Vilniečiai apkeliavo Vilniaus pasienį: teko bristi per upę, keltis lynu ir klampoti pusnimis

2021 02 23 NaujienosVietos

Kaip ir visi lietuviai, sostinėje gyvenantys Rasa Lakytė ir Andrius Skruzdys karantino metu „įstrigo“ savo savivaldybėje. Tačiau keliauti mėgstanti pora nusprendė į šį judėjimo ribojimą pažvelgti kūrybiškai ir patyrinėti, kaip gi atrodo ta Vilniaus riba, juosianti miestą? Apie iššūkių pilną kelionę Vilniaus „sienomis“ „Neakivaizdiniam Vilniui“ papasakojo Rasa Lakytė.  

Kaip kilo idėja apeiti Vilniaus sieną? 

Tai buvo rezistencija gryniausia savo forma. Pasaulis susitraukė iki nuosavos savivaldybės, ir mums, gyvenantiems Pilaitėje, net šalia esantis Griovių geomorfologinis draustinis tapo neprieinamas – priklausantis kitai savivaldybei. Andrius žiūrinėjo žemėlapius ir pareiškė: na, tada mes eisime savivaldybės riba! Abu pakikenom, kad tai toliausia, kur dabar galime nukeliauti negudraudami ir nepažeisdami įstatymo. Ir jau tą patį savaitgalį išbandėme pirmąją atkarpą, kuri kaip tik veda aplink Pilaitę iki Buivydiškių.

Kelionę dokumentavote savo tinklaraštyje, kuriame rašote ir apie kitus savo nuotykius – nuo žygių Himalajuose iki Lietuvos miškų, ežerų. Papasakokit trumpai apie save.

Trumpai tariant, turbūt būsim avantiūristai profesionalai. Mums patinka nuotykiai, kelionės, bet tokios, kur reikia patiems susirinkti informaciją, kur daugiau nežinomybės bei tyrinėjimų. Mes laipiojam uolomis, kopiam į kalnus, pasitaiko ir į urvą kokį įlįsti, bet nesam sportininkai, siekiantys rezultatų, stulbinantys savais pasiekimais. Mes ieškom nuotykių ant savo galvos!

Kaip įvyko ši kelionė? Kiek kilometrų nužingsniavote? 

Taip paprastai ir įvyko – pirmąją dieną tiesiog išėjome iš namų ir nukeliavome 18 km aplink Pilaitę ties miesto riba. Tuo metu dar ir nesvarstėme kaip čia viskas bus, ar tikrai apeisime visą ribą, kiek laiko tai užtruks ar panašiai. Buvo aišku, jog per šventes tupėsime Vilniuje, tad kodėl gi ne? O kai baigėme, skaičiukai išėjo tokie: 187 km 320 m atstumo, 1534 m sukilimo, 45 val. 15 min. gryno judėjimo ir 11 tam skirtų dienų.

Vilniaus ribos atstumas atrodo nemažas, sniegas turbūt irgi nepalengvino situacijos. Kur radote motyvacijos vis sugrįžti ir tęsti kelionę?  

Atstumas mūsų negąsdino. Atvirkščiai – galvojom, kad tik užtektų iki sienas atidarys. Neužteko…Tenka svarstyti naujus projektus.

Kai nukeliavome pirmąją sienos pusę (šiaurės vakarai, šiaurės rytai), kuri buvo labai įdomi reljefo, kliūčių požiūriu, pasiryžimas buvo susvyravęs. Iš žemėlapio matėsi, kad liko nelabai įdomus pietinis pakraštys, plynės, lygumos, gamyklos bei sandėliai. Aš jau dūsavau, kad kažin ar beverta tęsti. Tada mano sūnus tik gūžtelėjo pečiais: tai čia iššūkis ar pasivaikščiojimas? Ir tikrai! Iššūkis ir yra kai tu priimi viską – ne tik vyšnaitę nuo torto nukabini. O tada į pagalbą atėjo gamta: sniegas, šalčiai. Taip, dėl sniego buvo sunkiau fiziškai, bet tuo pačiu ir daug, daug įdomiau.

Kaip gi atrodo tas Vilniaus „pasienis“?  

Stipriausias mano išgyventas įspūdis – tu visą laiką eini anapus tvoros, anapus paskutinių namų, pamiške. Dažniausiai nematomas, kartais aplojamas šunų. Taip, tikriausiai, jaučiasi plėšikai ir miško žvėrys.

„Pasienyje’“ daug miškų ir buvusių sodų teritorijų, pasitaiko pelkučių, plynių ir brūzgynų. Tai tikrai ne parodomoji Vilniaus dalis, jei lygintume su 100 km taku aplink Vilnių, kuris veda išties gražiausiomis sostinės vietomis. Riba yra menama, su ja nesutampa keliai ar takai. Taip sakant, tu visą laiką stebi ne pagrindinę sceną, o užkulisius.

Ką įdomiausio radote ar pamatėte savo kelionėje? Kas labiausiai įsiminė?

Didžiausia kliūtis kelyje buvo Neris, kurią teko kirsti du kartus. Vienam kartui tiko Gariūnų tiltas, nuo ribos iki jo tereikėjo nusukti porą kilometrų. Sunkiau buvo šiaurėje, kur artimiausias, matyt, būtų Nemenčinės tiltas. Andrius sako: matau, kad žemėlapyje pažymėtas kažkoks trosas per upę. Tada man dingtelėjo galvon, kad draugai pasakojo, jog jie kažkokiu lynu kėlėsi per Nerį. Tikriausiai šioje vietoje mūsų pasiryžimas įveikti visą savivaldybės sieną galutinai ir įsitvirtino. Neabejotinai, kėlimasis lynu per Nerį liko stipriausiu įspūdžiu iš visos kelionės. Bet buvo ir daugiau: bridimas per Vokę gruodžio mėnesį, netyčinis įsiveržimas į karinį poligoną, lipant per sodų tvoras susiplėšytos kelnės, autostrados kirtimas per komunikacijų tunelį…

Galbūt pavyko sutikti miško gyventojų ar jų pėdsakų?

Tikrai taip – stirnų ir kiškių, kirstuką, besiritantį per pusnis, garnius, kurie sutrikdyti labai bardavosi. Pasnigus pėdsakų matyti dar daugiau, tik mes nemokame jų taip gerai perskaityti. Įspūdį padarė miške, netoli Dobrovolės viena šalia kitos iškastos bent aštuonios stirnų miegavietės.

Ką patartumėte tiems, ką įkvėps jūsų idėja ir kas ryšis patys įveikti Vilniaus sienos iššūkį? 

Paskubėti! Nes girdėjome, kaip sodybų, kurių kiemuose yra įtvirtinti troso per Nerį galai, šeimininkai sakė, jog pavasarį ketina tą trosą nupjauti. Kas yra nesmerktina, nes troso galų įtvirtinimas užima žmonėms po pusę kiemo. Ir vis dėlto gaila.

O jei rimtai – jeigu norisi išbandyti šį (ar panašų – kitoje savivaldybėje) iššūkį – tai pirmyn. Didžiausias darbas – susižiūrėti logistiką, nes siena eina tokiais pakraščiais, kur ne visur rasi „Citybee“ ar visuomeninį transportą. Tad maršrutą reikia susiskaidyti protingo ilgio atkarpomis, kurių galai būtų pasiekiami kokiu nors transportu, susižiūrėti autobusų tvarkaraščius ir keliauti.

Kur dar mėgstate keliauti Vilniaus ribose? Kokias sostinės vietas galėtumėte pavadinti savo mylimiausiomis? 

Mes galime džiaugtis gražiu savo miestu bei jo apylinkėmis, čia išties yra kur pasivaikščioti. Ir Burbiškių miškas, su savo linksmaisiais kalneliais, ir Grigiškių apylinkės, Antakalnio miškai, viskas aplink Gulbino ir Žaliuosius ežerus, Šeškinės ozas, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, Ribiškių pažintinis takas, Pavilnys.

Skaitytojams, norintiems išbandyti tokią kelionę, Rasa prideda praktinės informacijos.

Vilniaus riba mes keliavome tokiomis atkarpomis:

1. Pilaitė – Buivydiškės
2. Grigiškės – Pilaitė
3. Pagubės sodai – Tarandė
5. Pagubės sodai – Balžio ežeras
6. Balžio ežeras – Naujoji Vilnia
7. Tarandė – Buivydiškės
8. Baltoji Vokė – Liepkalnis
9. Liepkalnis – Naujoji Vilnia
10. Baltoji Vokė – Trakų Vokė
11. Trakų Vokė – Grigiškės

Atkarpų pradžią pasiekdavome pėsčiomis, visuomeniniu transportu arba „Citybee“. Kadangi buvo trumpiausių dienų metas, stengdavomės žygį pradėti vos prašvitus – apie 8.00 – 8.30 ryte ir apie pietus jau baigdavome. Vasarą tokiam projektui tikrai neprireiktų 11 dienų.

Rasos ir Andriaus tinklaraštis: www.taipjaugavos.lt
Tekste panaudotos Rasos Lakytės ir Andriaus Skruzdžio asmeninio archyvo nuotraukos.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.