Iš Vilniaus į Vilnių per Trakų rajoną 68-uoju autobusu

Sveiki gyvi, miesto istorijos gerbėjai! Šis susitikimas – tai nuostabi istorijos, viešojo transporto ir garsinio pasakojimo sintezė. Šį kartą siūlome keliauti pietvakariniais Vilniaus pakraščiais, nuo legendinių Lazdynų iki tolimųjų Grigiškių.

Nenustebkite išvydę perbrauktą ženklą VILNIUS. Kelionės metu tikrai paliksime sostinę ir įriedėsime į Trakų rajoną, tačiau galiausiai – vėl grįšime į miestą. Net, sakyčiau, miestą mieste. Bet apie tai vėliau. Tesukuria tokia paini geografija turistinę dvasią ir smalsumu tepripildo žvilgsnį. Rekomenduojame atsisėsti veidu autobuso važiavimo kryptimi, mat karts nuo karto paraginsime dairytis tai į dešinę, tai į kairę. Keliaukime!

Ekspediciją pradedame Lazdynuose. Iš pirmo žvilgsnio – viename iš daugelio pilkų sovietinių rajonų… Ne visai taip!

Ar žinojote, kad taip kaip dabar po senamiestį, taip praėjusios epochos pabaigoje po Lazdynus šmirinėjo turistai? Į rankas paėmęs Vilniaus ekskursijų biuro reklamą, 9-ojo dešimtmečio keliauninkas galėjo rinktis tarp nemenko sąrašo ekskursijų po sostinę – ne tik labiau tradicinio pobūdžio, apie architektūrą, istoriją, bet ir… Viena iš jų taip ir vadinosi – „Naujų statybų rajonas Lazdynai“.

Ką gi čia galėjai išvysti? Gidai turistams rodydavo niekur neregėtų konfigūracijų stambiaplokščius namus, išsaugotas natūralaus miško saleles, vieną pirmųjų naktinių barų Sovietų Sąjungoje „Erfurtas“, plačias pėsčiųjų alėjas, originalią vidurinę mokyklą, kino teatrą, senojo Vilniaus įkvėptas bromas, žiedinę Architektų gatvę – galima būtų vardinti ir vardinti. Tai buvo tikro socialistinio Vilniaus vitrina. Pasakojama, kad turistų pasivaikščiojimo kelyje iš gyventojų net reikalauta palaikyti vizualinę estetiką, tad atvykus svarbiai delegacijai, balkonuose negalėjo būti džiaunami margaspalviai drabužiai.

Apie Lazdynus išties gausiai rašyta to meto spaudoje. Žymūs fotografai, tokie kaip Antanas Sutkus ar Liudas Verbliugevičius leido specialiai rajonui dedikuotus fotografijų albumus. Maža to, garsūs muzikantai, pvz., Virgilijus Noreika, savo albumų viršelius irgi fotografavo Lazdynuose! Tad tai – tikrai gausiai apdainuotas rajonas, be konkurencijos pranokęs bet kurį kitą statytą sovietiniais metais. Jei sunku įsivaizduoti, kaip turistai galėjo vaikščioti po naujas statybas, palyginkime tai su dabartiniu Paupiu – juk jis taip pat pamėgtas ne tik vietinių, bet ir noriai rodomas užsieniečiams.

Beje, Lazdynai, nors ir savo šlovės dienas jau senokai pergyvenę, nėra visai pamiršti. Rajono kūrėjas Vytautas Edmundas Čekanauskas yra sakęs – „Lazdynai turi viską, išskyrus bažnyčią“ – būtent Nepriklausomybės laikais, jau būdamas garbaus amžiaus, architektas gavo progą išpildyti šią svajonę. O paskutinė visus vilniečius džiuginanti traukos vieta – visai neseniai duris atvėręs naujasis baseinas.

Jei šiandien dar turėsite jėgų, po kelionės kviečiu rajoną ramiu žingsniu apvaikščioti pėstute ir pasijusti mūsų tėvų ir senelių kartos turistu.

Pravažiavę Lazdynų pašonėje esantį didelį transporto mazgą, netrukus skrosite Nerį Gariūnų tiltu, baigtu tiesti 1986 m. Tiesą pasakius, tai ne vienas, o 2 tiltai viename – jei kada būsite apačioje, pakrantėje, pastebėsite du, tarsi broliai dvyniai, vienas šalia kito suglaustus tiltus. Įdomu tai, kad šis tiltas pirmąsyk buvo statomas nauju, užtraukimo būdu – t. y., statyba vyko ne pasitelkiant pastolius, o metalines tilto perdangas užtraukiant lynais ant upės – tarsi antklodę. Dabar šis statinys atrodo gana šviežiai, mat prieš dešimtmetį jis buvo atnaujintas.

Apibus mūsų kelio stūkso stambūs komerciniai ir inžineriniai statiniai, dideliu greičiu zuja automobiliai. Tačiau šiame nenuilstančiame judėjime tarsi ramybės užuovėjos vis dar tūno keli senieji Vilniaus apylinkių kaimai, tiksliau, jų fragmentai. 

Apsilankę juose nustebsite išvydę vieną kitą trobelę, kuri kuo puikiausiai derėtų etnografinėse Rumšiškėse, o sutikti senbuviai papasakotų fantastiškų istorijų apie kaimų praeitį.

Išties, iki pat 1980-ųjų, kai nebuvo nei elektrinės, nei turgaus, nei tilto, ši vieta atrodė toli nuo civilizacijos. Tuo tarpu kai prasidėjo didžiosios statybos, kaimeliai tarsi pasislėpė už kalvų, autostradų ir pastatų. Tad ir šiandien tie mažyčiai namukai yra visai šalia, bet nuo kelio jų beveik nesimato.

Jei būtume Titnago gatvės pabaigoje, prie pat Gariūnų tilto, aptiktume kaimą Buchta.  Kas įdomu, Buchtų buvo daug – pirmoji Buchta, antroji, trečioji ir t. t. Tačiau visos jos buvo ten, kur šiandien yra – pavadinimas ne sutapimas – Bukčiai, t. y., dešiniajame Neries krante. Vis dėlto viena Buchta buvo ir šiapus Neries, Titnago gatvėje.

Kairėje, ant kalno, pūpso Gariūnų kaimas – nuo jo atsiveria puikus vaizdas į miestą, o stačiais šlaitais žemyn kadaise net vedė slidinėjimo trasos.

Dešiniau kelio buvo dar du kaimai – Neskučiai, arba Nieskuczna.  Mokantys slavų kalbas sutiks, kad tai reiškia kažką panašaus į „Neliūdna“. Matyt, ne be reikalo – apylinkių senbuviai tikino, kad praeityje tame kaime gyveno išties neliūdni piliečiai, kurių šventės kartais užtrukdavo ir savaitę. Neskučių gatvė egzistuoja iki šiol. Greta Neskučių akylesni atras ir buvusius Jaczanus arba Jočionis – ten taip pat išliko namų grupelė.

Gariūnų kraštovaizdyje dominuoja du objektai – turgus ir elektrinė. 

Dažnas atvykėlis, nepažįstantis Vilniaus, užklausia, ar tolumoje matomi rūstūs bokštai – ne atominės elektrinės. Su branduoline jėgaine sąsaja tik tokia, kad čia prieš penketą metų filmuotos kelios garsiojo serialo „Černobylis“ scenos – mediniais tašeliais apdailinta elektrinės slėptuvė kino ekrane atpažįstama nesunkiai.

Iš tiesų šie apverstus kibirus primenantys statiniai – termofikacinės elektrinės aušintuvai, iš kurių anksčiau kildavo įspūdingi vėstančio garo kamuoliai. Trečioji termofikacinė elektrinė Gariūnuose, arba 3-ias TEC‘as, kaip ją vadina darbuotojai, buvo septyniskart galingesnė nei antroji Savanorių prospekte ir ženkliai padidino vilniečių šildymo pajėgumus. Dėl to Gariūnų tilto funkcija taip pat buvo dvejopa – ne tik transportui, bet ir į miestą tįstančioms šiluminėms trasoms. Jei turėsite progą prisiartinti prie statinių, apstulbsite dar labiau – išties atrodo, kad esi ne Lietuvoje, o egzotiškame pramoniniame mieste. Beje, tolumoje styrantis raudonai baltas jėgainės kaminas – aukščiausias Vilniuje. Jis stiebiasi net 250 metrų.

Elektrinė buvo kūrenama mazutu, todėl 2015 m. dėl taršos nutraukė veiklą. Žinoma, vilniečiai neliko be šilumos, nes atsiradusią nišą užėmė švaresni šilumos gamintojai. Vis dėlto energetikai šio rajono neapleidžia – greta šiuo metu viršun kyla nauja kogeneracinė jėgainė.

Turgus Gariūnuose pradėjo veikti 1989 m. ir yra, ko gero, pats ryškiausias kapitalizmo aušros reliktas. Sunku rasti vilnietį, kuris pats ar bent jo giminaičiai čia nebūtų ko nors pirkę ar pardavę. Nuo japoniškų magnetofonų iki nerealizuotų bankrutuojančių gamyklų prekių, nuo videožaidimų iki ant kartono gabalo matuojamų turkiškų džinsų – čia tilpdavo visas pasaulis. Ypatingą dvasią taikliai perteikia 1995 m. susuktas Algirdo Tarvydo dokumentinis filmas „Gariūnų vyrai“, pasakojantis apie automobilių pervarinėtojų rizikingą kasdienybę, kurią retkarčiais atpirkdavo gausūs uždarbiai. Juk nereta 90-ųjų silikatinė pilaitė– iš Gariūnuose uždirbtų pinigų. Filmą nesunkiai rasite internete, būtinai pažiūrėkite.

Dabar tikriausiai riedate judriu magistraliniu keliu A19, iš abiejų pusių apsuptu pušynu. Tai nėra istorinis kelias, o buvusi tiesi it styga miško proskyna, kvartalinė linija, kurią tik vėliau nuspręsta panaudoti naujo plento tiesimui. Įdomu tai, kad ten kur pravažiavote sudėtingą dobilo formos transporto mazgą už Gariūnų, prieškariu testovėjo medinis eigulio namelis.

Prie „Regitros“ esanti stotelė Kulokiškių pavadinimą perėmė nuo to paties pavadinimo kaimo Kulakowszczyzna, tik dera patikslinti, kad ši gyvenvietė yra ne čia, o kiek toliau, už tilto per Vokę.

O mes šiuo metu važiuojame vienu reikšmingiausių senųjų kelių, jungusį ne tik Vilnių ir Lentvarį, bet ir – dar svarbiau – Trakus. Pabandykite įsivaizduoti juo jojančius kunigaikščius Kęstutį ar Vytautą, žygiuojančius maldininkus ar iš tolimų kraštų atvykstančius pirklius. Juk dabartinis greitkelis į Trakus A16 yra ganėtinai naujas, o visas istorinis vyksmas driekėsi būtent čia.

Mūsų kairėje tįso tiesi it styga pusantro kilometro ilgio gatvė, abipus kurios pūpso Liudvinavo kaimo namai. Ten galima pamatyti ir autentiškų trobelių, ir akmeninio grindinio fragmentų. Lenkakalbiame pasaulyje Liudvinavą garsina Stanislavo Gruščynskio pavardė – tai žymus XX a. pirmosios pusės operos solistas. Tenoras ant scenos lipo ne tik Varšuvoje, bet ir Lisabonoje, Hamburge ar Milano La Scaloje.

O netrukus priešais mus bus Mūrinės Vokės gyvenvietė, garsėjusi mūriniu popieriaus fabriku ties užtvanka. Upės, užtvankos ir buvusių pramoninių statinių dairykitės iškart už „Iki“ logistikos centro.

Dar XIX amžiaus valdininkai teigė, kad vandens malūnas čia stovi „nuo neatmenamų laikų“, todėl remdamiesi šiomis žiniomis jie leido grafui Jonui Tiškevičiui 1887 m. rekonstruoti senovinį malūną į modernų medienos masės fabriką. Tiškevičiai buvo bene rimčiausi šių apylinkių dvarininkai, todėl jų pavardės buvimas ir čia – nestebina.

Praėjus keliems dešimtmečiams, o tiksliau, 1912 m. gamybinis kompleksas buvo darsyk pertvarkytas į modernų kartono fabriką, šįkart inžinieriaus Grigo Kureco pastangomis. Kureco pavardę verta įsiminti, mums jos dar prireiks Grigiškėse.

1912 m. rekonstrukcijos metu pastatyta 6 metrų aukščio akmens ir betono užtvanka su papildomais įrenginiais. Bėgant laikui komplekse apsukos nemažėjo, priešingai – buvo perkamos ir montuojamos galingesnės turbinos, didinamas tvenkinio plotas, atnaujinami pastatai. Pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, fabrikas veikė iki 1964-ųjų. Nors teritorija atrodo aprimusi, veržlus upės vanduo Mūrinėje Vokėje vis dar gamina energiją – čia veikia nedidelė hidroelektrinė. O šen bei ten dešiniau kelio, ties užtvanka, akylesni pastebės ir seną raudonų plytų ir akmenų mūrą.

Kol riedame šiuo istoriniu keliu ir mūsų peizaže dominuoja naujų namų statybos – juk ne paslaptis, kad Vilnius plečiasi – norime pasidalinti keliais įdomiais faktais apie Vokės upę.

Visi puikiai pažįsta Nerį ar Vilnelę, o štai trečioji sostinės upė – kur kas paslaptingesnė.

Šis pavadinimas senas ir mįslingas. Pirmą kartą jis paminėtas dar 1375 m., kai pro čia žygiavo kryžiuočiai. Spėjama, kad  vardas kilo nuo žodžių voktis, vokti, tik tai rašoma ne su G, o su K raide ir reiškia „valyti, nuimti javus, derlių, tvarkyti“. Yra ir legenda, kad vyrus čia viliojo ir girių tankmėse klaidino laumiškai gražios seserys, pavadintos Vokės vardais. O yra manančių, kad žodis voka totorių kalba reiškė vanduo. Logiška.

Kokia bebūtų tiesa, totorių pėdsakas Vokės apylinkėse ryškus – vien gyvenviečių pavadinimai, tokie kaip Kazbėjai, Afindevičiai ar Keturiasdešimt Totorių tai aiškiai liudija. Greičiausiai šios tautos atstovai čia atvyko Vytauto dėka dar XIV a. pabaigoje, ir nors vėliau viskas ne sykį drastiškai keitėsi, iki pat dabar sutiksime palei Vokę gyvenančių totorių.

Beje, nors Vokė Lietuvos mastu nėra ilga upė, gyvenviečių su jos vardu yra net kelios: tai Juodoji Vokė, Mūrinė Vokė, Kauno Vokė, Trakų Vokė ir net dvi Baltosios Vokės, viena nuo kitos nutolusios 20 kilometrų atstumu.

O ar žinojote, kokie trijų didžiausių Vilniaus upių ilgiai? Neries – 510 kilometrų, Vilnios – 80, Vokės – 36. Vokė išteka iš Papio ežero Šalčininkų rajone, o į Nerį įteka ties Grigiškėmis. Keliaudami 68-uoju autobusu, upę vieną kartą kertame, o antrą kartą susitiksime su ja pačioje maršruto pabaigoje. Beje, šią upę smagu ne tik stebėti, bet ir joje plaukti baidare – daugelyje atkarpų pasijusite tarsi plauktumėte toli nuo civilizacijos, o ne Europos sostinėje.

Giliai įkvėpkite – už 200 metrų oficialiai baigiasi Vilniaus miesto ir prasideda Trãkų rajono savivaldybė. Bet nerimauti nereikia – į Vilnių dar sugrįšime. 

Kad ir kaip bebūtų keista, Trãkų rajono savivaldybėje didžiausias miestas yra ne Trakai, o Lentvaris – jame gyventojų net dvigubai daugiau, apie 10 tūkstančių.

Šiame mieste gyvenama nuo seno, tik iki Antrojo pasaulinio karo jį vadino truputį kitaip – Landvarovu. Pavadinimo kilmė siejama su dar kovų su kryžiuočiais laikais paminėtu terminu Landware. Spėjama, kad senąja vokiečių kalba tai reiškė „stovėti sargyboje“, suprask, Lentvaris nuo seno buvo daugmaž ties paribiu tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų, ir ši vieta buvo saugoma sargybinių. Tačiau į Lentvarį nedera žiūrėti tik kaip į užpildą tarp Vilniaus ir Trakų. Nors stereotipiškai miestas gal ir nelaikomas prestižiniu, jame tikrai yra kur paganyti akis, o ir istorija išties įspūdinga.

Milžinišką paskatą Lentvario augimui suteikė geležinkelis. Jis netrukus šmėstelės Jūsų kairėje. 1862 m. nutiesus pirmąjį Lietuvoje geležinkelį Peterburgas–Varšuva, ties Lentvariu ne tik buvo pakloti bėgiai ir išmūryta stotis, bet ir pastatyta strateginė atšaka į Prūsiją. Dėl kelių išsišakojimo, Lentvaris išsyk tapo svarbiu regioniniu geležinkelio mazgu su vagonų angaru ir garvežių depu, vandens bokštu, sandėliais ir eile kitų svarbių statinių, kuriais daugelis kitų stočių negalėjo pasigirti. Traukinius keitę keliautojai tapdavo šio miesto turistais, o dėl jų gausos atsirado viešbučių, restoranų ir kavinių.

Dabar stotis kiek aprimusi, tačiau geležinkeliui vis dar tenka svarbus vaidmuo miesto gyvenime. Beje, Lentvario keleivių stoties pastatas stulbinamai panašus į Švenčionėlių – mat abu iškilo remiantis tokiu pačiu architektūriniu projektu.

Geležinkelis ir dabar miestą dalija į dvi dalis. Kitapus bėgių esanti pietinė dalis, į kurią nevažiuosime, tautiniu požiūriu labiau slaviška. Praeityje daugelis jos gyventojų triūsė geležinkelyje arba metalo dirbinių gamykloje „Kaitra“. Garsiausias „Kaitros“ gaminys buvo emaliuotos ketaus vonios – gal tokią savo bute tebeturite? Kiek tolėliau šią miesto dalį dabina bažnyčia, kuri išore galbūt ir nenustebins, tačiau interjeras, drįstame sakyti, yra vienas puošniausių Lietuvoje. Būtinai aplankykite.

Apie šiaurinę miesto dalį pakalbėsime visai netrukus – nemenką jos dalį pravažiuosime. Kitą audiogido takelį įsijunkite stotelėje, esančioje prie geležinkelio požeminės perėjos.

Šiaurinis Lentvaris – tautiniu požiūriu lietuviškesnis, geografiniu – labiau ištįsęs, o istoriniu – tampriai susijęs su dviem svarbiais objektais – dvaru ir kilimų fabriku.

Tuojau riedėsime ilga ir tiesia Klevų alėjos gatve. Šie medžiai – tai tiesioginis Tiškevičių palikimas. Šią įtakingą giminę jau sutikome Mūrinėje Vokėje, o gražiausi apylinkių dvarai Užutrakyje, Trakų Vokėje ir, žinoma, Lentvaryje – taip pat priklausė šiai giminei. Nors autobusas į dvaro teritoriją neužsuka, pabandykite įsivaizduoti įspūdingus raudonų plytų neogotikinius dvaro rūmus, savo ištaiginga smaile besistiebiančius aukštyn. Rūmus ir kitus dvaro pastatus supo genialus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė suprojektuotas parkas, kuriame buvo savo pobūdžiu skirtingos dalys – „Šveicarija“, imituojanti kalnų kraštovaizdį su grotomis, kalvelėmis ir regyklomis, bei „Rivjera“, prigludusi prie vandens tarsi Prancūzijos Viduržemio jūros kurortai. Lentvaris prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo išties populiarus tarp apylinkių gyventojų. Norėdamas patenkinti jų rekreacinius poreikius, Vladislovas Tiškevičius atidarė kavinę pavadinimu „Riviera“, joje veikė ir kino teatras, grojo neapolietiškas ansamblis, o gomurius džiugino gardūs patiekalai. Lentvaris buvo dažna vestuvių iškilmių vieta.

Nepaisant visų XX amžiaus negandų, daugelis Lentvario dvaro elementų pasiekė mūsų dienas. Vieni geresnės būklės, kiti blogesnės, tačiau visumoje tai be galo žavus ansamblis, apie kurį dažnas vilnietis nėra ničnieko girdėjęs. Būtinai apsilankykite.

Abipus gatvės matomų daugiabučių rajonas vietinių dažnai vadinamas tiesiog „kilimais“ – dėl netoliese veikusio legendinio kilimų fabriko ir čia apgyvendintų jo darbininkų. Lentvario kilimų fabrikas savo metraštį rašo nuo 1957-ųjų. Jo pirmieji žingsniai buvo tiesiog Tiškevičių dvaro rūmuose, kuriuos sovietai nacionalizavo ir pavertė pramonės objektu. Gana greitai fabrikas ėmė plėstis ir tapo didžiausia kilimų gamybos įmone Baltijos respublikose. Jei turite namie sovietinį kilimą, nesvarbu, ant sienos, grindų ar dulkantį sandėliuke, patikrinkite – galbūt jis pagamintas Lentvaryje?

Asortimentas buvo išties gausus – etatiniai fabriko dailininkai stengėsi suderinti lietuvišką tautodailę su rytietiškomis kilimų audimo tradicijomis, o be tiesiog dekoratyvinių raštų čia gimdavo ir teminiai kilimai su piešiniais, vaizduojančiais Lentvario dvarą, Vilniaus bažnyčias ar net Karoliniškių daugiabučius. Daugiau nei 1300 darbuotojų turėjusio fabriko įtaka miestui buvo sunkiai pervertinama. Kilimų tradicija Lentvaryje iš dalies gyvuoja ir šiandien – nors kilimai čia nebeaudžiami, bendrovė užsiima šių gaminių importu ir prekyba. Firminė parduotuvė yra visai prie pat Tiškevičių dvaro.

Bičiuliai, dairykitės ženklo „Vilnius“ – netrukus paliksime Trakų rajoną ir grįšime į sostinės administracines ribas. Abipus kelio kurį laiką mus dar sups Naujuojo Lentvario individualūs namai, tada seks žalias masyvas, vadinamas Naujojo Lentvario botaniniu draustiniu, o galiausiai išnirsime Grigiškėse, apie kurias skubame papasakoti, nes riedėsime jau nebeilgai.

Dalis gali prunkštelėti, kad Grigiškės – joks ne Vilnius, tačiau faktai tokie – nuo 2000-ųjų Grigiškės yra Vilniaus miesto dalis. Žinoma, atokumas, savita istorija ir kitoks charakteris primena, kad esame daugiau nei 15 kilometrų atstumu nuo senamiesčio. Ne veltui čia turime unikalų atvejį, kai Grigiškės ne tik priklauso Vilniaus miestui, bet ir pačios turi miesto statusą. Tokį miestą mieste Lietuvoje vargiai daugiau kur berasite!

2023-ieji Grigiškėms jubiliejiniai. Šimtmečiu anksčiau, 1923 m. inžinierius Grigas Kurecas, kurį jau buvome sutikę Mūrinėje Vokėje, šioje vietovėje įkūrė pažangų popieriaus fabriką. Pagal verslininko vardą Grigas, arba Grzegorz, netrukus imtas vadinti visas miestelis – Grzegorzewo, arba lietuviškai Grigiškės. Šis faktas iškalbingai liudija, kad inžinieriaus įkurta įmonė esmingai pakeitė vietovės istorijos vagą. Bene įspūdingiausias tarpukario fabriko reliktas – didingas betoninis akvedukas, pastatytas 1930 m. 800 metrų ilgio akveduku Vokės upės vanduo keliavo fabriko teritorijos link, o ten jo laukė galingos elektros turbinos. Anuomet tarp bulvių laukų iškilęs hidrotechnikos paminklas atrodė tarsi stebuklas iš kitos planetos. Beje, tais pačiais metais Grigo Kureco iniciatyva iškastas ir Merkio–Vokės kanalas, veikiantis iki šiol. Tad tam tikra dalis Vokės vandens iš tiesų atkeliauja iš Merkio aukštupio.

Nors akvedukas daugelį dešimtmečių sausas, o jo apatinėje dalyje riogso garažai, fabrikas veikia toliau – perėjęs per nacionalizavimą, privatizavimą, plėtrą, krizes, jis AB „Grigeo“ vardu sėkmingai veikia iki šiol. Didelėje teritorijoje gaminamas tualetinis popierius, vienkartinės nosinaitės, popieriniai rankšluosčiai, pakuotės, perdirbamas popierius ir ne tik.

Sumeluosime sakydami, kad Grigiškės 1923 m. atsirado plyname lauke ir nieko senesnio čia nerasime. Ne, ir iki pažangiojo inžinieriaus Kureco atvykimo čia buvo keli kaimai, kurie šiandien yra tapę neatsiejama miestelio dalimi – tai totorišką praeitį menantys Afindevičiai, nuostabiais sūdytais lašiniais garsėjusios Salonicos arba Salos, originalų tarpukario trinkelių grindinį išlaikiusi Kauno Vokė ir ne tik.

Apie tai, kad palankiai apylinkes vertino dar senovės lietuviai, liudija net trys miestą juosiantys piliakalniai, archeologų atrastos senovės gyvenviečių liekanos ir pilkapiai. Tad nors miestelis švenčia 100 metų jubiliejų, esant poreikiui, galėtų save pasisendinti.

Mieli keliautojai, sparčiai artėja metas atsisveikinti. Išlipę Grigiškėse, nepatingėkite skirti valandėlę kitą jose pasivaikščioti – galbūt Jums norėsis grožėtis vinguriuojančia Voke, kirsti ją beždžionių tiltu, pašniukštinėti po pokario fabriko darbininkų gyvenvietę ar užsukti į originalią Nepriklausomybės laikais pastatytą koplyčią – vienintelę šventovę mieste. O kur dar akvedukas, prašantis atidesnio žvilgsnio!

Šiam kartui, viliamės, kad įspūdžių pakaks. Dėkojame, kad drauge keliavote ir įdėmiai klausėtės. Tikimės, kad patiko. Jei norėsite grįžti į Lazdynus, galite keliauti ir 59-uoju autobusu, o į Vilkpėdę Jus nuveš 28-as arba 29-as.

Iki!