1941 m. birželio 24 d. Vilnių užėmus nacistinės Vokietijos kariuomenei, iškart prasidėjo vilniečių žydų persekiojimas ir žudynės. Liepos viduryje žudynės tapo masinės. 1941 m. rugsėjo 6 d. senamiestyje okupacinės vokiečių valdžios ir su ja bendradarbiavusios lietuvių administracijos nutarimu buvo įsteigtas Vilniaus getas, į kurį suvaryta apie 40 tūkst žydų. Vieta, kurioje jūs stovite – dabartinis Rūdninkų skveras – tai buvusio Vilniaus Didžiojo geto teritorijos dalis.
1943 m. rugsėjo pradžioje prasidėjo Vilniaus geto likvidavimas: darbingo amžiaus vyrai buvo atskirti ir išvežti į nacių koncentracijos stovyklas Estijoje ir Vokietijoje, o moterys – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą Latvijoje. Nedarbingo amžiaus suaugusieji ir vaikai – į Aušvicą-Birkenau ir Panerius. Labiausiai naciams reikalingi specialistai buvo laikinai palikti gyvi ir turėjo dirbti priverstinio darbo stovyklose. Rugsėjo 24 d. Vilniaus getas nustojo egzistavęs.
Vilniaus geto kaliniai į masinių žudynių vietą (dab. Agrastų g. 15) buvo varomi arba vežami apie 10 kilometrų. Šis kelias driekėsi dab. Savanorių prospektu, kilo į Panerių kalvą ir toliau – tuometiniu Gardino plentu. Atkūrėme šį maršrutą žemėlapyje ir mieste. Jį sudaro septynios Atminties kelio į Panerius stotelės (pagal Akivos Geršaterio nuotraukas).
Tarp patekusių į Vilniaus getą buvo Vilniaus esperantininkas, bibliofilas, filatelistas, Akiva Geršateris (1888–1972). Jam, kaip ir dar keliems tūkstančiams Vilniaus žydų, pavyko išsigelbėti. Sovietams atkariavus iš nacių Vilnių, A. Geršateris, kaip manoma, 1944 m. įsteigto Žydų muziejaus prašymu, nuėjo dešimties kilometrų kelią į Panerius – nuo Baltųjų stulpų, stovėjusių tuometinės Savanorių alėjos pradžioje, iki Aukštųjų Panerių, kaskart stabteldamas ir jį fotografuodamas.
Tai nepaprastas kelias. Būtent juo 1941–1944 m. į masinių žudynių vietą Paneriuose nacių Vokietijos saugumo policijos pareigūnai Vilniaus ypatingojo būrio nariai ir lietuvių policininkai iš Vilniaus geto arba per Lukiškių kalėjimą, taip pat iš priverčiamojo darbo stovyklų nuvarė, išvežė ir sušaudė dešimtis tūkstančių Vilniaus žydų – 600 metų egzistavusios Lietuvos Jeruzalės gyventojų. Kartu su jais 1943 m. čia buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų iš kitų Rytų Lietuvos miestelių: Švenčionių, Salų, Ašmenos.
Jeigu galėtume nusikelti laiku į prieškarinį Vilnių ir paklaustume vilniečių, kokios asociacijos jiems kyla išgirdus žodį „Paneriai“ (lenk. Ponary), daugelis būtų patvirtinę, jog labai šviesios. Kaip dabar mums išgirdus Birštono ar Druskininkų pavadinimus. Šiltuose Aukštųjų Panerių kalvų slėniukuose ir prie upės vilniečiai mėgo iškylauti, čia kūrėsi miestas-sodas „Jogailaičiai“, o 1939 m. Paneriams suteiktas kurortinės vietovės statusas.
Naciams užėmus Vilnių, įvyko staigus, dramatiškas Panerių vaizdinio lūžis ir pačios vietos transformacija. Paneriai tapo neregėto nusikaltimo – Holokausto – teritorija, prieš kurį, pasak rašytojo vilniečio Józefo Mackiewicziaus, „nublanko visi taikos meto nusikaltimai“, o vien šviesias mintis ir jausmus kėlęs žodis tapo tokiu, kurį išgirdus „ima stingti kraujas gyslose“. Žudynėms naciai parinko sovietų Paneriuose nebaigtos statyti degalų bazės duobes.
Galbūt sausi skaičiai nedaro įspūdžio, bet juos reikia žinoti – iš 57 tūkst. Vilniaus žydų liko gyvi tik keli tūkstančiai. Skaičiuojama, kad Paneriuose iš viso buvo sušaudyta apie 70 tūkst. žydų.
Žudynes Paneriuose vykdė tuo metu Vilniuje liūdnai pagarsėjęs nacių Saugumo tarnybos (SD) Vilniaus ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando), kuriam nuo 1941 m. liepos pabaigos vadovavo leitenantas Juozas Šidlauskas, o nuo lapkričio – leitenantas Balys Norvaiša, prižiūrimi SS hauptšarfiurerio Martino Weisso ir kitų.
Idėjos ir tekstų autorius dr. Zigmas Vitkus (Klaipėdos universitetas).
