Senamiesčio sienų tapybos fragmentai – sgrafitas ir freskų paslaptys

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad sienų tapyba – tai tiesiog dekoras, kuriuo puošiamos interjero ar eksterjero sienos. Tačiau sienų tapybos tradicija, menanti senuosius laikus, šiandien mums atskleidžia daug įdomybių. Nagrinėjant jos pavyzdžius galima pažinti miesto istoriją, jame įvykusius pokyčius ir miestui svarbias asmenybes. Taigi leiskimės į kelionę laiku ir pažiūrėkime, kokias istorijas slepia Vilniaus senamiestyje išlikę sienos tapybos fragmentai. 

Sgrafitas – itališko renesanso dvelksmas senamiestyje 

Praeinant Aušros Vartus tikriausiai ne kartą teko atkreipti dėmesį į raudonų plytų pastatą, papuoštą juodu ir baltu ornamentu. Nors šio namo istorija siekia XV–XVI a., jis atgijo tik XX a. pab., kai vykdant tyrimus Lietuvos teritorijoje buvo pirmą kartą atrastas sgrafitas (ital. sgraffito). 

Aušros Vartų g. pastatas, puoštas sgrafito ornamentu. Nuotr. Karolinos Koroliovos-Barkovos

Sgrafitas – nuo antikos laikų žinoma sienų dekoravimo technika, kuri ypač išpopuliarėjo Italijoje Renesanso epochoje, – buvo naudojama architektūrinių objektų puošybai. Verčiant iš italų kalbos žodis sgraffito reiškia „raižytas“, tai ir atskleidžia šios technikos esmę. Puošybai pasirinktas pastato paviršius buvo dengiamas keliais sluoksniais spalvoto tinko (pavyzdžiui, norint išgauti baltą spalvą į tinką buvo įmaišoma baltų kreidos miltelių, o juodą suteikdavo smulkinta anglis). Viršutiniam tinko sluoksniui nespėjus sustingti, jame specialiu instrumentu buvo raižomi ornamentai atidengiant apatinį kitos spalvos sluoksnį. Taip buvo kuriamas kontrastu grįstas raštas.

Nors teigiama, kad anuomet stilistinės naujovės Vilnių pasiekdavo gerokai vėluodamos, sgtafitas miestą pasiekė XVI a. Italų mokyklos poveikį lietuviškajai architektūrai lėmė į Vilnių atvykusi Bona Sforca, pradėjusi skleisti Renesanso kultūrą ir meną. Tiesa naująsias architektūros madas Bona Sforca atvežė ne tik į Vilnių, bet ir į Krokuvą, kur 1518 m. balandžio 18 d. buvo karūnuota Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Krokuvoje sgrafito technika taip pat atsirado tik XVI a., o ornamentus kūrė italų kilmės architektai, nes vietiniai dar nebuvo susipažinę su šia puošybos technika. 

Tikėtina, kad pirmieji sgrafito technikos meistrai į Lietuvą atvyko per Lenkiją kartu su karališkuoju dvaru. Aušros Vartų g. 8 numeriu pažymėtas namas XVI a. priklausė įtakingam pirkliui ir buvo įsikūręs strateginėje vietoje – šalia miesto vartų. Tikriausiai dėl geros pirklio finansinės padėties jo pastato fasadą papuošė tais laikais madingas ir prabangus dekoras. Nors iš dalies šiandien matomas sgrafitas yra atkurtas ir gerokai restauruotas – jis atkartoja šiai technikai būdingus geometrinius ornamentus.

Į Aušros Vartų g. 8 pastato ornamentą panašus motyvas ant Krokuvos senamiesčio pastato. Nuotr. zabytek.pl

Tiesa, Vilniuje sgrafitas labiausiai paplito XVI a. II p. – XVII a. I p., kai naują techniką perprato vietos statybininkai. Vėlesnio laikotarpio sgrafito fragmentų galima pamatyti ant Mažųjų Radvilų rūmų pastato, kuriame dabar įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41). 

Įspūdingiausias sgrafitas šiandien puošia 1600–1620 m. pastatytą Šv. Stepono bažnyčią. Statybų iniciatorius – jėzuitų kunigas Simonas Visockis (lenk. Szymon Wysocki) teologiją studijavo Romoje. Vėliau vykdė misiją Stokholme, kur net aštuonerius metus lydėjo Kotryną Jogailaitę (jauniausią Zigmanto Senojo ir Bonos Sforcos dukterį, tapusią Švedijos karaliene) kaip Švedijos kapelionas ir Kotrynos asmeninis nuodėmklausys. Paskui trumpai viešėjo Romoje, iš kur per Lenkijos miestus atkeliavo į Vilnių. Taigi nenuostabu, kad savo funduotą bažnyčią jis nusprendė išpuošti itališku karališkajai šeimai artimu stiliumi. 

Kodėl šv. Matas prabilo senąja slavų kalba? 

Kitas įdomus sieninės puošybos pavyzdys išliko Vokiečių gatvėje. Namo, adresu Vokiečių g. 20, valdose jau XVI a. įsikūrė liuteronų bendruomenė, o jo fasadą puošia XX a. pab. atrastos XVI a. siekiančios freskos. 

Juose galima įžvelgti gotikiniu šriftu užrašytą vokiško teksto fragmentą In Pace Iesus Naz (liet. „Jėzaus Nazariečio ramybėje“) ir dvi apvalias nišas, kuriose pavaizduoti dviejų iš keturių evangelistų simboliai. 

Pastato Vokiečių g. 20 fasadas. Nuotr. Karolinos Koroliovos-Barkovos

Kodėl šį pastatą papuošė vokiškas užrašas? Nuo XVI a. jame pradėję burtis liuteronybės skleidėjai daugiausia buvo vokiečiai. Šis judėjimas tapo pirmąja protestantizmo, atsiradusio po XVI a. Reformacijos Vokietijoje, reformuotos krikščionybės kryptimi. Manoma, kad pirmasis žmogus, Vilniuje pradėjęs skleisti Martyno Liuterio, šios reformos ir religijos pradininko, idėjas, buvo iš Vokietijos atvykęs Vinklefas (taip pat vadinamas Vinkleriu). Vilniaus vyskupas, sužinojęs, kad katalikiškoje Šv. Onos bažnyčioje atvykėlis skleidžia naująją religiją, griežtai uždraudė tai daryti. Taigi Vinklefas rado prieglobstį pas savo tautiečius – dabartinėje Vokiečių gatvėje, kurioje nuo XIV a. būrėsi Hanzos sąjungos miestų amatininkai ir pirkliai. 

Fasadą puošiantis vokiškas užrašas. Nuotr. Karolinos Koroliovos-Barkovos

Faktas, kad liuteronai savo bažnyčią pastatė kiemelyje, o ne atviroje aikštėje, liudija apie jau tais laikais tankiai užstatytą kvartalą. Be to, XVI a. II p. Vilniuje paaštrėjo katalikybės ir protestantizmo šalininkų konfliktas. Dėl šios priežasties liuteronams teko pasitenkinti turimomis valdomis, nes vargu ar šalia įsikūrę pranciškonai teigiamai įvertintų protestantų plėtimąsi. 

Įdomų vilniečių gyvenimo aspektą atskleidžia senąją slavų kalba užrašytas tekstas. Užrašas Blagimi Ožie (liet. „Ir teisiaisiais atgyja“) matomas ant ritinio, kurį laiko apvalioje nišoje pavaizduotas šv. Mato simbolis – apokaliptinė būtybė su sparnais, panaši į žmogų. Šis užrašas siejasi su viena iš pagrindinių protestantizmo idėjų – skleisti Dievo žodį verčiant lotynų kalba parašytą Bibliją į gimtąsias kalbas ir kartu ugdyti visuotinį raštingumą.

Šv. Matas su ritiniu rankose. Nuotr. Karolinos Koroliovos-Barkovos

Senosios slavų kalbos pagrindu pradėjo formuotis šnekamoji, vėliau pradėta vadinti rusėnų, kalba, vartota Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikos lenkiškosios dalies rytinėse slavų žemėse. Nuo XIV a. iki XVII a. pab. tai buvo oficiali kanceliarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Ja surašyti to laiko LDK teisiniai dokumentai (Lietuvos Statutai) ir dokumentų archyvas (Lietuvos Metrika), metraščiai. 

Ilgą laiką vilniečiams rusėnų kalba buvo labai artima. Būtent ja Reformacijos idėjų šalininkas Pranciškus Skorina Vilniuje šalia rotušės išspausdino pirmąją knygą, iš Prahos atvežęs dar nematytus spaudos reikmenis. 

Taigi liuteronai, siekiantys skatinti vietos gyventojus išpažinti liuteronybę, remdamiesi savo idėja, papuošė pastatą vilniečiams suprantama kalba ir taip pasidarė sau patrauklią, suprantamą „reklamą“. 

Verta atkreipti dėmesį ir į freskų stilistiką – tikėtina, kad jas sukūrė Vilniuje gyvenantys rusėnai (rytų slavų etnosas), pažinoję Rytų bažnyčioms būdingą meną. Evangeliko drabužiai nupiešti kaip senosiose ikonose – sakraliniuose paveiksluose, paplitusiuose stačiatikių bažnyčiose arba iliuminacijose stačiatikių rankraščiuose.

Taigi šie išlikę freskų fragmentai dar labiau patvirtina, kad Vilnius jau nuo senųjų laikų pasižymėjo daugiakultūriškumu.