Žaibų medžiotojas

2023 06 26 AsmenybėsVietos

Žaibus pamėgau fotografuoti atsitiktinai prieš keletą metų, vos įsigijęs fotoaparatą, dar gyvendamas studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Vieną vakarą ilgai ir stipriai žaibavo, todėl greitosiomis internete paskaičiau, kaip fotografuoti žaibus, ir kelias valandas praleidau dvylikto aukšto balkone stebėdamas žaibų šou. 

Gyvai žaibus pamatai tik mirksnį, o nuotraukoje išryškėja detalės, įsiskverbusios į urbanistinę aplinką.

Iš tūkstančio kadrų buvo viena nuotrauka, kuri man labai patiko, – to užteko, kad kiekvieną kartą tikrinčiau orų prognozes ir laukčiau žaibų.

Itin pasisekė, kad kupiną audrų vasarą gyvenau Žirmūnų gatvėje ant kalniuko, devintame aukšte. Aplink nebuvo jokių aukštų pastatų, tad prieš akis – plati miesto panorama. Kažką įžvelgiau akiratyje atsidūrusiuose stoguose. Iš aukštai žiūrėdamas į Žirmūnus, mačiau daug žemesnių pastatų stogus, taip pat Šiaurės miestelio parduotuvių ir industrinių pastatų „kepures“. Šiaurės miestelyje dienos metu eismas toks intensyvus, kad primena skruzdėlyną, apjuostą aukštesnių gyvenamųjų namų, į kuriuos vakare, nurimus šurmuliui, grįžta žmonės. Šių pastatų visuma, žiūrint iš aukštai, lyg pasakoja apie žmonių gyvenimą be jų pačių, sudaro urbanistinius raštus, į kuriuos pasisekė įkomponuoti šiuos gamtos „šviesų šou“. Gaudžiau žaibus tiesiog savo balkone, tad kai tik atskrisdavo kokia audra, ten praleisdavau ir po kelias valandas. Yra tekę gaudyti kamerą, kurios stiprus vėjas vos nenupūtė su visu stovu iš devinto aukšto.

Pats žaibų fotografavimo procesas ne tik įdomus, bet ir gan sudėtingas, nes reikia tinkamų sąlygų: kad stipriai nelytų, nes prastai matysis, turi stebėti, kur trenkia žaibai, į kurią pusę skrenda debesys, ir nuspėti, kur didžiausia tikimybė pagauti žaibą, todėl daug priklauso ir nuo sėkmės. Kartą stebėjau audrą netoli televizijos bokšto, tikėjausi, jog į jį trenks žaibas ir tai pavyks užfiksuoti. Atsibodo ilgai laukti, nusukau kamerą ten, kur žaibuoja daugiau, ir vos tai padariau, į bokštą trenkė žaibas – tad kantrybė bei užtikrintumas irgi svarbu medžiojant žaibus. 

Norint pagauti tris vasaros žaibus iškart, reikia daug kantrybės ir užtikrintumo.

Tai reikalauja ir kompromisų, nes nuo žaibo vietos priklauso ir kadro kompozicija, daug ką apmąstau prieš fotografuodamas. Kadangi žaibas trunka tik akimirksnį, suspėti nuspausti mygtuką beveik neįmanoma, todėl nuspėjęs, kur galimai jis trenks, į maždaug tą vietą nukreipiu kamerą ant stovo. Kadras fiksuojamas nuo 5 iki 30 sekundžių, priklausomai nuo apšvietimo: kuo tamsiau lauke, tuo ilgiau. Viską sustatęs ir nustatęs palieku kamerą fotografuoti kadrus vieną po kito ir tikiuosi, kad tarp tų sekundžių, kol daroma nuotrauka, žaibas trenks ten, kur nukreipta kamera; o gal trenks ne vienas, o trys, kaip ir nutiko pirmoje, dieną darytoje nuotraukoje.

Gyvai žaibus matau tik akimirksnį, o kai užfiksuoju nuotraukoje, galiu žiūrėti į šią gamtos didybę kiek noriu, pamatyti visas detales, įsiskverbusias į urbanistinę aplinką. Panašu, kad teks ir šiais metais ieškoti balkonų, stogų ar kitų nesunkiai pasiekiamų vietų šiam malonumui, tačiau kai turėsiu automobilį, norėčiau nufotografuoti perkūną Perkūnkiemyje ar pagaliau sėkmingai iš arčiau pagauti, kaip trenkia žaibas į televizijos bokštą. Laisvai ir greitai judant didesnės galimybės atsidurti skirtingose lokacijose bei sukurti įvairesnių kompozicijų, bet apribojimai priverčia įžvelgti grožį ten, kur esu, pastebėti tai, ko galbūt nebūčiau pastebėjęs, – būtent taip nutiko su Žirmūnų panorama.

Straipsnio ir nuotraukų autorius – Daumantas Savickas

Straipsnis yra iš ,,Neakivaizdinio Vilniaus” žurnalo 18-ojo numerio. 

Skaidrė 17

Kurjeris mina per miestą

Plačiau