Wierszuliszki ir Viršuliškės: kaimas ir miestas

2022 08 02 NaujienosVietos

Šiandien Vilniaus gyventojai mieste esančius mikrorajonus mato kaip integralią to paties miesto dalį. Kartais net neaišku, kur baigiasi vienas gyvenamasis rajonas ir prasideda kitas – pagrindiniu skiriamuoju ženklu gali tapti gatvė ar tiesiog pasikeitusi pastatų spalva. Vis dėlto dar ne taip seniai mums įprasti Vilniaus rajonų pavadinimai: Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės ir kiti reiškė ne miesto dalis, o šalia buvusius kaimus ar dvarus. Pavyzdžiui, vos per porą kilometrų nuo sostinės centro nutolusios Viršuliškės prieš 70 metų buvo greta miesto įsikūręs didelis kaimas, miesto dalimi tapęs tik 6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. 

Didžiąją buvusio Viršuliškių kaimo teritoriją šiuo metu užima Spaudos rūmai ir šalia jo stovintis spaustuvės kompleksas. Nuotr. Sauliaus Žiūros.

Kaip įvyko Viršuliškių integracija į miestą? 

Kaimas prie Pilaitės

Viršuliškių kaimo pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad Viršuliškių pavadinimo istorija yra neatsiejama nuo Pilaitės pilį dar XVI amžiuje valdžiusios Astikų giminės. Keli šios giminės atstovai vartojo prievardį Viršulis (Viršila). Pati Pilaitė seniau buvo vadinama Viršilų Suderve. Dėl to ir šalia esantis kaimas galėjo būti pavadintas būtent Viršuliškių vardu. Tarp vietinių gyventojų sklando ir kita, šiuolaikinė pavadinimo kilmės legenda: kadaise labai seniai gyveno toks turtingas ponas ir turėjo tris dukras. Savo užgyventas žemes jis padalijo trims savo dukroms: Justinai – Justiniškes, Karolinai – Karoliniškes, o Uršulei – Viršuliškes.

Kada tiksliai buvo įkurtas Viršuliškių kaimas, nėra žinoma. Pirmas tikras Viršuliškių kaimo paminėjimas aptinkamas 1784 metais, kai sužinome, kad Wierszuliszki kaimas priklausė Pilaitės dvarui ir Pilaitės parapijai. Tuo metu Pilaitę (Zameczek) valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinės komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 

Lietuvai ir Vilniui būnant Rusijos imperijos sudėtyje, Viršuliškių kaimas plėtėsi. 1865 metais kaime gyveno 86, o 1905 metais – jau 185 gyventojai. Kaimo plėtros nesustabdė ir tuomečio Vilniaus miesto sąvartynų pertvarka, įvykusi XX amžiaus pradžioje. Tuo metu senuosius miesto sąvartynus buvo nuspręsta perkelti dar toliau nuo miesto: iš Naujamiesčio apylinkių į Panerių ir Riovonių kaimų laukus, iš Antakalnio apylinkių į Veršubos ir Pospieškos dvarų laukus ir iš Šnipiškių apylinkių į Viršuliškių ir Šeškinės kaimų laukus. 

Vilniaus rajono žemėlapio fragmentas. Wojskowy Instytut Geograficzny, 1925 m., skenuota kopija. Nacionalinė Lenkijos biblioteka

Pirmojo pasaulinio karo metu Viršuliškėse kilo nemažas gaisras. Jį savo dienoraštyje paminėjo žymus Vilniaus bibliofilas, bibliotekininkas ir praeities tyrinėtojas Michałas Eustachy Brensztejnas: „[a]pie trečią valandą po pietų [pasirodė] dūmų stulpas už Šeškinės kalvų dega Viršuliškių kaimas. Dūmai ir pašvaistė link vakaro apėmė visą šiaurės vakarų horizontą.“ Po karo – 1919 metais – viršuliškiečiai aktyviai dalyvavo kovose su bolševikais, o kaimą nusiaubė baisi pokario neganda – dėmėtosios šiltinės epidemija. 

Tarpukariu Viršuliškių kaimas buvo vienas didžiausių vakarinių Vilniaus apylinkių kaimų. 1938 metais kaime buvo 55 namai ir juose gyveno 311 žmonių. To paties 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Viršuliškių pašonėje buvusioje Kryžinėje iškilo modernistinis radijo stoties pastatas (arch. Tadeusz Eugeniusz Łobos, 1939), šalia kurio iškelti du radijo antenų stiebai įsirėžė į Vilniaus miesto vakarinę panoramą. Deja, radijo stoties iki Antrojo pasaulinio karo pradžios paleisti nepavyko – nebuvo gauti joje veikti turėję radijo siųstuvai. 1944 metais radijo stoties pastatas nukentėjo nuo besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Restauruotas radijo stoties pastatas savo darbą pradėjo 1945 metų gegužės 15 dieną.

Iš kaimo į miestą

Absoliuti dauguma senojo Viršuliškių kaimo gyventojų kalbėjo lenkiškai. Pokario laikotarpiu tai lėmė gana radikalų sovietinės valdžios paskatintą demografijos pokytį. Daugelis Viršuliškių kaimo gyventojų primygtinai buvo verčiami palikti savo namus ir išvykti į Lenkiją, o į kaimą pradėjo keltis lietuviai.

1955 metais Viršuliškių kaimas tapo miesto dalimi. Tačiau iki tikro gyvenimo mieste buvo dar toli. Kaimą prijungus prie Vilniaus, ne visi viršuliškiečiai iš karto galėjo mėgautis miesto teikiamais patogumais. Vilniaus vykdomasis komitetas 1957 metais sulaukė nemažai skundų, kad kaime nėra elektros! Reaguojant į nepatenkintų gyventojų skundą buvo nuspręsta Viršuliškes ne tik prijungti prie buitinių elektros tinklų, bet taip pat kaime įrengti telefoną automatą, pagerinti susisiekimą autobusais su miestu, įrengti du rentinius šulinius ir atidaryti parduotuvę. 

Įprastą viršuliškiečiams gyvenimą ėmė keisti Vilniaus plėtros planai. Po Lazdynų ir Karoliniškių numatyta statyti kitą rajoną, kuris suprojektuotas šiaurinėje Viršuliškių kaimo pusėje. 1973 metais nuspręsta nugriauti 38 Viršuliškių kaimo pastatus, trukdančius naujojo rajono statybai. Po dvejų metų atėjo kitas kaimo namų griovimo etapas – 1975-aisiais nugriauta dar 60 statinių. Dabartinio Viršuliškių rajono statyba prasidėjo 1975 metais, o pirmieji naujojo rajono gyventojai įsikėlė jau 1976 metų gruodį. 

Kaimas vidur miesto

Būtų klaidinga sakyti, kad pastačius Viršuliškių rajoną visiškai išnyko Viršuliškių kaimas. Vilniaus miesto gyventojų duomenys rodo, kad Viršuliškių kaimo gyventojų statistika buvo vedama iki pat 1989 metų. Tais metais kaime gyveno vos 16 gyventojų.

Šiandien buvusioje Viršuliškių kaimo teritorijoje vis dar gyvena žmonės. Vieni jų – senuose, kaimo praeitį menančiuose namuose, kiti – naujos statybos dangoraižiuose. Didžiąją kaimo teritoriją šiuo metu užima Spaudos rūmai ir šalia jo stovintis spaustuvės kompleksas, Troleibusų parko teritorija ir naujos statybos pastatai. Kaimo praeitį tyrinėti gali kiekvienas, nes teritorijoje, esančioje tarp Pilaitės prospekto ir Tujų gatvės, yra nemažai praeities reliktų: senieji namai Viršuliškių skersgatvyje, senosios kaimo kapinės šalia skulptūros „Suomis“ (Viršuliškių skg. 34), senoji, dar 1828 metais žemėlapyje aptinkama kaimo kūdra (šalia Pilaitės pr.), senojo kelio grindinys (Tujų g. Žvėryno link), prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtos įrengti Sudervės žydų kapinės. 

Tai – vos vienas pjūvis, kaip galima skaityti net kelis šimtmečius siekiančią Viršuliškių istoriją. Tad gal kas į Viršulus?

,,Vilniaus muziejaus“ maršrutas ,,Kas į Viršulus?“ ČIA.

,,Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutas ,,Viršuliškės“ ČIA.

Straipsnį parengė Povilas Andrius Stepavičius, Vilniaus muziejus

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 14-ojo, vasaros numerio.

Skaidrė 17

Būti antakalniečiu, būti Antakalnyje

Plačiau