Abipus Gedimino prospekto

Vilniaus Šv. Jurgio (Gedimino) prospekto istorija prasideda XIX a. pr. 1816 m. balandžio 16 d. Peterburge Lietuvos karinis gubernatorius Nikolajus Rimskis-Korsakovas pristatė Vilniaus miesto perspektyvinį planą. Šis planas buvo perduotas architektui Williamui Hastie, jis savo sukurtame miesto plane pažymėjo reprezentacinę miesto gatvę – Šv. Jurgio prospektą. Architektas tikėjosi, kad jo projektas lengvai įgyvendinamas, bet realybė pasirodė kitokia. Miesto gyventojai nebuvo suinteresuoti miesto plėtra, todėl vieni prašė jų namus aplenkti, kiti atsisakė išsikraustyti. 1834 m. minimos šešios probleminės posesijos, trukdančios tiesti gatvę. Trukdė posesijose įsikūrę gaisrininkai, kopūstų augintojai, sodininkai, alaus daryklų ir rūmų savininkai. Gatvė pradėta tiesti tik 1837 m., o nuo 1842 m. suplanuojamas gatvės užstatymas. Sutvarkius atkarpą nuo dabartinės Vilniaus gatvės iki Katedros, 1852 m. vasario 11 d. caro Nikolajaus I įsakymu gatvė gavo pirmą savo pavadinimą – Šv. Jurgio prospektas.

XIX a. pab. statytame gyvenamajame pastate visada veikė užeigos, kavinės, restoranai. 1901 m. gyvenamojo M. Burharto namo pirmame aukšte įsikūrė R. Vojevodskio aludė, vėliau – restoranas  „Medved“ („Meška“) , o 1920 m. – lietuviška kavinė „Poilsis“ , bet ji gyvavo tik savaitę. Iki pat lenkų okupacijos šiame pastate veikė pirmoji kavinė Vilniuje „Birutė“. Po metų, lenkams okupavus Vilnių, čia įsikūrė garsioji Sebastijono Rudnickio cukrainė, joje rinkosi literatai, dailininkai, aktoriai, žurnalistai. 1940 m. namas buvo nacionalizuotas, po 20 metų čia įsikūrė „Literatų svetainė“, kurią mėgo tuometė bohema ir inteligentija. 1989 m. virš šio pastato iškelta trispalvė. Nepriklausomybės aušroje šią vietą pamėgo „Gariūnų berniukai“. Restoranų epochą šiame pastate užbaigia KFC, kurio jau nebėra. Kas kitas?

XIX a. pab. sparčiai kilo Rusijos ekonomika, todėl Rusijos valstybės bankas, plėsdamas savo įtaką, prestižiniame prospekte įsigijo žemės sklypą banko statybai. Statybos pagal Michailo Prozorovo projektą pradėtos 1905 m. Pastato rūsyje buvo įrengtas kambarys-seifas ir autonominė katilinė, veikusi iki pat XX a. 7 deš. Architektas šiame pastate pritaikė to meto naujovę – metalo ir gelžbetonio konstrukcijas. Banko viduje yra įspūdingi balto marmuro laiptai ir 440 kv. m salė, perdengta gelžbetoniniu skliautu be papildomų atramų. 

Atkreipkite dėmesį į pastato puošybą: kalto metalo tvoreles, ovalius langus, lauko durų dekorą.

1886 m. dvarininkas A. Sniadeckis pasistatė itališkus neorenesanso rūmus. Vėliau namas buvo nuomojamas bankui. Įdomu tai, kad pastatas užėmė nedidelį kvartalą. Jau sovietmečiu šis pastatas buvo rekonstruotas pagal Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektą ir pritaikytas pašto funkcijai. Architektai išsaugojo istorinį fasadą pastato viršuje. Pirmasis aukštas perstatytas naudojant tuo metu ypač modernius akcentus, sujungiančius senąją ir moderniąją Vilniaus architektūrą. Kaip sakė architektai Nasvyčiai, „buvo sukurta senamiesčio gatvės nuotaika“. Daugelį metų pastate veikęs Vilniaus centrinis paštas po dar vienos rekonstrukcijos 2023 metais patalpas užleido ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui.

XVI a. pr. tuomečiame Vilniaus priemiestyje Mikalojus Radvila pastatė basųjų karmelitų vienuolyną ir bažnyčią. Medinė bažnyčia gavo Šv. Jurgio (karių ir riterių globėjo) ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) vardus. Tai buvo Mikalojaus Radvilos padėka už pergalę prieš totorius 1506 m. XVIII a. vid. Vilnių nusiaubė didžiulis gaisras, sudegė ir bažnyčia su vienuolynu.  Jurgis Radvila 1755 m. juos atstatė. XVIII a. pab. čia įkurta Vilniaus kunigų seminarija. Antrojo pasaulinio karo metais vienuolyne veikė užkrečiamųjų ligų ligoninė. Sovietmečiu bažnyčia ir kunigų seminarija buvo uždarytos, įkurti Knygų rūmai. Nuo 1946 m. iki pat nepriklausomybės paskelbimo patalpose veikė senųjų leidinių saugykla. Šiuo metu bažnyčia perduota kurijai. Tiesa, legenda byloja, kad šioje bažnyčioje susituokė Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė.

Tai seniausias ir pagal visus fasado projektavimo reikalavimus pastatytas namas Šv. Jurgio prospekte. Namas priklausė Boruchui Rindziunskiui, kuris 1839 m. pradėjo statyti dviejų aukštų mūrinį pastatą, kurio fasadas turėjo būti atsuktas į Šv. Jurgio aikštę (dab. Vinco Kudirkos a.). Bet statybos užsitęsė dėl valdininkų nekompetencijos. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo nesilaikoma perspektyvinio plano ir gatvės linija nutolo nuo B. Rindziunskio namo, todėl 1855 m. jam teko naują sklypą įsigyti iš varžytinių. Gubernatorius Vladimiras Nazimovas įkalbėjo savininką prie senojo namo pristatyti naują, atsuktą į Šv. Jurgio prospektą. V. Nazimovas patikino, kad apartamentų nuoma neš didžiulį pelną, Vilniuje pastačius geležinkelį. Galiausiai po daugelio pakeitimų namas tapo trijų aukštų. Statybos baigtos 1861 m.

Šv. Jurgio / E. Ožeškienės / Černiachovskio / Savivaldybės aikštė susiformavo šalia Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno bei buvo pavadinta Šv. Jurgio vardu. XIX a. pr. čia veikė šieno turgus. Pradėjus tiesti prospektą, šioje vietoje pasodinta medžių ir suformuotas skveras. Nuo 1850 m. vasaromis čia vykdavo koncertai. Tiesa, reikia paminėti, kad Šv. Jurgio prospektas, baigus statyti pirmą atkarpą, buvo pavadintas aikštės vardu. 1865 m. aikštėje pastatyta Šv. Aleksandro Nevskio koplyčia, kuri stovėjo iki 1919 m. Lenkams okupavus Vilnių, nugriautos koplyčios vietoje buvo pastatytas fontanas, o aikštė pavadinta E. Ožeškienės vardu. Bandyta pastatyti ir Adomo Mickevičiaus paminklą. Po Antrojo pasaulinio karo aikštėje buvo palaidotas Ivanas Černiachovskis, jam pastatytas paminklas ir aikštė gavo dar vieną pavadinimą. 1991 m. paminklas demontuotas, o sovietų generolas perlaidotas Maskvoje. 2009 m. liepos 8 d. aikštė pervadinta Vinco Kudirkos vardu.

Rašytoja Žemaitė Šv. Jurgio prospekte gyveno dviejuose namuose. Vienų adresas buvo Šv. Jurgio pr. 19-13 (dvarininko A. Meysztowicziaus devynių kambarių butas), kitų – Lukiškių kalėjimas šalia prospekto. Jame Žemaitė praleido dvi savaites už straipsnį „Lietuvos aide“. Paminklas rašytojai pastatytas 1970 m. Paminklo autorius – Petras Aleksandravičius.

Šiame skvere mėgsta protestuoti feministės, todėl čia labai tinka 2016 m. menininkės Paulės Bocullaitės dovanotas grafitis „Frida Kahlo“. Menininkė yra tikra, kad „vidurio Amerikoje vakarėlyje Žemaitė, pamačiusi cigaretę berūkančią Fridą, paprašytų jos pridegti pypkę“.

Šv. Jurgio prospekto perspektyviniame plane buvo planuojama turgavietė. Planavimo metu Lukiškės buvo Vilniaus priemiestis, kuriame stovėjo trobos, o šalia augo daržai. 1860 m. į suformuotą aikštę perkelti penki netoliese buvę turgūs.

Po 1863–1864 m. sukilimo aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė vykdė egzekucijas – buvo pakartas 21 sukilimo dalyvis.

Turgaus aikštė iki pat 1879 nebuvo itin populiari, į ją vedė itin prastos būklės keliai. Situacija pasikeitė po 1879 m., kai buvo tvarkomos aplinkinės gatvės, statomi nauji namai ir itin svarbūs pastatai – Teismo rūmai, Vilniaus mergaičių gimnazija ir moderniausias Rusijos imperijoje kalėjimas. Nuo 1887 m. aikštėje pradėtos organizuoti žemės ūkio parodos, vėliau cirko pasirodymai, kino seansai ir teatro spektakliai. Lenkų okupacijos laikais čia vykdavo turgūs ir mugės, o 1936 m. aikštė pavadinta Jozefo Pilsudskio vardu. Sovietų okupacijos laikotarpiu ši aikštė tapo Tarybų, vėliau – Stalino ir Lenino aikšte. Planuota aikštės erdves sujungti su Pamėnkalniu, ant kalno pastatyti paminklą Pergalei, o aikštėje – Tarybų rūmus. Apie šiuos planus buvo kalbama iki pat 1967 m., nors 1952 m. čia buvo atidengtas tradicinis Lenino paminklas (nugriautas 1991 m. rugpjūčio 21 d.).

Lukiškių priemiesčio bažnyčia pastatyta 1642 m. kapinių teritorijoje. Smolensko kaštelionas Chreptavičius dominikonams paskyrė lėšų bažnyčios ir vienuolyno statybai. Minima, kad XVII a. vienuolyne gyveno ir tikinčiuosius aptarnavo septyni vienuoliai. 1727 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, bokštuose pakabinti trys varpai pavadinti Jokūbo, Dominyko ir Pilypo vardais. XVII a. pab. bažnyčiai padovanotas, vėliau stebuklais išgarsėjęs Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas. Tai XV a. pab. bizantiškojo stiliaus ikona vadinama Smolensko Hodegetrija (Geroji Kelrodė). Ikoną į Lietuvą kaip karų su Maskva grobį parvežė LDK generolas Aleksandras Gosievskis. Jo sūnus ikoną atidavė Seinų dominikonams, o šie 1684 m. dovanojo Vilniaus vienuolynui. Ir nuo tada prasidėjo stebuklai.

Tai XX a. pr. statytas art nouveau namų kvartalas. Kolonijos savininkas – Vilniaus žemės banko įkūrėjas ir direktorius Juozapas Montvila. Kvartalą sudaro 21 angliško tipo namas-kotedžas, suprojektuotas trikampiu su uždaru kiemu. Statyba pradėta 1911 m. (du namai buvo brangesni už kitus). Kiekvienas buvo skirtingo ir fasado, ir vidinio suplanavimo. Patys gražiausi, stilingiausi, bajoriškais herbais puošti namai buvo nukreipti į Lukiškių aikštę. Visuose namuose buvo įvesta elektra, vandentiekis ir kanalizacija. Keliuose iš jų – centrinis šildymas. 

1913 m. pr. pastatytas namas, kurį projektavo architektas Michailas Prozorovas pagal visuomeninės organizacijos Vilniaus prekybininkų ir pramoninkų bendrijos, arba Pirklių klubo, užsakymą. Tai buvo itin pasiturinčių verslininkų klubas, todėl į šio pastato vidų ir išorę architektas sudėjo tai, kas geriausia. Pastate buvo įrengtas centrinis šildymas, elektra, telefonas, kino salė ir biliardinė. Pirmame aukšte veikė šešios parduotuvės, viršutiniuose – prabangi salė ir klubo patalpos. Namo puošmena – ant cilindrinio bokštelio pastatyta Atlanto, laikančio Žemės rutulį, skulptūra. Originali skulptūra buvo sunaikinta 1952 m. (tuo metu pastate buvo įkurtas Vilniaus vykdomasis komitetas). 2012 m. architektas Alfredas Trimonis restauravo pastatą ir grąžino sunaikintą Atlantą (skulptorius Kęstutis Balčiūnas). 

Tai buvusi mergaičių gimnazija, pastatyta 1903 m. pagal konservatyvų architektų iš Peterburgo projektą. Įdomu tai, kad kitame aikštės kampe matome visiškai kitokią – modernią – architektūrą (J. Montvilos kolonijos). 

Įdomesnė šio pastato istorija. Iš pradžių, 1903 m., čia buvo įkurta kilmingų mergaičių gimnazija. Per pirmąjį pasaulinį karą pastate įkurta karo ligoninė, o 1918 m. – Lietuvos švietimo ministerija. 1921 m. vienam mėnesiui įsikūrė Vytauto Didžiojo gimnazija, netrukus lenkai moksleivius išmetė į gatvę. Tada juos priglaudė žydai Arklių gatvėje. 1947 m. šis pastatas tampa prieš kelerius metus įkurtos Vilniaus konservatorijos namais. Pastačius paminklą Leninui, prie Lukiškių aikštės fasado pritvirtintas balkonas, iš jo per sovietines šventes žygiuojančią darbo liaudį sveikino Komunistų partijos veikėjai.

Paminklas atidengtas 2011 m. spalio 21 d. Jis skirtas Maestro ir Brodo (taip sovietmečiu buvo vadinamas Gedimino prospektas) vaikams, tarp kurių buvo ir Vytautas Kernagis. Suoliukas pastatytas už draugų suaukotas lėšas. Autoriai – skulptorius Danielius Sodeika, architektas Rimvydas Kazickas.

Šis pastatas vilniečių dažnai vadinamas KGB rūmais. Įdomu tai, kad šie rūmai nuo pat pastatymo 1899 m., kai čia įsikūrė Vilniaus gubernijos teismo rūmai, nepakeitė paskirties. Iki pat 1990 m. šiame pastate buvo įsikūrusios okupacinių valstybių (teismų ir saugumo) įstaigos. Išskyrus 1918 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, kai paskelbus nepriklausomybę, čia buvo įkurta Vilniaus komendantūra ir Lietuvos kariuomenės šaukimo punktas. 1919 m. Vincas Kapsukas iš čia vadovavo Revoliuciniam tribunolui. Lenkų okupacijos laikais (1920–1939 m.) veikė Vilniaus vaivadijos teismas. 1940–1941 m. – NKVD valdyba ir tardymo kalėjimas. 1941–1944 m. – gestapo ir SS būstinė bei kalėjimas. 1944–1991 m. – KGB padalinys ir vidaus kalėjimas.

Šis secesinis pastatas, kurį saugo dobermanas, pastatytas 1914 m. ir buvo skirtas prekybai. Statinį projektavo architektas Vaclovas Michnevičius. Tai vienas „lengviausios“ architektūros pastatų visame Gedimino prospekte.

Tikriausiai įdomiausios istorijos pastatas prospekte. Pirklys Izaokas Smaženevičius 1900 m. pasistatė vieną didžiausių namų Vilniuje – keturių aukštų. Pagal architekto Konstantino Korojedovo projektą buvo suprojektuoti net trys vidiniai kiemai, o virš centrinio įvažiavimo pastatytas žiemos sodas. 1902 m. studentas Kalmanas Radinas čia įrengė viešbutį „Bristol“, kuriame buvo 35 kambariai. Po 1904 m. gaisro čia veikusiame Didžiajame teatre architektas Michailas Prozorovas atnaujino pastatą ir vietoje žiemos sodo įrengė salę. Atnaujintame name veikė „Žaliojo Štralio“ restoranas. Vilniuje buvo trys pirkliams Štraliams priklausantys restoranai, vieno iš jų sienos buvo nudažytos žaliai. Kaip rašo Rapolas Mackonis knygoje „Senoji vilniečių karta“, šis restoranas buvo mėgstamas garbaus amžiaus pirklių, prekybininkų, bet ne intelektualų. Čia dirbo ir seniausios profesijos atstovės, o svečiams grojo septynių moterų žydaičių orkestras. 1909 m. salėje koncertavo vos aštuonerių Jaša Haifecas, vienas žymiausių pasaulio smuikininkų. Namas dar garsėjo didžiuliais, net 10 kambarių, nuomojamais butais.

Sovietmečiu čia veikė konditerijos parduotuvė ir Centrinis gastronomas, kur buvo galima rasti „Žaliojo Štralio“ interjero detalių. 1996 m. architektų grupė „JP“ patalpas prikėlė naujam gyvenimui – suprojektavo Gastronomą, bet labai greitai puikus projektas buvo negrįžtamai sunaikintas.

XIX a. pab. pastatas suprojektuotas kaip viešbutis. Pirmame aukšte buvo įsikūrusios parduotuvės ir restoranas, dalis patalpų buvo nuomojamos. Kadangi viešbučio pavadinimas  „St. George“ (dar jį vadino Jurgio arba Džoržo vardu), 1895 m. ant pastato stogo pastatyta cementinė Šv. Jurgio skulptūra. 1944 m. ji nugriauta, atkurta 2005 m. pagal Kęstučio Balčiūno projektą. Šiek tiek didesnė nei originalas Šv. Jurgio skulptūra kainavo apie 87 tūkst. eurų. Tarpukariu viešbutis neatitiko to meto poreikių, nes daugelyje kambarių nebuvo vonios ir karšto vandens. Tai patvirtina ir atlikti kultūros paveldo tyrimai.

Sovietmečiu nuo 1950 m. čia veikė 134 vietų viešbutis „Vilnius“ ir restoranas. 1992 m. šį viešbutį nusipirko mafijos tėvu tituluojamas Georgijus Dekanidzė.

Tai lenkmečio modernizmo pastatas. Kaip rašo profesorius dr. Algimantas Mačiulis, „<…> kokio aukšto lygio architektai atvažiuodavo įgyvendinti savo beprotiškai drąsių idėjų į to meto provincijos ritmu kvėpavusį Vilnių“. 1937–1938 m. išdygo garsiausi tarpukario pastatai, o Vilniuje dirbo būsimas Harvardo universiteto profesorius Jerzy’is Soltanas (vėliau dirbęs su Charles Le Corbusier). Vienas jo projektų – Gedimino pr. 27 buvęs draudimo bendrovės ir sveikatos kompleksas.

Pastatas Gedimino pr. 12 stebina paprastumu. Matome tik tai, kas būtina. Architektai Zbigniewas  Puget ir JuliuszasZorawskis sukūrė funkcionalų ir asketišką pastatą.

Skulptūra skirta pirmajam Lietuvos banko valdytojui ir buvo išlieta iš išlydytų 50 lito centų monetų. Jai sukurti reikėjo 75 tūkst. monetų. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras.   

„1893 m. pastatytas vienas pirmųjų kultūrinės paskirties statinių – amatų rėmimo organizacija Vilniaus amatininkų mugė“, – rašo menotyrininkė, architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Tai dar vienas su bankininku, filantropu Juozapu Montvila susijęs pastatas – jis ir buvo šios organizacijos steigėjas. Erdviose salėse vyko parodos ir sekmadieniniai techninio piešimo bei braižybos kursai, dailės mokykla. Nuo 1910 m. čia veikė „Liutnios“ teatras. 

Dabartinį vaizdą pastatas įgavo 1981 m. (projekto autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai). Gilyn įeinantį pagrindinį įėjimą į teatrą (kaip Centriniame pašte) puošia Stanislovo Kuzmos skulptūra „Mūzų šventė“. 

Prie pagrindinio įėjimo į parduotuvę iš abiejų durų pusių matome šokoladą valgančius meškiukus. Čia buvo saldainių ir šokolado fabriko „Viktorija“ parduotuvė, priklausiusi pirkliui ir bankininkui Izraeliui Bunimovičiui ir jo sūnui Tobijui. Pirmoji šokolado plytelė buvo pagaminta 1847 m. Anglijoje. Vilniuje 1893 m. šokoladą pradėjo gaminti fabrikas „Viktorija“, jo produkcija buvo prekiaujama visoje Rusijos imperijoje iki pat Sibiro, o Vakarų Europos parodose ji pelnydavo apdovanojimus. 1909 m. šiame pastate atidaryta parduotuvė prekiavo marmeladu, karamele ir aukščiausiosios rūšies pieniniu šokoladu.