Vilniaus gatvės – senieji ir naujieji Ukrainos ženklai

2022 07 17 NaujienosVietos

Šiandien Vilniaus mieste yra bent penkios gatvės, savo pavadinimais tiesiogiai susijusios su Ukraina ar žymiais jos žmonėmis. Tai Lvivo, Taraso Ševčenkos, Kijevo, Ukrainiečių ir pati naujausia – Ukrainos Didvyrių. Ar visada šios gatvės turėjo tokius pavadinimus? Tikrai ne. Štai Kijevo gatve iki 1940 metų vadinosi dabartinė Kauno gatvė. 1940-aisiais vyko Vilniaus „atlietuvinimas“, todėl Kijevo arba Carinės Rusijos laikais – Киевская, arba Kijowska, kai Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, galiausiai pervadinta Kauno gatve, visai tiksliai nurodant jos kryptį. Žinoma, Vilniuje yra ir daugiau gatvių, kurios su Ukraina ar ukrainiečiais siejasi per mūsų bendrą istoriją. 

Dabartinė Lvivo gatvė garsėja moderniais verslo centrais. Nuotr. Vytautės Ribokaitės

Kultūrinės, istorinės jungtys – senamiestyje 

Gatvės formuodavosi prie istoriškai atsiradusių kelių, todėl dažnai jos gaudavo tų miestų, į kuriuos vesdavo, pavadinimus. Iš visų gatvių, šiandien esančių Vilniuje ir turinčių su Ukraina susijusius pavadinimus, nė viena nėra ypač susieta su kryptimi į šią šalį. Gal tik dabartinės Ukrainiečių ir Kijevo gatvės, esančios netoli Minsko plento, kuris veda Ukrainos kryptimi. Bet čia visos sąsajos ir baigiasi. 

Istoriškai sieti su Ukraina galima Rusų gatvę, tik nepulkite kulti manęs liežuviais už tokią mintį, ypač šių dienų konflikto akivaizdoje. Kalbame apie senamiestyje esančią Rusų gatvę ir senąjį Vilnių, kuriame buvo įsikūrę rusėnai – slavai, gyvenę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Iš jų XVII amžiuje susiformavo ukrainiečių ir gudų tautos. Tad, mano nuomone, dabartinė Rusų gatvė turėtų vadintis Rusėnų vardu. 

Kita svarbi gatvė, susijusi su ukrainietiška kultūra, yra Bazilijonų gatvė. Ji žymi religinį LDK žemėse gyvenusių ukrainiečių atskirumą nuo stačiatikių bažnyčios, mat bazilijonai yra Rytų (arba graikų) apeigų katalikai. Šalia Bazilijonų gatvės esantys Aušros vartai mena pergalingą Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, kuris gimė Ukrainoje ir yra palaidotas Kijeve, įžengimą į Vilnių 1514 metais, po sėkmingo Oršos mūšio nugalėjus maskvėnų kariuomenę. K. Ostrogiškis, būdamas vienos iš įtakingiausių LDK šeimų atstovas, pasižymėjo kovose su totoriais, jį labai vertino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Neeiliniai kariniai nuopelnai lėmė, kad valdovas Žygimantas Senasis K. Ostrogiškį paskyrė LDK didžiuoju etmonu. Po minėtos pergalės ties Orša buvo nutraukta Habsburgų ir maskvėnų politinė sąjunga, nukreipta prieš Lenkiją ir Lietuvą.

Kas gyveno Lvivo gatvėje? 

Lvivo gatvė savo istorijos pradžioje turėjo kitą pavadinimą. Dabartinė Lvivo gatvė buvo suskaidyta į dvi gatves. Jos pradžia nuo dabartinės Šeimyniškių gatvės vadinosi Sergijevskaja, o apytiksliai nuo tos vietos, kur šiandien yra L. Kačinskio g., dabartinė Lvivo gatvė vadinosi I Solomianka. Toks jos įvardijimas buvo carinės Rusijos laikais. Lenkijos okupacijos metais gatvė buvo pervardinta Lwowska vardu. Tai, ko gero, siejama su Lenkijos vietovardžiais, esančiais vadinamuosiuose „Kresuose“, t. y. valstybės pakraščiuose. Tiek Vilnius, tiek Lvivas buvo Lenkijos paribiai. Sovietmečiu Lwowska gatvė buvo sulietuvinta į Lvovo. Tai įvyko dar 1940 metais ir siejama su SSRS agresija prieš Lenkiją, kai ta Lenkijos sritis, kurioje buvo Lvivo miestas, pateko į SSRS sudėtį. 

Tarpukariu Lvivo gatvėje gyveno Vilniaus mečetės imamas Ibrahimas Smajkiewiczius. Vilniaus imamas jis buvo nuo 1921 metų, sovietiniais laikais, 1946-aisiais, repatrijavo į Gdanską. 

Sovietiniais laikais Lvivo g. 12-ojo namo penktame bute ilgą laiką gyveno vienas iš garsiausių Lietuvos kino režisierių, legendinio filmo „Herkus Mantas“ autorius Marijonas Giedrys. Ar jam ten buvo gera gyventi? Ne, nes išlikęs jo prašymas skirti didesnį butą. Mat režisierius su žmona gyveno bendrame bute, 8 kvadratinių metrų kambarėlyje. Po filmo „Herkus Mantas“ M. Giedrys paliko šį butą, nes gavo naują už kūrybinius nuopelnus. 

Dar Lvivo gatvėje gyveno legendinis Lietuvos kino studijos rekvizitininkas, butaforas, grimo meistras Eugenijus Olbikas. Kai žiūrite 1973 metų Lietuvos kino studijos miuziklą „Velnio nuotaka“, žinokite, kad jame matoma juoda ožka buvo nudažyta E. Olbiko, o varlės, kuriomis aplipęs Pinčiukas, buvo rekvizitininko užmigdytos eteriu. Dar Lvivo g. 89-ajame name 2004–2014 metais gyveno kino ir teatro aktorius Donatas Banionis. Išėjo labai kinematografiška gatvės istorija.

  1. Ševčenkos gatvės įžymybė – „Elektrit“ gamykla 

Vykime į kelerius metus Lietuvoje gyvenusio ukrainiečių rašytojo, dailininko Taraso Ševčenkos gatvę. Šiuo vardu ji vadinasi tik nuo 1954 metų. Pirmasis jos pavadinimas buvo Suzdalskaja. Carinės Rusijos laikais reikėjo įprasminti imperinę valdžią ir kurti kultūrinę Rusijos aplinką. Taip atsirado gatvės su Rusijos imperijos miestų pavadinimais. Iš ukrainietiškų vietovardžių žinome buvusią Kijevo gatvę, dabartinę Kauno. Cariniais laikais dar buvo Chersono gatvė, šiandieninė A. Jakšto gatvė, ir Poltavskaja, dabartinė Panerių gatvė. Minėta Suzdalskaja, būsimoji T. Ševčenkos, Lenkijos okupacijos metu buvo pavadinta Stanisławo Szeptycki vardu. Tai buvo Lenkijos generolas, Lenkijos legionų vadas, pasižymėjęs kovomis su bolševikais. Su jais kovojęs ir Vilniaus mieste. Buvęs Lenkijos Karo reikalų ministras. 1923 metais Lenkijoje jis įsteigė Lenkijos kariuomenės dieną, kuri švenčiama rugpjūčio 15 dieną, minint prie Varšuvos įveiktus bolševikus. Ne veltui 1922 metų gegužės 13 dieną Vilniaus miesto delegacija, vadovaujama tuomečio Vilniaus mero Witoldo Bankovskio, St. Szeptycki suteikė Vilniaus pilietybę už nuopelnus išlaisvinant Vilniaus miestą nuo bolševikų. 

Ko gero, garsiausias pastatų kompleksas šioje gatvėje – tai buvusios radijo gamyklos „Elektrit“ pastatai. Šiandien tą vietą mums primena vienas iš žinomiausių Naujamiesčio barų tokiu pat pavadinimu. Tarpukaryje „Elektrit“ fabrikas buvo didžiausia įmonė Vilniaus krašte ir vienintelė radijo imtuvų eksportuotoja Lenkijoje. Tai buvo moderni gamykla su geromis darbo sąlygomis, bet net čia 1935 metais pogrindininkai komunistai sukėlė streiką. Jie buvo atleisti ir 1939 metais gamykla pasiekė savo piką. Paskutiniais jos veiklos metais (1939-aisiais) dirbo 1 100 darbuotojų. Atėjus sovietų valdžiai, gamyklos įrenginiai buvo išardyti ir išvežti į Minską, kur sovietai paskubomis įsteigė V. Molotovo radijo gamyklą. Reikia paminėti, kad gamyklos išplėšimas įvyko sovietams perėmus Vilnių ir dar jo negrąžinus Lietuvai. Vėliau gamyklos patalpose veikė kailių fabrikas, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Vilniaus geto žydai.

Tarpukariu, 1928 metais, šioje gatvėje dar buvo pastatyta pirmojo Lenkijos prezidento G. Narutowicziaus pagrindinė mokykla. Dabar šios mokyklos pastatas yra T. Ševčenkos ir Švitrigailos, tuo metu Rydza-Śmigłego gatvės, kampe.

1939 metais Vilniui vėl tapus Lietuvos sostine, neišvengiamai keitėsi gatvių pavadinimai ir visų pirma tie, kurie siejosi su okupacine Lenkijos valdžia. Tad buvusi St. Szeptycki gatvė buvo pervadinta Mortos Mindaugienės vardu. Tuo metu Vilniaus gatvių ir vietovardžių lietuvinimu užsiėmė Mykolas Biržiška. Galutinai įsitvirtinus sovietinei valdžiai, ši gatvė dar kartą pakeitė vardą ir nuo 1954 metų mes ją žinome T. Ševčenkos pavadinimu. Kodėl ji taip pavadinta, galime tik paspėlioti, nes tų metų archyviniai duomenys nieko nekalba apie miesto valdžios sprendimus keičiant gatvių pavadinimus. Galime spėti, kad tai buvo padaryta minint 140-ąsias poeto gimimo metines. 

Naujausia, aktualijas atliepianti su Ukraina susijusi gatvė – tarp Žvėryno tvenkinių einanti Ukrainos Didvyrių. Nuotr. Vytautės Ribokaitės

Naujausia ir labiausiai mus su dabartine Ukraina siejanti gatvė yra Ukrainos Didvyrių. Tai buvusi Latvių gatvės dalis. Joje yra tik vienas adresas – Ukrainos Didvyrių g. 2, kur įsikūrusi Rusijos Federacijos ambasada. Šis gatvės pavadinimas tikrai turi emocinį užtaisą, nes primena apie karą Ukrainoje ir jo kaltininkus.  

Straipsnį parengė Donatas Jokūbaitis

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 14-ojo, vasaros numerio.

Skaidrė 17

Gidė Goda Juocevičiūtė: „Antakalnis – Vilniaus Tvin Pyksas“

Plačiau