Pilkas sovietinis nuvargęs pastatas. Unikalus atvejis, kito tokio Vilniuje nėra. Du teiginiai, kurie iš esmės prieštarauja vienas kitam, tačiau abu yra visiškai teisingi. Vieta Vytenio g. 6 tokia sluoksniuota ir pilna priešybių, kad atėjus sunku nuspręsti, kur esi – nebaigtoje statyti bažnyčioje, „kultūrnamio“ šokių salėje ar dramos teatre.
Vytenio g. 6 fasadą puošia metalinis pano, sovietmečiu miesto valdininkams sukėlęs nepasitenkinimą – esą tai neaiški vakarietiška abstrakcija. Igno Nefo nuotr.
Kaip bažnyčia virto boulingu
1913 metais architektas Antanas Vivulskis šioje ant kalvelės iškilusioje Naujamiesčio vietoje imasi statyti Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Jos eskizus kūrėjas pradėjo braižyti dar studijuodamas Paryžiuje, įkvėptas Švč. Jėzaus Širdies bazilikos Monmartre statybų. Visas šventovės karkasas liejamas iš tuo metu Lietuvoje dar menkai naudoto gelžbetonio. A. Vivulskiui tai ypač svarbus projektas – sakoma, kad jis net naktis leisdavo būsimuose maldos namuose. Deja, 1919 metais susirgęs plaučių uždegimu vyras miršta, palikdamas bažnyčią nebaigtą statyti. Gavus vyskupo leidimą, architektas palaidojamas čia pat, savo vizijoje, savo paties rankomis kurtoje šventovėje. Palaidojamas ir jo projektas – tarpukariu nepavyksta užbaigti statybų, juolab padėtis pablogėja sovietmečio pradžioje.
Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios nebaigta statyti bažnyčia dar kvėpuoja gyvybe – čia vyksta pamaldos, krikštynos, net vestuvės. Tačiau 1962 metais viskas baigta – Vilniaus statybos trestas nusprendžia transformuoti šią vietą į modernius kultūros rūmus. Laikantis architekto Algimanto Mačiulio projekto nugriaunama didelė dalis maldos namų. Išsaugota tik keletas karkaso elementų – pilioriai ir arkos.
„Statybininkų kultūros rūmuose buvo pritaikyta daug naujovių. Karšto oro užuolaidos virš lauko durų, į grindis įleisti šildymo prietaisai, maždaug septynių metrų aukščio vitrina nuo grindų iki lubų“, – apie tuometį pastato inovatyvumą pasakoja architektas Kostas Biliūnas, „Open House Vilnius“ metu vietos istoriją atskleidęs ne vienai ekskursantų grupei. Į moderniuosius kultūros rūmus plūstančius vilniečius pasitinka ir dar vienas išskirtinis interjero elementas – pakilus laiptais, didžiajame vestibiulyje prieš akis atsiveria dailios tinkuotos arkos. Taip architektas į naująjį pastatą įpina ankstesnį jo sluoksnį. Sluoksnį, kuris iš esmės prieštarauja naujajam. Nežinia, ar tai visiškai funkcija ir estetika grįstas sprendimas, ar tylus pagarbos ženklas tam, kas privalėjo išnykti.
Taip ir neiškilusi bažnyčia, šiandien galėjusi būti tikra Vilniaus Naujamiesčio pažiba.
Modernūs rūmai tampa viena pagrindinių sovietinio Vilniaus kultūrinių erdvių. Kelis dešimtmečius čia buriasi ansambliai, chorai, vyksta koncertai ir spektakliai. Vieta prisigeria gaidų, grimo, šokančių batelių kaukšėjimo. Tačiau netrukus viską uždengia naujas sluoksnis. Atgavus nepriklausomybę 600 raudonų sėdimų vietų pagrindinėje pastato salėje pakeičia šeši boulingo takeliai.
Dūšios teatras
Su teatro „Vilniaus klasika“ vadovu, aktoriumi Albinu Arkausku vaikštome antrajame pastato aukšte. Iš pradžių nelabai suprantu, kur esu – erdvė skendi prietemoje, aplink įvairiausių daiktų, įrankių chaosas. Aktorius kviečia pažvelgti sau virš galvos – boulingo rekonstrukcijos metu įrengtos lubos nuimamos, o virš jų atsiveria išlikusi scenos infrastruktūra. Tai didžioji salė, tik jau be žaidimui skirtų takelių. Erdvės laukia dar viena transformacija. Šį kartą naujas sluoksnis bandys darniai sugyventi su dviem ankstesniais. Albinas žada, kad dar gruodį duris atvers atsinaujinusi teatro salė, vėl sugrąžindama čia aktorius ir žiūrovus. Bus atidengtos ir išlikusios grakščios bažnyčios arkos, kiekvienam užėjusiam priminsiančios apie unikalią vietos istoriją.
Teatras „Vilniaus klasika” į pastatą po kurio laiko sugrąžina aktorius ir žiūrovus. Igno Nefo nuotr.
Teatras – viena iš naujai pastate įsikūrusių kultūros įstaigų. Kol kas „Vilniaus klasikos“ repeticijos ir spektakliai vyksta pirmajame aukšte, kur anksčiau būta šokių salės. „Kiekvienas daiktas čia turi savo dūšią“, – pabrėžia teatro vadovas, aprodydamas įvairiausias dekoracijas ir atributus. Daug kas čia atkeliavo iš kitų scenų. Pavyzdžiui, išraiškingos teatro kaukės atsivežtos iš Rusų dramos teatro, kai buvo iškraustomas šio butaforijos sandėlis, o nereikalingos dekoracijos tiesiog išmetamos. Viskas kuriama pačių rankomis ir lėšomis. Viskas paprasta, nuoširdu ir atvira. Net spalvotomis lemputėmis nusagstytame teatro bare kava kiekvienam pagal galimybes – dėžutėje palieki tiek, kiek gali.
Po truputį teatre buriasi aktoriai, kuriami spektakliai tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, savo kūrinius pristato ir atvykstantys kolektyvai. „Vilniaus klasikos“ vadovas svajoja apie nuolatinę trupę. „Aktorių, ne artistų“, – akcentuoja Albinas, kalbėdamas apie siekį šioje vietoje kurti tikrą, kokybišką teatrą.
Meno cechas
Prieš keletą metų į pastatą įsikėlė ir dar vieni naujakuriai – galerija „Cechas Vilnius“. Tai Ukrainos šiuolaikinio meno galerijos „ЦЕХ“ filialas. „Ieškojome nestandartinės erdvės, kurioje būtų galima tinkamai pristatyti menininkus jų nevaržant“, – tai, kodėl pasirinko būtent šį pastatą, įvardija galerijos direktorius Karolis Gužas.
Įkūrėjams teko atlikti nemažai darbų, kad apleistas buvęs didysis kultūros rūmų vestibiulis taptų tinkamas meno kūriniams eksponuoti. Žinoma, praėjusiame dešimtmetyje stebinusią stiklinę sieną-vitriną teko uždengti, tačiau įėjus į galeriją puikiai matosi lenktų bažnyčios arkų pavidalai.
„Cechas Vilnius“ šį sezoną lankytojų lauks nuo spalio 1 dienos. Rudens paroda, kaip sako Karolis, nukreipta į žmogų ir erdvę. „Apie realybės pamiršimą, kur esame dabar, apie tai, kas mus supa šiuo metu, ir kaip tai gali atrodyti mūsų sapnuose koreguojant mums patiems, apie mūsų pačių psichodelines būsenas, kurias norom ar nenorom sukuriame.“
Meno galerijoje ir šiandien puikiai matomos buvusios bažnyčios arkos. Gytautės Akstinaitės nuotr.
Vienas iš galerijos siekių – Naujamiestyje meną priartinti prie kiekvienos čia gyvenančios sielos. Planuojamos bendruomenę ir jos mažuosius narius įtrauksiančios meno edukacijos, susitikimai su jaunaisiais tiek Lietuvos, tiek Ukrainos menininkais, kiti įvairaus meno pažinimą skatinantys renginiai.
Įdomu, kad į galeriją atvykstantys lankytojai su moderniu meno kūriniu susiduria dar prieš įžengdami į pastatą. Vytenio g. 6 fasade – metalinis pano, Marijos Mačiulienės kūrinys, čia užkeltas dar kultūros rūmų statybos metu. Anuomet pamatęs šį meno kūrinį, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas liepia jį nukelti – esą tai neaiški vakarietiška abstrakcija. Tačiau architektui paaiškinus, kad pano vaizduoja statybininkus vyrą ir moterį, apsuptus statybinių konstrukcijų, skandalas numalšinamas ir kūrinys lieka savo vietoje. Kaip ir kiti kultūriniai pastato sluoksniai – tereikia užeiti ir pamatyti tai, ko nebėra, tai, kas tapo kažkuo kitu.
Kur?
Vytenio g. 6
Teatras „Vilniaus klasika“, pirmas aukštas
Facebook
Galerija „Cechas Vilnius“, antras aukštas
Darbo laikas: II–VI 14.00–20.00
www.tsekh.com.ua
Šį pastatą patogu aplankyti keliaujant Naujamiesčio maršrutu.
Neakivaizdinio Vilniaus žurnale pasirodžiusio teksto autorė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.