Lazdynai

Išskirtinės urbanistinės architektūros galerija aukštutinėje Neries terasoje

Besidomintiems architektūra, urbanistika, sovietiniu palikimu ir net gamta verta aplankyti Lazdynus. Tai – ne šiaip eilinis pilkas gyvenamasis rajonas, o pats tikriausias laikmečio pasididžiavimas, pelnęs laurus ir premijas jo kūrėjams. Apsilankę Lazdynuose iš arčiau pažinsite pirmuosius Vilniaus bokštinius monolitinius daugiabučius, neįprastų konfigūracijų stambiaplokščius namus, atrasite originalias skulptūras, iš kurių viena dedikuota statybininkams, sužinosite, kad viena garsiausių Lietuvos žiniuonių-žolininkių gyveno ne provincijoje, o sostinės Lazdynuose. Maršrutas baigiasi ties kelių kilometrų krūvį kojoms atperkančia Plikakalnio atodanga, nuo kurios atsiveria plati miesto centro panorama.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kas sieja Lazdynus su Vilniaus senamiesčio gynybine siena?
  • kurie bruožai išskiria Lazdynus iš kitų miegamųjų rajonų?
  • kurioje vietoje veikė vienas garsiausių to meto Vilniaus naktinių barų?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vėžimėliuose nerekomenduojama – reljefas sudėtingas, nemažai laiptų.
  • Su gyvūnais tinka, neskaitant lankymosi bažnyčios viduje.
  • Trukmė:

    Lkantis objektų viduje: apie 1:40 val.; Nesilankant objektų viduje: apie 1:30 val.

  • Atstumas:

    apie 4 km / 5,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

„Erfurtas“

Praeityje vienas pagrindinių rajono traukos taškų buvo restoranas „Erfurtas“, veikęs prekybos centro antrajame aukšte. Kodėl jo pavadinimas toks keistas? 1972 m. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vokietijos Demokratinės Respublikos miesto Erfurto susigiminiavimo sutartis, todėl bičiulystės proga tais pačiais metais atidarytas šio pavadinimo prekybos ir paslaugų centras, kuriame, be kita ko, duris atvėrė ir 150 vietų restoranas. Nors ir buvo labai toli nuo miesto širdies, šis restoranas garsėjo kaip vienas geriausių visame Vilniuje: ne tik pasižymėjo išskirtiniu interjeru, bet ir gera vakarine programa su vienu pirmųjų varjetė bei švelniu striptizu. „Erfurte“ koncertavo Viktoras Malinauskas, Janina Miščiukaitė, Ala Pugačiova, Laima Vaikulė, Borisas Moisejevas ir kiti žinomi to meto atlikėjai. Patekti į tokį gerą restoraną nebuvo lengva – vietas reikėdavo rezervuoti prieš dvi savaites ir atvežti administratoriui tam tikrą avansą arba, kaip galima numanyti, įdėti ką nors „į kišenę“. Dieną, kai suaugusiųjų sukeltas bruzdesys nurimdavo, pietauti į „Erfurtą“ ateidavo moksleiviai. Dabar iškabos su senuoju pavadinimu neišvysime, tačiau bet kuris lazdynietis, paklaustas, kur yra „Erfurtas“, tiksliai nurodys vietą. Šiuo metu svarbiausiu šios vietos akcentu yra 1973 m. sukurta Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“. Rajono kūrėjams iškėlus reikalavimą, kad skulptūra būtų dinamiška, T. K. Valaitis iš tiesų ją tokią ir sukūrė – pučiant vėjui „Vėtrungė“ juda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 19
2
Alėja

Esate pirmajame mikrorajone, nuo kurio ir prasidėjo visų Lazdynų statyba. Pirmieji naujakuriai dar pamena vieną kitą neilgai išstovėjusį buvusio kaimo medinį namą. Viena iš priežasčių, kodėl Lazdynai buvo apdovanoti Lenino premija, – tai pėsčiųjų alėjos. Jos suprojektuotos taip, kad žmonių nevargintų transporto triukšmas ir tarša, o plotis pritaikytas tikrai dideliam keliaujančių srautui. Šio, t. y. pirmojo mikrorajono alėja – plačiausia ir gražiausia, ja būdavo vedami užsienio svečiai. Pirmieji rajono gyventojai pamena, kad privalėjo kruopščiai prižiūrėti savo namų išorę. Neleistina, kad koks vakarietis pamatytų balkone padžiautus įvairiaspalvius skalbinius (beje, turistai rajone paprastai lankydavosi darbo dienos metu, kai rajonas būdavo ištuštėjęs). Lazdynų triumfui įamžinti šalimais esančiame stačiakampiame gėlyne buvo padėtas akmuo su užrašu, skelbiančiu, kad Lazdynai pelnė Lenino premiją. Nors lentelės ir nebėra, akmuo vis dar savo vietoje. Greta riogsantis aukštas namas primena, kad Lazdynuose 1969 m. atsirado pirmųjų Vilniuje blokinių dvylikaaukščių namų. Prie alėjos taip pat yra buvusi parduotuvė „Riešutas“, o kitapus tako 1971 m. pastatyta Lazdynų vidurinė mokykla, kurios kieme 1979 m. buvo kuriamas garsusis to meto filmas vaikams „Elektroniko nuotykiai“ („Приключения Электроника“). Pompastikos kupinų pagiriamųjų žodžių anuomet sulaukė ir akmeninės atraminės sienelės, jos buvo laikomos kūrybišku reljefo tvarkymo sprendimu. Tiesa, vėliau išaiškėjo, kad joms buvo panaudotos sunaikintų žydų kapinių paminklinės plokštės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
3
„Minties“ gimnazija

Daugelis sovietmečio švietimo įstaigų buvo statomos pagal tipinius projektus. Vis dėlto tokiam išskirtiniam rajonui kaip Lazdynai sumanyta sukurti tikrai savitą mokyklą. Ją ėmėsi projektuoti jaunas architektas Česlovas Mazūras, o pastatu brėžiniai virto 1974 m. Už šią 1 300 vietų vidurinę mokyklą Č. Mazūras 1977 m. net pelnė Komjaunimo premiją. Kuo gi ji išskirtinė? Mokykla pastatyta iš standartinių konstrukcinių elementų, tačiau kūrybiškai panaudoti reljefo nelygumai suteikė jai originalią išvaizdą. Pastatą sudaro keturi dviejų aukštų mokymo blokai, išdėstyti terasomis, juos jungia triaukštis bendrųjų patalpų blokas. Reljefiškumas ypač išraiškingai atsispindi mokyklos interjere. Išorės puošybai panaudotas raudonų plytų mūras ir pilkas tinkas (po renovacijos kiek pasikeitė). Sovietmečio fotoalbumuose buvo populiarios nuotraukos su apskritomis mokyklos kiemo aikštelėmis. Beje, tokie pat originalūs ir apskritos formos garažų masyvai, susispietę prie gyvenamųjų namų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Erfurto g. 23
4
Monolitai

Kai daugiabučių statybose įsitvirtino 5, 9 ir 12 aukštų namai, rajonų panoramas imtasi pildyti naujais akcentais – bokštiniais monolitinio keramzitbetonio namais. 1978 m. Lazdynuose prasidėjo pirmųjų Lietuvoje šešiolikaaukščių (nors aukštų galima suskaičiuoti ir 17) namų konstravimo darbai. Vieta jiems buvo numatyta dar 1966 m. Lazdynų projekte, tačiau tik po vienuolikos metų šie milžinai iš tiesų pradėjo kilti. Pirmojo „dangoraižio“ statybos sulaukė neeilinio dėmesio – aikštelę lankę ne tik statybininkai ir projektuotojai, bet ir smalsūs vilniečiai. Šiaurės vakarinėje rajono dalyje per kelerius metus pastatyti penki architekto Č. Mazūro ir J. Rusteikos sukurti vadinamieji „A“ tipo monolitiniai namai. Jie Architektų gatvėje pažymėti 55, 59, 65, 67, 112 numeriais. Seniausias ir sulaukęs daugiausia dėmesio yra 67-asis namas – jis ir yra tas pionierius. Dėl išraiškingų terasų šis penketukas buvo ekspresyvesnis už vėlesnius „B“ tipo šešiolikaaukščius „brolius“, pastatytus kitapus Laisvės prospekto (Architektų g. 77, 79, 91, 184). Lazdynų monolitai vieniems yra gražūs, kitiems – atgrasūs, tačiau jie neabejotinai tapo nauju Vilniaus horizonto akcentu, pasitinkančiu iš Vakarų į miestą atvykstantį svečią. Ant viršutinių šių pastatų techninių aukštų ilgą laiką net puikavosi didžiuliai reklaminiai skydai su Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės ir Vilniaus namų statybos kombinato logotipais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 67
5
Šv. Jono Bosko bažnyčia

Savo atsiminimuose a. a. rajono architektas V. Čekanauskas mini, kad Lazdynai turėjo viską, išskyrus bažnyčią. Sovietiniais metais jis slapčia vylėsi, kad, pasikeitus politinei aplinkai, galės suprojektuoti ir ją. Lietuvai tapus nepriklausomai, tokia galimybė atsirado: pirmiausia 1990 m. įsteigta Šv. Jono Bosko parapija. Ją aptarnaujantys vienuoliai saleziečiai 1993–1995 m. pastatė koplyčią (pietvakarinis pastatas). Kol buvo statoma bažnyčia, pamaldos vyko Lazdynų mokyklose, o šiltuoju metų laiku mišios aukotos pievoje prie kryžiaus. 1996 m. pašventinta vieta ir pagal V. Čekanausko projektą pradėta statyti bažnyčia. 2000–2001 m. buvo baigta statyba ir aukojamos pirmosios mišios. Stačiakampė varpinė – tai architekto replika į jam imponavusių Lietuvos medinių bažnyčių varpines. Šventovėje telpa iki 900 žmonių vienu metu. Saleziečių prašymu buvo įrengta sporto salė ir laisvalaikio erdvių, rengiamos stovyklos – taip į bažnyčią siekiama pritraukti jaunų lazdyniečių (saleziečių ordinas ir jų įkvėpėjas Šv. Jonas Boskas (1815–1888) žinomi kaip jaunimo globėjai). Bažnyčios chore dainuoja estrados primadona Nijolė Ščiukaitė, kartais ji gieda ir solines giesmes.

Skaityti toliau

Uždaryti

Erfurto g. 3
6
Eugenijos Šimkūnaitės skveras

Įprasta girdėti apie žiniuonius ir žolininkus, gyvenančius kaimiškose Lietuvos vietovėse. Vis dėlto sostinė taip pat turėjo savąją žiniuonę, beje, vieną garsiausių ir įtakingiausių Lietuvoje, – tai Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996). Svarbu paminėti, kad ji buvo ne tiesiog vaistažolių rinkėja, o habilituota biologijos mokslų daktarė, gerbiama farmacininkų pasaulyje. „Tetą Dilgėlę“ galėjai sutikti Lazdynų apylinkėse renkančią vaistažoles, o atpažinti buvo lengva iš jos išskirtinės aprangos – kerzų, vyriško švarko ir beretės. Pasak gyventojų, E. Šimkūnaitė net „išpranašavo“ televizijos bokšto vietą, kai toje dar tuščioje pievoje rinko vaistažoles ir būsimajam Karoliniškių rajono kūrėjui Kazimierui Balėnui prasitarė, kad ta vieta nuskambės per visą pasaulį. Iš tikrųjų, Sausio 13-osios įvykiai pasklido plačiai. E. Šimkūnaitės atminimas Lazdynuose įamžintas trejopai: prie Lazdynų tilto yra nedidelė gatvė, pavadinta jos vardu; iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančiame penkių aukštų blokiniame name Erfurto g. 4 veikia eksponatų gausus Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (apsilankymas iš anksto susitarus telefonu 8 617 45 791); o skverelyje prie Laisvės pr. 2013 m. buvo pastatytas žolininkei skirtas paminklinis akmuo (aut. J. Gencevičius). Aplink akmenį taip pat pasodinta 12 vyšnaičių – E. Šimkūnaitė norėjo, kad ant jos kapo būtų pasodinta vyšnia (taip ir padaryta jos gimtuosiuose Tauragnuose), tačiau šis noras su dar didesniu užmoju buvo įgyvendintas Vilniaus Lazdynuose. Skaičius 12 parinktas kaip mėnesių simbolis. Nors vyšnaitėms urbanizuotoje aplinkoje augti sunku (daugiausia dėl piktavalių rankų), rūpestingi E. Šimkūnaitės atminimo saugotojai jas prižiūri ir puoselėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
„Statybininkas“

Kirsdami požeminę perėją su veikiančiais maisto produktų kioskeliais patenkate į IV Lazdynų mikrorajoną. Čia keliautoją pasitinka, ko gero, viena seksualiausių Vilniaus skulptūrų – „Statybininkas“. 1980 m. erdvę tarp namų papildžiusį Antano Dimžlio kūrinį tiek gyventojai, tiek oficialioji literatūra vadina dvejopai – tiek „Darbininku“, tiek „Statybininku“. Akmenyje atvaizduotas ekspresyvus vyras primena, kad Lazdynams šlovę pelnė ne tik projektuotojai, bet ir statybininkai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
8
Lenkti namai

Lazdynuose gausu paprasto žmogaus akiai nepastebimų elementų, kurie taip pat svariai prisidėjo prie rajono išgarsėjimo. Vienas charakteringiausių jo elementų – tai buku kampu laužti pailgi blokiniai penkių aukštų namai. Tai buvo dar vienas sprendimas, kuriuo architektai bandė susidraugauti su kalvotu vietovės reljefu. Kampo vietoje esančiuose butuose yra trapecijos formos nestandartiniai kambariai. Ši ir kitos Lazdynuose taikytos modifikacijos reikalavo labai daug statybininkų pastangų, todėl tarp jų ir architektų nuolat virė ginčai. Galų gale laimėjus įdomesnei minčiai, Lazdynuose atsirado įvairesnių namų nei stačiakampės dėžutės. Lenkti namai ypač išsiskiria stebint miesto panoramą iš televizijos bokšto. Žiūrint nuo žemės Lazdynų vizitine kortele galima laikyti monolitinius bokštus, o iš viršaus – neabejotinai šiuos penkiaaukščius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 89
9
„Rytas“

Šioje rajono dalyje pagrindiniu prekybos ir paslaugų centru buvo įstaiga ne itin originaliu pavadinimu „Lazdynai“. Čia, be parduotuvės, taip pat veikė kavinė ir alaus baras, tačiau, priešingai nei „Erfurte“, jie prabanga nespindėjo. Išgėrę baro lankytojai mėgo gadinti greta stovinčią Gedimino Karaliaus skulptūrą „Rytas“ – tai laužydavo arkliui kojas, tai žmogui ant užpakalio ką nors prikeverzodavo. Bėda buvo ta, kad iš pradžių skulptūra stovėjo ant žemo betoninio pagrindo, tačiau po nesiliaujamų vandalizmo aktų 1983 m. Henrikas Šilgalis skulptūrai pritaikė gerokai aukštesnį, niekdariams neįveikiamą postamentą. „Arklys“, kaip jį vadina lazdyniečiai, buvo populiarus sovietmečio leidiniuose apie miestą ir net pagrįstai vadintas naujojo Vilniaus simboliu. Tai viena ryškiausių to meto skulptūrų, elegantiškai atrodančių ir šiandien.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
10
Plikakalnio atodanga

Viena iš priežasčių, kodėl Lazdynai pelnė šlovę, – tai draugiškas sugyvenimas su gamta. Užuot kardinaliai keitę reljefą ir kirtę senus medžius, projektuotojai numatė palikti daug žalių salelių. Dalyje rajono jos teikia atgaivą ir šiandien. Vis dėlto pats įspūdingiausias gamtinis objektas rajone yra Plikakalnio atodanga. Tai antroji pagal aukštį mūsų šalyje atodanga, ji siekia 58 m (aukščiausia – Pūčkorių yra 65 m). Nuo šios vietos ne tik atsiveria žavūs Vilniaus vaizdai, tačiau ir prasideda įspūdingi Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio takai, vedantys iki pat miesto centro.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
11

Maršruto žemėlapis

„Erfurtas“

Praeityje vienas pagrindinių rajono traukos taškų buvo restoranas „Erfurtas“, veikęs prekybos centro antrajame aukšte. Kodėl jo pavadinimas toks keistas? 1972 m. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vokietijos Demokratinės Respublikos miesto Erfurto susigiminiavimo sutartis, todėl bičiulystės proga tais pačiais metais atidarytas šio pavadinimo prekybos ir paslaugų centras, kuriame, be kita ko, duris atvėrė ir 150 vietų restoranas. Nors ir buvo labai toli nuo miesto širdies, šis restoranas garsėjo kaip vienas geriausių visame Vilniuje: ne tik pasižymėjo išskirtiniu interjeru, bet ir gera vakarine programa su vienu pirmųjų varjetė bei švelniu striptizu. „Erfurte“ koncertavo Viktoras Malinauskas, Janina Miščiukaitė, Ala Pugačiova, Laima Vaikulė, Borisas Moisejevas ir kiti žinomi to meto atlikėjai. Patekti į tokį gerą restoraną nebuvo lengva – vietas reikėdavo rezervuoti prieš dvi savaites ir atvežti administratoriui tam tikrą avansą arba, kaip galima numanyti, įdėti ką nors „į kišenę“. Dieną, kai suaugusiųjų sukeltas bruzdesys nurimdavo, pietauti į „Erfurtą“ ateidavo moksleiviai. Dabar iškabos su senuoju pavadinimu neišvysime, tačiau bet kuris lazdynietis, paklaustas, kur yra „Erfurtas“, tiksliai nurodys vietą. Šiuo metu svarbiausiu šios vietos akcentu yra 1973 m. sukurta Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“. Rajono kūrėjams iškėlus reikalavimą, kad skulptūra būtų dinamiška, T. K. Valaitis iš tiesų ją tokią ir sukūrė – pučiant vėjui „Vėtrungė“ juda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 19
Alėja

Esate pirmajame mikrorajone, nuo kurio ir prasidėjo visų Lazdynų statyba. Pirmieji naujakuriai dar pamena vieną kitą neilgai išstovėjusį buvusio kaimo medinį namą. Viena iš priežasčių, kodėl Lazdynai buvo apdovanoti Lenino premija, – tai pėsčiųjų alėjos. Jos suprojektuotos taip, kad žmonių nevargintų transporto triukšmas ir tarša, o plotis pritaikytas tikrai dideliam keliaujančių srautui. Šio, t. y. pirmojo mikrorajono alėja – plačiausia ir gražiausia, ja būdavo vedami užsienio svečiai. Pirmieji rajono gyventojai pamena, kad privalėjo kruopščiai prižiūrėti savo namų išorę. Neleistina, kad koks vakarietis pamatytų balkone padžiautus įvairiaspalvius skalbinius (beje, turistai rajone paprastai lankydavosi darbo dienos metu, kai rajonas būdavo ištuštėjęs). Lazdynų triumfui įamžinti šalimais esančiame stačiakampiame gėlyne buvo padėtas akmuo su užrašu, skelbiančiu, kad Lazdynai pelnė Lenino premiją. Nors lentelės ir nebėra, akmuo vis dar savo vietoje. Greta riogsantis aukštas namas primena, kad Lazdynuose 1969 m. atsirado pirmųjų Vilniuje blokinių dvylikaaukščių namų. Prie alėjos taip pat yra buvusi parduotuvė „Riešutas“, o kitapus tako 1971 m. pastatyta Lazdynų vidurinė mokykla, kurios kieme 1979 m. buvo kuriamas garsusis to meto filmas vaikams „Elektroniko nuotykiai“ („Приключения Электроника“). Pompastikos kupinų pagiriamųjų žodžių anuomet sulaukė ir akmeninės atraminės sienelės, jos buvo laikomos kūrybišku reljefo tvarkymo sprendimu. Tiesa, vėliau išaiškėjo, kad joms buvo panaudotos sunaikintų žydų kapinių paminklinės plokštės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
„Minties“ gimnazija

Daugelis sovietmečio švietimo įstaigų buvo statomos pagal tipinius projektus. Vis dėlto tokiam išskirtiniam rajonui kaip Lazdynai sumanyta sukurti tikrai savitą mokyklą. Ją ėmėsi projektuoti jaunas architektas Česlovas Mazūras, o pastatu brėžiniai virto 1974 m. Už šią 1 300 vietų vidurinę mokyklą Č. Mazūras 1977 m. net pelnė Komjaunimo premiją. Kuo gi ji išskirtinė? Mokykla pastatyta iš standartinių konstrukcinių elementų, tačiau kūrybiškai panaudoti reljefo nelygumai suteikė jai originalią išvaizdą. Pastatą sudaro keturi dviejų aukštų mokymo blokai, išdėstyti terasomis, juos jungia triaukštis bendrųjų patalpų blokas. Reljefiškumas ypač išraiškingai atsispindi mokyklos interjere. Išorės puošybai panaudotas raudonų plytų mūras ir pilkas tinkas (po renovacijos kiek pasikeitė). Sovietmečio fotoalbumuose buvo populiarios nuotraukos su apskritomis mokyklos kiemo aikštelėmis. Beje, tokie pat originalūs ir apskritos formos garažų masyvai, susispietę prie gyvenamųjų namų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Erfurto g. 23
Monolitai

Kai daugiabučių statybose įsitvirtino 5, 9 ir 12 aukštų namai, rajonų panoramas imtasi pildyti naujais akcentais – bokštiniais monolitinio keramzitbetonio namais. 1978 m. Lazdynuose prasidėjo pirmųjų Lietuvoje šešiolikaaukščių (nors aukštų galima suskaičiuoti ir 17) namų konstravimo darbai. Vieta jiems buvo numatyta dar 1966 m. Lazdynų projekte, tačiau tik po vienuolikos metų šie milžinai iš tiesų pradėjo kilti. Pirmojo „dangoraižio“ statybos sulaukė neeilinio dėmesio – aikštelę lankę ne tik statybininkai ir projektuotojai, bet ir smalsūs vilniečiai. Šiaurės vakarinėje rajono dalyje per kelerius metus pastatyti penki architekto Č. Mazūro ir J. Rusteikos sukurti vadinamieji „A“ tipo monolitiniai namai. Jie Architektų gatvėje pažymėti 55, 59, 65, 67, 112 numeriais. Seniausias ir sulaukęs daugiausia dėmesio yra 67-asis namas – jis ir yra tas pionierius. Dėl išraiškingų terasų šis penketukas buvo ekspresyvesnis už vėlesnius „B“ tipo šešiolikaaukščius „brolius“, pastatytus kitapus Laisvės prospekto (Architektų g. 77, 79, 91, 184). Lazdynų monolitai vieniems yra gražūs, kitiems – atgrasūs, tačiau jie neabejotinai tapo nauju Vilniaus horizonto akcentu, pasitinkančiu iš Vakarų į miestą atvykstantį svečią. Ant viršutinių šių pastatų techninių aukštų ilgą laiką net puikavosi didžiuliai reklaminiai skydai su Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės ir Vilniaus namų statybos kombinato logotipais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 67
Šv. Jono Bosko bažnyčia

Savo atsiminimuose a. a. rajono architektas V. Čekanauskas mini, kad Lazdynai turėjo viską, išskyrus bažnyčią. Sovietiniais metais jis slapčia vylėsi, kad, pasikeitus politinei aplinkai, galės suprojektuoti ir ją. Lietuvai tapus nepriklausomai, tokia galimybė atsirado: pirmiausia 1990 m. įsteigta Šv. Jono Bosko parapija. Ją aptarnaujantys vienuoliai saleziečiai 1993–1995 m. pastatė koplyčią (pietvakarinis pastatas). Kol buvo statoma bažnyčia, pamaldos vyko Lazdynų mokyklose, o šiltuoju metų laiku mišios aukotos pievoje prie kryžiaus. 1996 m. pašventinta vieta ir pagal V. Čekanausko projektą pradėta statyti bažnyčia. 2000–2001 m. buvo baigta statyba ir aukojamos pirmosios mišios. Stačiakampė varpinė – tai architekto replika į jam imponavusių Lietuvos medinių bažnyčių varpines. Šventovėje telpa iki 900 žmonių vienu metu. Saleziečių prašymu buvo įrengta sporto salė ir laisvalaikio erdvių, rengiamos stovyklos – taip į bažnyčią siekiama pritraukti jaunų lazdyniečių (saleziečių ordinas ir jų įkvėpėjas Šv. Jonas Boskas (1815–1888) žinomi kaip jaunimo globėjai). Bažnyčios chore dainuoja estrados primadona Nijolė Ščiukaitė, kartais ji gieda ir solines giesmes.

Skaityti toliau

Uždaryti

Erfurto g. 3
Eugenijos Šimkūnaitės skveras

Įprasta girdėti apie žiniuonius ir žolininkus, gyvenančius kaimiškose Lietuvos vietovėse. Vis dėlto sostinė taip pat turėjo savąją žiniuonę, beje, vieną garsiausių ir įtakingiausių Lietuvoje, – tai Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996). Svarbu paminėti, kad ji buvo ne tiesiog vaistažolių rinkėja, o habilituota biologijos mokslų daktarė, gerbiama farmacininkų pasaulyje. „Tetą Dilgėlę“ galėjai sutikti Lazdynų apylinkėse renkančią vaistažoles, o atpažinti buvo lengva iš jos išskirtinės aprangos – kerzų, vyriško švarko ir beretės. Pasak gyventojų, E. Šimkūnaitė net „išpranašavo“ televizijos bokšto vietą, kai toje dar tuščioje pievoje rinko vaistažoles ir būsimajam Karoliniškių rajono kūrėjui Kazimierui Balėnui prasitarė, kad ta vieta nuskambės per visą pasaulį. Iš tikrųjų, Sausio 13-osios įvykiai pasklido plačiai. E. Šimkūnaitės atminimas Lazdynuose įamžintas trejopai: prie Lazdynų tilto yra nedidelė gatvė, pavadinta jos vardu; iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančiame penkių aukštų blokiniame name Erfurto g. 4 veikia eksponatų gausus Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (apsilankymas iš anksto susitarus telefonu 8 617 45 791); o skverelyje prie Laisvės pr. 2013 m. buvo pastatytas žolininkei skirtas paminklinis akmuo (aut. J. Gencevičius). Aplink akmenį taip pat pasodinta 12 vyšnaičių – E. Šimkūnaitė norėjo, kad ant jos kapo būtų pasodinta vyšnia (taip ir padaryta jos gimtuosiuose Tauragnuose), tačiau šis noras su dar didesniu užmoju buvo įgyvendintas Vilniaus Lazdynuose. Skaičius 12 parinktas kaip mėnesių simbolis. Nors vyšnaitėms urbanizuotoje aplinkoje augti sunku (daugiausia dėl piktavalių rankų), rūpestingi E. Šimkūnaitės atminimo saugotojai jas prižiūri ir puoselėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
„Statybininkas“

Kirsdami požeminę perėją su veikiančiais maisto produktų kioskeliais patenkate į IV Lazdynų mikrorajoną. Čia keliautoją pasitinka, ko gero, viena seksualiausių Vilniaus skulptūrų – „Statybininkas“. 1980 m. erdvę tarp namų papildžiusį Antano Dimžlio kūrinį tiek gyventojai, tiek oficialioji literatūra vadina dvejopai – tiek „Darbininku“, tiek „Statybininku“. Akmenyje atvaizduotas ekspresyvus vyras primena, kad Lazdynams šlovę pelnė ne tik projektuotojai, bet ir statybininkai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Lenkti namai

Lazdynuose gausu paprasto žmogaus akiai nepastebimų elementų, kurie taip pat svariai prisidėjo prie rajono išgarsėjimo. Vienas charakteringiausių jo elementų – tai buku kampu laužti pailgi blokiniai penkių aukštų namai. Tai buvo dar vienas sprendimas, kuriuo architektai bandė susidraugauti su kalvotu vietovės reljefu. Kampo vietoje esančiuose butuose yra trapecijos formos nestandartiniai kambariai. Ši ir kitos Lazdynuose taikytos modifikacijos reikalavo labai daug statybininkų pastangų, todėl tarp jų ir architektų nuolat virė ginčai. Galų gale laimėjus įdomesnei minčiai, Lazdynuose atsirado įvairesnių namų nei stačiakampės dėžutės. Lenkti namai ypač išsiskiria stebint miesto panoramą iš televizijos bokšto. Žiūrint nuo žemės Lazdynų vizitine kortele galima laikyti monolitinius bokštus, o iš viršaus – neabejotinai šiuos penkiaaukščius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Architektų g. 89
„Rytas“

Šioje rajono dalyje pagrindiniu prekybos ir paslaugų centru buvo įstaiga ne itin originaliu pavadinimu „Lazdynai“. Čia, be parduotuvės, taip pat veikė kavinė ir alaus baras, tačiau, priešingai nei „Erfurte“, jie prabanga nespindėjo. Išgėrę baro lankytojai mėgo gadinti greta stovinčią Gedimino Karaliaus skulptūrą „Rytas“ – tai laužydavo arkliui kojas, tai žmogui ant užpakalio ką nors prikeverzodavo. Bėda buvo ta, kad iš pradžių skulptūra stovėjo ant žemo betoninio pagrindo, tačiau po nesiliaujamų vandalizmo aktų 1983 m. Henrikas Šilgalis skulptūrai pritaikė gerokai aukštesnį, niekdariams neįveikiamą postamentą. „Arklys“, kaip jį vadina lazdyniečiai, buvo populiarus sovietmečio leidiniuose apie miestą ir net pagrįstai vadintas naujojo Vilniaus simboliu. Tai viena ryškiausių to meto skulptūrų, elegantiškai atrodančių ir šiandien.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Plikakalnio atodanga

Viena iš priežasčių, kodėl Lazdynai pelnė šlovę, – tai draugiškas sugyvenimas su gamta. Užuot kardinaliai keitę reljefą ir kirtę senus medžius, projektuotojai numatė palikti daug žalių salelių. Dalyje rajono jos teikia atgaivą ir šiandien. Vis dėlto pats įspūdingiausias gamtinis objektas rajone yra Plikakalnio atodanga. Tai antroji pagal aukštį mūsų šalyje atodanga, ji siekia 58 m (aukščiausia – Pūčkorių yra 65 m). Nuo šios vietos ne tik atsiveria žavūs Vilniaus vaizdai, tačiau ir prasideda įspūdingi Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio takai, vedantys iki pat miesto centro.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje