Vilniaus baroko mirtis arba neišlikę miesto bokštai

2020 08 17 Vietos

Kai griūva katedros bokštas, sunku išlikti abejingam, sunku nepasiduoti dangiškos bausmės, gal net apokaliptiniam vaizdiniui. Kai griuvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros smailė, gedėjo tūkstančiai žmonių. Jie buvo nustėrę ir sukrėsti griūvančio pastato spektaklio. Šis įvykis apskritai tapo asmens tautinės ir religinės tapatybės XXI amžiuje, jos simbolių apmąstymo momentu. Prieš 250 metų griūvančios katedros vaizdas sukrėtė ir Vilniaus miestą. Tai atsitiko 1769 metais, pakilus audringam rudeniniam vėjui. Istorinis informacinis pranešimas – trumpas ir panašus į prabėgančią nelaimingų naujienų eilutę žinių laidoje: nuvirtęs katedros bokštas sugriovė koplyčią, šeši žmonės žuvo.

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia. Igno Nefo nuotr.

XVIII amžiaus vidurys Lietuvoje buvo laisvės metas. Laisvės architektūroje, neregėto jos suklestėjimo, didžiulių statybų ir perstatymų laikas. Taip pat ir barokinių kontrastų metas. Po juodų pirmųjų XVIII amžiaus dešimtmečių – Šiaurės karo, maro epidemijos, badmečio – beatsigaunančioje valstybėje suklestėjo meno raiška, ypač atsiskleidžianti bažnyčių architektūroje. Pastaroji barokinio meno banga, kurią tuoj pat pradėjo slopinti iš Italijos ir Prancūzijos ateinanti klasicizmo mada. Vėlyvasis barokas, kuriam kartais tinka ir kitas – rokoko – pavadinimas, buvo panašus į ekstravagantišką žiedą, kuris pražydo ir netrukus nusviro, neatlaikęs savo paties svorio. Per trejetą dešimtmečių maždaug nuo 1740 iki 1770 metų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pastatyta ar perstatyta per šimtas mūrinių bažnyčių, kurias visas vienija fasaduose iškylantys daugiau ar mažiau liauni ir aukšti bokštai. Vertikalus proveržis, apėmęs provincijos vienuolynų ir miestelių bažnyčias, turbūt labiausiai pakeitė miestų vaizdą. Bažnyčių, taip pat rotušių ar jėzuitų kolegijų (taip vadintų vidurinių mokyklų ar gimnazijų) bokštai tapo XVIII amžiaus dangoraižiais, jie ne tik papuošė vieną ar kitą pastatą, bet visą miestą pavertė įspūdingu trimačiu dariniu. Kuo daugiau bokštų – tuo daugiau susidaro perspektyvinių vaizdų ir įvairiausių jų kompozicijų, žvelgiant iš skirtingų miesto taškų. Ar ne tai yra didžiausia Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė? Jo panoramų gausa, žvelgiant nuo skirtingų kalvų, ar, priešingai – iš siaurų ir vingiuotų gatvelių – abiem atvejais vaizdo kompoziciją, jos gylį ir įspūdį kuria erdvėje pasklidusių vėlyvojo baroko bokštų grupės. Nors buvę LDK miestai, tokie kaip Polockas, Vitebskas, Orša ar Pinskas, dėl carinių ir sovietinių „akcijų“, vykdytų daugiausia maždaug 1865, 1930 ir 1960 metais, nebegali pasigirti savo daugiabokštėmis panoramomis, Vilniaus bokštams šiuos siautėjimų metus palyginus pavyko išgyventi dar visai neblogai. O įspūdingų bokštų griūtys sostinėje susijusios visai ne su karais ar politiniu katalikų bažnyčios paveldo naikinimu. Priežastys čia visai kitos ir iš pirmo žvilgsnio atsitiktinės. Tačiau, jei tas pats atsitiktinumas pasikartoja du ar daugiau kartų, galima pradėti įžvelgi tam tikrą dėsningumą, susijusį su pastarosios baroko meno bangos Vilniuje pabaiga.

Dvi katedros

Prie gotikinės Vilniaus katedros, maždaug kas pusamžį vis perstatinėtos, kassyk suteikiant madingiausių to laikotarpio bruožų, 1632 metais pristatyti du barokiniai bokštai. Nors vis remontuojami, bokštai vėl suskilo, kol 1754 metais perstatyti paskutinį kartą. Pelkėtas Neries slėnis, kurio aukšti gruntiniai vandenys potvynių metu vis išplaudavo nestabilų smėlėtą gruntą, lėmė vis atsinaujinančius katedros sienų skilimus. Bokštai dėl didelių savo apkrovų šiuo aspektu buvo itin pažeidžiami. Vis dėlto penkiolika metų du atnaujinti ir siaurėjantys į viršų bokštai (galimai projektuoti amžiaus architekto Johanno Christopho Glaubitzo) buvo organiška trimačio miesto žemėlapio dalis. Vienintelis išlikęs jų atvaizdas  – gana skurdus ir supaprastintas, tačiau be galo vertingas. Pabandykime įsivaizduoti, kaip XVIII amžiuje atrodė vienos didžiausių Europoje (pagal užimtą plotą) Vilniaus vyskupijos katedros bokštai. Be minėto fasado piešinio, pažvelkime į kitą pastatą – kitą katedrą, – projektuotą to paties architekto Glaubitzo. Vėlyvojo baroko šedevras LDK miesto Polocko unitų šv. Sofijos katedra (2 pav.) iš pagrindų buvo perstatyta 1750 metais. Fasadas, atsuktas į Dauguvos upę, išsiskiria dviem 50 m aukščio bokštais, tolygiai siaurėjančiais į viršų ir pasibaigiančiais mažyčiais stogeliais – kupoliukais, virš kurių dar kyla ažūriniai kryžiai. Tai labai keisti bokštai. Tarsi ištįsusios galūnės, dirbtinai ištemptos ir susiaurintos iki vos įžvelgiamų viršūnių. Galbūt jų keisto grožio paslaptis yra labai savita ir originali pastarosios baroko bangos idėjų ir mąstymo būdo interpretacija.

Vilniaus katedra, restauruota 1754 m. Aut. J. Knakfus. Iš Biblioteka Jagiellońska, BJ Graf. I.R. 4615

XVIII amžiaus viduryje iki tol architektų vaizduotę siaurinę stilistiniai rėmai ėmė niveliuotis ir nykti, o įvairiose šalyse atsirado keisčiausių ir įspūdingiausių išlaisvintos architektūros eksperimentų. Vokiškuose kraštuose tuo metu architektai eksperimentavo su vidine bažnyčių erdve, kuri iš bazilikos su tiesiomis navomis tapo banguojančių išlenktų formų struktūromis, tarsi gyvas organizmas pulsuojančiais interjerais. Itališkuose kraštuose ypatingos raiškos pasiekė bažnyčių kupolai, tapdami sudėtingomis ažūrinėmis trimatėmis sistemomis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tuo metu kūrybinė architektų laisvė turbūt labiausiai atsiskleidė laibuose ir aukštuose bažnyčių bokštuose.

Polocko šv. Sofijos katedra. „123RF“ nuotr.

Dar kartą pažvelgę į abiejų katedrų atvaizdus, matome, kaip panašiai jų bokštai siaurėja kildami į viršų – iš pradžių šiek tiek, paskui netgi dvigubai, kol visai susmulkėja iki ažūrinių kryžių. Tas susmulkėjimas gali pasirodyti net kiek nenatūralus, neproporcingas, beveik nerealistiškas – tarsi būtų tai ne varpinės, o kiaurymėti papuošalai ar trapios keraminės skulptūrėlės, saugomos stiklinėje spintoje. Galbūt (leiskime sau improvizuoti) Glaubitzas žinojo, tiesiog akivaizdžiai matė katedros problemas ir Vilniaus bokštus suprojektavo dar liaunesnius ir smulkesnius nei Polocke – specialiai tam, kad nestabiliems pamatams tektų kuo mažesnis svoris. Sykiu pasiekė dar vieną savo estetinės ekstravagancijos viršūnę: juk pastaroji baroko banga prieš ištikšdama turėjo pakilti su visa jėga, gal dar didesne nei anksčiau, atskleisdama visą savo kvintesenciją. Barokas – veržimosi į viršų ir dieviško džiaugsmo, religinio pozityvizmo ir visiško pasitikėjimo Dievu, o kartu ir pačiu žmogumi, epocha. Besiveržiančių į dangų ir mistiškai tirpstančių erdvėje bokštų įspūdis, šiuo atveju, atrodo, tapo svarbesnis už konstrukcinį stabilumą. Tie liauni ir aukšti bokštai, viena vertus, būdami ne tokie sunkūs problemiškiems pamatams, kita vertus, tapo per daug pažeidžiami išorinio poveikio – tiesiog nepajėgūs atlaikyti stipraus rudeninės audros vėjo gūsio.

Rotušės puošmena

Ši nesėkminga įspūdingos architektūros pastato istorija gal būtų buvusi unikali, jei ne kitas atsitikimas po 12 metų. Vilniaus rotušės bokštas 1781 metais pavojingai pasviro, nutarta jį remontuoti ir grąžinti į vertikalią poziciją, tačiau, prasidėjus darbams, tų pačių metų birželį bokštas griuvo. Likimo ironija, o gal dėsningumas, kad ir šį bokštą projektavo ir statė architektas Glaubitzas. Vienas iš didžiųjų gaisrų, nusiaubusių visą pietinę Vilniaus dalį, sudegino ir rotušę. Senąjį jos bokšto viršų vietoj aukštos medinės ir skarda dengtos smailės architektas atstatė iš mūro. Tai jau pažįstamas, vis į viršų siaurėjantis siluetas, kurį užbaigė Vyčio vėliava vėtrungė. Rotušės bokštas su laikrodžiu ir varpais – tai miestietiško gyvenimo epicentras, simbolis ir atskaitos taškas. XVIII amžiaus grožio idealas vis dėlto buvo toli nuo paprastumo ir praktiškumo. Gal veikiau priešingai – gražu buvo tai, kas atektoniška, kas stebina ir nepaklūsta racionaliam mąstymui, kas kuria kvapą gniaužiantį įspūdį. 47 metus aukščio rotušės bokštas labiau priminė ne utilitarų statinį, o kaprizingą ažūrinę puošmeną, skirtą stebinti miesto svečiams ir vietiniams praeiviams. Jo į viršų kylančios, tarsi viena ant kitos uždėtos dalys (vadinamos tarpsniais) susiaurėjo tiek, kad virš rotušės stogo kylančios apatinės dalies plotis buvo 3,3 m, o pats viršutinis tarpsnis, kuriame dar kabojo ir du varpai, tebuvo vos 2 m pločio! Jei atokiai nuo Neries, ant kalvos stovinčios rotušės pamatai ir nebuvo problemiški, bokšto Achilo kulnu galėjo tapti aukštai į ažūrinę viršūnę iškelti varpai, kuriuos skambinant galingos išcentrinės jėgos apkrovos teko visam trapiam bokšto kūnui. Tarsi angelų rankoms skirti Glaubitzo bokštai, atsidūrę atšiaurioje žmogiškoje tikrovėje, išnyko, pasilikdami tik kaip mitas, kaip nežemiškas barokinis sapnas.

3. Vilniaus rotušė 1763 m. Aut. M. Januševičius. Antano Lukšėno nuotr. Iš Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus archyvo, T-146

Dominikonų bokštų pabaiga

Gražiausias visiškai išlikęs vėlyvojo baroko interjeras ir į 51 m iškilęs kupolas išskiria lenkakalbę Šv. Dvasios bažnyčią iš kitų. Tik du fasado bokštai, atsukti į S. Nėries gimnaziją, kad ir kaip žiūrėtum, tokio įspūdžio nepalieka. Tai tarsi nepavykusi viso masyvaus pastato dalis su plačiais „kaimiškais“ stogeliais. Tačiau šitaip buvo ne visada: nuo 1770 metų jau apačioje siauri bokštai dar siaurėdami kilo aukštyn, pasivydami kupolo viršūnę. Vienintelis ne itin tikslus jų atvaizdas atskleidžia ir tolesnį dramatišką dominikonų bokštų likimą. Vario graviūroje užfiksuotas tik vienas iš bokštų, o antrojo – vien strampas, vien šoninių sienų likučiai. Bet kas atsitiko, ar ir šis bokštas tapo trapia uraganinio vėjo auka? Dingusio Vilniaus tyrėjas V. Drėma rašo, kad vienuoliai patys išardę viršutines bokštų dalis, bijodami, kad tie nenugriūtų… Matėme, kad pagrindo šiai baimei jie turėjo. Ir vis dėlto gaila, nes norėtųsi išvysti šią įspūdingą bažnyčią, apsiginklavusią lieknais ir aukštais bokštais, ypač baroko architektūroje labai svarbus visumos sąryšis, kur kiekviena detalė prisideda prie sudėtingai subalansuoto organizmo, paklūstančio ne racionaliai apskaičiuotai, o kūryboje užgimusiai dieviškai harmonijai.

Lietuvos Vyriausiosios mokyklos pastatai 1801 m., kairėje matyti Šv. Dvasios bažnyčios kupolas ir dešinysis bokštas. Vario graviūra iš V. Drėmos „Dingęs Vilnius“, 2013

Kai griūva katedros bokštas, sunku išlikti abejingam. Galbūt dėl to, kad kartu su juo baigiasi ir ištisa epocha, iki europinio lygio subrandinusi lietuvišką dailę ir architektūrą, persmelkusi mūsų sąmonę ir pasaulėvoką. Su nugriuvusiais Vilniaus bokštais, atrodo, baigėsi ir architektūrinės kūrybos (kurios ribos – tik fizikiniai gamtos dėsniai) laisvė. Belieka laukti, pasinėrus į dieviškojo gamtos dėsnio meditaciją: į žemę kritęs grūdas turi numirti, kad iš naujo sužėlęs duotų gausių vaisių.

Teksto autorius Kostas Biliūnas.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 6-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.