Vienų rūmų ir daugelio durų istorija

2020 05 20 Vietos

Karališkojo auksakalio namas, Vainų rūmai, Pociejų rūmai, Šlapelių knygynas, „Vilniaus vandenų“ būstinė – visi šie pavadinimai kalba apie tą pačią vietą dabartinėje Dominikonų gatvėje. Šiandien namai, pažymėti numeriais 9 ir 11, tampa Senatorių pasažu. Pastato šeimininkai ir pavadinimas keičiasi, tačiau istorija išlieka.

Išlieka ir architektūra. Pastato paskirtis bėgant laikui keitėsi, tai atsispindi ir architektūroje. Rūmų ansamblis statytas XVII–XIX amžiuje, tačiau čia galima aptikti tiek gerokai senesnius gotikinius skliautus, tiek sovietmečio remonto žymes. Naujieji savininkai rekonstruoja pastatus ir žada išlaikyti autentiką bei atverti juos miestiečiams.

LDK didikų rūmai – save išlaikantis organizmas

Pociejų rūmai, taip pat žinomi kaip Vainų rūmai, pavadinimus keitė pagal šeimininką. Tradicija išmokė mus senuosius pastatus vadinti pagal ryškiausią architektūrinės raidos etapą. Rūmai išlaikė du pavadinimus, siejamus su LDK didikų vardais. Čia gyveno aukštas Vilniaus ir Vitebsko miestų pareigūnas Aleksandras Jasienskis Vaina. Jis sujungė kelis senus mūrinius namus į vientisą ansamblį. Dėl to renesanso laikotarpiu statytuose rūmuose iki šiol išliko gotikiniai rūsiai.

Pociejams, LDK stačiatikių didikų giminei, rūmai atiteko su kraičiu, kai Teresė Vainaitė (Aleksandro anūkė) ištekėjo už Trakų vaivados Aleksandro Pociejaus. Rūmų rūsyje ir pirmajame aukšte visada buvo pagalbinės patalpos: oficina (ūkinės patalpos), arklidė, ratinė. Čia taip pat veikė dominikonų vienuolių bravoras, tačiau nėra žinoma, kada jame virtas alus. Antrajame aukšte gyveno didikų šeima. Tai atsispindi architektūroje – puošnūs kambariai sujungti lygia durų linija, todėl iš bet kurios vietos galima matyti kituose kambariuose esančius žmones. Pirmajame aukšte dirbę miestiečiai aptarnavo antrajame aukšte gyvenančius aristokratus. Taigi rūmai buvo privati erdvė, save išlaikantis organizmas, Pociejams priklausęs visą šimtmetį.

Pociejų rūmų sienose kiekvienas amžius paliko savo įspaudą. Po rekonstrukcijos rūmus papuoš XVI amžiaus pilka spalva ir tarpukario formų vitrinos. „DO architects“ vizualizacija

XIX amžiaus pradžioje grafo Pociejaus rūmuose buvo 22 dideli ir 6 mažesni kambariai. Tokio dydžio turtas netrukus atiteko grafams Umiastovskiams, kurie rūmus suskaidė ir pradėjo nuomoti miestiečiams. Taip pat čia veikė krautuvėlės, arbatinė ir kepykla. Po kito remonto pastatai sujungti ir nuo to laiko kone nekitęs planas dabar yra laikomas viena iš vertingųjų pastato savybių. Rūmai priklausė grafams iki 1940 metų, kai buvo nacionalizuoti sovietų valdžios. Iš Umiastovskių patalpas garsiajam knygynui nuomojosi ir Šlapeliai.

Pirmeiviškas knygynas su slaptais sandėliais

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas tapo neatskiriama pastato istorijos dalimi. Knygynas buvo svarbus ne tik dėl knygų pardavimo ir leidybos. Jis tapo savotišku lietuvių salonu, tautiškai nusiteikusių inteligentų susibūrimo vieta. Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė pasakoja, kad Šlapeliai, nors dirbo nuostolingai, finansiškai rėmė skurstančius rašytojus: kai kuriems už knygas mokėjo avansu, iš Šatrijos Raganos pirko rankdarbius.

Panaikinus spaudos draudimą 1904 metais lietuviškų knygų paklausa buvo didžiulė. Vilniuje per trumpą laiką susikūrė 5 lietuviški knygynai. Šlapelių knygynas nebuvo pirmasis Vilniuje, tačiau išliko ilgiausiai ir veikė daugiau nei 40 metų. Sutuoktiniai supirkinėjo lietuviškas knygas iš bankrutavusių knygynų, buvo įsteigtas ir skolinamasis knygynėlis, kurį dabar pavadintume komercine biblioteka.

Vieta knygynui pasirinkta iš finansinių paskatų. Šlapelienė mylėjo knygyną kaip savo vaiką (vadino jį pirmeivišku ir liberaliu!), tačiau nemėgo jo patalpų, kurios buvo tamsios ir drėgnos. Aprašydama knygyną ji mini skliautuotas lubas, kiekvienoje patalpoje vis kitokias. Vienur siena baigiasi žemai, kitur – aukštai, kambariuose bent kelios nišos – viena aukštai, be kopėčių nepasiekiama, kitos žemai, gilios, vienas mūrelis lyg stalas, kitas lyg krosnis. Šis aprašymas sukuria chaoso, klaidumo įspūdį, kurį patvirtina ir istorija apie lenkų cenzorių kratas.

1938 metais Šlapelių knygyne buvo nuolat ieškoma nelegalios tautinės ar tiesiog lenkams priešingos literatūros, tačiau ilgą laiką valdžios pareigūnai nieko negalėjo surasti. Patalpos buvo nevienodos ir turėjo atokius įėjimus, nieko nežinota apie papildomus kambarius. Paskutinės kratos metu pastebėtos lemtingos durys buvo apkrautos paltais, užkabintos paprastu kabliuku. Vėliau aptiktos kitos durys, paslėptos gilioje spintoje. Cenzoriai rado daug netinkamos literatūros, o Šlapelienei iškelta byla. Ji buvo laimėta ir knygynas veikė dar dešimtmetį, kol sovietų valdžia konfiskavo knygas ir pareikalavo išsikeldinti. Taip knygynas buvo uždarytas. Kitos parduotuvės, butai, kuriuose iki šiol gyveno žmonės, taip pat ištuštėjo.

Lenkijos cenzoriai ilgai stebėjo knygyną, per kratas tikėjosi čia surasti prolietuviškos tautinės, politinės literatūros. Taip atrodė Marijos Šlapelienės knygyno sandėliai po kratos 1938 metais. Fotografas nežinomas. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvas

Sovietmečiu nacionalizuotuose rūmuose veikė komunistinė leidykla, pirčių ir skalbyklų trestas, įvairios vandentiekio institucijos. Po rekonstrukcijos pastatas dar kartą pasikeitė – sumažėjo langai, Stiklių gatvėje langų linija pakilo aukščiau, o vidus išskaidytas į administracines ir gyvenamąsias patalpas. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų čia veikė „Vilniaus vandenys“. Taigi antrame aukšte buvo įrengta biurų, tad privačios gyvenamosios erdvės rūmuose nebeliko. Dabar pastatai vėl renovuojami ir miestiečiams taps atviresni.

Apie senatorius papasakojo senamiesčio dailininkas

Archeologinių tyrimų metu Pociejų rūmai atsivėrė tarsi laiko mašina. Kiekvienas amžius sienose paliko savo įspaudą, todėl pasirinkimas rekonstruoti vieną ar kitą spalvą, nišą ar duris yra itin sudėtingas. Pavyzdžiui, rūmų fasadas bus dažomas tamsiai pilka XVI amžiaus spalva, tačiau taip pat bus atkurtos Šlapelių knygyno vitrinos, įrengtos tarpukariu.

Dažnai baiminamasi, kad rekonstruojamas senamiestis gatvė po gatvės praras savo autentiškumą, o architektūros modernumas užgoš senuosius mūrus. Pastato architektė Gilma Teodora Gylytė pasakoja, kad čia sena ir nauja bus derinama akcentuojant senuosius sluoksnius, tačiau jų neimituojant. Šiuolaikinę estetiką atitinkančios naujos detalės, lengvos ir tiesios linijos išryškins šalia stūksantį sunkų ir kreivą mūrą, grubesnes sienų tekstūras. Vis dėlto didžiausią skirtumą turėtume pamatyti kieme.

Kaip jau minėta, anksčiau kieme buvo apstu durų, tačiau dabar dauguma jų užmūrytos, kaip ir vartai Stiklių gatvės pusėje. Naujajam rūmų savininkui Nielsui Peteriui Pretzmannui šis atradimas tapo simboliu, suteikusiu idėją pavadinimui. Senųjų vartų vietoje bus atidengtas įėjimas, o pastatas vadinsis Senatorių pasažu. Kodėl senatorių? Pretzmannas pasakoja, kad kartą senamiestyje prie jo priėjo savo kūrinius pardavinėjantis dailininkas. Verslininkas pasiūlė jam nupiešti Pociejų rūmus. Dailininkas grįžo po kelių savaičių su kūriniu, ant kurio pieštuku buvo užrašyta trumpa istorija: ši gatvė neoficialiai vadinama Senatorių gatve dėl čia gyvenusių garbingų ponų.

Rekonstruotuose Pociejų rūmuose atsiras vietos ir knygynui, o Dominikonų ir Stiklių gatves sujungs rūmų kieme įrengtas pasažas. „DO architects“ vizualizacija

Kalbant apie rūmų istoriją, tyrimus bei rekonstrukciją vis kartojosi žmonių judėjimo juose motyvas. Reprezentaciniai pastatai ir tarnybinės patalpos savo laiku turėjo atskirus vartus, todėl didikai ir juos aptarnaujantys žmonės važinėjo skirtingomis gatvėmis, laiką leido skirtingose vietose. Vėliau antrojo aukšto kambariai buvo išskaidyti į butus, o pirmajame aukšte kūrėsi smulkūs verslininkai, teikę paslaugas miestiečiams. Tik nuo XX amžiaus pabaigos pastato langai naktimis užtemo: privačios erdvės čia nebeliko. Žmonės čia dirbo ir mokėjo mokesčius, tačiau laisvalaikiu neužsibūdavo. Dabar antrame aukšte atkuriamos pereinamosios erdvės, o pirmame aukšte miestiečiai galės leisti laisvalaikį knygyne ar kavinėje. Arba bent pereiti senamiestį nukirsdami kampus. 

Kur?
Dominikonų g. 9 ir 11

Teksto autorė – Laura MisiūnaitėTekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 5-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.