Teatras tęsiasi kavinėje

2020 01 17 SkonisVietos

Į spektaklį ar koncertą einame ne kasdien. Tai – tarsi nedidelė šventė, kuri prasideda rūbinėje. Apsilankymas teatre dažnai neįsivaizduojamas be stabtelėjimo ten esančioje kavinėje. Kasdienybę aplenkiančių pokalbių sūkuryje tvyro išskirtinė atmosfera. Atrodo, net kava čia turi kitokį skonį.

Daugiau nei karštas šokoladas

„Pradėjau dirbti būdama dešimtoje klasėje, kai buvo atidarytas teatras – 1974 metais“, – su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) barų direktore Regina Rakštiene šnekučiuojamės laukdamos architektės Lados Markejevaitės. „Per tą laiką interjeras beveik nepasikeitė, bet pats teatras, jo repertuaras – taip“, – kalba ji.

Direktorės gyvenimas tvirtai suaugęs su šia vieta – čia dirbo jos mama, įvyko pažintis su vyru. Apie šią vietą ji žino labai daug. Kartu su dviem barmenėmis Aldona ir Sigita saugo karštojo šokolado recepto paslaptį. R. Rakštienė patvirtina, kad šio skonis ir ingredientai bėgant laikui nepasikeitė. Išpilstytas į termosus, šis gėrimas iškeliauja į antrame ir trečiame aukštuose esančius barus. Anksčiau kiekvieno jų asortimentas skirdavosi pagal alkoholinius gėrimus, pavyzdžiui, viename būdavo tik konjakas, kitame – tik šampanas ir pan. Šiandien to nebėra.

Karštasis šokoladas pradėtas virti 1984–1985 metais, tačiau amžiumi jam nenusileidžia desertas „Opera“. Agnės Katmandu nuotr.

Karštas šokoladas patiekiamas mažuose puodeliuose. Agnės Katmandu nuotr.

Šis susitikimas ir man, ir mano pašnekovėms įdomus tuo, kad juodvi, teatrą ir jo barus reginčios iš skirtingų perspektyvų, vis dar nėra pažįstamos. LNOBT architektės Nijolės Bučiūtės ir dailininko Jurijaus Markejevo dukra Lada ateina nešina nuotraukomis bei ypatingomis taurėmis: „Vienas, deja, iki dabar neišlikęs barų elementas yra J. Markejevo specialiai teatro barams suprojektuotos autorinės spalvoto stiklo taurės, gamintos antrą šimtmetį skaičiuojančiame Baltarusijos „Nemano“ stiklo fabrike. Manau, būtų prasminga atkurti šį unikalų gaminį ir grąžinti į teatrą.“

Specialistės komentarai apie interjero unikalumą – svarbu ir vertinga, tačiau prieš tai smalsu išgirsti jos prisiminimus, susijusius su Operos ir baleto teatru. „Atsimenu apelsinų sultis – tai buvo vienintelė vieta, kur jų buvau ragavusi, – ir saldainius „Vilnius“. Nuo tada manau, kad tai yra geriausi saldainiai pasaulyje.“

Pirmojo aukšto baras. „Kažkas man sakė, kad čia – jūsų mama“, – rodydama į šią nuotrauką tarė L. Markejevaitė. „Ne, ne, ne… Čia – Vanda Bekampytė, Albinas Lukoševičius ir mūsų Nadia – Nadežda Dubovik“, – buvusius darbuotojus pristatė direktorė. N Bučiūtės kūrybinio archyvo nuotr., saugoma L. Markejevaitės.

Šiandien LNOBT kavinių dizainas beveik nepakitęs . Agnės Katmandu nuotr.

„Nomeda“, „Subatėlė“, „Azalija“, „Ananasiniai“… „Raimonda“ su gvazdikėliais buvo labai populiarūs“, – pardavinėtas saldainių rūšis vardija p. Regina. Teatro lankytojai pertraukėlių metu saldainius pirkdavo gausiais kiekiais, maišeliais. „Nespėdavome net šampano pilstyti“, – priduria ji.

Pereikime prie interjero. Ar jį visą sukūrė p. Lados tėvai? Ne, čia darbavosi daugiau žmonių, sugebėjusių parinkti bendrai aplinkai tinkamus sprendinius.

R. Rakštienės ir L. Markejevaitės rankose – autentiškos vyno, šampano, konjako, likerio ir sulčių taurės, pagamintos iš spalvoto stiklo. Šios – antrojo leidimo, nes žalios. Agnės Katmandu nuotr.

„Barų baldų autoriai jautriai pritaikė savo sprendinius prie aplinkos – neužgoždami nei dydžiu, nei forma, atvirkščiai – į besiliejančios, begalinės erdvės fojė audinį, įaugindami minkštų formų, „besiraitančius“ barų baldus, o jų apdailos medžiagas parinkdami giminingas bendram teatro interjero ansambliui – šiltų atspalvių oda trauktos barų sienutės ir baro kėdės suteikia aplinkai jaukumo, blizgantys žalvariniai apkaustai suteikia „solidumo“, medžiu faneruoti barų stalviršiai (kaip ir visi fojė balkonų turėklai ir dekoratyvūs aptvėrimų aptaisymai!), rodos, kviečia padėti ranką ant „šilto“ medinio paviršiaus.“

Nuo bufeto iki „Stiklių“ kavinės

Dar viena puošni ir elegantiška kavinė veikia XIX amžių menančiame Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastate. Lapkričio viduryje muzikos namams atsivėrus po renovacijos, pavyko užsukti ir žvilgtelėti kavinės vidun. Rodos, niekas nepasikeitė.

Šiokį tokį istorinį šios kavinės paveikslėlį galima pradėti dėlioti nuo pokario. Yra žinoma, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje Filharmonijos Didžiosios salės užkulisiuose, antrame aukšte, veikė bufetas, skirtas tik orkestro nariams bei pastato administracijai. Čia buvo galima išgerti kavos, arbatos bei užkąsti. Po dešimtmečio, 1968 metais, pirmajame aukšte įsikūrė antrasis bufetas, atviras svečiams. Meniu čia taip pat buvo įprastas tiems laikams – virtos dešrelės, sriuba, varškė su grietine ir cukrumi, bandelės. Nei vienas, nei kitas bufetas neturėjo virtuvės patalpų. Patiekalai buvo gaminami vietoje, užsisakius patiekiami čia pat, padavėjų nebuvo. Svečių bufeto dienos baigėsi 1975 metais – jis tapo kavine. Po 1990-ųjų pirmajame aukšte prie dabartinių bilietų kasų veikė populiari kavinė „Viardi“. Galbūt kai kurie prisimins ten gamintų kepsnių kvapą, sklidusį po Filharmonijos patalpas. Tuo pačiu metu antrajame aukšte įsikūrė „Stiklių“ valdoma kavinė. Taip yra iki šiol.

Ant baro išdėlioti torto gabalėliai ir pyragėliai, pagaminti „Stiklių“ konditerijoje. Igno Nefo nuotr.

Anksčiau „Stikliams“ priklausė ir buvusių kasų vietoje veikusi kavinė „Pauzė“, 2013 metais virtusi į prašmatnų naktinį barą „Glory Bar by Stikliai“. Šiandien šiose patalpose veikia stilingas baras „Amadeus“.

Bet grįžkime atgal į antrojo aukšto kavinę, kurios interjere pastebimi „art deco“ ir „art nouveau“ stilių elementai. Pasiekus barą žvilgsnį nuo šių detalių atitraukia lėkštelėse išrikiuoti klasikiniai „Stiklių“ konditerijos skanėstai: jogurtinis tortas su juodaisiais serbentais, pyragaičiai „Riešutas“, „Batisto sapnas“ bei „Dubingiai“. Visus juos, kaip ir atskiro paminėjimo vertą tortą „Madame de Pompadour“, galima rasti desertinėje „Ponių laimė“. Intriguojančio pavadinimo skanėsto receptas buvo sukurtas dar tada, kai „Stiklių“ konditerijos parduotuvėlė veikė Gedimino prospekte. Tai itin šokoladinis tortas, sudarytas iš šokoladinio biskvito ir sodraus šokoladinio kremo. „Madame de Pompadour“ bei „Dainava“ yra saldžiosios „Stiklių“ legendos. Naujausias šios kavinės eksperimentas – karštasis šokoladas, patiekiamas stiklinaitėse. Jei prigis, kavinės meniu pasiliks, atskleidžia padavėja. Taip pat ji užsimena, kad švenčių sezonu apsilankymas kavinėje nepraeina be nuotraukos prie tradiciškai statomos žaliaskarės.

Elegantiškas Filharmonijos kavinės interjeras. Igno Nefo nuotr

Bilieto nereikia

„Menų spaustuvė“ šalia Filharmonijos ir LNOBT, gana tradicinių ir garbesnio amžiaus erdvių, atrodo kitaip. Įsikūręs 2002 metais, šis centras, suteikdamas erdvę nevyriausybinėms scenos menų organizacijoms kurti, tik artėja dvidešimtmečio link. Spaustuvėje – taip trumpiau dažnas ją vadina – yra trečioji mano aplankyta kavinė.

Parodos, kino seansai, kava, arbata, kombučia, lietuviškas alus, sidras ir vynas – tokia yra ši erdvė. Šiuolaikiška ir neformali, kaip ir čia pristatomi scenos menai. Taip pat – atvira. Norint užsukti į spaustuvės kavinę, priešingai nei į anksčiau pristatytas, renginio bilietas nebūtinas, savo darbo valandomis ji atidaryta visiems.

Spaustuvės kavinėje, kaip ir už sienos esančioje „Infotekoje“, dažnai vyksta įvairūs renginiai. Agnės Katmandu nuotr.

Kadangi centre vyksta ir vaikiškų spektaklių, jos publika – labai įvairi. „Dažniausiai užsuka spektaklių lankytojai, bet galima sutikti ir aktorių, režisierių, scenografų, kostiumų dailininkų, išgirsti jų darbinių pokalbių, kontempliuojant idėjas ar aptariant tai, ką matė. Smagu būti tokioje aplinkoje, kur daug įvairių jausmų, emocijų, kur su įvairiais žmonėmis gali pasikalbėti apie tai, apie ką kartais nė nepagalvoji“, – pasidalijo vadybininkė Goda Telmentaitė.

Kavinė yra spaustuvės dalis, šiuo metu joje dirba du žmonės. Anot vadybininkės, pastaruoju metu vyksta nemažai pokyčių: atsinaujino baras, atsirado meninė instaliacija iš virvučių (3 kilometrų ilgio), minkštų sofų ir pufų, kino seansams reikalingos užuolaidos, lentynų žurnalams bei spaudai, pagausėjo augalų.

Anot kavinės vadybininkės Godos Telmentaitės, čia puiki vieta sutikti teatro kūrėjų bendruomenę. Agnės Katmandu nuotr.

Minėtos veiklos – parodos ir filmų peržiūros – dvi naujos tradicijos, atsiradusios prieš metus bei pavertusios kavinę jaukesne bei žinomesne. Renginių ciklas „MS kinas“, dedikuotas filmams scenos menų temomis ir įsimintiniausioms asmenybėms, įprastai vyksta kavinėje. Kalbant apie parodas, jos keičiasi kas mėnesį. Dabartinė iliustratoriaus ir muzikanto Žilvino Jagėlos plakatų ir kitų iliustracijų paroda kabos kiek ilgiau, iki sausio 3-osios.

Už sienos esanti erdvė – „Infoteka“ – biblioteka, į kurią verta užsukti dėl leidinių, filmų ar garso įrašų, bet galima ir dėl „infotekininkės“ sumanytų renginių. Šventinį mėnesį laukia du – gruodžio 12-ąją teatriniais įspūdžiais iš istorijų pasakojimo festivalio „Grenlandijos godos“ dalijasi Gabrielė Labanauskaitė ir Giedrė Kabašinskienė, o gruodžio 20 dieną vyks operos „Salome“ peržiūra.

Spaustuvės kavinė – ir parodų vieta. Agnės Katmandu nuotr.

Vilniaus Operos ir baleto teatro ir Filharmonijos kavinės dirba renginių metu. Spaustuvės kavinė – antradieniais–penktadieniais nuo 17 val. iki renginių pabaigos. Savaitgaliais duris atveria likus valandai iki renginio, o užsidaro praėjus valandai po pasirodymo.

Teksto autorė – Auksė Podolskytė

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.