Tokio filmo dar nėra

2019 09 24 AsmenybėsNaujienos

„Vilnius labai įvairus – miesto istorijoje yra lenkiškų motyvų, carinės Rusijos, šiek tiek tarpukario ir modernizmo, sovietmečio“, – teigia filmavimo vietų ieškantis Jonas Špokas ir prisimena, kaip kartą per vieną dieną čia yra tekę nufilmuoti scenas, vykusias trijuose žemynuose. Apie tai, kur sostinėje slepiasi Vašingtonas, Meksika ir kitas chameleoniškas miesto transformacijas, su juo ir kalbamės.

Jonai, kaip susidomėjote kinu? Kuo patraukė kino vadybos studijos?

Jau nuo paauglystės domėjausi kultūra ir menu – grojau būgnais, vaidinau teatre, patiko fotografija, rašiau, buvo bandymų ir kažką filmuoti. Po mokyklos bandžiau stoti į aktorinį, o kai nepavyko, nebuvo, ką rinktis. Per tuos metus gana greit ir aiškiai supratau, kad norėčiau kurti kiną, bet tikrai nenorėjau būti režisieriumi. Kai sužinojau apie kino vadybos studijas, pasirodė, kad čia kaip tik man. Gerą pusmetį prieš stodamas jau dirbau vienoje kino gamybos kompanijoje – labai patiko nuo pat pradžių.

Manau, kad jau nuo paauglystės visuose menuose, kuriais bandžiau užsiimti, labausiai mėgau istorijas, kurias galima papasakoti. Labai domėjausi ir tebesidomiu muzika, vėliau atėjo ir fotografija. Kinas pasirodė kaip unikali galimybė sujungti viską, ką mėgstu, į vieną.

Iš Alytaus į Vilnių atvykote gyventi prieš trylika metų. Koks miestas buvo tada, kai atsikraustėte studijuoti?

Pirmi prisiminimai apie Vilnių yra iš anksčiau, kai su klase važiuodavome į įvairius renginius, „Akropolį“. Atmintyje – Konstitucijos, Savanorių prospektai, industrinės arba naujesnės miesto dalys. Senamiesčio visiškai nežinojau, ten nevažiuodavom. Net paskui, kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, daugiausiai laiko praleisdavau tarp Žirmūnų ir Lazdynų, Savanorių prospekte. Tad tuo metu sostinė asocijuodavosi su šiais rajonais. Turbūt tik praleidęs čia penkerius metus, pradėjau atrasti senamiestį – gilintis ir domėtis. Prie to labai prisidėjo laikotarpis, kai filmavome daug istorinių filmų – Jeruzalę Vilniuje atkūrėme filme „Eichmano šou“ („The Eichmann Show“, 2015), vėliau vyko BBC serialo „Karas ir taika“ („The War & Peace“, 2016) filmavimai.

Nuo 2012-ųjų, kai buvo filmuojama romantinė drama „Laiškai Sofijai“, pradėjote dirbti lokacijų vadybininku, t. y. ne tik kino, bet ir reklamos projektams ieškoti eksterjerų ir interjerų visose Baltijos šalyse, koordinuoti su tuo susijusias detales. Gauti leidimus, informuoti gyventojus ir pan. Prieš trejus metus su kolegomis įkūrėte šią veiklą vykdančią įmonę. Manau, kad turėjote puikią galimybę tapti sostinės pokyčių liudininku.  Ką per tą laiką pastebėjote?

Pokyčiai neįtikėtini. Kai tik pradėjau dirbti kine, 2009-2010 m., būdavo tokių vietų, į kurias atėjus, tiesiog pastatydavai kamerą ir filmuodavai, pavyzdžiui, XX a. pradžios sceną. Dabar Vilnius įgavo tarsi skandinaviško miesto įvaizdį ir atmosferą. Iš Rytų Europos virto Šiaurės Europa, bet ne visai. Senamiestis tapo daug tvarkingesnis, sterilesnis. Tai nėra blogai – šiai miesto daliai pavyko išsaugoti savo dvasią, tačiau dingo autentiškumas. Tokių pokyčių išvengti tikriausiai neįmanoma.

Nuo šios vasaros po Vilnių pradėjau važinėtis dviračiu. Dairausi ir stebiu, kas vyksta. Yra labai daug vietų, kurios yra ant esminių pokyčių ribos: Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė Žvėryne (Birutės g. 1), buvusi Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir Žygimantų rūmai (Žygimantų g.), Profsąjungų rūmai, Verkių popieriaus fabrikas, keičiasi Bokšto gatvė. Kai užsidarė Lukiškių kalėjimas, pradėjome domėtis, klausinėti, kas ir kaip čia bus. Iškart pasiruošiau sąrašą užsienio prodiuserių, dailininkų, režisierių ir operatorių, kad praneščiau, jei galėsime tokią lokaciją pasiūlyti filmavimams.

Kodėl užsienio prodiuseriai filmavimams renkasi sostinę?

Vilnius labai įvairus – miesto istorijoje yra lenkiškų motyvų, carinės Rusijos, šiek tiek tarpukario ir modernizmo, sovietmečio. Pats stebiuosi, koks per visą istoriją miestas buvo atviras – ir savo, ir ne savo noru. Pradedant Gediminu, kuris kvietė atvykti pirklius ir amatininkus, stipria žydų bendruomenės įtaka, baigiant tuo, kad per jį viena po kitos eidavo armijos.

Žinoma, pirmiausia užsienio kūrėjai turi nuspręsti, ar nori filmuoti autentiškai. Tarkim, BBC „Karą ir taiką“ galėjo kuo puikiausiai nufilmuoti paviljone, bet jie norėjo tai padaryti autentiškai, t. y. lokacijose. Rinktis Rusijos jie negalėjo, nes nežinia, kuo ten viskas pasibaigtų.

Tad viena jų pasirinkimo priežasčių buvo saugumas?

Taip. Tai buvo svarbu ir HBO kanalui. Jie susisiekė su BBC, kurie patikino, kad Lietuvoje jie gaus viską. Amerikiečių požiūriu, visoje Ukrainoje vyksta karas. Nemažiau svarbus yra kainos ir kokybės santykis, kuris maždaug prieš penkerius metus buvo galbūt dvigubai mažesnis. Dabar to nebėra, tačiau santykis tebėra labai geras. Dėl to pas mus dažnai atvažiuoja suomiai, švedai, norvegai.

Minėjote, kad miestas vizualiai šiek tiek suskandinavėjo. Kur šio regiono kūrėjai Vilniuje randa būtent tokius eksterjerus?

Kino magijai įsijungus, Vilnius gali virsti, tarkim, šių laikų Stokholmu. Kelis tokius projektus filmavome Jogailos ir A. Smetonos gatvių kampe. Iš pastarosios žvelgiant į Jogailos gatvės pusę, atsivers Skandinavija. Taip pat tam tikrose Gedimino prospekto atkarpose galima rasti tinkamų vietų. Pavyzdžiui, Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas yra švedų favoritas. Jis atitinka Švedijos vyriausybinių pastatų stilių 70-aisiais.

VRM Kultūros ir sporto rūmai, kuriuose filmuotos serialo „Černobylis“ scenos

O kuriose Vilniaus vietose teko atkurti kitus užsienio miestus?

Buvo įdomi patirtis, kai amerikiečių televizijos kanalui ABC filmavome serialą „Informatoriai“ („The Assets“, 2014). Jo veiksmas vyko keliuose žemynuose. Buvo tokia diena, kai Pamaskvę nufilmavom Valakampiuose ir nuvažiavom į Vasario 16-osios gatvę filmuoti Vašingtono, nes viskas aplink Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Aukų gatvė yra gana amerikietiška. Tada J. Basanavičiaus gatvės atkarpoje prie Lietuvos rusų dramos teatro nufilmavome Italiją, o dieną užbaigėme filmuodami Meksiką „Vichy“ vandens parke. Taigi per vieną dieną Vilniuje nufilmavome Rusiją, Ameriką, Italiją ir Meksiką (šypsosi).

Labai įdomi gatvė yra lygiagreti Gedimino prospektui – Kaštonų. Ten ir Švedija, ir Rusija gali būti. Einant nuo Lukiškių aikštės, tos pačios gatvės pabaigoje yra Lietuvos medicinos biblioteka. Tinkama vieta filmuoti Rusiją, Rytų Vokietiją. Paėjus šiek tiek toliau, yra vieni nedaugelio tarpukariu ar pokariu statytų namų, turinčių šiek tiek Art Deco stiliaus elementų. Jie labai patinka švedams. Visas tas kvartalas yra labai įdomus. Nuo Aukų iki Vasario 16-osios gatvės tėra vos dvi minutės kelio, bet tie kvartalai labai skiriasi… Labai įdomus yra Naujamiestis, mūsų dar nepakankamai atrastas. Tiesa, jis nėra labai kinematografiškas, reikia paieškoti kampų, kiemų.

Mažajame Paryžiuje aplink stotį kartais pafilmuojam Sankt Peterburgą. Be galo įdomi tarp Šv. Onos bažnyčios ir Pilies gatvėes esanti Bernardinų gatvė. Ji primena Vokietiją, ten ne kartą kūrėme Paryžių, kažkada – Austriją. Dar viena gana universali vieta – Pasažo skersgatvis. Važiuojant nuo Jaunimo teatro Filharmonijos link yra gatvės vartų arka, kur galima įžvelgti Paryžių, Sankt Peterburgą, tai tinkama vieta filmuoti stotį.

Prieš kelis metus vokiečių kanalas SDF filmavo Džeką Skerdiką. Vilniuje turėjom atkurti XVIII a. pab.-XIX a. pr. Londoną. Ieškojome čerpinių stogų, aukštesnių pastatų. Bokšto gatvėje tokių buvo keletas, ten ir sukūrėme Londoną. Po filmo pakalbinau režisierių – man buvo įdomu sužinoti, koks buvo jo įspūdis, kai prodiuseriai pasakė, kad Londoną reikės filmuoti Vilniuje. Jis atsakė, kad jam jokio skirtumo, nes Džeko Skerdiko Londonas ir šių laikų yra visiškai skirtingi.

Siauriausia senamiesčio gatvė, Subačiaus yra labai įdomios. Vienas mano mėgstamiausių namų – Subačiaus g. 8.

Kuri sostinės vieta dažniausiai pasikartoja kine?

Jei skaičiuotume nuo moderniosios Lietuvos kino industrijos, kai atvažiavo filmuoti holivudinio daugiaserijinio filmo „The New Adventures of Robin Hood“ (serialas pasirodė 1997 m. – aut. past.), manau, kad vis dar pirmautų Šv. Dvasios gatvė. Kita vieta tikriausiai būtų Lietuvos rašytojų sąjunga (K. Sirvydo g. 6). Kai su užsienio prodiuseriais ten važiuojam, darau eksperimentą – nieko apie šią lokaciją nepasakoju. Ateinam ir matom namą, kuris niekuo neišsiskiria iš išorės. Įžengę į vidų ir pamatę, kaip viskas atrodo, dažniausiai apie 60 proc. pasako, kad čia jie privalo kažką nufilmuoti. Tuo metu nežino ką, bet reikia. Ši lokacija dažna ir lietuviškuose filmuose.

Verkių rūmai yra viena mano mėgstamiausių filmavimo vietų. Ji labai kinematografiška. Beje, dėl labai įdomios priežasties. Ją supratau tada, kai skautavom lokacijas filmui „Karas ir taika“. Nuėjus ten su dailininku, šis pastebėjo, kad su pastatu kažkas ne taip, keistos formos kambariai. Sako, ar nebus taip, kad rūmų pastatas nėra pagrindinis. Tada pradėjau ieškoti informacijos ir sužinojau, kad iš tikrųjų rūmai turėjo būti tokie kaip Versalio, t. y. „u“ formos, tik to pagrindinio niekada taip ir nepastatė. Tas korpusas, kurį dabar laikome rūmais, buvo šoninė dalis, dėl to kambariai yra siauri ir ilgi, todėl kinematografiški. Kamera mėgsta „gylį“. Ši lokacija patinka visiems, nes nėra padaryta nereikalingų renovacijų, remontų, vietiniai žmonės labai šaunūs, draugiški, todėl malonu sugrįžti.

Galbūt galėtumėt palyginti Vilnių su Ryga ir Talinu? Kaip Vilnius atrodo Baltijos šalių lokacijų kontekste?

Labai sunku sulyginti, nes kiekvienas miestas skirtingas. Visų pirma, skiriasi šalių  kino industrijų lygiai. Lietuvos yra labiausiai pažengusi. Mes daug dirbame su tarptautiniais projektais, todėl žmonės įgyja patirties ir taip kyla industrijos lygis. Manau, kad Lietuva yra pirmoje vietoje, estai šalia. Latviams šiek tiek sunkiau.

Kitas dalykas yra mokesčių lengvata. Lietuvoje ji veikia tikrai gerai, Estijoje vidutiniškai, bet po Christopherio Nolano filmo (garsus britų režisierius Estijoje filmavo dalį naujausio filmo „Tenet“ – aut. past.)  bus tikrai geriau. Latvijoje lengvatos nėra, taip pat ir kino biuro. Dėl to iš visų trijų šalių Latvijos sostinė gauna mažiausiai apkrovos iš tarptautinių projektų. Vietiniai neturi resursų daryti kažką ambicingo, kas keltų lygį. Pavyzdžiui, toks lietuvių filmas „Šventasis“ kaip galutinis produktas ir iš meninės pusės yra geras, bet industrijos lygio – tokių žmonių kaip lokacijų vadybininkai, transporto koordinatorius, gamybos vadovas, biuro koordinatorius – t. y. visų tų, nuo kurių priklauso sklandus darbas, nepakelia.

Kaip lokacija Ryga yra labai didelė ir įvairi, bet ten, tarkim, nėra Viduramžių senamiesčio. Jei Latvijos sostinę būtų pasirinkusi „Černobylio“ („Chernobyl“, 2019) komanda, jų biuras, sakykim, būtų kažkur centre, kaip kad buvo Vilniuje, o filmuoti reikėtų Fabijoniškių atitikmeny, tai prasidėtų problemos – Rygoje išvažiuoti į užmiestį sunku. Talinas skandinaviškas miestas, ten daug ko nėra, tad „Neflix“ mini serialo „Paskutiniai carai“ („The Last Czars“) autentiškai nufilmuoti nepavyktų.

Estams labai pasisekė, nes šalia jie turi suomius ir rusus. Suomiai filmuoja labai daug ir visko, tad Estijoje klesti reklamos industrija. Rusai ten išleidžia labai daug pinigų – industrijos palaikymo prasme tai estams labai padeda.

Vilnių išmanote labai gerai. Jei vestumėtės užsienio svečius į turą po Vilnių, ką jiems parodytumėt? Kokias vietas įtrauktumėt į tokios ekskursijos sąrašą?

Būtų sunku padaryti kelių vietų sąrašą. Jis priklausytų nuo pačių svečių, tačiau, manau, kad ieškočiau nestandartinių objektų su istorija kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmai ar Lukiškių kalėjimas. Žinau vieną fainąbutą Montvilos kolonijoje, J. Savickio gatvėje. Jame nuo pat gimimo iki šiol gyvena močiutė, kurios namus pastatė lenkai. Ji prisimena, kad čia gyveno J. Pilsudskio brolis ar kitas giminaitis.

Nusivežčiau į Vilniaus rajonus, Kabiškes, Vievio apylinkes, kur istorija dar gyvena – pavyzdžiui, yra buvęs kolūkis ar kažkas panašaus. Kai vyko turas po „Černobylio“ vietas, man asmeniškai viena įdomiausių vietų buvo Pravieniškės. Ten šiaip tikriausiai niekada nenuvažiuotum.

Kuriame filme pavaizduotas Vilnius jums paliko giliausią įspūdį?

Dar nėra tokio filmo, kuriame Vilnius būtų kaip mano atsiminimuose – kur susijungtų sena ir nauja, kuriame Vilnius būtų personažas. Tarsi fotografo Andrejaus Vasilenko darbuose, kuriuos mes naudojame kaip įkvėpimą. Jis puikiai pagauna miesto vaibą – einantis į kažkur. Lietuviškame filme „Šventasis“ bandyta sukurti kažkas panašaus – ten pagrindinis veikėjas gyveno rajone.

Filme „Važiuok“ („Drive“, 2011) labai gerai perteiktas Los Andželas. Yra keletas puikių filmų apie Niujorką, kur, rodos, kad tą miestą užuodi. Filmas apie Vilnių turėtų vykti tokiuose rajonuose kaip Naujamiestis, Žvėrynas. Reikėtų ieškoti kinematografiškiausių vietų, kuriose atsispindi šiuolaikinio miesto dvasia. Ne ta klasikinė, kuri yra senose juostose. Tai turėtų būti filmas, kuris ištrauktų dabartinį Vilniaus identitetą. Nežinau, koks jis tiksliai yra, bet būtų įdomu išsiaiškinti. Manau, kad apie Kauną sukurti filmą būtų lengviau. Jis yra mažiau kelionėje, negu Vilnius, norintis būti Europos miestu, įpareigotas daug ką reprezentuoti, dėl to ir sunku. Dalis jo nori būti modernia Skandinavija, kita – „Kablys“, „Loftas“ – tempia į priešingą pusę.

Teksto autorė Auksė Podolskytė | nuotraukų autorė Agnė Katmandu

Šį interviu galite rasti ir Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo Rudens numeryje. Žurnalas nemokamai platinamas šiose vietose ir prieinamas elektroniniu formatu čia.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.