Gamtos taku su mažyliu

Kur yra Belmontas, pasakytų kiekvienas vilnietis. O Leoniškių vardas liko užmarštyje, nors buvo žinomas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais – beveik prieš penkis šimtus metų.

Leoniškių dvaras ir palivarkas apėmė teritoriją tarp dabartinės Stepono Batoro gatvės ir Vilnios upelio. Pirmasis rašytinis šių vietovių paminėjimas – 1533 m. žemės pardavimo aktas. Dvarininko Leono Krylovičiaus našlė Marina Krylovič Leoniškių valdą pardavė Vilniaus miesto magistratui. Greičiausiai nuo dvaro savininko vardo buvo kilęs ir Leoniškių pavadinimas. Po trejų metų išleista Žygimanto Senojo privilegija, kurioje buvo patvirtintos Leoniškių dvaro ribos ir suteiktas leidimas ant Vilnios upės miesto poreikiams statyti malūną. Vėliau čia stovėjo jau ne vienas, o du malūnai, bet tiksli jų vieta nežinoma. Dažniausiai Leoniškių dvaro palivarką, tai yra dvarui priklausančius ūkinius pastatus ir tuos pačius malūnus, nuomojosi Vilniaus burmistrai ir tarėjai. Jie ne tik galėjo naudotis malūnais, bet ir privalėjo prižiūrėti pastatus, taisyti kelius. 1795 m. inventorinėje knygoje  surašyta, kad palivarke stovėjo smuklė, gyvenamasis namas, kluonas, svirnas, tvartas ir alaus darykla. Naujasis Leoniškių nuomininkas Jonas Borutis čia pastatė plytinę ir čerpių gamyklą, bet tais pat metais palivarkas nukentėjo nuo Napoleono kariuomenės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Leoniškių dvare ir palivarke dar gyveno apie šimtas žmonių, veikė sodininkystės ir daržininkystės mokykla. Tarpukariu čia įsikūrė Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų kolonija.

Po Antrojo pasaulinio karo Leoniškių dvaro pastatai visiškai sunyko. Iki mūsų laikų išliko tik Prancūziškojo malūno, užtvankos ir tilto per Vilnią liekanos. 2000–2006 m. jos konservuotos ir restauruotos.

Pirmieji Vilnios malūnai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a. Jie ne tik grūdus malė – sukantis vandens ratams dirbo patrankų liejyklos, popieriaus fabrikai, kalvės. Prie srauniosios Vilnios kūrėsi tikras Vilniaus pramonės lopšys.

Priešais matote Prancūziškuoju pramintą malūną. Jo pavadinimas kilo nuo Prancūzijos pilietybę turėjusio Karolio Devimo, kuris 1836 m. iš Vilniaus miesto valdybos išsinuomojo dalį Leoniškių palivarko ketindamas čia įkurti smuklę ir statyti vandens malūną. Smuklei leidimo negavo, bet pradėjo statyti malūną. Užmojai buvo platūs – K. Devimas čia norėjo įkurti galingą pramoninį malūną. Tvirtinama, kad net įrenginiai atsigabenti iš Prancūzijos. Vilnios upėje buvo pastatyta daugiau kaip 5 m aukščio betoninė užtvanka su tiltu ir mediniais vandens lygio reguliavimo skydais. Iškasti 200 m privedamasis ir nuvedimo kanalai. Jų šlaitai sutvirtinti mediniais poliais. Srovei valdyti žemiau malūno įrengtos ir polių kaskados. Virš kanalo pastatytas trijų turbinų skyrius. Prie jo prijungtas keturių aukštų malimo ir pikliavimo skyrius, iš kitos pusės – dviejų aukštų grūdų valymo skyrius. Iškilo ir smuklė, nors leidimas nebuvo gautas. Dėl susikaupusių skolų bei nesumokėtų mokesčių malūnas atiteko kitiems nuomininkams – broliams Elemelachui ir Mejerui Kinkulkinams. Jie malūną valdė beveik šimtą metų – nuo 1845 iki 1940 m. Malūnas nekeitė savo paskirties netgi per Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. jis nacionalizuotas ir aprūpindavo miltais didžiąją dalį vilniečių – per parą buvo sumalama iki 20 t grūdų, gaminami miltai ir kruopos. Sovietmečiu funkciją praradęs pastatas buvo apleistas, vandens kanalas užpiltas.

Dešimtmetį stovėjęs be priežiūros, 2001 m. malūnas pradėtas restauruoti. Atstatytos pastatų dalys, kanalai. Viename iš jų vis dar sukasi vienas iš didžiausių Lietuvoje vandens ratų. Atkurti septyni tiltai, senosios kelių trasos, sutvarkyta aplinka, įrengtas įspūdingas pramogų ir poilsio centras,  mūrai.

Puikiame Vilnios vingyje matome buvusio Prancūziškojo malūno senosios užtvankos liekanas, virš jos buvusio kelio vietoje įrengtas patogus pėsčiųjų lieptelis. Teigiama, kad juo kasmet pereina mažiausiai milijonas lankytojų.

Ši vieta svarbi ir paveldosaugininkams, ir aplinkosaugininkams. Užtvanka – dalis Prancūziškojo malūno, kartu tai svarbi lašišų neršto vieta. Vilnius yra vienintelė sostinė pasaulyje, kurioje neršia lašišos. Nemunu, Nerimi ir galiausiai Vilnios upe čia jos neršti atplaukia net iš Baltijos jūros. Šalia užtvankos įrengtas žuvitakis joms gyvybiškai būtinas. Kai 2016 m. Belmonto užtvanka įgriuvo, vanduo ėmė veržtis pro atsivėrusią skylę, o žuvitakis išseko. Sunerimę aplinkosaugininkai reikalavo nugriauti užtvanką, o paveldosaugininkai teigė, kad tai neįmanoma, nes užtvanka – paveldo dalis. Po ilgų diskusijų nutarta sutvarkyti Belmonto užtvanką. 2017 m. šis objektas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Šioje vietoje prasideda vilniečių ir miesto svečių pamėgtas 6 kilometrų ilgio Pūčkorių pažintinis takas. Rytinėje pusėje išvysite statų kalną. Šie šlaitai priklauso Tuputiškių geomorfologiniam draustiniui, kuriame saugoma būdinga šlaitinė raguvų sistema. Toliau takas veda palei statų šlaitą, kurio apačioje telkšo šaltinių girdomi Pūčkorių tvenkiniai. Einant kartkartėmis pasigirsta besileidžiančių lėktuvų ir pravažiuojančių traukinių garsai, nes visai šalia nutiestas geležinkelis į Naująją Vilnią. Jei žingsniuotumėte taku toliau, pamatytumėte Pūčkorių piliakalnį, iš trijų pusių supamą Vilnios slėnio. Kalvos šlaitai gana statūs – 10–19 m aukščio. Viršūnėje yra ovali ištęsta aikštelė su pylimo liekanomis ir aukuru. Pūčkorių piliakalnis gynybos tikslais buvo naudojamas nuo pirmųjų mūsų eros amžių ir neprarado savo svarbos iki XIII–XIV a.Archeologų rasti titnaginiai dirbiniai liudija, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Šioje vietoje kaip simbolis atsirado ir saulės laikrodis. Toliau traukdami pažintiniu taku prieitumėte ąžuolų giraitę, pasodintą vienam iš tako įkūrėjų girininkui Vladui Leonavičiui atminti.

Dėl laiptų ir stačių šlaitų su vežimėliu iki Pūčkorių piliakalnio ir Saulės laikrodžio neprivažiuosite, todėl nuo šios vietos pasukite asfaltuotu keliu Pūčkorių palivarko link.

Čia matote tik vieną Pūčkorių dvaro palivarko dalį – restauruotą Pūčkorių dvaro gyvenamąją sodybą ir šalia esančius tvenkinius. Pūčkorių, arba, kaip anksčiau sakydavo, Puškarnios, dvaras pirmą kartą paminėtas XIV a. pab., tačiau iki šių dienų išliko XVIII–XIX a. pr. palivarko pastatų kompleksas.

Šis dvaras apie keturis amžius priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui. Vėliau atiteko valstybės patarėjui Loškarevui, o šis jį 1804 m. pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas. Jam valdant Puškarnią, ant buvusios patrankų liejyklos pamatų pastatytas vienas gražiausių ir didžiausių vandens malūnų Lietuvoje, kuriame veikė net dvylika girnų. XIX a. pirmoje pusėje dvaras su aplinkinėmis žemėmis atiteko Izmailskių giminei, šie dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. sovietų valdžia nacionalizavo Izmailskių šeimos turtą, 1949 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Karo metais dvaro pastatai nukentėjo, iš buvusio fabriko liko tik griuvėsiai. Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name įsikūrė tarybinio ūkio kontora, vėliau gyveno keturios šeimos. Izmailskių palikuonys iš tremties grįžo 1956 m. Kaip prisimena Izmailskių palikuonė Liudmila Patapienė, jos motina Irena buvo išsaugojusi dvaro dokumentus, tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ilgai teismuose įrodinėta, kad dvaras tikrai priklausė jų giminei. Atgavus dvarą, L. Patapienės iniciatyva dvaro rūmai restauruoti (archit. Algis Stulgys). Restauracija įvertinta garbės raštu už medinės architektūros atkūrimą. L. Patapienė dabar gyvena savo protėvių namuose.

Šie griuvėsiai – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasididžiavimu buvusi patrankų liejykla, kuri ir davė šiai vietovei pavadinimą. Pūčkorių vietovardis kilo nuo slaviško žodžio puszkarnia. Manoma, kad būtent čia XVI a., taigi prieš 400 metų, veikė didelė ginklų gamykla. Iš jos liko tik dalis vandens kanalo ir akmeninių sienų likučiai. Pūčkorių liejykloje buvo liejamos įvairaus dydžio patrankos – tuomet grėsmingas ginklas. Negana to, jos vietoje būdavo ir išbandomos. Dūmai, griausmas, sunkieji ginklai traukė smalsuolius. Apie Pūčkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė, rusų, prancūzų armijų daliniai. Čia lietas patrankas, kaip karo grobį, 1625 m. iš Biržų pasigrobė švedai.

Nuo XIX a. vid. patrankų liejykla paversta vandens malūnu, kuris išsiskyrė dydžiu ir apdaila. Tai buvo vienas didžiausių malūnų Lietuvoje, per metus duodavęs 3000 rublių grynojo pelno sidabru (palyginti – geležinkelio statyboje dirbantis darbininkas gaudavo tuo metu visai neblogu laikytą 3 rublių per dieną uždarbį). Naujasis savininkas S. Izmailskis malūną pritaikė popieriaus gamybai. Jame buvo gaminamas kartonas, celiuliozė, rašomasis popierius. Per Pirmąjį pasaulinį karą įrenginiai išgabenti į Vokietiją, o per Antrąjį pasaulinį karą popieriaus fabrikas buvo apleistas. Taip likę iki šiol. Galima pamatyti keletą popieriaus fabrikui priklausiusių administracinių ir gyvenamųjų pastatų, cechų, teritorija aptverta tvora.

Pūčkoriuose yra vienas lankomiausių gamtos paminklų Lietuvoje. 1859 m. sužavėtas šių vietų grožio lenkų publicistas, istorikas Adomas Honoris Kirkoras rašė: „Didžiulis tai kalnas, nuo kurio gražiai atrodo miestas ir gretimos apylinkės, o po juo vamzdžiais tekantys šaltinių vandenys padeda nors ir neramiai, triukšmingai, bet skurdžiai Vilniai be atvangos sukti didžiulį malūną…“

Šis unikalus geologinis objektas 1974 m. paskelbtas gamtos paminklu. Tai aukščiausia atodanga Lietuvoje, siekianti 65 m (absoliutus aukštis virš jūros lygio – 173 m). Palyginti – dabartinis Vilniaus miesto savivaldybės dangoraižis vos 14 m aukštesnis. Atodangos plotis – 260 m.

Atidengtoms uolienoms nei daug, nei mažai – „tik“ 18–22 tūkst. metų. Joje tyrinėtojai, kurie atodanga domisi jau nuo XX a. pradžios, randa nuogulų su senovinių gyvūnų liekanomis iš Juros periodo – laikų, kai žeme vaikščiojo dinozaurai.

Sniegas ir lietus stipriai ardo viršutinę atodangos dalį – joje matyti įvairaus gylio ir pločio griovų. Apatinė atodangos dalis apaugusi krūmais ir medžiais.

Prie Pūčkorių atodangos išlikę apkasai, tranšėjos, Stepono Batoro gatvėje yra gelžbetoninis bunkeris. Kalbama, kad šiuos gynybinius įrenginius jungė išlikęs požeminis tunelis.

Vilnia, dar vadinama Vilnele, labai brangi vilniečiams. Juk nuo šios upės pavadinimą gavo ir mūsų sostinė Vilnius.

82 kilometrų ilgio upės ištakos prasideda ties Vindžiūnais, netoli Lietuvos Baltarusijos pasienio, ir pačioje Vilniaus širdyje įteka į Nerį. Upė iš pradžių ramiai teka pelkėtomis vietovėmis, o prieš pat įtekėdama į Nerį nusileidžia 125 metrus ir primena kalnų upokšnį. Srauniausia ties Markučiais – per sekundę nuteka 2–3 m. Vilniaus miestu upė vingiuoja net 21 kilometrą. Daugelyje vietų ji gana sekli – 0,4–0,7 m gylio, todėl ją galima lengvai perbristi.

Prie Vilnios nuo seno kūrėsi Vilniaus priemiesčiai ir tolimesnės gyvenvietės su malūnais ir dirbtuvėmis, fabrikais. Tai Sereikiškės, Užupis, Paplauja, Markučiai, Belmontas, Pūčkoriai, Kučkuriškės, Rokantiškės, Naujoji Vilnia. Vilnios slėnyje kūrėsi miesto amatininkų dirbtuvės, vilnų karšyklos, malūnai, plytinės. Čia nuo seno buvo daugybė užtvankų, tvenkinių ir kanalų. Iki šių dienų išliko Kučkuriškių (Rokantiškių) ir Belmonto (įrengtas Vilnios senvagėje) tvenkiniai, Belmonto malūno užtvanka ir kanalas.