Žemiška motyvacija. Pokalbis su Andriumi Labašausku

2020 01 02 AsmenybėsNaujienos

Lukiškių aikštės „Laisvės kalva“ į jauną skulptorių įsmeigė tūkstančius žaibuojančių akių su kontroversiškomis nuomonėmis. Kol visi ginčijasi, Andrius Labašauskas toliau kuria unikalius projektus periferinėse, primirštose Vilniaus erdvėse. 

Andriau, koks tavo, kaip menininko, kelias? Kaip viskas prasidėjo?

Nuo vaikystės mėgau piešti, žaisti su plastilinu. Augau Pravieniškėse, mokytojų name, aplink buvo kalėjimas, Pravieniškių kolonija, miškas, restoranas, parduotuvė ir mokykla. Toks mažas kaimas. Mokyklos direktorius namo rūsyje turėjo mažą tapybos studiją. Į gretimas patalpas rūsyje užsukdavo ir atviroje kolonijoje bausmę atliekantys kaliniai, jie irgi ten piešė, tapė. Mano pirmoji gyva patirtis ir buvo tame rūsyje. Namie tėvai turėjo atvirlaiškių su meno klasikų paveikslais, mėgdavau juos vartyti ir keverzoti, kortelėse buvo vaizduojama daug absento ir kreivų žmonių.

Andrius Labašauskas. Agnės Katmandu nuotr.

Šeštoje klasėje įstojau į Balsio menų gimnaziją Klaipėdoje, pasirinkau skulptūros specialybę, kurią vėliau studijavau ir Vilniaus dailės akademijoje.

Po trijų kursų trejiems metams išvykau į Ameriką, kur Bostone taip pat studijavau skulptūrą. Grįžęs atgal į Vilnių baigiau bakalaurą, o tuomet vėl padariau pertrauką – keliavau Afrikoje, pagyvenau Londone. Grįžęs Lietuvoje vėl tęsiau studijas kaip magistrantas.

Stengiausi išsilaikyti savarankiškai, negalėjau skulptūrai skirti tiek laiko, kiek norėčiau, tačiau ji visada buvo šalia. Tik pastaruosius metus jau atsisakiau visų kitų darbų. Išties nežinau, kiek tai truks.

Kokių darbų teko imtis, kad save išlaikytum?

Ko tik neteko. Lietuvoje dirbau jau nuo paauglystės. Pavyzdžiui, vieną vasarą įsidarbinau mokyklos langų dažytoju. Buvome dviese moksleiviai, visi kiti buvo iš darbo biržos. Tad sutikau įvairiausių žmonių. Pamenu, vienas bendradarbis buvo Afganistano karo veteranas, siūlė mane nudobti, kai nepagarbiai pasielgiau, patikino, kad jam tai būtų ne pirmas kartas.

Amerikoje dirbau indų plovėju, salotų šefu restorane, asistentu lentpjūvėje… Tikriausiai pats įdomiausias darbas buvo baldų montuotojo. Su daugkartiniu Lietuvos dziudo čempionu buvome komanda, jis vairuodavo sunkvežimį, o aš skaitydavau žemėlapį, padėdavau jam orientuotis, GPS’ų dar nebuvo. Nešiodami baldus kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika namų, skirtingų socialinių sluoksnių, pamačiau daug kultūrų, rasių, pažiūrų, stebėjau, kaip žmonės gyvena, kaip jie jaučiasi.

Kada susidomėjai kūryba viešosiose erdvėse?

Manau, kad tai ir įvyko per gyvenimišką patirtį – kelionių, darbo patirtis buvo palanki, taip pat svariai prisidėjo studijos.

Grįžęs iš Amerikos tiesiog pradėjau viešoje erdvėje chuliganauti. Piešiau grafitį. Išsirinkdavau sienas, kurios niekam nereikalingos, niekam nekliūva. Piešiau ant vieno uždaryto Vilniaus kalėjimo. Nuo ten viskas ir prasidėjo. Norėjau, kad tas mano įsikišimas į erdvę niekam netrukdytų, tačiau kartu būtų galimybė juos pastebėti. Vėliau išvykęs sukūriau darbų Londone, Ispanijoje.

Pirmieji legalūs, rimtesni projektai buvo pastaruoju metu Vilniuje įgyvendinti „Patiltė“ ir „12 kubų“.

 „Patiltė“ – po Liubarto tiltu šią vasarą sukurta neįprasta kino ir muzikos aikštelė. Kaip kilo tokia idėja?

Su draugu Kristupu vaikščiojome prie upės, jis žvejojo, o aš stebėjau. Susisukau cigaretę ir supratau, kad nėra kur patogiai prisėsti. Buvo darganota diena, bet čia neužlijo. Pamaniau, kad patogi vieta, kurią būtų galima geriau išnaudoti. Kilo mintis ir dėl ekrano ant tilto atramų. Pasidalijau mintimis su kolega Ryčiu ir tuomet jau kartu kūrėme skulptūrinį sprendimą. Taigi motyvacija buvo visiškai žemiška.

Po Liubarto tiltu jau nuo vasaros atsirado erdvė, kurioje galima prisėsti, pabūti. Ryškūs vingiuojantys suolai – A. Labašausko projekto „Patiltė“ dalis. S. Žiūros nuotr.

Kaip pasisekė, kokios žmonių reakcijos sulaukėte?

Pats dalyvavau beveik visoje kino ir muzikos programoje. Visada buvo pilna žmonių. Manau, tai įrodo, kad tokios alternatyvios veiklos tikrai yra reikalingos, kad kitokiam požiūriui mieste yra vietos. Ir dabar matau, žmonės ten kartais sėdi, kažką veikia. Smagu, kad jie turi kur prisėsti, tikiuosi, erdvė prigis ir toje vietoje matysime daugiau atsitiktinių renginių, pilietiškumo apraiškų.

Kitas Tavo kūrinys, neseniai įkurdintas Pašilaičiuose, visiškai kitokio formato. Koks buvo „12 kubų“ kūrybinis procesas?

Šią idėją nešiojausi keletą metų. Viskas prasidėjo nuo galvojimo apie didelę medžio masę, tris medžio masyvo 2 metrų pločio ir 4,5 metro ilgio sienas, kurios žiūrint iš viršaus atrodytų lyg lygybės ženklas. Man buvo įdomu, kaip tokia didelė medžio masė atviroje erdvėje veiktų žmogų, kaip jis jaustųsi.

Nusipaišiau eskizą, pasižymėjau mastelį ir supratau, kad turiu labai didelį objektą, kuris niekur netelpa ir yra labai brangus. Tuomet galvojau, kaip jį išskaidyti, redukuoti, kaip pasidalyti tuo erdvės formavimo džiaugsmu su kitais, kad tai nepriklausytų tik man vienam. Ir taip priėjau prie kubų idėjos. Kilo mintis sukurti tūrinį objektą, iš kurio būtų galima konstruoti kitus objektus.

Kubai yra skulptūra kaip žaislas, kaip konstruktorius, tai lyg plytos viešojoje erdvėje. Gali ateiti ir pasidaryti suoliuką ir staliuką kavai gerti. O gal senelis su vaikais sukonstruotų kokį nors namelį, gyvatę ar paukštį… Siekis kuriant šį objektą buvo skatinti šeimos narių, kaimynų tarpusavio santykius per bendrą kūrybos patirtį. Suteikti jiems priemonę tarpusavio ryšiui užmegzti. Miegamuosiuose rajonuose trūksta prasmingos veiklos. Vienintelis iššūkis, kad kubai yra gana sunkūs, reikia suaugusio žmogaus ar paauglio, kad juos pakeltų. Tačiau norėjau, kad tai būtų iš tikrų medžiagų, kad būtų galima pajusti santykį su medžio mase, kad tai būtų tikras daiktas.

Skulptoriaus projektas „12 kubų“ paįvairina pilko blokinio rajono kasdienybę. Kiekvienas gali žaisti spalvotais medžio kubais ir sukonstruoti tai, kas patinka. Igno Nefo nuotr.

Kodėl pasirinkai būtent šią vietą, Pašilaičių kiemą?

Gyvenau Klaipėdoje, panašiame rajone, savotiškame gete, devintame daugiabučio aukšte. Ten nebūdavo ką veikti. Atrodydavo, kad rajono architektūra sukurta ryšiams tarp žmonių nutraukti. Žmonės retai kalbasi, nepažįsta kaimynų, tokioje erdvėje sunku burti bendruomenę. Dėl vietos trūkumo ir per didelio tankumo tvyro slogi nuotaika, gyventojai – pikti ir nelaimingi, dažniau pykstasi dėl smulkmenų. Kubų objektą norėjosi pastatyti panašiame rajone, siekiant paįvairinti kultūrinę ir socialinę atmosferą.

Kiek menas viešosiose erdvėse apskritai veikia žmones?

Sunku atsakyti, priklauso nuo konkretaus meno kūrinio.

Totalitariniai režimai buvo labai gerai pajautę erdvės užvaldymo mechanizmą. Statai daug pjedestalų su herojais, žmogus išeina į gatvę, eina iš vieno skvero į kitą, iš vienos gatvės į kitą, ir visą laiką tie ženklai tave lydi. Visą laiką jautiesi prispaustas. Jie yra ant pjedestalo, iš aukštai į tave žiūri. Psichologiškai nejauku tose aikštėse būti, ten nevyksta joks gyvenimas, mirties zona. Kinija, buvusios Sovietų Sąjungos, NVS šalys iki dabar naudoja pjedestalus ir kitas panašias priemones politinei žinutei skleisti. Demokratinės šalys tuo ir skiriasi – totalitarinėse valstybėse valdžia dėlioja tuos ženklus, o demokratinėse viešoji erdvė dažniausiai atiduodama žmonėms, žmonės tariasi, kas ten bus.

Lietuvoje neretai vis dar vyksta „paminklizacija“. Laikai pasikeitė, tačiau kalbėjimo būdas keičiasi lėčiau. Turime rinktis. Kuo mes tada skiriamės nuo Rytų kaimynų, jeigu kalbame ta pačia skulptūrine kalba? Imperijos daro įtaką per kultūrą. Šalia karinės kojos jos turi ir kultūrinę, kuri taip pat yra labai stipri. Tad, jei mes ir toliau kartojame tai, ką daro jie, mentaliai nepabėgame iš jų įtakos.

O Tu ar savo darbais turi kokį nors siekį?

Tikriausiai siekiu, kad paprasčiau, laisviau būtų žiūrima į viešąją erdvę, nebūtų perdėto ideologinio sureikšminimo.

Neturiu siekio pakeisti pasaulį. Galiu daryti įtaką tik tai erdvei, kur veikia mano kūrinys, kur aš pats gyvenu. Kiekvienas pilietinės visuomenės narys turi spręsti problemą savo veiksmais.

Ar Lietuvoje yra gerųjų pavyzdžių, kai, Tavo nuomone, viešojoje erdvėje pasirinktas tinkamas meninis sprendimas?

Kalantos memorialas Kaune, paminklas sovietinės okupacijos aukoms atminti Aukų gatvėje Vilniuje, paminklas Konstantinui Balmontui Žvėryne, Kablys… Visų neišvardysiu, bet Lietuvoje apstu gerų skulptūrinių sprendimų.

Tas pats Vamzdis („Krantinės arka“ – aut. past.) prie Neries. Ne tuo, kad jis būtų individualiai labai gražus. Tai pats primityviausias meno supratimas, taip neturi būti. Vėlgi, sovietinės skulptūros – labai gražios, anatomiškai jos labai tikslios. Sugriuvus sistemai jie jas dar labiau gražina, iki blakstienų išlipdo. Ir kiekvienam labai gražu, juos vienija tai, kad gali kažką suprasti, gali padiskutuoti, kaip čia gražiai nulipdyta. Toks realybės atvaizdavimas greičiau primena kičą nei meninę vertę. Tokiuose kūriniuose svarbiausia tampa forma, bet ne turinys. Vamzdis turi labai daug turinio. Tai labai platus kūrinys, apie jį labai daug kalbėta, svarstyta. Jis nėra gražus, bet jis gražus tuo, kad tiek žmonių juo pasibjaurėjo.

O kurios Vilniaus vietos Tave labiausiai traukia?

Vilniuje man patinka ten, kur daugiausia natūralios gamtos, augalijos. Vingio, Kalnų parkai, Antakalnio miškai. Kai vaikštau Karoliniškių draustinyje, man visa ta erdvė atrodo kaip didelė skulptūra dėl savo įdomaus reljefo – ledynas buvo skulptorius, gal tik įrankis. Ten nieko netrūksta. Yra tokių vietų, kur nereikia nieko kurti, jos pačios savaime turtingos, svarbu nesikišti.

Gal jau turi kokių nors ateities planų kitiems projektams?

Turiu įsigijęs žemės kaime Molėtų rajone. Po truputį ten kuriuosi, ateityje planuoju įkurti skulptūrų parką, bandymų aikštelę atviroje erdvėje. Šiuo metu ūkininkauju, prižiūriu žolę ir galvoju, kaip pasidaryti dirbtuves kluone, susikurti darbo sąlygas. Planuoju paruošti lauką kitiems metams, noriu užsiauginti daržovių.

O Vilniuje?

Turiu idėjų, bet kol nepadaryta, nenoriu nieko prisikalbėti.

Gal bent išduotum, kur krypsta mintys?

Į klimato atšilimą. Galvoju apie plaukiojančias struktūras.

Interviu autorė Viktorija Bružaitė Kazlauskienė. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo Žiemos numerio.

Kūriniai „Patiltė“ ir „12 kubų“ sukurti projekte „Kuriu Vilnių“. Jam teikti paraiškas gali visi, norintys savo kūriniais atgaivinti pamirštas sostinės erdves. Paraiškas teikti galima iki 2020-ųjų sausio 31 d. Visa informacija čia.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.