Ai, skauda!

1518 m. pirmąją špitolę LDK teritorijoje netoli katedros įkūrė Vilniaus kanauninkas Martynas Dušnikietis ir ją pavadino Šv. Jobo ir Marijos Magdalenos (vėliau ‒ Šv. Marijos Magdalenos) vardu. Špitolė keliolika metų buvo vienintelė vargšų globos institucija mieste. Mediniame pastate buvo įrengta 10 ligonių lovų, vaistinė, virtuvė, patarnaujančio personalo kambarys ir koplyčia.

Šv. Marijos Magdalenos špitolės materialinė padėtis, ypač XVIII a., buvo prasta. Vienas iš pajamų šaltinių buvo ir pačių špitolininkų elgetavimas. Katalikų špitolių gyventojai galėjo tuo užsiimti, o štai stačiatikių špitolės griežtai draudė savo globotiniams elgetauti.   

Marijos Magdalenos špitolė su pertrūkiais dėl gaisrų ir kitų negandų veikė iki pat 1799 m., kai jos fundacija atiteko Vilniaus generalinei špitolei, o pastatai buvo parduoti.

Rokitų vienuolija špitolę Vilniuje pastatė maždaug 1708‒1709 m. netoli Pilies vartų. XVIII a. 4 deš. špitolė gerokai išaugo – čia buvo gydomi dešimtys vyrų ir moterų, o amžiaus viduryje ji jau buvo neabejotinai didžiausia mieste. Kiek vėliau išryškėjo ir pagrindinės jos funkcijos ‒ čia pirmiausia buvo gydomi venerinėmis ligomis sergantys žmonės, rūpinamasi gimdyvėmis. Rokitų špitolėje taip pat buvo globojami pamestinukai, o vienuoliai iš savo lėšų išlaikė vaikais besirūpinančias žindyves.

Po beveik devynių dešimtmečių tiek špitolės fundacija, tiek ligoniai buvo perkelti į 1799 m. vasarą veikti pradėjusią Vilniaus generalinę špitolę. Dar po kelių dešimtmečių ir Šv. Roko bažnyčia, ir špitolė, ir vienuolynas buvo nugriauti.

1781 m. šiame pastate įsikūrė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas – seniausia Lietuvos aukštoji medicinos mokykla. Čia buvo įrengtos medicinos ir gamtos mokslų auditorijos, chemijos laboratorija, anatomijos kabinetas, prozektoriumas. 

Vidiniame kieme garsus prancūzų botanikas ir gydytojas Žanas Emanuelis Žiliberas įkūrė pirmąjį Vilniuje ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodą. 

XIX a. pr. šiame name gyveno medicinos profesorius Jokūbas Briotė, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu, medikas Andrius Sniadeckis, anatomas Johanas Lobenveinas ir kiti. 

1832 m. fakultetas pertvarkytas į Medicinos-chirurgijos akademiją. Po dešimties metų (1842 m.) Medicinos-chirurgijos akademija buvo panaikinta, pastatas atiteko generalgubernatoriaus kanceliarijai.

XVII a. antroje pusėje jėzuitai čia įsigijo sklypą, pastatė namą ir jame įrengė vaistinę. Joje prekiauta vaistiniais augalais, gydomaisiais tepalais, uostomuoju tabaku. Ji ypač garsėjo parduodamu spiritu, „saldžiąja“ degtine, likeriais. Iš tokios prekybos vaistinė gaudavo nemažai pajamų. Kaip surašyta 1773 m. inventoriaus apraše, pastato pirmame aukšte buvo vaistinės salė, laboratorija, chemikų ir alembikų kamaros ir nedidelis vaistininko butas. Antrame aukšte – penki kambariai vaistingosioms medžiagoms laikyti ir konservuoti. Prie vaistinės buvo nemaža, daugiau kaip 400 knygų, biblioteka.

Nuo 1932 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos šiame pastate veikė Vlado Narbuto privati vaistinė.

Dabar veikianti Universiteto vaistinė nuo 1990 m. įsikūrė kitoje gatvės pusėje, adresu Universiteto g. 2.

1800 m. šį pastatą įsigijo Vilniaus vaistininkas Jurgis Gutas ir čia įsirengė vaistinę, veikusią 1800–1834 m. 1805 m. jis kartu su kolegomis įsteigė Vilniaus gydytojų draugiją, 1806–1817 m. ėjo draugijos iždininko pareigas. J. Gutas taip pat buvo pirmojo Lietuvoje lenkų kalba leidžiamo farmacininkų leidinio „Vilniaus farmacininkų užrašai“ redakcinės kolegijos narys.   

J.Guto likimas, deja, buvo tragiškas. Jo kaimynas Liudvikas Vitgenšteinas, norėdamas užvaldyti žmonos Stefanijos Radvilaitės turtus, iš Jurgio užsisakė nuodų (žinoma, nurodydamas kitus tikslus). Kalbos apie moters mirtį pasiekė ir vaistininką. Jis apie užsakytus nuodus norėjo pranešti valdžiai, tačiau nespėjo – rastas savo bute nužudytas.

1834 m. Jurgio sūnus gydytojas Ferdinandas Gutas tėvo vaistinę perdavė vaistininkui Soženievskiui.

Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras buvo smarkiai apgriautas per 1794 m. mūšius tarp sukilėlių ir Rusijos armijos. Po šio sugriovimo pamaldos sobore nevyko, o 1808 m. apleistas pastatas buvo perduotas universitetui. 1810 m. pagal architekto M. Šulco projektą cerkvė buvo pritaikyta universiteto anatomikumui. Pastato išorei buvo suteiktos klasicistinės formos ir jis neteko cerkvei būdingų bruožų. Vidaus erdvė padalyta į du aukštus ir suskaidyta pertvaromis. Įrengti anatomijos ir veterinarijos amfiteatrai, biblioteka, laboratorijos, kabinetai. Iš visų patalpų visuomenei buvo įdomiausia amfiteatrinė anatomijos auditorija. Tai buvo savotiškas muziejus, tuo laiku vadintas Anatomijos teatru.

Po 1863 m. sukilimo suremontuota, pastatyta ir perstatyta daugybė cerkvių. 1865–1868 m. Skaisčiausiosios Dievo motinos soboras buvo rekonstruotas pagal Nikolajaus Čiagino projektą.

Savičiaus špitolei pradžią davė Smolensko vyskupas Boguslavas Gosievskis, buvusiuose savo rūmuose Savičiaus gatvėje (dab. Bokšto g. 6) 1744 m. fundavęs špitolę. Po metų į Vilnių atvyko pirmosios gailestingumo seserys, dar vadinamos šaritėmis. Nors pagrindinė šaričių špitolės funkcija buvo gydymas, čia taip pat būdavo globojami vaikai ir neįgalieji.

Atsiminimuose J. Frankas mini, kad 1805 m. špitolėje buvo blogos sanitarinės sąlygos (prastas vėdinimas, nešvara), trūko lovų, į akis krito bendra netvarka. Vėliau, matyt, padėtis pasikeitė, nes 1812 m. čia apsilankęs caras Aleksandras I apie špitolę atsiliepė palankiai.

Špitolė per kelis dešimtmečius tapo didžiausia mieste ir veikė daugiau nei 100 metų ‒ iki XIX a. 7 deš.

Namas, kuriame įsikūręs Prancūzų institutas, Lietuvoje dažnai vadinamas Franko namu. Jozefas Frankas – Vienoje karjerą pradėjęs medikas su tėvu Johanu Peteriu (taip pat žymiu mediku, profesoriumi) ir žmona Kristina Gerardi Frank į Vilnių atvyko 1804 m. Jozefo tėvas Johanas Peteris Frankas Vilniuje ilgai neužsibuvo ir caro kvietimu išvyko į Sankt Peterburgą. Jozefas su Kristina šiuose namuose išgyveno 18 metų (1805–1823).

J. Frankas buvo itin išsilavinęs: mokėjo lotynų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų kalbas. Atvykęs į Vilnių pradėjo mokytis ir lenkų kalbos, kad geriau suprastų ligonius. Jis ne tik dėstė Vilniaus universitete, bet ir buvo puikus praktikuojantis gydytojas. Vilniuje sklido kalbos, kad jis ligą gali diagnozuoti net iš kvapo. 

J. Frankas Vilniuje profesoriavo 18 metų, čia įkūrė Motinystės, Vakcinacijos institutus, ambulatoriją, užsiėmė labdaringa veikla. Šiame name jo iniciatyva 1805 m. gruodžio 12 d. įkurta Vilniaus medicinos draugija. Tai buvo pirmoji Rytų Europos gydytojų, chirurgų ir vaistininkų organizacija, skirta tobulintis, semtis patirties, dalytis atradimais, skleisti mokslo žinias, keistis informacija ir bendradarbiauti.

1804 m. buvusius Radvilų rūmus įsigijo Vilniaus universitetas. 1805 m. čia atidarytos universiteto klinikos, kurioms vadovavo profesorius Jozefas Frankas. Profesoriaus rūpesčiu klinikos buvo nuolat remontuojamos, įrengtas patologijos kabinetas, Chirurgijos klinika ir Motinystės institutas, teikęs pagalbą neturtingoms gimdyvėms. 

1812 m. klinikų pastatas buvo paverstas prancūzų karo ligonine ir gerokai suniokotas.

Nepaisant patogios vietos ir įdėtų nemažų universiteto lėšų, pastatas klinikoms netiko. Dauguma patalpų buvo ankštos, palatų langai išėjo į pietus, dėl to ligonius vargino karštis, jie neturėjo nei kur pasivaikščioti, nei kur pasimelsti. 1831 m. ligoniai buvo perkelti į Gailestingųjų seserų vienuolyno patalpas ir kitas Vilniaus ligonines.

Šiame kieme esančiuose pastatuose po Antrojo pasaulinio karo įsikūrė Higienos institutas. Jo iniciatyva 1983 m. pastatytas paminklas Jozefui Frankui, Vakcinacijos instituto steigėjui, 175-ųjų instituto įkūrimo metinių proga. Granitinio paminklo autorius – skulptorius Eimantas Stankevičius.

Iš Vienos į Vilniaus universitetą kartu su tėvu profesoriauti atvykęs medicinos daktaras Vilniuje ėmėsi tais laikais neregėtų medicinos ir labdaros projektų: įkūrė Vakcinacijos nuo raupų institutą (1808 m.), pirmąjį Europoje Motinystės institutą, teikiantį paramą neturtingoms gimdyvėms, kartu su kitais – Labdaros draugiją, kartu su žmona žymia operos soliste Kristina Gerardi Frank organizuodavo labdaringus koncertus.

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. Vilniuje. Baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete, grįžo į gimtąjį miestą. Čia buvo žymus ir gerbiamas gydytojas, pasižymėjęs ir tuo, kad vaikus ir vargšus gydė nemokamai. Be to, dalyvavo žydų švietimo, kultūros, labdaros organizacijų veikloje, buvo vienas iš JIVO (Žydų mokslo instituto) įkūrėjų, žydų bendruomenės vadovas, miesto tarybos narys, Lenkijos senatorius. 

Mirė 1935 m. Jo mirties dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir bankai, o į kapines visų gerbiamą daktarą lydėjo tūkstančiai žmonių. 

Manoma, kad jis yra rašytojo Kornejaus Čiukovskio pasakos herojaus daktaro Aiskaudos prototipas. 

Žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra pastatyta 2007 m. Joje vaizduojama scena, kai pas daktarą atėjo serganti mergaitė, jis ją pamaitino ir davė pieno. Kitą dieną mergaitė atsinešė katiną. O dar kitą – prie daktaro durų stovėjo jau būrys vaikų.

Žydų sanitarinė brolija 1805 m. prie buvusios gynybinės sienos miesto pusėje nupirko keletą senų pastatų ir juose įrengė ligoninę. 1819 m. ligoninė plėtėsi, pastatai buvo remontuojami. Generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas po kelerių metų rašė: „Miesto Žydų ligoninė yra tokios puikios būklės, kad kažin ar kokiame kitame mieste galėtum rasti geresnę.“ Po 1865 m. gaisro ligoninės pastatai vėl buvo rekonstruoti, perplanuotos patalpos. Antrame aukšte buvo erdvios palatos, pirmame – vaistinė. 1891 m. buvo nupirktas greta stovėjęs namas (dabar Pylimo g. 42) ir jame įrengtas psichikos ligų skyrius. Susidarė didžiulis Žydų ligoninės kompleksas, kuriame veikė vidaus ligų, chirurgijos, ginekologijos, akių ligų ir psichiatrijos skyriai. XX a. pr. čia dirbo 15 gydytojų.

1941 m. ligoninė pateko į Didžiojo Vilniaus geto teritoriją. Pediatrė Roza Šabad-Gavronska (Cemacho Šabado brolio gydytojo Izidoriaus dukra) jau pirmomis geto dienomis kartu su kitais gydytojais pradėjo organizuoti sveikatos priežiūros sistemą. Buvo įsteigtas sveikatos skyrius, įkurta našlaičių prieglauda mažiesiems geto kaliniams. Čia gydytoja praleisdavo daugiausia laiko. Artėjant geto likvidavimui, nors Šabadų šeimai buvo rastas prieglobstis, ji vaikų nepaliko. Išlikusiųjų geto kalinių liudijimu, ji žuvo kartu su našlaičiais Paneriuose 1943 m.

Šiandien apie čia veikusią žydų ligoninę mums primena tik gatvės pavadinimas.