Vienos gatvės istorija. Žemyn Steponke: nuo masono bibliotekos iki „Kiaušinio“

2023 10 17 NaujienosVietos

„Ar būsi šiandien Steponkėj?“ – klausia Šv. Stepono gatvės senbuviai. Pirmą kartą šaltiniuose paminėta XVI amžiaus pradžioje gatve link miestą atveriančių Rūdininkų vartų karietomis riedėjo vaivados ir vyskupai, gal net važiavo pati Barbora Radvilaitė. Vėliau tapusi žydų prekybine gatve, kurioje glaudėsi krautuvėlės, spaustuvė ir net saldainių fabrikas, ji atgimsta kaip butikų, galerijų, dirbtuvių gatvė. Keliaudami nuo po visą Vilnių skraidžiusios Tomo Zano bibliotekos iki „Kiaušinio“  žvalgykitės į duris – jeigu atvertos, greičiausiai už jų rasite žmogų, pasidalinsiantį gatvės istorijomis. 

Gatvės pradžioje įsikūrusi Tomo Zano biblioteka – Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos filialas.

„Sveiki, o, kokia graži dama! Buklė ir „Hermes“ – kaip visada“, – tarpduryje išdygsta ir teatrališkai moja parduotuvės „Sava vintage“ savininkas Andrejus. Visos gatvės akys pagauna tiesią it smilga senjorę puikiai pasiūtu švarkeliu ir marga skarele, kuri – nors dama šypsosi prašydama neminėti vardų – laisvai galėtų būti ir „Hermes“. 

„Mes toks gatvės būrelis, chebra – kartu ir kavą geriam, ir renginius darom, orkestrai čia grojo… Linksma, graži gatvė, viena iš senesnių Vilniuje, – pasakojimą pradeda Andrejus, išlydėjęs ilgametę pirkėją. – Čia labai gera aura, parduotuvių, salonėlių erdvė.“     

Laukdamas klientų, jis kartu su kaimyne, „Vidos boutique“ savininke Vida, sėdinėja ant pagalvėlių vitrinos palangėje, gurkšnoja kavą, kalbasi su praeiviais. Juokais ją vadina grožio gatve: kasdien ja vaikšto daug stilingų asmenybių, veikia trylika kirpyklų ir grožio studijų. O anksčiau čia buvo liūdnoka. „Ten, kur dabar „Drogas“, pastatas su gulbėmis, devintajame dešimtmetyje veikė gastronomas „Nemunas“, – rodo Vida. – Mūsų sienos buvo perskirtos kartonu, pabeldi – girdi. Stoviniuodavo Krasnūchos vaikinai, studentė bijodavau praeiti.“.     

Pastato, kuriame veikė gastronomas, fasadą puošiančios gulbės, kaip sako jame gyvenantis gidas Kristupas Šepkus, buvo populiarus moderno dekoro elementas. „Šis namas įdomus tuo, jog priklausė žydų tautybės broliams Cholem. Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo gestapo viešbutis. Aikštė išgarsėjo vėlyvuoju sovietmečiu –  veikė nelegalios alkoholio prekybos taškas, kur naktimis apsipirkdavo daugybė Vilniaus vyrų“, – pasakoja gidas.

Pagrindine Rūdininkų priemiesčio arterija riedančias karietas miestelėnai pasitikdavo netgi teatralizuotais vaidinimais. Pirkliai skubėdavo į arklių ir javų turgų. Kai ant vienos iš gatvę supusių kalvų 1600 metais iškilo renesansinė Vilniaus šv. diakono Stepono bažnyčia ir atidarytos kapinės, gatvė tapo dar intensyvesnė ir gavo Šv. Stepono vardą. 

Aplinkinių kvartalų pavienius medinius namus 1748 metais prarijo gaisras. Pradėti statyti mūriniai pastatai, kūrėsi krautuvėlės, užeigos, dirbtuvės, patogūs butai tarnautojams ir prakutusioms vilniečių šeimoms. Nemažai pastatų išliko. 1752 metais bažnyčią perėmė Marijos gyvenimo kongregacijos seserys (marijavitės), globojusios našlaites. Dabar šalia bažnyčios įsikūrusios Motinos Teresės seserys, jas galima sutikti einančias gatve melstis į Visų Šventųjų bažnyčią. 

Šv. Stepono bažnyčia šiuo metu atnaujinama, bet savo laiku patyrė ne vieną išbandymą. Štai 1864 metų caro įsakymu vienuolynas pertvarkytas į Stepono kalėjimą, dalis bažnyčios atsidūrė jo kieme. Kalėjimas  1921 metais perėjo Lenkijos žinion – tapo vyrų ir moterų kalėjimu „Stefanskie“. Paskui istorijos sūkuriuose kurį laiką veikė kaip moterų, NKVD ir net vermachto kalėjimas, kuriame 1941 metais kalėjo 350 žydų iš Vilniaus geto išgelbėjęs ir į kitus miestus perkėlęs austras Antonas Šmidas. 1942 metais stoties rajonas subombarduotas, apgriautas kalėjimas nustojo veikęs. Bet bausmių šešėlis išliko: pasukus į vieną gatvės kiemų, ieškant darželio „Gėlynas“, galima užlipti į ypatingą kalną – čia, pranciškonų žemėje, stovėjo pagrindinės miesto kartuvės. Bevardė gatvelė ties bendrabučiu, jungianti Stepono ir Raugyklos gatves, sakoma, vadinosi Vagių arba Sukčių gatve. 

Gatvės gyventojams patinka jos natūralumas, išlikę autentiški pastatai.

Jeigu eidami nuo stoties pasuksite kairėn į Šv. Stepono gatvę, už pilko aukšto turtingai miestietei Chajai Lėjai Kramer priklausiusio 1911 metų pastato (dirstelėkite į jo bokštelio smailę!) prieisite baltą statinį. Ieškokite raižytų medinių durų. Čia, Šv. Stepono 28, veikia Tomo Zano, žymaus masono, rašytojo, filomatų ir filaretų draugijų bendradarbio, geologijos tyrinėtojo vardo biblioteka. 

„Mano vaikystės ir jaunystės mieste tai didi figūra“, – ataidi balsas iš tarpukario Vilniaus – taip apie T. Zaną rašė Česlovas Milošas. 

Užėjusi į biblioteką, uodžiu senų ir naujų knygų kvapą. Bibliotekininkė Irena Lukša įduoda kalną  medžiagos apie T. Zaną. 1796 metais prie Oršos bajorų šeimoje gimęs rašytojas ir tyrinėtojas dirbo mokytoju mergaičių pensione Vilniuje, tapo vienu iš filomatų ir filaretų draugijų steigėjų, priklausė Vilniaus masonams. Carinės valdžios ištremtas prie Uralo, ten dalyvavo geologinėse ekspedicijose, o grįžęs ūkininkavo, dirbo spaudoje. 

Jo garbei įkurta biblioteka keliavo nuo Pohuliankos iki Tauro kalno papėdės. Pradėjusi nuo maždaug 150 knygų, tarpukariu papilnėjo iki daugiau nei 15 tūkst. ir tapo tikru studentų, mokytojų, lankančių kursus žmonių centru. Per Antrąjį pasaulinį karą ūžiant kovoms dėl Vilniaus, biblioteka sudegė, išgelbėtas knygas priglaudė kitos bibliotekos. Bet vilniečiai nepamiršo įkvepiančios T. Zano asmenybės ir 1999-aisiais išprašė savivaldybės biblioteką atkurti, šįkart Šv. Stepono gatvėje. 

„Kiekviena gatvė turi savo stebuklų“, –  sako Irena ir kviečia pakelti galvą – taip, kad matytųsi buvusios parduotuvės „Bitinėlis“ pastato bokšteliai. Kitas stebuklas – už raižytų durų atsiveriantis bromas į su Kauno gatve susisiekiančius kiemelius.

Neišvaizdžiame garažų ir sandėlių kvartale prie Šv. Stepono gatvės 2020 metais archeologai atidengė betoninių pastatų liekanų, rasta Žygimanto Augusto laikų monetų. XIX amžiaus pabaigoje gatvėje pridygo žydų krautuvėlių, įstaigų. Nustebau, kai, su istorikės Anželikos Laužikienės vedama ekskursija, atsidūriau 5 numeriu pažymėto namo vestibiulyje, kur sienoje išlikusi jidiš ir lenkų kalbomis užrašyta saldainių fabriko „MINION“ reklama. O štai šeštajame gatvės name veikė Šloimos-Zavelio Šreberko spaustuvė. Dabar buvusių gyventojų žydų pėdsakų dažnai atvyksta ieškoti jų palikuonys. O ar liko prekybininkų žydų? Atsirado naujų – optikos salono savininkas Dmitrijus iš akinių atpažįsta savo klientus ir jiems mojuoja.

Turistai mėgsta fotografuoti medines Šv. Stepono 14 numeriu pažymėto butiko „Provanso dovanos“ langines. „Steponkės „Kiaušinis“ ir Užupio „Angelas“ turi kažką bendro, toks Monmartras“, – sako parduotuvėlės savininkė, prancūzų kalbos vertėja Raimonda Kraujalienė.

Pas ją suplaukia kelių kartų gatvės gyventojų istorijos ir net šeimos archyvų nuotraukos. Savitą atmosferą įneša apsilankantys menininkai. Šv. Stepono 30 ateljė turintis dailininkas Andrius Makarevičius atneša marškinėlių su rajono personažais.  

Menininkų Romo Vilčiausko ir Lijanos Turskytės sukurtas ,,Kiaušinis” švenčia dvidešimtmetį.

Judant link „Kiaušinio“, akį patraukia Auksakalių gildijos iškaba su angelu, snapučiai ir krapai ant palangės. Tai ponios Marytės Dominaitės emalio studija. Pačią menininkę dažnai matau lange, apsikrovusią spalvingomis emalio plokštelėmis. Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga su gatvės gyventojais ji kuria kunigaikščio Gedimino apsiaustą. Margą kaip gatvės istorija: „Gimiau Markučiuose, bet Stepono gatve tankiai vaikščiojau į mokyklą – visais kiemais. Paskui dirbau Dailės kombinate, iš ten eidama matydavau pradarytas duris, grindis juodai baltomis plytelėmis – atrodė  įspūdingai.“      

Namo Šv. Stepono 10, kuriame prieš dvidešimt metų apsigyveno M. Dominaitė su šeima, sienų ir grindų izoliacinė medžiaga buvo arklio ašutai – ir dabar jie išlikę. Kieme stūksojo bendras sandėlis, kuriame visi gyventojai laikė malkas ir anglis – kūreno pečiais. Jame dar išlikę neiššifruoto užrašo hebrajų kalba pėdsakų. 

Gatvės grožio paslaptys atsiveria rudenėjant. „Man pasididžiavimą kelia rojaus obuoliukai aplink „Kiaušinį“, – sako juvelyrė, ir tikrai – tereikia akis pakelti, o juk įsispoksojau vėl į dėdulę, sprendžiantį kryžiažodį ant suolelio. 

Atvėsus orams, gyventojai susiburia švęsti kaimynų dieną – su muzika, loterijomis, baro „Savas ratas“ kibinukais. Ilgaamžiame bare turistai atranda netoliese gyvenusio menininko Valerijaus Klimenko ekopaveikslus-lėles. Vieninteliai tokie Vilniuje: iš džinso, su stimpanko grūdeliu. 

„Vaikučiai eina į darželį, mokyklą, mojuoja – gatvės aura yra nuoširdumas“, – sako Vida, kuri, studijuodama architektūrą, išnaršė visus gatvės kiemelius – vieną ir man parodo, įsmunku pro vartus ir atsiduriu beveik kaimiškame gėlių darželyje. 

„Užupis vienoks, o mes – kitokia, natūrali gatvė, – antrina jai Andrejus ir pataria atkreipti dėmesį į spalvas: – Tapytojas Mstislavas Dobužinskis rašė, kad Vilnius ryte ir vakare turi ružavų atspalvių.“     

Stepono gatvė atvira. „Reikia eiti ir dairytis, ir jeigu durys praviros, nesidrovėti įeiti“, – geriausią būdą jai tyrinėti siūlo M. Dominaitė. 

Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė

Nuotraukos – Vytautės Ribokaitės 

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.

Skaidrė 17

Riedlente per Vilnių

Plačiau