Vaistinės ir vaistininkai: vienos profesijos istorija viename mieste

2021 07 12 Vietos

Asklepijas, iš kentauro Cheirono išmokęs gydyti taip puikiai, kad prikeldavęs iš mirusiųjų, turėjo gydytojus sūnus, lydėjusius achajus į Troją, išaugino dukteris Panacėją (Gydymą) ir Higiėją (Sveikatą). Jo šventyklose gyveno gyvatės ir žalčiai, o jo lazda mums primena, kad vaistą ir nuodą skiria tik dozė.

Asklepijo lazda – simbolis, vaizduojantis lazdą apsivijusią gyvatę, – iki šių dienų naudojama su gydymu susijusiose institucijose, o Higiėjos taurę (iš kurios pagal mitą buvo girdomos Asklepijo gyvatės) matome ženklinančią vaistines. Tokia emblema su žaliomis figūromis baltame fone reglamentuota Sveikatos apsaugos ministerijos. Ir kas galėtų pasakyti, kad graikų mitologija – nebeaktuali.

Masyvus ženklas su Higiėjos taure ant pastato šono žymi bene ilgiausiai iki šiol veikiančią Vilniaus vaistinę. Igno Nefo nuotr.

Higiėjos pėdsakai Vilniuje

Tradicinis pasakojimas apie vaistinių istoriją Vilniuje pradedamas ne senovės Graikijos šventyklose, o XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Senojo dvare, kur buvo vaistinė, aptarnavusi karališkąją šeimą. Viešosios vaistinės, prieinamos miestiečiams, atsirado vėliau. Vaistininkai ilgą laiką buvo rengiami pameistrystės principu: 12–15 metų mokiniai pradeda dirbti vaistininko padėjėjais, gludina žinias ir įgūdžius, tapę meistrais perima vaistinės valdymą iš tėvų arba įkuria savąją. Jie buvo mokomi lotynų kalbos, chemijos, botanikos, vaistų gamybos, vaistinių augalų auginimo. Lietuvoje XVII amžiuje taip vaistininkus pradėjo rengti jėzuitai.

Iki mokslinės farmacijos pradžios (Lietuvoje ji susiformuoja XVIII amžiaus pabaigoje) vaistinės galėjo atrodyti kaip tikros burtininkų krautuvėlės. Vaistininkas, docentas dr. Tauras Mekas rašo, kad vaistinėse pardavinėtos įvairios vaistažolės, brangakmeniai, džiovintos varlės, gyvūnų kraujas, ragai ir kanopos, gyvačių nuodai ir taukai, taip pat saldumynai, prieskoniai ir alkoholis. Kiekvienas vaistininkas gamindavo specialų savo vardo vaistą, kurio sudėtis nebuvo skelbiama. Tik vėliau, įsitvirtinus mokslinei farmacijai, buvo pradėti taikyti kitokie vaistų gamybos principai, pradėtos rašyti vaistų signatūros.

Signatūros – receptų kopijos, pridedamos prie parduodamų vaistų, – Lietuvoje buvo naudojamos labai ilgai. Europoje jos pradėjo nykti XIX amžiaus pabaigoje, o Lietuvoje išliko net atkūrus nepriklausomybę. Iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus rinkinių.

Signatūros – tai receptų kopijos, tvirtinamos prie vaistų buteliukų, informuojančios pacientą apie veikliąsias medžiagas, vaistų pagaminimo datą. Jos taip pat įdomios kaip taikomosios dailės kūriniai, atliepiantys savo laiko madą. Ant signatūrų puikuojasi šalių herbai, miestų simboliai, jų spalva priklauso nuo vaistų naudojimo principo: Lietuvoje išviršiniai vaistai turi geltonas, vidiniai – žalias, o injekciniai – mėlynas signatūras. Senosios vilnietiškos signatūros, kaip ir kituose miestuose, atspindi konkretaus laikotarpio politines realijas: su lenkiškais užrašais tarpukariu ir jau be vaistinių pavadinimų sovietmečiu.

Nacionalizacija, „gamybizacija“, privatizacija

Sovietinis vaistinių darbo organizavimas, o vėliau sparti ir chaotiška privatizacija atkūrus nepriklausomybę paliko ryškų pėdsaką farmacijos istorijoje. Kaip ir kitose srityse, iš karto po sovietinės okupacijos nuvilnijo nacionalizacijos banga. Nacionalizuotoms vaistinėms vietoje pavadinimų suteikti numeriai pagal miestų dydį. Vilniaus ir jo aplinkinių zonų vaistinių numeriai rikiavosi nuo 1 iki 47. Pirmuoju numeriu pažymėta vaistinė, įsikūrusi Vilniaus gatvėje (tuomečiu L. Giros g. 22 adresu), jau uždaryta.

Sovietinių vaistinių ypatybės – itin didelės patalpos ir vaistų gamyba vietoje. Kone visos vaistinės buvo gamybinės, jose maišomi vaistai pagal individualų gydytojo receptą, atsižvelgiant į ligos pobūdį, numatytą reikiamą dozę, kūno sudėjimą. Atkūrus nepriklausomybę gamybinių vaistinių skaičius sparčiai mažėjo. Išaugo įprastų vaistų pasiūla, o išlaikyti didžiules privatizuotas patalpas buvo itin brangu. Daugeliui vaistinių pradėjo vadovauti ne vaistininkai, kaip buvo anksčiau, o verslininkai. Ilgainiui atskiros privačios vaistinės turėjo būti uždarytos, nes nebuvo pajėgios konkuruoti su dideliais tinklais. Vilniuje išliko tik kelios valstybinės vaistinės – „Universiteto“, „Gedimino“, „Šaltinio“, „Lazdynų“, vėliau tapusios „Universiteto“ vaistinės filialais. Jau šio amžiaus pradžioje dingo žymioji, seniausia Vilniaus „Gulbė“, 1977 metais minėjusi 200 metų jubiliejų.

Senos oficinos, šių laikų laboratorijos

Vilniečių vadinama „Gulbės“ vardu, ši vieta buvo gerai žinoma dėl porcelianinės gulbės formos vazos, stovėjusios lange. Vaistinė, sovietmečiu įvardyta numeriu 19, kildinama iš 1777 metais įsteigtos viešos vienuolių dominikonų vaistinės. Įstaiga kelis kartus keitė vietą, pavadinimus ir šeimininkus, pastaruoju adresu (Didžioji g. 39) veikė nuo tarpukario ir buvo uždaryta 2006 metais. Miestiečių pamėgtas istorijos artefaktas – didžiulė porcelianinė gulbė, nuo carinės Rusijos laikų pratupėjusi vaistinės lange, – „išskrido“ į Kauną: ji buvo perduota Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui.

Ant gulbės auksinėmis raidėmis užrašyta „31 lipca 1892 roku L. Z.“ (lenk. liepos 31 diena, 1892 metai L. Z.). Spėjama, kad tai galėjo būti dovana naujam šios vaistinės savininkui. Iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus rinkinių

Kita, bene ilgiausiai iki šiol veikianti vaistinė pernai perkopė 90 metų sukaktį. 1930 metais įsteigta Vilniaus apygardos ligonių kasų vaistinė (Apteka Ubezpieczalnia Społeczne) po kelerių metų veiklos įsikūrė dab. Gedimino pr. 27. Šis pastatas šiandien laikomas vienu vertingiausių Vilniaus tarpukario architektūros paminklų. Masyvus vaistinės ženklas ant pastato šono žymi vaistinės istorijos tęstinumą: ligonių kasų vaistinė sovietmečiu tapo vaistine Nr. 2, atkūrus nepriklausomybę – „Gedimino“, o šiuo metu yra vienas iš „Universiteto“ vaistinės filialų su vaistų gamybos laboratorija. Sovietinį interjerą išlaikiusios laboratorijos patalpas ketinama kiek atnaujinti.

Gedimino pr. 27 vaistinės oficinoje matyti praėjusio amžiaus ženklai. Igno Nefo nuotr.

Vaistai taip pat gaminami „Universiteto“ vaistinėje (Universiteto g. 2). Direktorė Rima Losinskaja pasakoja, kad pagal individualų receptą gaminami (ekstemporalūs) vaistai vis dar labai reikalingi dermatologijos srityje, taip pat žmonėms, atsigaunantiems po vidaus organų operacijų. Įmonė įsteigta buvusiuose Bžostovskių rūmuose 1990 metais, siekiant atgaivinti gretimoje gatvėje senaisiais amžiais veikusią universiteto vaistinę. Patalpose išlikusios vyskupo Bžostovskio laikų freskos, antrajame aukšte įrengtos vaistų gamybos patalpos, o oficina išlaikiusi dalį originalaus dešimtojo dešimtmečio medinio interjero.

„Universiteto“ vaistinėje – vyskupo Bžostovskio laikų freskos ir dalis originalaus dešimtojo dešimtmečio medinio interjero. Igno Nefo nuotr.

Oficina – tai lankytojų priėmimo vieta, per šimtmečius suformavusi savitą interjero tipą. Turbūt dauguma mūsų puikiai įsivaizduojame patalpą, kur lankytoją nuo vaistininko skiria ilgas žemas stalas, o palei sienas – visų svarbiausia – išdėstytos spintos su tūkstančiais stalčiukų. Tebūnie tai medis, stiklas, šviesus plastikas – šie baldai nuo seniausių laikų iš karto atpažįstami ir siejami su mikstūromis, nuodijančiais ar gydančiais preparatais. Ir vaistinių amžių taip galima apibrėžti: ne tik pagal įstaigos veiklos tęstinumą, bet ir pagal senus interjerus. Farmacijos istorikai skaičiuoja, kad Vilniuje tarpukario vaistinių iki šių dienų išliko vos dvi (tarp jų – vaistinė Žvėryne), sovietinių – dar kelios. Taigi tokią vaistininkystės istoriją galime neabejotinai laikyti savita kultūros paveldo dalimi.

Teksto autorė Laura Misiūnaitė. 
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 10-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.