Vilniaus gidai atskleidžia mylimiausias sostinės vietas

2021 02 19 NaujienosVietos

Vasario 21 d. minima Tarptautinė gidų diena, todėl keleto Vilniaus gidų paprašėme išduoti savo mylimiausias ar tiesiog mažiau žinomas, bet dėmesio vertas sostinės vietas. Kviečiame susipažinti su gidų rekomendacijomis.

Milisenta Misevičiūtė
Gatvės meno galerija „Open Gallery“ ir Renesansinis sodas

Naujamiestyje maloniai nustebina tarptautinė gatvės meno galerija po atviru dangumi „Open gallery”. Šioje didžiulėje teritorijoje Švitrigailos, Kauno, Vytenio ir Panerių gatvių kvartale buvo įsikūrusi viena iš „pokario naujagimių“ – elektrotechnikos gamykla „Elfa“, kurioje dirbo per 5000 darbininkų! Dabar ten galima rasti žymių Lietuvos ir užsienio menininkų piešinių, šviesos instaliacijų ir skulptūrų ant stogų bei pastatų sienų. Meno darbai kviečia reflektuoti savo tapatybę, Lietuvos istoriją, laisvę ir atgimimą. Man akį patraukia: „¼ laisvės“, „Mindaugas“, „Portretai“, „Festivalio motina“, „Palangos tiltas“…. Pavyzdžiui, „¼ laisvės“ – „Laisvės statulos“ fragmentas kurtas siekiant išlaikyti originalios skulptūros dydį ir proporcijas, kviečia permąstyti laisvės idėją ir problematiką šiuolaikinio politinio ir socialinio gyvenimo kontekste. „Mindaugas“ – tatuiruotės stiliumi nupiešta plaštaka, žaismingai kviečianti naujai pažvelgti į Lietuvą kadaise valdžiusį valdovą. Čia galima rasti ir tūsomobilį, tarsi pirmųjų jaunystės pasivažinėjimų su draugais prisiminimą, ir daugybę kitų darbų. Ši vieta abejingų nepaliks.

Na o viena mylimiausių vietų lieka renesansinis sodas Valdovų rūmų pašonėje, su geriausiu vaizdu į Gedimino ir Trijų Kryžių kalnus. Gegužės mėnesį čia nuostabiai žydi rojaus obelys, vasarą gėlių ir prieskoninių augalų apsuptyje lengva įsivaizduoti Boną Sforcą ir valandų valandas dalintis istorijomis apie renesansiškąjį Vilnių.

Kur? „Open Gallery“: Patogiausia į teritoriją patekti iš Panerių g. 37 pusės (prie prekybos centro „Iris“ vartų). Renesansinis sodas: šalia Valdovų rūmų
Milisenta Misevičiūtė: www.miliexplo.lt, Facebook

Eglė Žvirblytė. Menų fabriko LOFTAS nuotr.

Gina Justina Raibužytė
Piromonto kolonija

Mąstydama, kokią vietą galėčiau pasirinkti, pagalvojau apie Montvilos Piromonto koloniją. Bankininko ir filantropo J. Montvilos sukurta Lukiškių kolonija jau gana pažįstama, tačiau visai netoli Vilniaus centro galima pamatyti ir kitą įspūdingą kvartalą. Tarp Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių pastatyti 20 namų simbolizuoja vieną iš pirmųjų planuotų teritorinių statybų pavyzdžių, XX a. pradžios Vilniuje. Išraiškingiausi šios kolonijos namai slepiasi Slucko gatvėje. Nuo Piromonto, kurio pavadinimas kilęs nuo netoliese stovėjusių rūmų, priklausiusių Pirui, Petrui ar Piurui bei monte – reiškiančio kalną, pasivaikščiojimą galima pratęsti link šalia esančios naujosios miesto verslo centro dalies Rinktinės gatvėje, taip keliaujant nuo XX iki XXI amžiaus statybų tendencijų.

Kur? Šeimyniškių g. 26 A ir kvartalas aplink

Piromonto kolonija

Liuda Motonienė
Adomo Mickevičiaus guoba

Antakalnyje, šalia Kosciuškos g. 30 namo auga nedidelis medelis, vadinamas A. Mickevičiaus guoba. Pasakojama, kad poetas mėgdavęs eiti pasivaikščioti link Antakalnio, į „Tivoli sodus“ – smuklę, apsuptą nuostabių alyvų. Jaunimas čia mėgdavo pasigrožėti alyvomis, taip pat išgerti kavos. Pakeliui Adomas Mickevičius sustodavo pailsėti po didele guoba, augusia ant paties skardžio. Jis žiūrėdavęs į Neries upę, į kitame krante buvusį Tuskulėnų dvarą. 1929 metais sauja žemių iš šios vietos buvo nuvežta į Paryžių ir įkasta po A. Mickevičiaus paminklu.

Senasis medis mūsų dienų nesulaukė, bet 2009 metais netoliese buvo pasodinta jauna guoba. Ją sodinant, dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius. „Esu laimingas, kad atsiranda dar viena vieta, su kuria susijusi Mickevičiaus asmenybe“ , – sakė jis. „Tegul gimsta, kyla, auga, skrenda po šia jaunąja guoba jūsų, jaunųjų, parašyti sonetai, eilėraščiai ir kitokie kūriniai“.

Kur? Šalia Kosciuškos g. 30
Liuda Matonienė: Facebook

Adomo Mickevičiaus guoba. L. Matonienės nuotr.

Albertas Kazlauskas
Neries pakrantė Paneriuose

Noriu paminėti Neries pakrantę Paneriuose, palei Jankiškių gatvę. Ta vieta ypač maloniai atrodo žiemą. Už nugaros stovi eilė pramoninių pastatų, dėl to ši vieta mažai žinoma, be to, šiltuoju metu ji užžėlusi brūzgynais. O žiemą idealu. Neries vaga čia plati, kitoje jos pusėje plyti didelis Bukčių miškas.

Kur? Neries krantinė
Albertas Kazlauskas: www.gatvesgyvos.lt

Neries pakrantė. A. Kazlausko nuotr.

Artūras Savko
Markučiai su miesto panorama

Vilniaus miesto dalis į Rytus nuo Paupio – Markučiai, ilgą laiką buvo tik retam vilniečiui geriau pažįstami. Šiaurėje prigludę prie apleistų Vilnios upės pakrančių, žemutinėje dalyje su monotoniškai išrikiuotomis fabrikų korpusų niūriomis eilėmis, su retai apgyvendintu žemaaukščiu sodybiniu mediniu užstatymu kalvose, Markučiai ilgai snūduriavo, laukdami kol miestas, gaivališkai besiplečiantis į vakarus bei šiaurę, atras čia pat prie centro pražiūrėtą rytinę sostinės dalį. Ilgą laiką rajonas laikytas nuošaliu, neįdomiu ir pavojingu, todėl mažai kas aplankydavo nepaprasto grožio Markučių parką šalia A. Puškino sūnui Grigorijui ir marčiai Varvarai priklausiusios sodybos. Tik humoro ir šokių muzikos grupės DJ Dagos nariai trumpam buvo sudrumstę peizažinio parko tylą ir ramybę. Vos prieš kelerius metus čia rekonstruotas buvęs M. Epšteino alaus bravoras, griaunami rūstūs buvusių gamyklų mūrai, imti statyti daugiabučiai namai, o iki 2030 metų rajone apsigyvens net keliolika tūkstančių naujakurių. Kol šios transformacijos dar tik vyksta, atraskite ramybės apgobtus senuosius Markučius, apsilankydami prie pavasarį smaragdine spalva viliojančio Markučių parko ežerėlio, žymaus rusų poeto marčios ir sūnaus sodyboje, alsuojančioje XIX a. atmosfera, apžiūrėkite istorinės alaus daryklos ir modernios architektūros dermę Subačiaus gatvėje, o palipėję į greta esančią kalvelę, išvysite netikėtai atsiveriančią Vilniaus panoramą

Kur? Markučiai, vieta žemėlapyje
Artūras Savko: Facebook

Markučiai. A. Savko nuotr.

Lukas Misiūnas
Nepastatytos A. Vivulskio bažnyčios vieta

Galbūt architekto Antano Vivulskio vardas būtų dar labiau žinomas, jei būtų pavykę baigti jo projektuotą kūrinį – Jėzaus Širdies bažnyčią Naujamiestyje, šalia dabartinės Vytenio ir Vivulskio gatvių sankryžos. Vilniaus Jėzuitai pakvietė jauną architektą ir pasiūlė jam pastatyti bažnyčią. Autorius pristatė milžiniškos ir įspūdingos bažnyčios projektą. Bažnyčios sienos turėjo būti gelžbetoninės, buvo planuotas didelis bokštas ir kupolas ant kurio stovėtų didžiulė Kristaus statula. Statybas sustabdė karas ir bolševikų perversmas. Didelė dalis bažnyčios sienų jau buvo pastatyta, bokšto ir kupolo dar nebuvo. 1919 metais stojęs savanoriauti ir ginti Vilniaus persišaldė ir mirė architektas Antanas Vivulskis. Jis buvo palaidotas dar nebaigtos statyti bažnyčios rūsiuose. Po karo darbus tęsė kiti architektai buvo net laikomos pamaldos dar nebaigtoje šventovėje. Tęsėsi amžinos statybos, panašiai kaip tęsiasi Šventosios Šeimynos bažnyčios statybos Barselonoje. Deja, septintame dešimtmetyje tarybinė valdžia nusprendė dalį bažnyčios nugriauti, ir jos likučius pritaikyti naujai statomiems Statybininkų kultūros rūmams. Antanas Vivulskis buvo perlaidotas Rasų kapinėse. 2019 metais, ties Vytenio g. 6 buvo atidengta bronzinė Vivulskio statytos katedros skulptūra. Skulptūros autoriai – profesorius architektas Gintaras Čaikauskas ir skulptorius Tadas Gutauskas bažnyčios modelį išliejo pagal paties architekto Antano Vivulskio brėžinius.

Kur? Vytenio g. 6

Bronzinis Jėzaus Širdies bažnyčios maketas. S. Žiūros nuotr.

Arminas Šileikis
Arsenalo gatvės Ąžuolas

Pačios mieliausios ir „paslaptingiausios“ vietos dažnai būna ir pačios akivaizdžiausios. Ši vieta, po ąžuolu, prie Lietuvos nacionalinio muziejaus, sutraukia įvairaus plauko žmonių. Vieni čia aiškinasi santykius, kiti prisėda išgerti kavos, vieni slepiasi nuo saulės kaitros, ar trumpam stabteli lyjant, kiti prisėda ko nors belaukdami. Tai vieta, kuri tarsi kiekvienam labai matoma, į akis krentanti, bet dažnai daugeliui skubant, nepastebima, nesuteikiant galimybės tapti „mėgstamiausia“ ir „slapčiausia“. Išbandykite, gal kada susitiksime po ąžuolu.

Kur? Šalia paminklo Karaliui Mindaugui

Ąžuolas. A. Šileikio nuotr.

Asta Cicėnienė
Rūmai Paupyje

Gido dienos proga rekomenduočiau nueiti iki objekto, kuris yra įsikūręs iš karto už UNESCO saugomo Vilniaus Senamiesčio ribos Paupio gatvėje. Po konversijos Paupys tapo modernus, bet yra ten „rūmelis“, kuris reprezentuoja ankstesnius laikus. Tai – XIX a. pabaigoje statyti odos perdirbimo pramonininkų Holšteinų rūmai. Smagiausias man- netikėtumo momentas, nes tokiame rajone tikrai nesitiki surasti Senamiestį primenančių istorizmo pastatų. Ir dar ta kreminė persikinė spalva, kuri jungia Senamiestį su šiuo rūmeliu. Su malonumu susidomėjusiems atskleidžiu gausias Paupio paslaptis.

Kur? Paupio g. 28
Asta Cicėnienė: Facebook

Holšteinų rūmai. A. Cicėnienės nuotr.

Erika Poluden
Paslaptingas balandis

Vilniuje mes visi turime savo pamėgtų vietų arba objektų, kurie gali iš toli patraukti dėmesį arba „pasislėpti“ nuošalyje ir ilgus metus likti nepastebėti. Turiu ir aš savo mėgstamą – tai paukštis, įprastas didmiesčių gyventojas – balandis. Tinka Vilniui balandžiai, bet šis – ypatingas, skiriasi nuo savo gentainių, nes gyvena vienišas Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Nuolat plazdantis, trapus ir paslaptingas tarsi pati Šventoji Dvasia laiminanti šią bažnyčią ir jos lankytojus savo buvimu.

Kur? Trakų g. 9

Balandis Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. E. Poluden nuotr.

Ieva Bartaševičiūtė
Vienuolių benediktinių sodas

Šią paslaptingą vietelę netikėtai atradau vieną šiltą pavasario popietę. Skubėdama Šv. Ignoto gatve, nusprendžiau kirsti kampą pro apleistus dominikonų vienuolyno rūmus. Gal būčiau taip ir prabėgusi, bet staiga mano dėmesį patraukė geltonų pienių jūroje skęstančios baltažiedės obelys. Apėjusi Salomėjos Neries gimnazijos futbolo aikštelę, pasijutau, tarsi patekusi į Frances Hodgson Burnett aprašytą paslaptingąjį sodą… Tik jį įkūrė ne koks anglų lordas, o šalia gyvenusios Vilniaus benediktinės. Gerokai vėliau interneto platybėse atradau archyvines šio sodo nuotraukas, kuriose užfiksuotos triūsiančios vienuolės. Sužinojau, kad šią erdvę jos puoselėjo net ir sunkiausiomis sąlygomis – per karus, suirutes ir okupacijas. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šią vietelę ir išsaugotų ją ateities kartoms.

Kur? Šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, vieta žemėlapyje. Geriausia eiti pro Salomėjos Neries gimnazijos parkingą ir senąjį korpusą iki futbolo aikštelės ir ten yra laiptukai.  Kai pamatote futbolo aikštelę, tai ten jau gana aišku kur sodas, nes matosi obelys.
Ieva Bartaševičiūtė: „Gatvės gyvos vaikams“

Vienuolių benediktinių sodas. I. Bartaševičiūtės nuotr.

Andrius Pavelko
M.K. Čiurlionio gatvė

Vilniuje mylimų vietų turiu labai daug. Kai norisi pajusti svaigų orą dangaus – pasikeliu į Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Kai pavargsta kojos – mėgstu įmerkti kojas į Vilnelę. Viena iš paskutinių mano „slaptų meilių“ – M.K. Čiurlionio gatvė. Čia galima surasti vieną iš Montvilos kolonijų, buvusią junkerių mokyklą (dabar VU Gamtos fakultetas), Vilniaus universiteto Astronomijos observatoriją. Tikrai verta patyrinėti šią ir aplinkines gatveles – čia atrasite ne vieną įdomios architektūros pastatą, išlikusius „medinukus“, ar akmeninį grindinį.

Kur? M. K. Čiurlionio g.
Andrius Pavelko: www.andriuspavelko.lt  ir  Facebook

M. K. Čiurlionio gatvės apylinkės. A. Pavelko nuotr.

Eglė Vankevičė
Kalvarijų kryžiaus kelias

Mano mėgstama Vilniaus vieta yra labai gerai žinoma – Kalvarijų Kryžiaus kelias. Bet ne todėl, kad esu labai religinga. Ta vieta magiška – kalvos, upeliukai ir šaltiniai ir senas, senas pušynas. Tos pušys – it milžinai. Niekur kitur Vilniuje nesu mačiusi tokio įspūdingo miško. O tarp tų įspūdingų medžių išnyra, lyg pasakų nameliai, Kryžiaus tako stotelių nameliai.

Kur? Verkių regioninis parkas

Kalvarijų kryžiaus kelias

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.