Savaitgalio kelionė į Žvėryną: medinė architektūra, įspūdingi maldos namai ir modernizmo atspindžiai
Žvėrynas – apgaulingo pavadinimo Vilniaus rajonas, kuriame žvėrių ir jų tykančių medžiotojų nesutiksime. Šiandien tai – gražuolių medinių pastatų pilna sostinės dalis, slepianti ne vieną įspūdinga istorijos faktą. Nedaug nuo centro nutolęs Žvėrynas – puiki kryptis savaitgalio pasivaikščiojimui. Atrasti įdomiausias vietas padės „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutas.
Orintos Labutytės nuotr.
Kur tie žvėrys?
Toks vietovės pavadinimas atsirado todėl, kad XVI a. ši teritorija priklausė didikams Radviloms: jie čia rengdavo medžiokles, galbūt net įveisė žvėrių, sklando legendų apie buvusį medžioklės dvarelį. Ilgą laiką Žvėrynas buvo beveik negyvenamas miškas. Tiesa, XIX a. keliautojai mini, kad, nors teritorija apjuosta aštriakuolių tvora, žvėrių jau beveik nebelikę.
Visiškai nauja era prasidėjo XIX a. pab. – Žvėrynu susidomėjo keli turtingi Peterburgo pirkliai. Didžiausi pokyčiai įvyko 1892 m. jo savininku tapus Vasilijui Martinsonui. Šis, suvokęs Neries užutėkyje esančios vietovės vertę, netrukus ėmėsi parceliuoti Žvėryną ir pardavinėti sklypus viloms statyti.
Medinės architektūros įžymybės
Brangią žemę V. Martinsonas reklamavo turtingiausiuose Rusijos imperijos miestuose – Žvėryne labai paspartėjo statybos, dygo daugybė įspūdingų medinės architektūros perlų, o iki Pirmojo pasaulinio karo galutinai susiformavo dabartinis taisyklingo plano gatvių tinklas. 1938 m. medinė statyba sustojo, prasidėjo vien mūro etapas.
Orintos Labutytės nuotr.
Sovietmečio pradžioje atsirado tipinių mažaaukščių namų, antroje epochos pusėje – jau ir daugiaaukščių. Vis dėlto tai buvo daroma santūriai ir prestižą rajonas išlaikė. Atkūrus nepriklausomybę, kai kuriuos sunykusius medinukus pakeitė šiuolaikiniai statiniai, tačiau atsiranda ir senosios architektūros gerbėjų, kurie unikalų medinį paveldą prikelia antram gyvenimui. Šiandien čia galima aptikti ne vieną miela medinuką su autentiškomis architektūrinėmis detalėmis. Medinės miesto architektūros muziejus Žvėryno architektūros akcentus net sudėjo į specialų leidinį.
Maršrute – net trys skirtingi maldos namai
Vos persikėlus į Žvėryną tiltu nuo Gedimino prospekto, pasitinka iš toli matoma Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė, vietinių vadinama tiesiog „Znamenskaja“. Sklypą, kuriame ji stovi, stačiatikių Šv. Dvasios brolijai padovanojo Žvėryno plėtotojas Vasilijus Martinsonas. Čia pat jis ir palaidotas – kuklų pirklio kapą rasite dešinėje pusėje.
Kitas įspūdingas Žvėryno statinys – istorizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Tiesa, pagal originalų planą jos bokštai turėjo būti aukštesni, tačiau pirminio projekto įgyvendinti nepavyko. 1958 m. ji buvo pašventinta ir nepertraukiamai veikia iki šiol. Bažnyčios altorius stebina – čia siena papuošta lipdiniais, vaizduojančiais žymiausius Vilniaus pastatus.
Netoli kito į Žvėryną vedančio – Liubarto – tilto stovi ypatingi maldos namai. Tai karaimų šventykla – kenesa. Šios tautos istorija Lietuvoje prasidėjo XIV a. pab., kai į Trakus iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų atvežė Vytautas. XIX a. pr. dalis jų atsikėlė į Vilnių, o XX a. pr. neseniai susikūrusiame Žvėryne užsimojo pasistatyti kenesą. Mauritaniško stiliaus maldos namus Žvėryne karaimai pasistatė 1911–1923 m. Vis dėlto šios kenesos durys šiandien beveik niekada neatidaromos, nes ryškesnis bendruomenės gyvenimas vyksta tik Trakuose, o Vilniuje karaimai išsiskirstę arba asimiliavęsi. 2011 m. visoje šalyje oficialiai tegyveno 241 karaimas.
Modernizmo architektūros gatvė
Lietuvoje dėl modernizmo architektūros labiausiai žinomas Kaunas, anuomet buvęs respublikos sostine. Vis dėlto ir Vilniaus, kuris buvo Lenkijos valdžioje, neaplenkė visuotinės tendencijos. Ypač gausiai griežto ir taisyklingo modernizmo pavyzdžių aptiksime A. Mickevičiaus gatvėje. Verta pradėti nuo 23 numeriu pažymėto pastato, iškilusio kaip nuomojamų butų namas, o vėliau palengva žingsniuojant dairytis į abi gatvės puses ir pastebėti kitos šios epochos architektūros pavyzdžius.
Pilną Žvėryno maršrutą rasite čia.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.