėse ir išaugo Markučių kaimiška gyvenvietė. Nors paskutiniaisiais gyveni – mo metais Varvarai iš kadaise buvusių 270 ha liko tik rūmų pastatas ir aplinkinis sklypas, savo priešmirtiniame testamente ji nurodė Vilniaus rusų draugijai išsaugoti poeto A. Puškino palikimą Markučiuose, o tai tapo pretekstu po kelerių metų įkurti muziejų. XX a. 5 deš. įkurtas literatūrinis muziejus kviečia lankytojus pamatyti poetui ir jo giminei priklausiusius daiktus: 1870 m. pagamintą biliardo stalą, naminius vargonėlius, autentiškus XIX a. baldus, „samovarus“, seifą ir kt. Pats Aleksandras Puški – nas Vilniuje nėra lankęsis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 124

III-VII 10.00–17.00

Bilieto kaina – 1,20 Eur, bilietas su nuolaida – 0,60 Eur

2
Markučių parkas

Markučių dvaro parkas neprilygsta Vingiui ar Bernardinams populiarumu, tačiau jį mėgsta ramybę vertinantys vilniečiai. Dvaro parkas 1896 m. užėmė 15 ha plotą (dabar apie 8), buvo aptvertas tvora, turėjo populiaraus XIX a. žaidimo – kriketo aikštelę, 4 tvenkinius, oranžeriją, kurioje augintos palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kaktusai, o dar daugiau margumo viskam suteikė išdidžiai vaikštantys povai. Greta parko esantys žmogaus rankos menkai paliesti miškai nudžiugins laukinės gamtos mylėtojus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių parkas
3
Šv. Varvaros koplyčia ir kapinaitės

1903 m. pagal architekto Michailo Prozorovo projektą pradėta statyti Puškinų šeimos koplyčia. Tiesa, statybos pabaigos Grigorijus Puškinas nesulaukė – mirė 1905 m., būdamas 70-ies, bevaikis, o statybos baigtos tik 1906 m. Dvaro savininkės garbei koplyčia buvo pašventinta ir pavadinta Šv. Varvaros vardu. Žinoma, kad ją puošė vitražai. Virš įėjimo galima įskaityti „Tėve mūsų“ maldos žodžius. Greta esančiose kapinaitėse palaidoti Grigorijus ir Varvara Puškinai, dvaro guvernantė prancūzė Marie Pelichet, Varvaros Puškinos motina Varvara Lochtina-Melnikova, o nepažymėtoje vietoje greičiausiai ilsisi priešmirtinę šeimininkės valią vykdęs ir pirmuoju netrukus įkurto muziejaus direktoriumi tapęs dvaro ūkvedys Vladimiras Nazimovas. Netoli kapinių esantys du akmenys skirti čia palaidotiems mylimiems Varvaros šuneliams Benui ir Žučiokui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Varvaros koplyčia
4
Sodyba iki rekonstrukcijos
Antroji dvaro sodyba

Šis statinys kadaise puošnumu menkai tenusileido pagrindiniam dvaro pastatui. Tai buvo antrasis dvaro centras, kurį su pirmuoju tiesiogiai jungė didesnis nei 15 ha parkas. Šis namas buvo 2 aukštų, 18 kambarių su dviem balkonais, oranžerija, 100 vaismedžių sodu, arklide. 1920 m., Varvarai Puškinai pradėjus išpardavinėti sklypus, ši vila atskilo nuo Markučių dvaro ir tapo vaikų prieglauda su bendrabučiu ir mokykla, vėliau čia įsikūrė moksleivių amatininkų bendrabutis. Veikiausiai tuo metu buvo sunaikintos puošnios eksterjero detalės, nebeliko dailiai drožinėtų prieangio kolonų. Šiuo metu pastato išorėje dar išlikusi nedidelė dalis buvusių drožinių bei į sodą vedantys laiptai. Dabar tai daugiabutis gyvenamasis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Veiverių g. 9
5
Šiuolaikinės skulptūros

Verta sustoti prie Markučiuose gyvenančio jaunesniosios kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako metalo darbų. Apžiūrėkite metalinį kūrinį su laikrodžiu – vienoje pusėje rodyklė rodo 7-ias, kitoje – 4-ias valandas. Tai simbolizuoja darbo dirbtuvėse pradžios ir pabaigos laiką, t. y., ateiti visada reikia 7-ą , o išeiti – 4-ą valandą po pietų. Aplink yra dar keletas skulptūrų, pvz. betono, metalo ir stiklo kūrinys, simbolizuojantis naująją miesto centro architektūrą, tarp medžių kybo metaliniai paukščiai. Kartu su sūnumi meną kurią ir tėvas Ryšardas, dėl to lauke ant skulptūrų matomi inicialai „PR“ dviprasmiški – tinka tiek tėvui, tiek sūnui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kuprioniškių g. 17
6
„Tiltas“ per Kaukysą

Kuprioniškių ir Vilnelės gatves skiria paslaptingas Kaukysos upelis. Tai kairysis Vilnios intakas, kuris išteka iš Ribiškių kalvų ir vinguriuoja apie 10 km giliu slėniu į šiaurę. Trumpą upelį spėja perkirsti kelias 101 Vilnius–Šumskas ir Vilniaus–Minsko geležinkelis, toliau jis teka per Markučius ir susijungia su Vilnia apie 4 km nuo jos žiočių. Jo pavadinimo kilmė nežinoma, tačiau priklausymas hidronimų su šaknimi „kauk-“ šeimai (pvz., Kauknorio ežeras; Kaukučio ravas, upė) leidžia kelti prielaidą, kad jis susijęs su Kauku, lietuvių mitologine būtybe, laikyta vaisingumo, derliaus ir turtų dvasia. Pereiti iš Kuprioniškių į Vilnelės g. per upelį galima tik vienoje vietoje – miniatiūriniu „tilteliu“, kurį kartais atstoja kelios vietos gyventojų sudėtos lentos, o kartais senos nebereikalingos durys.

Skaityti toliau

Uždaryti

„Tiltas“ per Kaukysą
7
Apžvalgos vieta

Dėl itin kalvoto reljefo Markučiai išsiskiria apžvalgos vietų įvairove. Ši kalvelė viena aukščiausių, nuo jos atsiveria nuostabūs reginiai visomis kryptimis. Esant taip aukštai ir gerai matant apylinkes, nesunku suprasti, kodėl XIX a. Markučiai buvo populiari miestiečių poilsio vieta – juk ant tokių stačių šlaitų vargiai žemę bedirbsi, o peizažai itin tapybiški. Gražiame kraštovaizdyje viena po kitos kūrėsi užeigos, karčemos, restoranai, kurių gausa stebina: Markučiuose ir jų apylinkėse buvo Karlsbado, Kadinačio, Berlyno, Konstantinopolio, Betliejaus, Naujanerio, Jeruzalės, Kreivakalnio, Burlakopolio, „Žaliosios pievelės“, „Geležinės trobelės“, Bandinelio užeigos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Apžvalgos vieta
8
Moters skulptūra
Skulptūrą
9
Markučių terasos

Žiūrint į Markučius žemėlapyje, daugelis vietų atrodo apgaulingai – regis, galėtum sparčiai pereiti iš vienos į kitą. Vis dėlto tikrovėje tai dažnai neįmanoma – nors tikslas vos už 50 metrų, trukdo aukštos ir stačios kalvos. Taigi ir gatvių raizgalynė Markučiuose labiau panėši į natūraliai tekantį šaltinių vandenį, o ne žmogaus suformuotą tvarkingą gyvenvietę. Netoli Markučių g. 39-o namo esantis grėsmingai didelis kalnas su laipteliais ir terasomis atrodo tarsi būtume Europos kalnų gyvenvietėje, o ne Lietuvoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių terasos
10
Namas-trispalvė

Šis namas aplinkinių žvilgsnius pradėjo traukti 2015 m., kai jo savininkas A. Raščius nusprendė savaip pasiruošti vasario 16-osios šventei. Iš naujo apkalęs namą, vyras nutarė jį nudažyti. Radęs senų geltonų ir žalių dažų pagalvojo, kodėl gi nepridėjus dar ir raudonos spalvos? Šitaip išėjo namas-trispalvė. 2015 m. už išradingiausią vasario 16-osios šventimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės p. Raščius net gavo apdovanojimą. Vyras jaunystėje buvo profesionalus irkluotojas, apie tai byloja kieme matomi vijokliais aprišti irklai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių g. 10
11
„Audėjas“

Buvusiame vaizdingame Paplaujos priemiestyje ilgą laiką veikęs Vilniaus verpimo-audimo kombinatas „Audėjas“ įkurtas 1946 m., tačiau kaip reikiant augti pradėjo po 1956 m. įmonės išplėtimo. Tai vienas iš nedaugelio Vilniaus pramonės gigantų, atlaikiusių perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką. Dailės instituto (dab. VDA) absolventai, sovietmečiu čia atlikdavę praktiką, turi dvejopos patirties: viena vertus, kasdienis darbas buvo sunkus ir monotoniškas, kita vertus, būsimiems menininkams buvo suteikiama viena kūrybinė darbo diena per savaitę, skirta eksperimentavimui, ir papildomas kūrybinių atostogų mėnuo SSRS tekstilės pramonės centruose (Maskvoje, Sankt Peterburge, Centrinėje Azijoje). Nors sovietmečiu verpimo-audimo kombinate darbavosi apie 2500 žmonių (buvo ir filialas Gardine), o šiandien – tik apie 150, UAB „Audėjas“ sėkmingai dirba toliau. Galima teigti, kad, modernizavus įrangą, dabar tai viena šiuolaikiškiausių tekstilės įmonių Rytų Europoje. Didžiąją dalį produkcijos sudaro baldų ir dekoratyviniai audiniai, kurių kasmet pagaminama apie 3 mln. metrų, apie 85 proc. eksportuojama, jie pasiekia net tokias atokias vietas kaip Kinija, Naujoji Zelandija, PAR. „Audėjas“ ir toliau bendradarbiauja su meno ir mokslo įstaigomis: Valdovų rūmuose esantis renesansinės salės frizas su heraldikomis nuaustas šioje įmonėje, taip pat 2012 m. mieste pasirodžiusi „Tautiškos giesmės“ instaliacija, kuri veikė audinio raštų, lazerio nuskaitomų kaip garso bangų principu. Nusprendus Paplaujos pramoninę zoną paversti į gyvenamąją ir komercinę, 2016 m. „Audėjas“ išsikėlė į Kalvarijų g. 125 (buv. „Sigmos“ teritoriją). Įspūdingai ilgai įmonei vadovauja direktorius Jonas Karčiauskas – nuo 1973 m. iki pat dabar.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 78
12
Bravoras

Šaltiniuose užsimenama, jog 1817 m. čia bravorą įkūrė tuometinis Markučių dvaro savininkas Juozapas Eismuntas. Ryškiausi pokyčiai įvyko XIX a. antr. p., kuomet didžiulę alaus daryklą pastatė Ovsejus Chaimas Epšteinas, nuo 1897 m. valdęs „Šopeno“ akcinę bendrovę ir, konkuruodamas su Ilja Lipskiu, tapo vienu iš dviejų didžiausių Vilniaus aludarių. XIX a. pab. šiame sklype buvo 12 mūrinių ir medinių pastatų. 1900 m. bravoras Subačiaus g. perstatytas į didžiulę salyklinę, tačiau 1918 m. pastatus suniokojo gaisras. Pagal 1912 m. statistiką, „Šopeno“ AB apyvarta siekė 417 000 rb., o dirbo joje 200 žmonių (panašiai sekėsi I. Lipskiui, tik šis turėjo perpus mažiau darbininkų). Sovietmečiu dalis pastatų naudoti kaip sandėliai, atsirado keletas silikatinių plytų priestatų. Dar 2007 m. šioje vietoje buvo suprojektuoti daugiabučiai, tačiau projektas dėl krizės užstrigo, o šiuo metu darbai atnaujinti ir kelių metų bėgyje senojo bravoro teritorijoje bus baigtas naujas studijų ir apartamentų projektas. Įdomu, kad daugelyje popierinių Vilniaus žemėlapių ši vieta nurodoma kaip šventyklos vieta – gal ilgą laiką tokia nuomonė vyravo tarp istorikų ir kartografų? Pagrindo tokiam mąstymui iš tiesų yra, nes kai kurie komplekso mūrai datuojami XVIII a. vid. ir priklausė prieš tai stovėjusiam pastatui. Galbūt bažnyčiai?

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 83
13

Maršruto žemėlapis

Markučių dvaro sodyba

Nors praeityje dabartinė Markučių teritorija priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksan – dro žmonai Elenai, Kiškų, Chodkevičių giminėms ir eilei kitų savininkų, ryškiausią pėdsaką paliko Puškinų giminė. 1867 m. Markučiuose prasidėjo su ja susijusi era. Tais metais dvarą nusipirko inžinierius Aleksejus Melnikovas, Rusijos imperijos susisieki – mo ministro Pavelo Melnikovo brolis, atvykęs į Vilnių dirbti su naujuoju Peterbur – go–Varšuvos geležinkeliu. Šeimininkas pagal architekto J. Lastovskio projektą pasista – tydino vasarnamį (tai dabartinis Literatūrinio A. Puškino muziejaus pastatas). Nuo kalno pro medžių proskynas šeimininkams atsiverdavo nuostabūs Vilniaus vaizdai. Kalno papėdėje išdygo įvairūs pagalbiniai pastatai (neišlikę), kitur – vasarnamiai, skirti nuomai. 1875 m. A. Melnikovo duktė Varvara ištekėjo, tėvas jai padovanojo Markučių dvarą. Neilgai truko pirmoji santuoka – vos po dvejų metų įvyko skyrybos su pirmuoju vyru. 1884 m. Varvara ištekėjo antrą kartą, šįsyk už garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus. Abu sutuoktiniai į Markučius gyventi nuolat persikėlė tik 1899 m., nes iki tol tai buvo tik jų vasaros poilsio vieta. Grigorijui 1905 m. mirus, Varvara dvarą valdė iki pat savo mirties 1935 m., ji spėjo pergyventi ne vieną valdžių pasikeitimą ir didelių nuostolių atnešusį Pirmąjį pasaulinį karą. Tiesa, kad išsilaikytų finansiškai, nuo 1920 m. V. Puškina ėmėsi pardavinėti dvaro sklypus, bet skolos toliau augo, tad vien 1930–1935 m. buvo parduoti net 166 sklypai. Būtent atskilusiose nuo dvaro žemėse ir išaugo Markučių kaimiška gyvenvietė. Nors paskutiniaisiais gyveni – mo metais Varvarai iš kadaise buvusių 270 ha liko tik rūmų pastatas ir aplinkinis sklypas, savo priešmirtiniame testamente ji nurodė Vilniaus rusų draugijai išsaugoti poeto A. Puškino palikimą Markučiuose, o tai tapo pretekstu po kelerių metų įkurti muziejų. XX a. 5 deš. įkurtas literatūrinis muziejus kviečia lankytojus pamatyti poetui ir jo giminei priklausiusius daiktus: 1870 m. pagamintą biliardo stalą, naminius vargonėlius, autentiškus XIX a. baldus, „samovarus“, seifą ir kt. Pats Aleksandras Puški – nas Vilniuje nėra lankęsis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 124

III-VII 10.00–17.00

Bilieto kaina – 1,20 Eur, bilietas su nuolaida – 0,60 Eur

Markučių parkas

Markučių dvaro parkas neprilygsta Vingiui ar Bernardinams populiarumu, tačiau jį mėgsta ramybę vertinantys vilniečiai. Dvaro parkas 1896 m. užėmė 15 ha plotą (dabar apie 8), buvo aptvertas tvora, turėjo populiaraus XIX a. žaidimo – kriketo aikštelę, 4 tvenkinius, oranžeriją, kurioje augintos palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kaktusai, o dar daugiau margumo viskam suteikė išdidžiai vaikštantys povai. Greta parko esantys žmogaus rankos menkai paliesti miškai nudžiugins laukinės gamtos mylėtojus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių parkas
Šv. Varvaros koplyčia ir kapinaitės

1903 m. pagal architekto Michailo Prozorovo projektą pradėta statyti Puškinų šeimos koplyčia. Tiesa, statybos pabaigos Grigorijus Puškinas nesulaukė – mirė 1905 m., būdamas 70-ies, bevaikis, o statybos baigtos tik 1906 m. Dvaro savininkės garbei koplyčia buvo pašventinta ir pavadinta Šv. Varvaros vardu. Žinoma, kad ją puošė vitražai. Virš įėjimo galima įskaityti „Tėve mūsų“ maldos žodžius. Greta esančiose kapinaitėse palaidoti Grigorijus ir Varvara Puškinai, dvaro guvernantė prancūzė Marie Pelichet, Varvaros Puškinos motina Varvara Lochtina-Melnikova, o nepažymėtoje vietoje greičiausiai ilsisi priešmirtinę šeimininkės valią vykdęs ir pirmuoju netrukus įkurto muziejaus direktoriumi tapęs dvaro ūkvedys Vladimiras Nazimovas. Netoli kapinių esantys du akmenys skirti čia palaidotiems mylimiems Varvaros šuneliams Benui ir Žučiokui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Varvaros koplyčia
Antroji dvaro sodyba
Sodyba iki rekonstrukcijos
Žiūrėti žemėlapyje

Šis statinys kadaise puošnumu menkai tenusileido pagrindiniam dvaro pastatui. Tai buvo antrasis dvaro centras, kurį su pirmuoju tiesiogiai jungė didesnis nei 15 ha parkas. Šis namas buvo 2 aukštų, 18 kambarių su dviem balkonais, oranžerija, 100 vaismedžių sodu, arklide. 1920 m., Varvarai Puškinai pradėjus išpardavinėti sklypus, ši vila atskilo nuo Markučių dvaro ir tapo vaikų prieglauda su bendrabučiu ir mokykla, vėliau čia įsikūrė moksleivių amatininkų bendrabutis. Veikiausiai tuo metu buvo sunaikintos puošnios eksterjero detalės, nebeliko dailiai drožinėtų prieangio kolonų. Šiuo metu pastato išorėje dar išlikusi nedidelė dalis buvusių drožinių bei į sodą vedantys laiptai. Dabar tai daugiabutis gyvenamasis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Veiverių g. 9
Šiuolaikinės skulptūros

Verta sustoti prie Markučiuose gyvenančio jaunesniosios kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako metalo darbų. Apžiūrėkite metalinį kūrinį su laikrodžiu – vienoje pusėje rodyklė rodo 7-ias, kitoje – 4-ias valandas. Tai simbolizuoja darbo dirbtuvėse pradžios ir pabaigos laiką, t. y., ateiti visada reikia 7-ą , o išeiti – 4-ą valandą po pietų. Aplink yra dar keletas skulptūrų, pvz. betono, metalo ir stiklo kūrinys, simbolizuojantis naująją miesto centro architektūrą, tarp medžių kybo metaliniai paukščiai. Kartu su sūnumi meną kurią ir tėvas Ryšardas, dėl to lauke ant skulptūrų matomi inicialai „PR“ dviprasmiški – tinka tiek tėvui, tiek sūnui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kuprioniškių g. 17
„Tiltas“ per Kaukysą

Kuprioniškių ir Vilnelės gatves skiria paslaptingas Kaukysos upelis. Tai kairysis Vilnios intakas, kuris išteka iš Ribiškių kalvų ir vinguriuoja apie 10 km giliu slėniu į šiaurę. Trumpą upelį spėja perkirsti kelias 101 Vilnius–Šumskas ir Vilniaus–Minsko geležinkelis, toliau jis teka per Markučius ir susijungia su Vilnia apie 4 km nuo jos žiočių. Jo pavadinimo kilmė nežinoma, tačiau priklausymas hidronimų su šaknimi „kauk-“ šeimai (pvz., Kauknorio ežeras; Kaukučio ravas, upė) leidžia kelti prielaidą, kad jis susijęs su Kauku, lietuvių mitologine būtybe, laikyta vaisingumo, derliaus ir turtų dvasia. Pereiti iš Kuprioniškių į Vilnelės g. per upelį galima tik vienoje vietoje – miniatiūriniu „tilteliu“, kurį kartais atstoja kelios vietos gyventojų sudėtos lentos, o kartais senos nebereikalingos durys.

Skaityti toliau

Uždaryti

„Tiltas“ per Kaukysą
Apžvalgos vieta

Dėl itin kalvoto reljefo Markučiai išsiskiria apžvalgos vietų įvairove. Ši kalvelė viena aukščiausių, nuo jos atsiveria nuostabūs reginiai visomis kryptimis. Esant taip aukštai ir gerai matant apylinkes, nesunku suprasti, kodėl XIX a. Markučiai buvo populiari miestiečių poilsio vieta – juk ant tokių stačių šlaitų vargiai žemę bedirbsi, o peizažai itin tapybiški. Gražiame kraštovaizdyje viena po kitos kūrėsi užeigos, karčemos, restoranai, kurių gausa stebina: Markučiuose ir jų apylinkėse buvo Karlsbado, Kadinačio, Berlyno, Konstantinopolio, Betliejaus, Naujanerio, Jeruzalės, Kreivakalnio, Burlakopolio, „Žaliosios pievelės“, „Geležinės trobelės“, Bandinelio užeigos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Apžvalgos vieta
Moters skulptūra

Skaityti toliau

Uždaryti

Skulptūrą
Markučių terasos

Žiūrint į Markučius žemėlapyje, daugelis vietų atrodo apgaulingai – regis, galėtum sparčiai pereiti iš vienos į kitą. Vis dėlto tikrovėje tai dažnai neįmanoma – nors tikslas vos už 50 metrų, trukdo aukštos ir stačios kalvos. Taigi ir gatvių raizgalynė Markučiuose labiau panėši į natūraliai tekantį šaltinių vandenį, o ne žmogaus suformuotą tvarkingą gyvenvietę. Netoli Markučių g. 39-o namo esantis grėsmingai didelis kalnas su laipteliais ir terasomis atrodo tarsi būtume Europos kalnų gyvenvietėje, o ne Lietuvoje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių terasos
Namas-trispalvė

Šis namas aplinkinių žvilgsnius pradėjo traukti 2015 m., kai jo savininkas A. Raščius nusprendė savaip pasiruošti vasario 16-osios šventei. Iš naujo apkalęs namą, vyras nutarė jį nudažyti. Radęs senų geltonų ir žalių dažų pagalvojo, kodėl gi nepridėjus dar ir raudonos spalvos? Šitaip išėjo namas-trispalvė. 2015 m. už išradingiausią vasario 16-osios šventimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės p. Raščius net gavo apdovanojimą. Vyras jaunystėje buvo profesionalus irkluotojas, apie tai byloja kieme matomi vijokliais aprišti irklai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Markučių g. 10
„Audėjas“

Buvusiame vaizdingame Paplaujos priemiestyje ilgą laiką veikęs Vilniaus verpimo-audimo kombinatas „Audėjas“ įkurtas 1946 m., tačiau kaip reikiant augti pradėjo po 1956 m. įmonės išplėtimo. Tai vienas iš nedaugelio Vilniaus pramonės gigantų, atlaikiusių perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką. Dailės instituto (dab. VDA) absolventai, sovietmečiu čia atlikdavę praktiką, turi dvejopos patirties: viena vertus, kasdienis darbas buvo sunkus ir monotoniškas, kita vertus, būsimiems menininkams buvo suteikiama viena kūrybinė darbo diena per savaitę, skirta eksperimentavimui, ir papildomas kūrybinių atostogų mėnuo SSRS tekstilės pramonės centruose (Maskvoje, Sankt Peterburge, Centrinėje Azijoje). Nors sovietmečiu verpimo-audimo kombinate darbavosi apie 2500 žmonių (buvo ir filialas Gardine), o šiandien – tik apie 150, UAB „Audėjas“ sėkmingai dirba toliau. Galima teigti, kad, modernizavus įrangą, dabar tai viena šiuolaikiškiausių tekstilės įmonių Rytų Europoje. Didžiąją dalį produkcijos sudaro baldų ir dekoratyviniai audiniai, kurių kasmet pagaminama apie 3 mln. metrų, apie 85 proc. eksportuojama, jie pasiekia net tokias atokias vietas kaip Kinija, Naujoji Zelandija, PAR. „Audėjas“ ir toliau bendradarbiauja su meno ir mokslo įstaigomis: Valdovų rūmuose esantis renesansinės salės frizas su heraldikomis nuaustas šioje įmonėje, taip pat 2012 m. mieste pasirodžiusi „Tautiškos giesmės“ instaliacija, kuri veikė audinio raštų, lazerio nuskaitomų kaip garso bangų principu. Nusprendus Paplaujos pramoninę zoną paversti į gyvenamąją ir komercinę, 2016 m. „Audėjas“ išsikėlė į Kalvarijų g. 125 (buv. „Sigmos“ teritoriją). Įspūdingai ilgai įmonei vadovauja direktorius Jonas Karčiauskas – nuo 1973 m. iki pat dabar.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 78
Bravoras

Šaltiniuose užsimenama, jog 1817 m. čia bravorą įkūrė tuometinis Markučių dvaro savininkas Juozapas Eismuntas. Ryškiausi pokyčiai įvyko XIX a. antr. p., kuomet didžiulę alaus daryklą pastatė Ovsejus Chaimas Epšteinas, nuo 1897 m. valdęs „Šopeno“ akcinę bendrovę ir, konkuruodamas su Ilja Lipskiu, tapo vienu iš dviejų didžiausių Vilniaus aludarių. XIX a. pab. šiame sklype buvo 12 mūrinių ir medinių pastatų. 1900 m. bravoras Subačiaus g. perstatytas į didžiulę salyklinę, tačiau 1918 m. pastatus suniokojo gaisras. Pagal 1912 m. statistiką, „Šopeno“ AB apyvarta siekė 417 000 rb., o dirbo joje 200 žmonių (panašiai sekėsi I. Lipskiui, tik šis turėjo perpus mažiau darbininkų). Sovietmečiu dalis pastatų naudoti kaip sandėliai, atsirado keletas silikatinių plytų priestatų. Dar 2007 m. šioje vietoje buvo suprojektuoti daugiabučiai, tačiau projektas dėl krizės užstrigo, o šiuo metu darbai atnaujinti ir kelių metų bėgyje senojo bravoro teritorijoje bus baigtas naujas studijų ir apartamentų projektas. Įdomu, kad daugelyje popierinių Vilniaus žemėlapių ši vieta nurodoma kaip šventyklos vieta – gal ilgą laiką tokia nuomonė vyravo tarp istorikų ir kartografų? Pagrindo tokiam mąstymui iš tiesų yra, nes kai kurie komplekso mūrai datuojami XVIII a. vid. ir priklausė prieš tai stovėjusiam pastatui. Galbūt bažnyčiai?

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 83