Kas į Viršulus?

Stebuklingai išlikusias senojo Viršuliškių kaimo kapines šiandien supa daugiaaukščiai pastatai ir Vilniaus vakarinis aplinkkelis. Tikėtina, kad greta buvusio kaimo tebesančios kapinės atsirado kartu su kaimu. Pagal išlikusius antkapius ir kryžius matyti, kad jose buvo laidojama iki XX a. vidurio. Dauguma čia palaidotų žmonių gyveno Viršuliškių kaime. Pavyzdžiui, gausios vietinės Gawerskių (Gawerscy) šeimos atstovai, kurių kapus galima aplankyti ir šiandien. Pasak vieno šios giminės atstovo, uždarius kapines daugelis perkėlė savo artimųjų palaikus kitur.

Kada tiksliai atsirado Viršuliškių kaimas, nežinoma, bet XVIII a. jis jau tikrai buvo: dokumentuose rašoma, kad 1784 m. kaimas Wierszuliszki priklausė Pilaitės parapijai ir Pilaitės dvarui, o šį tuo metu valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. 1865 m. kaime gyveno 86, 1905 m. – 185, 1938 m. – 311 gyventojų.

Senasis Pilaitės kelias kadaise ėjo pagrindine Viršuliškių kaimo gatve, maždaug dab. Viršuliškių skersgatvio vietoje. Toliau kelias sukosi šiek tiek šiauriau ir susijungė su dab. Tujų gatve. Eidami šia gatve tolyn į rytus, senuoju keliu pasieksime Žvėryną. Vilniaus miesto dalimi Viršuliškių kaimas tapo 1955 m., o 1969 m. panaikintas kaimo statusas. Senojo kaimo gyventojų statistika buvo vedama ir po 1969-ųjų: 1979 m. čia gyveno 27, o 1986 m. – 16 žmonių.

Viršuliškių kaimas buvo vienas didesnių vakarinių Vilniaus apylinkių kaimų. Absoliuti dauguma kaimo gyventojų kalbėjo lenkiškai. Daugelis jų 1946–1947 m. buvo primygtinai skatinami palikti savo namus ir išvyko į Lenkiją.

Vilniaus troleibusų istorija prasidėjo 1956 m., kai Antakalnyje buvo pastatytas parkas 25 troleibusams. Prie Viršuliškių troleibusai priartėjo tik po dvidešimties metų: 1977 m. pradžioje 16 ir 18 maršrutų troleibusai pradėjo važiuoti iki dab. Laisvės prospekto susikirtimo su pagrindine Viršuliškių kaimo gatve.

Galiausiai, miestui plečiantis ir vis didėjant keleivių srautams, buvo nuspręsta statyti naują troleibusų parką gerokai apkarpyto Viršuliškių kaimo vietoje. Antrasis troleibusų parkas atidarytas 1985 m. gruodžio 25 dieną. Jis galėjo aptarnauti 150 troleibusų. Tikėtina, kad toje vietoje, kur dabar stovi neveikiantis burlaivį primenantis troleibusų parko fontanas, anksčiau buvo viena iš trijų kūdrų Viršuliškių kaimo apylinkėse

Ties Karoliniškių ir Viršuliškių sandūra, šalia senojo Viršuliškių kaimo, 1983–1986 m. pastatyti Spaudos rūmai (archit. Jurijus Koninas, inž. Alfonsas Kanapeckas). Statyba vyko etapais: pirmiausia iškilo 20 aukštų laikraščių, žurnalų ir leidyklų pastatas; vėliau – gamybinis korpusas, sandėliai, garažai, 200 vietų valgykla ir 500 vietų konferencijų salė.

Į naujuosius Spaudos rūmus iš įvairių miesto vietų persikėlė visos valstybinių dienraščių ir žurnalų redakcijos. Gamybiniame korpuse įsikūrė didžiausia Lietuvoje spaustuvė. Pirmieji laikraščiai pradėti spausdinti 1984 m., net nepabaigus statybų. Šešios Rytų Vokietijoje pagamintos ofsetinės spaudos mašinos smarkiai sutrumpino spausdinimo laiką. Viena tokia mašina per valandą atspausdavo 70–72 tūkst. laikraščių egzempliorių. Spaustuvė dirbo dieną ir naktį, o bendras vienos dienos tiražas siekė 2 milijonus. Tam kasdien reikėjo apie 45 tonų popieriaus.

1991 m. sausio 11 d. 12 val. sovietų kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus. Per puolimą nukentėjo keli žmonės, vienas jų – sunkiai sužeistas. Tos dienos įvykių pėdsakai – sovietų karių kulkų padarytos žymės, vis dar matomos pastato sienoje virš pagrindinio įėjimo. 2022 m. balandį Kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė, kad Spaudos rūmų fasadas ir kulkų žymės yra istoriškai vertingos ir turi būti saugomos.

Prieš gerą dešimtmetį Viršuliškių panoramoje dar buvo galima išvysti iš miškelio kylančią 120 metrų aukščio anteną. Tai – buvusios radijo stoties antena. Stotis pastatyta prieš Antrąjį pasaulinį karą – 1937 m. pradžioje nuspręsta įrengti naują radijo stotį Viršuliškių kaimo pakraštyje esančioje Kryžinėje (Krzyżówka). Statyba baigta 1939 m. vasarą – iškeltos dvi antenos, pastatas paruoštas naujo radijo siųstuvo montavimui, tačiau siųstuvas iš Varšuvos taip ir neatvežtas.

1944 m. liepą traukdamiesi iš Vilniaus vokiečių kariai nugriovė abu radijo stoties antenos stiebus. Po karo radijo stotis buvo suremontuota, pastatytas naujas metalinis 120 metrų aukščio antenos stiebas. Radijo stotis pradėjo veikti 1945 m. gegužės 15 d. ir darbą tęsė iki pat 2012 m. spalio 28 dienos. 1991 m. sausį radijo stoties pastatas taip pat buvo užimtas sovietų karių.

Radijo stotis Viršuliškėse išsiskyrė ne tik aukštu antenos stiebu ir paslaptinga, neįžengiama teritorija, bet ir tuo, kad 1972 m. senieji sovietiniai „Uragan“ siųstuvai buvo pakeisti naujais „Tesla“ siųstuvais. Tik, žinoma, pagamintais ne Jungtinėse Valstijose, o tuometinėje Čekoslovakijoje.

Šalia radijo stoties gyvenę Viršuliškių gyventojai prisimena, kad Radijo stoties transliacijas galėjo klausyti ir prie radiatorių pridėję garsiakalbį.

Architektai Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius planavo rajoną kaip vientisą urbanistinį-architektūrinį kompleksą, kurį „sudarys stambiaplokščiai namai, jungiami į lanko formos grupes, o šie bus sujungti ažūrinėmis sienelėmis su dengtu praėjimu“. Vertikalius stulpelius primenančių ažūrinių sienelių eilės tapo 1975 m. pradėtų statyti Viršuliškių rajono, skirto 25 tūkst. gyventojų, skiriamuoju ženklu.

1976 m. gruodį naujuosius metus Viršuliškėse sutiko 756 naujakurių šeimos. Nors planuota rajono statybą užbaigti 1978 m., realybė buvo kitokia. Nauji pastatai Viršuliškėse kilo  ir devintame dešimtmetyje, ir vėliau.

Po architektės Birutės Kasperavičienės mirties 1976 m. buvo svarstoma jos vardu pavadinti kurią nors Viršuliškių gatvę.

1989 m. priešais buitinio aptarnavimo kompleksą pastatyta skulptoriaus Vlado Kančiausko (g. 1945) varinė skulptūra „Giesmė“. Tai didžiulis 7 metrų aukščio giedantis gaidys.

Skulptūra, viršuliškiečių ir kitų Vilniaus gyventojų praminta „gaidžiu“, greitai tapo Viršuliškių rajono vizitine kortele ir dažna susitikimų vieta. 2000 m. skulptūra restauruota ir užkelta ant naujo pjedestalo. To paties skulptoriaus sukurtas ir pastatytas suolelis nuo 2011 m. ženklina prie Spaudos rūmų esantį Andrejaus Sacharovo skverą.

1979–1981 m. pastatytame komplekse, pasak to meto spaudos, turėjo būti paštas, taupomoji kasa, batų taisykla, laikrodžių taisykla, fotoaparatų remonto dirbtuvės, skalbinių surinkimo bei išdavimo punktas ir cheminė valykla.

Daugelio naujų sovietinių rajonų akcentais tapdavo automatinės telefonų stotys, palengvindavusios miestiečių tarpusavio komunikaciją. Viršuliškėse automatinė telefonų stotis baigta statyti 1981 metais. Ji galėjo aptarnauti 20 tūkst. telefono abonementų. Dabar pastatas rekonstruotas, jame įrengtos gyvenamosios patalpos.

Ne visi architektų planai buvo įgyvendinti. Viršuliškėse taip ir neatsidaro kultūros namų ir kino teatro. Neužbaigti Viršuliškių rajono projektuose numatyti Ozo gatvės tiesimo darbai. Pagal architektų sumanymą, Ozo gatvė turėjo eiti tiesiai per Sudervės kapines ir kirsti rajoną skersai. Dabartinė Šešuolių gatvė vadinosi Ozo gatve ir turėjo susijungti su Ozo gatve, ateinančia iš Šeškinės.

Statant rajoną gatvė nenutiesta, tačiau prie šio projekto sugrįžta 1989 metais. Tuomet, protestuodami prieš gatvės tiesimą, Viršuliškių gyventojai surinko per 3  000 parašų. Gyventojai teigė, kad numatoma Ozo gatvės trasa „nepataisomai ir galutinai nuniokos Viršuliškių gyvenamąjį rajoną“. Gyventojų balsas buvo išgirstas ir dvi Ozo gatvės atkarpos nebuvo sujungtos. Galiausiai 2012 m. Viršuliškėse buvusi Ozo gatvės dalis pervadinta Šešuolių gatve.

Viršuliškės turi savo pentagoną. 1989 m. šalia dab. Laisvės prospekto pastatytuose masyviuose rūmuose (Viršuliškių g. 36) įsikūrė Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti (rus. DOSAAF). Pasak tuometės spaudos, rūmuose turėjo veikti draugijos radijo mokykla, ruošianti specialistus ginkluotosioms pajėgoms, vairavimo mokykla, šaudykla, viso rajono biblioteka ir vaikų aukštojo sportinio meistriškumo mokykla.

Po Nepriklausomybės atkūrimo rūmuose apsistojo Krašto apsaugos departamentas ir sporto bei technikos organizacija „Vytis“. 1991 m. sausio 11 d. pastatą užėmė sovietinės armijos kariai. Vėliau jis atiteko Lietuvos kariuomenei. Dabar pastate įsikūrusios Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgos.

Šalia dabartinės „Circle K“ degalinės anksčiau buvo Viršuliškių viešojo transporto žiedas. Tuščioje ir beveik nenaudojamoje erdvėje tarp Kosmonautų (dab. Laisvės) prospekto ir Sudervės kapinių didysis pokytis įvyko 1987 m., kai buvo pastatyta populiari parduotuvė „Pasidaryk pats“ (bankrutavo 2013 m.), laikoma „Senukų“ prototipu. Vėliau greta įsikūrė vis dar gyvuojantis prekybos centras „Mada“. Savo išvaizdą tiek „Pasidaryk pats“ (dab. pilkos spalvos pastatas arčiau Viršuliškių gatvės), tiek „Mada“ kardinaliai pakeitė per 2003 m. rekonstrukciją.

1988 m. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius įsteigė naują Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kuri apėmė naujuosius miesto rajonus: Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius ir dalį Šeškinės. 1989 m. surengtas atviras konkursas parapijos bažnyčios architektūriniam projektui sukurti.

Neišrinkus laimėtojo, buvo sudaryta jungtinė architektų grupė. Jai vadovavo Gediminas Baravykas. Pirmiausia iškilo parapijos namai. 1991 m. pašventinta koplyčia ir pradėta naujosios bažnyčios statyba. Bažnyčia baigta 1997 metais.

Projektas neįgyvendintas iki galo – vakarinėje bažnyčios pusėje neiškilo suprojektuotas aukštas varpinės bokštas su koplytėle.

1935 m. Vilniaus žydų bendruomenė įsigijo 20 hektarų teritoriją (ir teisę naudotis ja 150 metų) ant Šeškinės kalvų, netoli Dębówka (lenk. dąb – ąžuolas) kaimo. Žemę pardavė turtingi Vilniaus žemvaldžiai Pimonovai, kuriems tuo metu priklausė ir Pilaitės dvaras bei jo apylinkės. Netrukus prasidėjo paruošiamieji darbai – lygintas gruntas, teritorija aptverta aklina tvora, tačiau 1940 m. kapinės dar neįrengtos. Antrojo pasaulinio karo metais šiose kapinėse pradėti laidoti Vilniaus geto kaliniai.