Vilnius – lyg atvira laboratorija, kur kiekvienas galime būti tyrėjas

2023 10 30 AsmenybėsNaujienos

„Išeini į miestą ir leidiesi jo nustebinamas“, – taip biochemikas ir biotechnologas dr. Paulius Lukas Tamošiūnas, sėdęs ant dviračio ar vedinas šunimi, kasdien tyrinėja Vilnių. Atrodytų, spontaniškuose jo veiksmuose atsispindi pagrindinė darbo ir gyvenimo tiesa: į visa – miestą, organizuojamą renginį, žmogaus ir gamtos sukurtą reiškinį ar objektą, žvelgti kaip į sistemą, turinčią savas taisykles ir funkcijas. Juk biochemijoje, sako Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto darbuotojas, atskirų reakcijų nėra, vien ciklai, grandinės, sąveikos. Mokslininko akimis, žmogus yra tarsi fermentas, turintis savo funkciją visuomenėje ir darantis poveikį aplinkai. Kokį – žalią, bendruomenišką, kūrybiškai nukreiptą į ateitį? Priklauso nuo kiekvieno mūsų.

P. L. Tamošiūnas mėgsta erdves iki darbo – dviračių taką per centrą į universitetinį Saulėtekio miestelį.

Derinant susitikimą, minėjote dviračiu atminsiąs iš Naujininkų. Be jų, kokios dar Vilniaus vietos jums yra savos?

Beveik 12 metų gyvenu Naujininkuose. Jų negalima vadinti miegamuoju rajonu. Jis – visiškai gyvenamasis, jame yra labai daug gyvenimo. Tai jau reta vieta Vilniuje, kur gali sutikti vadinamųjų „nastojaščije“ gyventojų. Toks visiškas kultūrų mišinys, kuris man ir yra Vilniaus identitetas. Naujininkams prikabinta nesaugaus rajono etiketė. Mačiau čia visko, bet rajonas yra tikrai mano. Kaip ir erdvės iki darbo – visas dviračių takas per centrą į universitetinį Saulėtekio miestelį.

Naujininkai yra labai žali, arti centro. Turime šunį, todėl mums tai ideali vieta, kur galime ir pasivaikščioti, ir pabėgioti. Kiek anksčiau, kai dar buvo apleisti, jie turėjo mistiškumo. Man jie – ir mistiški, ir dar neatrasti. Dabar Naujininkai stipriai keičiasi dėl statybų. Stoties projektas irgi neišvengiamai keis jų veidą.

Tada teks ieškoti naujo Vilniaus pakraščio, dar nepaliesto miesto tvarkytojų?

Galbūt. Kai tvarkytojai ateina į erdvę, jie atneša žinutę, ką čia nori sukurti. O gyventojai natūraliai ją kuria, biologiškai tariant, erdvė evoliucionuoja. Taip ji tampa tokia idealia, kokia ir turi būti toje vietoje. Ji susikuria, o ne būna sukurta.

Ar biochemikai miestą suvokia kitaip nei kitų profesijų gyventojai?

Mes, biochemikai ir biotechnologai, žiūrime ir į verslo perspektyvą, bet kiekvienas esame žmogus, sąveikaujantis su kitais. Biochemijoje nėra atskirų reakcijų, todėl matome ciklus, grandines, sistemas. Žmogus, kaip ir fermentas, turi savo funkciją visuomenėje. Atliekant tam tikrą funkciją, katalizuojant kismą, jam miestas yra koncentruota erdvė, kurioje patogiausia gyventi. Kaime galima patirti daug skirtingų kismų, o mieste reikia ne tik specializuotis, bet ir gyventi vieniems greta kitų.

Atradote žalią Vilniaus kampelį, kuriame jums gera gyventi, bet, mano nuomone, tokių mieste mažėja. Ar dabar susivoksime, kaip sugyventi su tuo, ką turime, ar reaguosime, kai prarasime?

Priklausys nuo kiekvieno mūsų, ar rinksimės tas žalias erdves, ar patys jas proaktyviai kursime. Džiugu, kad miestiečiai sąmoningi, kovoja už jas. Neseniai vyko diskusija dėl kelių medžių išsaugojimo centre. Atrodytų, tik keli medžiai, bet tai yra kultūrinis lūžis, rodantis, kas mums svarbu. Pirma turime atsakyti sau, ką veiksiu laisvą dieną – eisiu į dar vieną stiklinį dangoraižį ar pasėdėsiu      medžio pavėsyje.     

Ką tik su Lietuvos delegacija grįžome iš Jungtinių Arabų Emyratų, kur Tarptautinėje biologijos olimpiadoje visi keturi mūsų moksleiviai laimėjo medalius. Ten aplankėme Ateities muziejų ir jame rodomą pasaulį 2071-aisiais. Mums, biologams, pasidarė baisu. Ekspozicinė salė su mokslininkų išsaugotais tariamai visų gyvybės formų DNR mėginiais atrodo įspūdingai, bet ji yra visiška fikcija. Joje vien stiklas ir šviesos, o kur gyvybė?

Lietuvai patikėta 2026-aisiais organizuoti Tarptautinę biologijos olimpiadą. Prisistatymą pradėjau samanų skaidre, nes mūsų pažadas yra toks: vasarą priimsime jus Vilniuje ir parodysime tris dalykus, jie bus pagrindiniai akcentai ir olimpiadoje, – gamtą, kultūrą ir bendruomenę. Šie dalykai kuria miestą, valstybę, bet kokią žmogišką sistemą.

Tikrai esame vieni laimingiausių, kad galime patogiai gyventi tokiame kompaktiškame mieste: galime atsisėdę ant suoliuko stebėti natūralią gamtą, o panorėję nueiti paslidinėti ledo arenoje. Tokios prabangos kitų pasaulio miestų gyventojai jau nebeturi. Man norėtųsi išsaugoti šią žalio Vilniaus etiketę.

Mokslininko akimis, žmogus yra tarsi fermentas, turintis savo funkciją visuomenėje ir darantis poveikį aplinkai.

Ar Vilnius jums yra mokslo miestas?

Dar nėra. Galbūt atidarytas STEAM centras – tyrimų, atradimų ir kūrybinė inovacijų erdvė – miesto viduryje (buvusiame planetariume Konstitucijos pr. 12Ared. past.) prie to prisidės. Vilnius dabar yra pažinimo ir aktyvaus bendravimo miestas. Ar jame galėtų būti daugiau mokslo? Taip. Tereikia pasinaudoti technologijomis, moksliniu mąstymu, analizuoti, kaip ką darome ir kaip galime tai tobulinti, tai yra kurti inovacijas kiekviename žingsnyje.

Mokslas mieste atsiras tada, kai nebežiūrėsime į universitetą kaip į mokslo vietą, o miestą matysime kaip atvirą laboratoriją ir kiekvienas save laikysime tyrėju. Tačiau viskas prasideda nuo poreikio: jei kiekvienas dažniau klausime kaip ir kodėl, tada mieste atsiras daugiau mokslo. Vilniaus universitetas yra miesto dalis ir jam reikia tyrimo objekto – miesto. Negalime vieni be kitų.

Užtenka vieniems į kitus žiūrėti įtariai kaip į konkurentus. Pasaulis yra pilnas naujų kasdienių iššūkių,      jei ne biologinių, tai socialinių, kaip parodė pastarieji metai. Priklausau tai kartai, kuri atsimena, kaip buvo, ir matau, kas mums pavyko per tris dešimtmečius. Jeigu visa tai sugebėjome, sakykime, per pusę žmogaus gyvenimo, kiek dar galėtume sukurti per likusią pusę! Tai pati geriausia motyvacija kurti naujus projektus, dirbti su jaunais žmonėmis, kuriems galime parodyti, kad viskas yra įmanoma.

Paminėjote buvusius iššūkius. Kokių tikėtis ateityje?

Technologijos sparčiai kinta. Ateityje, tikėtina,  kiekvienas turėsime asmeninę laboratoriją. Technologijų lūžis mus skelia į dvi sritis – tarp grįžimo į gamtą ir visiško skaitmenizavimosi. Tai ne priešybės, o labiau dvi gyvenimo filosofijos. Arba mes visiškai atsisakome technologijų, arba visiškai joms pasiduodame. Išlaviruoti per vidurį bus vis sudėtingiau.

Įvertinote visuomenės pokyčius, o kaip Vilniuje keitėtės jūs ir kaip kito jūsų požiūris į miestą?

Esu iš Biržų, bet nuo šešiolikos metų dalyvavau tarptautinėse olimpiadose. Jos suteikė progą pamatyti pasaulio ir įskiepijo atvirumą viskam, visoms kultūroms. Vilniuje apsigyvenau tarsi kultūrų katile. Pradžioje jo nelaikiau savu. Jis buvo terpė, kurioje reikėjo išgyventi. Dėl užsilikusio sovietinio palikimo miestas atrodė atgrasus. Tai vadinau senų troleibusų efektu: įlipi į perpildytą „skarbonkę“, kurioje žiemą yra šalta, niūru ir pilka.

Dabar Vilnius yra atviras, o didžiausia jo vertybė – miesto centre esančios erdvės ir šventės, kurios      sutraukia miestiečius. Pastaraisiais metais to atvirumo dar daugiau. Išeini į miestą ir leidiesi jo nustebinamas. Nė nereikia ieškoti kokio renginio, užtenka atsidurti centre. Kasdien pasivaikštome      su šunimi po Naujininkus, senamiestį ir centrą – trikampis maršrutas. Tai padeda ne tik pajusti miesto ritmą, bet ir kaskart kažką naujo jame atrasti.  

Spalvoti laiptai traukinių stotyje, kasdienio maršruto su šunimi atradimas.

Į darbą keliaujate dviračiu. Dviratininkai dar viena bendruomenė? Važinėjimasis šia transporto priemone – galimybė kitaip matyti miestą?

Užtenka prieš paskaitas pamatyti, kiek lauke išrikiuota dviračių. Dažnas juo atvažiuoja į Saulėtekio miestelį. Tik Vilniui norėtųsi palinkėti kokybiškesnių ir logiškesnių dviračių takų. Pandemiją praleidau Rygoje, todėl mačiau, kaip ten per metus įvyko stiprus pokytis, dabar tai fantastiškas miestas dviratininkams, o Vilniuje – vien iššūkiai. Pagrindinis jų – kaip iš stoties nuvažiuoti į Saulėtekį? Nėra kelių. To nelogiškumo Vilniuje labai daug. Kitas dalykas, bendruomenės kultūra. Paskutinę traumą patyriau apvažiuodamas žmones, ėjusius dviračių taku. Kiekvienas turime rasti savo vietą mieste ir gerbti vieni kitus.

O gal Vilnius apskritai nėra labai logiškas miestas?

Manau, tai planavimo reikalas. Juk pagrindinės erdvės mieste yra suplanuotos, o jų pakraščiuose      vyksta evoliucija. Man patinka, kad Vilniuje pastaraisiais metais daug erdvių humanizuota. Tarkime, Reformatų skveras ar Paupys, kur takas palei Vilnelę yra mano smagiausia vieta prasieiti su šuniu.Kalbant apie miesto augimą, kaip ir apie švietimo, tam, kad pamatytume efektą, nei ketverių, nei aštuonerių metų neužtenka. Mes dar laikomės retrospektyvaus požiūrio – buvome didūs, galingi, tačiau kuo galime būti unikalūs dabar? To mūsų klausia mokslininkas P. L. Tamošiūnas ir siūlo savą būsimo Vilniaus versiją: galbūt žalia, su aplinka besikalbanti visuomenė, kurios nariai girdi vieni kitus, randa      laiko sau ir kitiems? Norisi mums visiems palinkėti to kūrybiško į ateitį nukreipto žvilgsnio.

Straipsnio autorė – Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke

Nuotraukų autorius – Mantas Judrius

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.

Skaidrė 17

Nakties ir dienos garso takelis

Plačiau