Vilniaus jausmų dėžutės
Vilniaus šaligatvius mindau daugiau nei dvi dešimtis metų. Paauglystėje prisiskaičiau Ričardo Gavelio, tad miestas man atrodė persmelktas niūrios mistikos ir šviežios laisvės. Landžiodamas po senamiesčio kertes, vis dairiaus bazilisko ir kartu nesibodėjau elgtis ir atrodyti, kaip man šaudavo į galvą.
Fotografo M. Morkevičiaus palydovė kelionėse po Vilniaus jausmų dėžutes. Nuotr. M. Morkevičiaus
Kitaip nei gimtajame Panevėžyje, čia niekas į mane nespoksodavo, atvirkščiai – spalvingi ir rėksmingi vietos personažai priversdavo spoksoti į juos: nuo Pilies ir Antakalnio gatvių pankų iki tik televizoriuje matytų veikėjų.
Tuo metu Vilnius buvo labiau aplūžęs, apsvaigęs, tamsesnis, su mažiau dailių mašinų bei vitrinų, mažiau sušukuotų šunų, gal tik miesto karvelių tiek pat gausu.
Per laiką miesto fasadai kito, augo, apvalėjo, juose daugėjo tvarkos ir atspindžių. Mano vidaus gatvių labirintas irgi persiformavo, bet noras (pa)tirti Vilnių liko toks pat. Tam pasitarnavo ir fotografija. Pats nepastebėjau, kaip kasdien judėti po miesto vidurius tapo profesija.
Įsidarbinau spaudoje, iki šiol fotografuoju naujienų agentūrai, portalui, žurnalui – didelį tempą padeda numušti gamta ir tas pats neišsemiamas Vilnius. Išsiplėtė žiūros akiratis – iššvarintus, prabangiais ir šventiškais tapusius senojo miesto mūrus vis dažniau pakeisdavo atokesni rajonai. Rodosi, jog gaivališkai augančioje senų bei šiuolaikinių daugiabučių, medinukų ir industrinio palikimo kombinacijoje gaveliško Vilniaus gyvasties ir chaoso yra išlikę daugiau. Kitaip tariant, jei senamiestis ir centras gyvena šventės ar darbo ritmu, tai čia labiau justi ir matyti nenušlifuota kasdienybė.
Viršelio nuotraukoje užfiksuoti mano darbo „atributai“ – dviratis ir šunelis Kusia, kurį vežiodavausi kartu. Gyvūnai, ypač tokie romūs protinguoliai, kokia buvo ši iš prieglaudos paimta kalytė, padėdavo atrakinti nepažįstamųjų žvilgsnius, o kartais ir širdis. Fone mirguliuoja sovietinių daugiabučių kvartalas „proletariniame“ Naujamiestyje – mano gyvenamasis arealas. Pirmoje nuotraukoje jį priartinu. Iš pirmo žvilgsnio viskas ramu, bet išties čia knibžda įkyrių balandžių, viską matančių babyčių bei mieguistų kačių. Kombinaciją papildo ant suoliukų susispietę troškulio kamuojami vyriškiai, pakrūmes naršantys kvapomanai šunys ir ratus sukantys parkavimosi vietos beieškantys tėčiai.
Iškart dvelkia potencialiais nutikimais, ar ne?
Naujamiesčio daugiabučiuose kiekvienas langas turi savo istoriją. Nuotr. M. Morkevičiaus
Antras vaizdelis perkelia į naujuosius Perkūnkiemio blokus. Šiek tiek daugiau saturation, modernumo, skubos ir suspaudimo. Bet iš esmės tai tos pačios miesto dėžutės. Jausmų dėžutės. Pačiam įdomiausia, jog tai nėra vien plika architektūra. Kiekvienoje jų – savas ramybės uostas ir sava audra stiklinėje. Tuo pačiu čia tvyro neišvengiama bendrystė. Atrodo, kad ją kuria ne tik kaimyniškos plytų sienos ir bendri kiemai.
Kad ir kuriame rajone bazuotumėmės, kartu laukiame šiltesnių dienų ar jausmų, kartu bandome įveikti kasdienybės gniaužtus, vieni ar su prieteliais ropinėdami po amžiną Vilniaus kūną. Perfrazuojant R. Gavelį, vaikštome ne tik po Vilnių – ir po savo vidaus gatves.
Įdomių kelionių visiems!
Straipsnio autorius – Marius Morkevičius
Straipsnis yra iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 17-ojo, pavasario numerio.