Tylusis mėsos pramonės sargas

2021 08 03 Vietos

Dabartinės Panerių gatvės 64-uoju numeriu pažymėtas namas  iš pirmo žvilgsnio nėra išskirtinis. Visai šalia jo besidriekianti Tūkstantmečio gatvė pastatą padaro dar vienu miesto keistuoliu, esančiu labai arti judraus kelio. Tačiau šis pastatas turi ypatingą istoriją. Jis žymi svarbų miesto raidos puslapį, pakeitusį tuomečio miesto veidą ir kasdienybę. Tai – buvusios Vilniaus miesto skerdyklos administracijos pastatas, tyliai saugantis šioje miesto dalyje veikusios mėsos pramonės atmintį.

Išlikę Vilniaus miesto skerdyklos pastatai Panerių g. 64: administracijos namas ir buv. stambių raguočių tvartas (po 1959 metų buvo primūrytas antrasis aukštas). 2021 m., Lauryno Skeisgielos nuotr.

Vaikščiodami miesto gatvėmis retai pagalvojame, kad ne visada buvome vieninteliai, besinaudojantys miesto gatvių infrastruktūra. Nors gal dar ne vienas ir ne viena prisimena, kaip prieš kokius gerus 20 metų vienintelis arklio traukiamas vežimas su vadeliotoju riedėdavo Savanorių pr. apylinkėse. Bet jeigu nusikeltume į dar senesnius, XIX amžiaus laikus, veikiausiai nustebtume šalia arklių traukiamų vežimų išvydę dideles miesto gatvėmis genamas galvijų bandas.

Iš įvairiausių kraštų atginti, šimtus ir net tūkstančius kilometrų įveikę galvijai, smulkesni raguočiai ir kiaulės turėjo dvi pagrindines sustojimo vietas Vilniaus mieste. Viena jų – laikinoji stotelė – miesto tvarte (iki 1892 metų buvęs Šv. Stepono gatvėje), kur juos patikrindavo veterinaras ir paženklindavo. Kita – galutinė stotelė – viena iš miesto skerdyklų. XIX amžiuje beveik kiekvienas miesto rajonas turėjo savo skerdyklą: veikė Šnipiškių skerdykla, Antakalnio skerdykla, Paplaujos skerdykla, Lukiškių skerdykla. Tad miesto gyventojui didelė galvijų vora, genama, tarkime, per dabartinę Lukiškių aikštę, buvo įprastas vaizdas. 1884 metais Vilniaus miesto dūma buvo patvirtinusi ir griežtą maršrutą, kurio buvo privalu laikytis varant galvijus tiek į miesto tvartą, tiek iš jo (žr. žemėlapyje).

Į miesto tvartus ir miesto skerdyklas genamų galvijų maršrutai. Žemėlapį piešė Medilė Šiaulytytė.

Rusijos imperijos daromi pokyčiai

1795–1914 metais Vilnius (kaip ir kitos buv. LDK teritorijos) buvo inkorporuotas į Rusijos imperijos sudėtį. XIX amžiaus antrojoje pusėje Rusijos imperijos miestai pamažu pradėjo gerinti savo sanitarinę būklę. Tai jie darydavo slėpdami nepatrauklius taršą didinančius objektus. Į šių objektų kategoriją buvo įtrauktos ir nemalonius kvapus skleidžiančios skerdyklos. 1882 metais buvo įvestos naujos taisyklės, kuriomis siekta nuo užkrečiamų ligų apsaugoti odos ir kitų gyvūninės kilmės žaliavą apdorojančių pramonės įmonių darbininkus. Taisyklės taip pat sugriežtino gyvulių veterinarinę kontrolę. Tais pačiais metais buvo uždrausta ginti galvijus iš vienų šalies regionų į kitus keliais. Ilgus atstumus padėjo įveikti privalomas galvijų transportavimas geležinkeliu. Šioji naujai įvesta taisyklė keitė miestų struktūrą: šalia geležinkelio formavosi pramonės rajonai; juos papildė naujai steigiamos skerdyklos. To neišvengė ir Vilniaus miestas. Tačiau šių pokyčių dar reikėjo palaukti 10 metų.

Vilniaus miesto skerdyklos Panerių gatvėje administracijos namo planas ir pjūvis, architektas Feliksas Jasinskis, „Зодчий“ (Architektas), Sankt Peterburgas, 1887, Nr. 7–8, priedas lapas 35.

Permainos Vilniuje

Naujasis Vilniaus miesto skerdyklos pastatas Vilniuje buvo suprojektuotas 1888 metais architekto Felikso Jasinskio. Vieta skerdyklai buvo parinkta šalia geležinkelio nutiestos Poltavos (dab. Panerių) gatvės pabaigos. F. Jasinskio suplanuoti Vilniaus miesto skerdyklos komplekso planai atsidūrė ir Sankt Peterburge leidžiamame žurnale „Architektas“ (rus. Зодчий). Buvo numatyta statyti didelį modernų skerdyklos kompleksą. Jo naujovė – atskirtos gyvulių laikymo ir skerdimo zonos. Tam F. Jasinskis numatė du įvairiais želdiniais atskirtus kiemus. Pirmąjį kiemą turėjo juosti tvartai ir vartų ašyje stovintis administracijos pastatas, antrajame turėjo būti išrikiuoti įvairių gyvulių skerdyklų korpusai. Pagal projektą jie turėjo būti padalyti į mažas kameras, kuriose buvo apdorojama po vieną gyvulį. Tokia, galima sakyti, moderni, ypač racionaliai suplanuota skerdykla galėtų prilygti net europinių miestų skerdyklų kompleksui. Vis dėlto užmojis iki galo nebuvo įgyvendintas. 1893 metais atidarytoje naujoje Vilniaus miesto skerdykloje buvo pastatyta tik dalis pastatų. Vienas jų – teksto pradžioje paminėtas dviaukštis skerdyklos administracijos pastatas. Šalia jo išliko ir vienas skerdyklos tvartų korpusas. Ilgainiui užstatytas antrasis aukštas neatpažįstamai pakeitė buvusį tvarto pastatą.

Vilniaus miesto skerdyklos sargo Nr. 8 ženklelis. XIX amžiaus pabaiga, vario skarda.

Straipsnio autorius Povilas Andrius Stepavičius. 

Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 10-ojo, vasaros numerio. Rubriką „Vilniaus meduoliai“ rengia Vilniaus muziejus.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.