Vasara soduose

2022 07 26 NaujienosVietos

Vilnių, kaip ir daugelį kitų Lietuvos miestų, juosia kolektyviniai sodai. Nors sodininkystės ten kasmet lieka vis mažiau, keistenybių nuo to nesumažėja, o ir iš anksčiau jų sukaupta ne taip jau kukliai. Čia vis dar galima rasti netikėtos architektūros nameliukų, spalvingų asmenybių, preciziškai prižiūrėtų sklypelių arba visiško chaoso. Vieni čia statosi sklype vos įsitenkantį namą, antri toliau pluša masiškai augindami daržoves, kurias rudeniop atkakliai kraus lauktuvių atsisakinėjančiam giminaičiui ar pažįstamam, o treti sodo link pajuda tik vasaros savaitgalį, kai tėvų sode nėra, o pušyno pašonėje senelio suręstas raudonų plytų namelis žada laisvą plotą, į kurį galimai užsuks vienas kitas klasės draugas. Tad iš kur šitos keistos vietos išdygo? 

Apleistus sklypus greitai pasiglemžia gamta. Nuotr. Marijos Marcelionytės-Paliukės

Nors Lietuvoje kolektyviniai sodai atsirado sovietmečiu, pats miesto sodininkystės reiškinys gerokai senesnis ir nesvetimas daugeliui Europos valstybių. Sparčios urbanizacijos ir industrializacijos fone sodai, skirti darbininkams arba sunkiau besiverčiantiems gyventojams, ima rastis dar XVIII amžiaus pabaigoje. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, o neilgai trukus Vokietijoje paplinta Kleingarten, Olandijoje steigiami Volkstuin, Lenkijoje – Ogrody działkowe. Panašių sodų poreikis dar labiau išauga pasaulinių karų ar socialinių įtampų akivaizdoje. Galimybė savomis rankomis užsiauginti maisto buvo itin svarbi pokariu, tačiau pamažu atstatant sugriautus miestus ir gyvenimui grįžtant į savo vėžes sodų poreikis daugelyje kraštų blėso. Tik ne pas mus. 

 

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje kilęs badmetis verčia valdžią imtis priemonių mažinant visuomenės nepasitenkinimą. Vienas iš būdų kovoti su nepritekliumi – raginimai miestų gyventojams visus tuščius plotus užsodinti daržovėmis, įstaigoms ir organizacijoms – imtis kolektyvinių daržų ir sodų kūrimo. 1949 metais sovietų respublikos iš Maskvos gauna nurodymą organizuotai imtis kolektyvinės sodininkystės ir daržininkystės kūrimo. Sąjungai diriguojantis Josifas Stalinas paskelbia apie grandiozinius planus reformuoti gamtą, pakelti žemės ūkio produktyvumą. Stalinui patarinėja šarlatanas Trofimas Lysenka, save laikantis didžiu agronomu, biologu ir selekcininko Ivano Mičiurino pasekėju, kurio vardas imamas naudoti propagandos tikslais. Kaip tai susiję su Vilniumi? 1953 metais jame įkuriama Vilniaus miesto Mičiurino vardo sodininkystės draugija, iš kurios po truputį išaugo kolektyvine sodininkyste besirūpinanti Lietuvos sodininkystės draugija. Jos vardo trumpiniu LSD papuošti kioskai mieste ilgą laiką kėlė šypsenas hipiams prijaučiančiam sovietiniam jaunimui.

 

Panašiu metu Vilniuje, Nemenčinės plento pašonėje, jau yra vasarnamiuose įsikūrusių nomenklatūros veikėjų, o visai greta upės, pušynuose likusiuose poligonuose, ketinama kurti nemažą vasarnamių kvartalą. 1957 metais architektė Birutė Kasperavičienė parengė vasarnamių gyvenvietės planą ir kelių tipinių vasarnamių projektus, kurių plotas svyravo nuo 24 iki 53 kv. m. 121 hektaro teritorija turėjo būti aprūpinta miesto komunikacijomis, čia turėjo įsikurti krautuvės, veikti darželiai, mokyklos ir net gaisrinė. Vis dėlto šiam planui nelemta būti įgyvendintam – po Stalino mirties į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, pertekliumi alsuojanti stalinizmo architektūra atmetama kaip neracionali, miestuose uždrausta statyti individualius namus, imta kovoti su vasarnamių statybomis, o architektūroje – vengti dekoro ir nesaikingumo. Bet gera vieta tuščia nelieka, tad vietoje vasarnamių miestelio Nemenčinės plento pašonėje išdygsta kolektyvinių sodų masyvas su kelis kartus mažesniais sklypeliais, be galimybės statyti 53 kv. m „dačias“, bet su galimybe susiręsti lakoniškos architektūros 25 kv. m sodo namelį.

 

Bėgant metams, Nemenčinės plento pašonėje sodų kūrėsi ir daugiau, jie po truputį tolo nuo miesto, bet tendencija išliko panaši – čia sau vietą rado ne tik įvairių mokslo, meno organizacijų atstovai, bet ir nomenklatūros veikėjai. Vienas iš vėlesnių, devintajame dešimtmetyje susiformavusių sodų masyvų aplinkinių gyventojų neatsitiktinai buvo pakrikštytas „Bajorų gūžta“. Prie pavadinimo atsiradimo greičiausiai prisidėjo ir tai, kad tuo metu sodininkams jau leista statyti gerokai ištaigingesnius ir beveik dvigubai didesnius (45 kv. m) sodo namelius nei anksčiau. 

Nuotr. Marijos Marcelionytės-Paliukės

Aplink Vilnių kolektyvinių sodų daugėjo ir kitomis kryptimis. Pavilnys, Kalnėnai, Balsiai, Visoriai, Salininkai, Grigiškės ar Rastinėnai – visur galime aptikti pasklidusius kolektyvinių sodų masyvus. Nemažai sodų atsirasdavo iškart už tuometės miesto ribos, nes ten sodininkai galėjo tikėtis didesnės erdvės ir privatumo. Formaliai sodininkas mieste negalėjo turėti didesnio nei 6 arai sklypo, o už miesto ribų jau buvo leidžiama turėti iki dvylikos.

 

Akivaizdu, kad sodų aplink Vilnių buvo daug ir visur, bet kodėl jie buvo tokie populiarūs ir ką ten sodininkai galėjo veikti? Tai, kad visą sovietmetį kolektyvinių sodų nuolat daugėjo, greičiausiai yra susiję su kuklia sovietinio miestiečio buitimi. Miestai buvo užstatomi masinės statybos rajonais, gyvenamojo ploto dydis apribotas, o kitų galimybių pasistatyti vasarnamį nebuvo. Tad kolektyvinis sodas ir savomis rankomis suręstas sodo namelis tapo savotišku tipinio buto mieste tęsiniu ir vasarnamio pakaitalu. Kartu neišnyko ir poreikis apsirūpinti maisto produktais – stagnuojant ekonomikai, sistema veikė nuolatinės krizės sąlygomis. Gyventojų aprūpinimas šlubavo, daug ko netenkino įsigyjamų produktų kokybė, tad nemažai daliai šeimų sodas buvo tiesiog būtinybė. Netrūko ir norinčiųjų verslauti – soduose augintos braškės, tulpės ar kardeliai legaliais ir ne visai legaliais būdais keliaudavo į turgų arba supirkimo vietas. Pasitaikydavo ir sodo namelių nuomos arba statybos pardavimui atvejų, su kuo to meto valdžia aktyviai kovojo. 

Nuotr. Marijos Marcelionytės-Paliukės

Išties, dauguma sodininkų nuolat balansavo ties legalaus veikimo riba. Deficito sąlygomis didelė dalis statybinių medžiagų buvo gaunama neoficialiais būdais, statyboms naudojama „valdiška“ technika arba nusavinamas darbo laikas – darbo metu „nusiplaunama“ iš darbovietės, kad būtų spėta palaistyti daržus ar sumūryti vieną kitą sieną. Už pažeidimus grėsė ne tik nemalonumai darbe, bet kartais net sodelio netekimas. Teisiškai pats sklypas sodininkui nepriklausė, sodininkas kaip bendrijos narys turėjo teisę juo naudotis, bet jo nuosavybe laikyti tik sodo statiniai, medžiai ir krūmai. Pašalinus sodininką iš bendrijos gretų, jam būdavo kompensuojama statinių ir želdinių vertė, o sklypas toliau galėjo būti perduotas kitam asmeniui. Buvimas sodininku vertė žmones kūrybingai suktis ribotų resursų, griežtų reglamentų ir plačių norų karuselėje, dėl kurios kiekvienas sodas buvo panašus, bet kartu ir truputį kitoks nei kaimyno. Net du pagal tipinius projektus pastatyti sodo nameliai galėjo radikaliai skirtis, priklausomai nuo juos stačiusio sodininko skonio, finansinių galimybių ir statuso visuomenėje. 

 

Tad kokia margą istoriją turinčių kolektyvinių sodų ateitis mūsų laukia toliau? 1991 metais pasikeitus politinėms ir ekonominėms realijoms, naujų kolektyvinių sodų kūrimas visiškai sustojo, o esamuose įteisinta galimybė statyti gyvenamuosius namus. Šis lūžis soduose pasireiškė „kolūkiniu baroku“ pravardžiuojamomis neskoningomis statybomis. Soduose iškilo arkomis, bokšteliais ir balkonėliais puoštos silikatinių plytų pilys. Trumpas laikotarpis sukėlė ne vieną architektūrinį nesusipratimą, bet atslūgus pirmai bangai sodai ir toliau pamažu virsta mažaaukštės statybos gyvenamaisiais kvartalais. Procesas negrįžtamas ir neišvengiamas. Aplink mažesnius miestus ir miestelius dar galima rasti kruopščiai prižiūrėtų laiko kapsulių, kuriose ir toliau dominuoja sodininkystė ir stovi tik mažyčiai vasariniai nameliai, tačiau Vilniuje tokių vietų beveik neliko. Čia sodai virto eklektiškais namų kvartalais arba pušynuose paskendusių vilų masyvais. Bet dauguma jų ir toliau nestokoja įvairovės – greta triaukštės fazendos čia vietą randa ir maža alaus darykla, ir senas šiltnamis, ir naujutėlaitis jūrinis konteineris su jame įrengtu stilingu kambarėliu. 6 arai laisvės kiekvienam susikurti mažą asmeninę utopiją, jei tik jai nemaišo kaimynas, alsuojantis greta.

Straipsnį parengė Matas Šiupšinskas

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 14-ojo, vasaros numerio.

 

Skaidrė 17

Gidė Goda Juocevičiūtė: „Antakalnis – Vilniaus Tvin Pyksas“

Plačiau