Markučiai

Tolimoje praeityje dabartinė Markučių teritorija priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai, taip pat Kiškų, Chodkevičių giminėms ir daugybei kitų savininkų. Gretimame miške archeologai yra radę senųjų Kiškų-Chodkevičių rūmų pamatų fragmentus. Vis dėlto ryškiausią, iki šiol aiškiai matomą pėdsaką paliko Puškinų giminė. Kaip ji čia atsidūrė? 1867 m. dvarą nusipirko Rusijos imperijos inžinierius Aleksejus Melnikovas. Pasakojama, kad prie geležinkelio dirbančiam Aleksejui taip patiko Markučiai, kad jis nusprendė juos įsigyti ir pasistatyti medinį namą – taip ir padarė. Nuo kalno atsiverdavo nuostabūs Vilniaus vaizdai, jo papėdėje išdygo įvairūs pagalbiniai pastatai (neišlikę), platesniu spinduliu – vasarnamiai, skirti nuomoti. 1875 m. A. Melnikovo duktė Varvara ištekėjo, o tėvas jai kaip kraitį padovanojo Markučių dvarą. Vis dėlto pirmoji santuoka tetruko dvejus metus, pora išsiskyrė. 1884 m. Varvara ištekėjo antrą kartą, šįsyk už  rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus – taip atsirado tiesioginis ryšys tarp Puškinų ir Vilniaus. Tiesa, abu sutuoktiniai į Markučius nuolat gyventi persikėlė tik 1899 m., iki tol tai buvo tik jų vasaros poilsio vieta. Grigorijui 1905 m. mirus, Varvara dvarą valdė dar ilgai, iki pat savo mirties 1935 m. Šeimininkė spėjo pergyventi ne vieną valdžių pasikeitimą ir didelių nuostolių atnešusį Pirmąjį pasaulinį karą. Tiesa, kad išsilaikytų finansiškai, nuo 1920 m. V. Puškina ėmėsi pardavinėti dvaro sklypus, bet skolos toliau augo. Vien 1930–1935 m. parduoti net 166 sklypai. Būtent nuo dvaro atskilusiose žemėse ir išaugo šiandienė Markučių kaimiška gyvenvietė. Testamente Varvara nurodė Vilniaus rusų draugijai išsaugoti poeto A. Puškino palikimą Markučiuose, o tai tapo pretekstu po kelerių metų įkurti muziejų. XX a. 5 deš. duris atvėręs muziejus kviečia lankytojus pamatyti poetui ir jo giminei priklausiusius daiktus: 1870 m. pagamintą biliardo stalą, naminius vargonėlius, optiškai apgaulingus XIX a. baldus, samovarus, seifą ir kt. Ant sienų kabo ne vienas paveikslas, kurį nutapė pati V. Puškina. Beje, A. Puškinas Vilniuje niekada nėra lankęsis, todėl Puškinų sąsaja su Vilniumi – per jo sūnų Grigorijų. Dėl vertingo interjero į Markučius vis dažniau užsuka ir kino kūrėjai, vienas iš pavyzdžių – istorinė dokumentinė drama apie Rusijos imperijos griūtį „Paskutinieji carai“ (The Last Czars).

Markučių dvaro parkas populiarumu neprilygsta Vingiui ar Bernardinams, bet jį mėgsta ramybę vertinantys vilniečiai. Dvaro parkas 1896 m. užėmė 15 ha plotą (dabar apie 8 ha), buvo aptvertas kryžiais puošta tvora, turėjo populiaraus XIX a. žaidimo kroketo aikštelę, oranžeriją, kurioje augintos palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kaktusai, o dar daugiau margumo viskam suteikė išdidžiai vaikštantys povai. Prie tvenkinių prigludusiuose miškuose auga visa eilė stuomeningų medžių, tarsi nukeliančių į žilą Lietuvos senovę. Miškų masyvas čia didelis, jis priklauso Pavilnių regioniniam parkui ir beveik nepalietus asfalto miškais galima nukulniuoti iki pat Naujosios Vilnios.

1903 m. pradėta statyti koplyčia, kurioje melstis galėjo ne tik dvaro šeimininkai, bet ir aplinkinių gyvenviečių stačiatikiai. Tiesa, koplyčios atidarymo sulaukė tik Varvara – G. Puškinas mirė 1905 m., būdamas 70-ies, bevaikis, o statybos baigtos tik 1906 m. Dvaro savininkės garbei koplyčia buvo pašventinta ir pavadinta Šv. Varvaros vardu. Žinoma, kad ją puošė vitražai. Virš įėjimo galima įskaityti „Tėve mūsų“ maldos žodžius. Viršutiniame tarpsnyje esančiose nišose buvo ant skardos tapytos šventųjų ikonos, 7 iš 9 rastos muziejaus fonduose, kitos dvi dingusios be žinios. Ikonų originalai šiuo metu saugomi Bažnytinio paveldo muziejuje, o koplyčios fasadą puošia jų kopijos. 2019 m. atliekant koplyčios remontą jai grąžinta originali spalva, rasta net po septyniais dažų sluoksniais. Greta esančiose kapinaitėse palaidoti Grigorijus ir Varvara Puškinai, dvaro guvernantė prancūzė Marie Pelichet, V. Puškinos motina Varvara Lochtina-Melnikova, o nepažymėtoje vietoje greičiausiai ilsisi priešmirtinę šeimininkės valią vykdęs ir pirmuoju muziejaus direktoriumi tapęs dvaro ūkvedys Vladimiras Nazimovas. Netoli kapinių esantys du akmenys skirti čia palaidotiems mylimiems Varvaros šuneliams Benui ir Žučiokui.

Statinys kadaise puošnumu menkai tenusileido pagrindiniam dvaro pastatui ir buvo vadinamas „Gubernatoriaus vila“ (Губернаторская дача), o jame gyveno 1906–1912 m. Vilniaus gubernatoriaus pareigas ėjęs Dmitrijus Liubimovas su žmona Liudmila. Šis namas buvo 2 aukštų, 18 kambarių su dviem balkonais, oranžerija, 100 vaismedžių sodu, arklide. Laikui bėgant ši vila atskilo nuo Markučių dvaro, tapo vaikų prieglauda su bendrabučiu ir mokykla, vėliau čia įsikūrė moksleivių amatininkų bendrabutis. Laikui bėgant sunaikintos puošnios eksterjero detalės, nebeliko kruopščiai drožinėtų prieangio kolonų. Pastebėkite – šiuo metu pastato išorėje dar išlikusi nedidelė dalis buvusių drožinių bei į sodą vedantys laiptai. Dabar tai daugiabutis gyvenamasis namas.

Verta sustoti prie Markučiuose gyvenančio jaunesnės kartos skulptoriaus Rafalo Piesliako metalo darbų. Apžiūrėkite metalinį kūrinį su laikrodžiu – vienoje pusėje rodyklė rodo 7-ias, kitoje – 4-ias valandas. Tai simbolizuoja darbo dirbtuvėse pradžios ir pabaigos laiką, t. y. ateiti visada reikia 7-ą , o išeiti – 4-ą valandą po pietų. Aplink yra dar kelios skulptūros, pavyzdžiui, betono, metalo ir stiklo kūrinys, simbolizuojantis naująją miesto centro architektūrą. Kartu su sūnumi darbuojasi ir R. Piesliako tėvas Ryšardas, dėl to lauke ant skulptūrų matomi inicialai „PR“ universalūs – tinka tiek tėvui, tiek sūnui.

Kuprioniškių ir Vilnelės gatves skiria paslaptingas Kaukysos upelis. Tai kairysis Vilnios intakas, kuris išteka iš Ribiškių kalvų ir vinguriuoja apie 10 km giliu slėniu į šiaurę. Trumpą upelį spėja perkirsti judrus plentas 101 Vilnius–Šumskas ir Vilniaus–Minsko geležinkelis, toliau jis teka per Markučius ir susijungia su Vilnia apie 4 km nuo jos žiočių. Jo pavadinimo kilmė nežinoma, tačiau priklausymas hidronimų su šaknimi „kauk-“ šeimai (pvz., Kauknorio ežeras; Kaukučio ravas, upė) leidžia kelti prielaidą, kad jis susijęs su kauku, lietuvių mitologine būtybe, laikyta vaisingumo, derliaus ir turtų dvasia. Pereiti iš Kuprioniškių į Vilnelės g. per upelį galima tik vienoje vietoje – miniatiūriniu „tilteliu“, kurį kartais atstoja kelios vietos gyventojų sudėtos lentos, o kartais senos nebereikalingos durys.

Dėl itin kalvoto reljefo Markučiai išsiskiria apžvalgos vietų įvairove. Ši kalvelė viena aukščiausių, nuo jos atsiveria nuostabūs reginiai visomis kryptimis. Esant taip aukštai ir gerai matant apylinkes, nesunku suprasti, kodėl XIX a. Markučiai buvo populiari miestiečių poilsio vieta – juk ant tokių stačių šlaitų vargiai žemę bedirbsi, o peizažai itin tapybiški. Gražiame kraštovaizdyje viena po kitos kūrėsi užeigos, karčemos, restoranai, kurių gausa stebina: Markučiuose ir jų apylinkėse buvo Karlsbado, Kadinačio, Berlyno, Konstantinopolio, Betliejaus, Naujanerio, Jeruzalės, Kreivakalnio, Burlakopolio, „Žaliosios pievelės“, „Geležinės trobelės“, Bandinelio užeigos.

Nors reljefas rajone nepaprastai sudėtingas, daugelis jo gatvių nėra grįstos jokia kieta danga. Tik įsivaizduokite, kokių iššūkių sukelia žiemą ledu nuklotos Markučių įkalnės! Vis dėlto yra ir išimčių – tai Žibuoklių gatvės atkarpa, besileidžianti žemiau 24-ojo namo. Akmeninis grindinys, arba „brukas“, čia driekiasi kiek daugiau nei 200 metrų, be to, lydimas staigaus nuolydžio į apačią. Autentiška atkarpa yra neblogos būklės, jos viduryje išliko latakai vandens nutekėjimui, kurie net truputį panėši į šiuolaikinių gatvių skiriamąsias juostas. Nors dabar šis grindinys veda į niekuo neišsiskiriantį namų kvartalėlį, kadaise jis kilo vienos vaizdingiausių apylinkių kalvų link. Įdomu, kad kai kurie Markučių toponimai turėjo krikščionišką atspalvį – šalia buvo Betliejus, Jeruzalė. Ne veltui dabartinė Žibuoklių gatvė iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinama Jeruzalės gatve, o akmeninis grįsta jos dalis – Jeruzalės skersgatviu.

Žiūrint į Markučius žemėlapyje, daugelis vietų atrodo apgaulingai – regis, nė nemirktelėjęs galėtum pereiti iš vienos į kitą. Vis dėlto tikrovėje tai dažnai neįmanoma – nors tikslas vos už 50 m, kelią pastoja aukštos ir stačios kalvos, tvoros ar kiti barjerai. Taigi ir gatvių raizgalynė Markučiuose labiau panėši į natūraliai tekantį šaltinių vandenį nei į žmogaus suformuotą tvarkingą gyvenvietę. Netoli Markučių g. 39 namo esantis grėsmingai didelis kalnas su laipteliais ir terasomis puikiai tai įrodo – atrodo tarsi būtume Europos kalnų gyvenvietėje, o ne lygumų krašte Lietuvoje.

Buvusiame vaizdingame Paplaujos priemiestyje ilgą laiką veikęs Vilniaus verpimo-audimo kombinatas „Audėjas“ įkurtas 1946 m., tačiau kaip reikiant augti pradėjęs po 1956 m. įmonės išplėtimo. Tai vienas iš nedaugelio Vilniaus pramonės gigantų, atlaikiusių perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką. Nors sovietmečiu verpimo-audimo kombinate darbavosi apie 2500 žmonių (buvo ir filialas Gardine), o šiandien – tik apie 150, UAB „Audėjas“ sėkmingai dirba toliau. 2016 m. „Audėjas“ paliko Markučius ir persikėlė į Kalvarijų gatvę, tačiau dideli gamybiniai cechai toliau tarnauja industrijai – tik ne tekstilės, o kino. Čia butaforija kuriama įspūdinga aplinka. Mačiusieji serialą „Černobylis“ prisimins M. Gorbačiovo priimamojo koridorių su raudonu kilimu ir baltomis kolonomis – tai filmuota ne Maskvoje, o čia, Markučiuose, pasitelkus technologijas ir išmonę. Netolimoje ateityje šioje teritorijoje numatoma didžiulė konversija ir vietovė neatpažįstamai pasikeis.

Šaltiniuose užsimenama, kad 1817 m. čia bravorą įkūrė tuometis Markučių dvaro savininkas Juozapas Eismuntas. Ryškiausi pokyčiai įvyko XIX a. pab., kai didžiulę alaus daryklą pastatė Ovsejus Chaimas Epšteinas, nuo 1897 m. valdęs „Šopeno“ akcinę bendrovę ir, konkuruodamas su Ilja Lipskiu, tapęs vienu iš dviejų didžiausių Vilniaus aludarių. XIX a. pab. šiame sklype buvo 12 mūrinių ir medinių pastatų. 1900 m. bravoras Subačiaus g. perstatytas į didžiulę salyklinę, tačiau 1918 m. pastatus suniokojo gaisras. Sovietmečiu dalis pastatų naudoti kaip sandėliai, atsirado keletas silikatinių plytų priestatų, veikė lentpjūvė. Dar 2007 m. šioje vietoje buvo suprojektuoti daugiabučiai, tačiau projektas dėl krizės užstrigo ir pramoninio paveldo pastatai eilę metų riogsojo apleisti. 2017–2019 m. šioje vietoje buvo išvystytas naujas komercinių ir gyvenamųjų patalpų projektas. Iš mūro galite nesunkiai atskirti, kurios plytos mena bravoro laikus, o kurios – naujos. Komplekso vidaus erdvės su siaurais įėjimais ir nedideliais langais primena viduramžių Europos miestus-tvirtoves.