XVII a. Vilniaus vienuolių pėdsakais: atskiras pranciškonų miestas sostinėje ir kaip barzdaskučiai tapo chirurgais

Šiuolaikiniame pasaulyje retas žmogus renkasi vienuolio kelią – tam reikia didelio pašaukimo ir atsidavimo. Tačiau XVII a. Vilniuje vienuolynai buvo įkurti beveik prie visų bažnyčių, todėl juodi, rudi ar balti abitai buvo įprastas rūbas miesto gatvėse. Artėjančio sostinės jubiliejaus proga rengiamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ jau pasiekė pusiaukelę ir šįkart kviečia geriau pažinti Lietuvos sostinę, einant vienuolių keliais – koridorių labirintais, neištirtais rūsiais ir apleistais sodais, kuriuos lydi legendos ir ypatingos istorijos.

Antanas Vėčorek. Vilniaus bazilijonų vartai. 1938 m.

Kelionė paskui vienuolio abitą

Vilniaus turizmo ir plėtros agentūros „Go Vilnius“ kuriamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kiekvieną savaitę apžvelgia vis kitą Lietuvos sostinei svarbų laikotarpį bei kviečia virtualiai pasivaikščioti po skirtingas Vilniaus epochas, pamatyti skirtingus sostinės veidus. Projektu siekiama, kad kiekvienas pajustų skirtingas epochų nuotaikas, pamatytų nepažintus sostinės veidus: virtualiai pažvelgtų į Vilnių kaip į legendų miestą, taip pat kaip į žmonių, gastronomijos, apsipirkinėjimo, modernizacijos centrą, sugebėjusį, nepaisant gaisrų ir pandemijų, suklestėti kultūros pagalba.

Ketvirtasis projekto turas nukelia į XVII a. Vilnių. Vaikščiodama Vilniaus gatvėmis, istorikė Luka Sinevičienė pasakoja, kad kol vieni vienuoliai tuomet praktikavo asketizmą ar gyveno atsiskyrę nuo visuomenės, kiti aktyviai dalyvavo kultūriniame ir net politiniame gyvenime. Turbūt sunku įsivaizduoti, bet be vienuolynų Vilnius šiandien būtų visiškai kitoks. Dažnai vienuoliai buvo pradininkai, įkūrę pirmąsias ligonines, globos įstaigas, mokyklas ir universitetus. Vienuoliai ne tik meldėsi, bet ir ūkininkavo, virė alų, gamino vaistus ar užsiiminėjo amatais.

Vienuolynus finansavo didikai, o tuo metu vienuoliai skatino mokslo raidą ir užsiėmė švietėjiška veikla. Tiesa, vienuoliais tapti galėjo ne visi. Garsesnės vienuolijos itin atidžiai rinkosi būsimus vienuolius – tarp tų laikų asketišką gyvenimą pasirinkusių žmonių rastume daugybę LDK didikų pavardžių, o moterų vienuolynai dažnai priimdami vienuoles atsižvelgdavo ir į naujokių kraitį. Prieš duodant įžadus vienuoliai turėjo mokytis ir aiškiai apsispręsti – kelio atgal į pasaulietinį gyvenimą nebebuvo. Tiesa, XIX a. už pagalbą sukilimo dalyviams daugelis vienuolynų buvo uždaryti, jų turtai perdalyti, tad ne visos vienuolijos išliko iki šių dienų. Tad kokias dar paslaptis slėpė Vilniaus vienuolynai?

Vizičių bažnyčia netoli Rasų kapinių. 1920 m. Atvirukas

Chirurgais tapę barzdaskučiai ir basieji karmelitai

Turą L. Sinevičienė pradeda nuo Bonifratrų vienuolyno ir Šv. Kryžiaus bažnyčios, kurioje kadaise gyveno ir veikė „Gerieji broliai“ bonifratrai – Šv. Dievo Jono špitolininkų ordinas, labiausiai garsėjęs savo įžadais tarnauti ligoniams. Pagal legendą, bonifratrų vienuolynas pastatytas nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje, o vienuolyną galima vadinti ligoninių pradininke Vilniuje. Čia vienuoliai dirbo slaugytojais, o pirmieji chirurgai buvo barzdaskučiai, samdyti dėl to, kad  mokėjo nuleisti kraują. Sekant vienuolių pėdsakais, kartu su L. Sinevičiene užklysite ir į Šv. Ignoto gatvę. Joje pirmiausia dėmesys krypstą į prie Šv. Ignoto bažnyčios stovinčius inkarus. Jie čia atsirado ne šiaip sau. Inkaras – tai vilties simbolis. Šiandien Šv. Ignoto bažnyčia yra pagrindinė Lietuvos kariuomenės bažnyčia, o išlikę XVII a. pradžioje pastatyto noviciato pastatai priklauso Generolo Jono Žemaičio karo akademijos bibliotekai.

Istorikė pasakoja ir apie dar vieną vienuolių ordiną – basuosius karmelitus. Šiandien apie Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą girdėjo didžioji dalis pasaulio katalikų, bet mažai kas žino, kad jį XVII a. antrojoje pusėje ėmė garsinti būtent basieji karmelitai. Beje, kol nebuvo Halės turgaus, prekyba vyko vadinamajame Basokų turguje, tarp Visų Šventųjų, Karmelitų ir Arklių gatvių. Čia stovėjo bene 100 medinių kioskelių, kuriuose miestiečiai galėjo įsigyti maisto produktų bei naminių paukščių.

Vienuolių miestas mieste ir pirmoji ligoninė

Gali atrodyti keista, tačiau kadaise Vilniuje buvo įsikūręs dar vienas miestas, kuris priklausė pranciškonams. Čia jie turėjo savo vaitą, teisėją bei pranciškonų gvardijoną. Seniausi jų namai  – XIV a. netoli tuometinio Trakų kelio įkurtas pranciškonų vienuolynas. Tiesa, kurį laiką vienuolynas stovėjo tuščias, jį siaubė gaisrai, todėl šiandien vienuolyno pastatas smarkiai pasikeitęs. Vienuolyno patalpose buvo įkurta ir pirmoji lietuviška mokykla, jame gyveno daug žymių žmonių. Pranciškonų bažnyčioje iki šių dienų galima pamatyti per įvairias negandas išsaugotą, XVII–XVIII a. sukurtą, nėščiosios Dievo Motinos skulptūrą, garsėjusią stebuklais.

Turas tęsiasi Bokšto ir Subačiaus gatvėse, kurios siejamos su vienuolių šaričių veikla. Gailestingumo seserys šaritės niekada netapo oficialiu vienuolių ordinu, tačiau gyveno kaip vienuolės, todėl galėjo aktyviai rūpintis ligoniais ir beglobiais. Vyskupo Boguslavo Gosievskio dovanotuose rūmuose šaritės vienu metu galėdavo gydyti  iki 200 sergančių vyrų ir moterų. Turo metu sužinosite, jog gailestingųjų seserų globoje nuo XIX a. buvo ir pirmoji Vilniuje Šv. Jokūbo ligoninė. Be tai – dar ne viskas. Istorikė L. Sinevičienė ture kvies aplankyti ir kitas vietas, kuriose slypi mažai kam žinomos Vilniaus vienuolių istorijos.

Juozas Kamarauskas. Vilniaus Pranciškonų bažnyčia. 1897 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Po ketvirtojo projekto „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ turo vilniečiai bus pakviesti susipažinti ir su kitais reikšmingais Vilniaus įvykiais, žengiant skirtingais epochų maršrutais. Šis projektas – viena iš 2023 metais vyksiančio Vilniaus 700-ojo jubiliejaus šventimo dalių. Vilniečiams maršrutai pristatomi kas savaitę, palaipsniui leidžiant susipažinti su Vilniumi nuo seniausių epochų link naujesnio šimtmečio veido. Kiekvienas gali ir savarankiškai susipažinti su maršrutais www.700vilnius.lt tinklapyje. Maršrutu galima naudotis ir „Neakivaizdinio Vilniaus“ platformoje.