Riedančios technikos skulptūros taksi parke

2023 07 03 Vietos

Nors keliaujame visus metus, būtent vasarą kelionės iš taško A į tašką B tampa dar dažnesnės. Vieni dairosi, kur ramybę rasti atokiau nuo miesto, kiti – Vilniaus gatvėse pradeda tiesti dar įvairesnes maršrutų linijas. Štai ir aš sėdu ant dviračio bei judu savąja. Pralenkiu senamiesčio gatvelėmis dardančius paspirtukus, vėliau kertu geležinkelio bėgius, mojuoju Kauno ir jūros link riedantiems traukiniams. Dviratį palieku prie buvusio taksi parko ir įžengiu į Automuziejų.

1924-ųjų „Oakland“ automobiliu buvo smagu keliauti į vasaros vilas ir dvarus.

Simboliška, kad gegužę duris pravėrusį Automuziejų randu būtent ties Pelesos bei Dariaus ir Girėno gatvių sankryža stūksančiame, ilgą transporto priemonių istoriją menančiame taksi parke. Nuo 1974 metų čia veikė dispečerinė, remonto dirbtuvės, plovykla, teiktos kitos tokiai įstaigai būtinos paslaugos. Pirmas pastato aukštas buvo skirtas techniniam automobilių aptarnavimui, o aukščiau esančiuose „gyveno“ apie 800 taksi automobilių. Dabar čia per du aukštus įsikūręs didžiausias – 4700 kvadratinių metrų ploto – transporto technikos muziejus Lietuvoje, pratęsiantis techninio Vilniaus pasakojimą, suburiantis automobilius, kavą ir istorijas mėgstančius žmones. 

Užkurtas muziejaus idėjos ir darbų variklis 

Idėja įkurti muziejų automobilių kolekcionieriaus Alfredo Eitučio galvoje užgimė prieš dvidešimt metų. Nors tarp Europos automobilių kolekcionierių sklando posakis, kad dažniausiai muziejų atidaro trečioji karta, visgi Vilniaus automobilių muziejaus atsiradimui, padedant sūnui Povilui Eitučiui, pakako dviejų kartų. 

Tik negalvokite, jog šis muziejus prilygsta automobilių garažui. Ne, ne, ne. „Mes esame transporto centre – virš mūsų leidžiasi lėktuvai, arterine Dariaus ir Girėno gatve per dieną pravažiuoja 16 tūkstančių automobilių, o pro langus matome geležinkelio bėgius. Ir jei senamiestyje matysime istorinį Vilnių, tai čia jis – techninis. Pati technika yra kilnojamasis kultūros paveldas“, – jums pasakys Alfredas. 

Muziejaus darbai taksi parke vykdyti net penkerius metus. „Viskas keitėsi radikaliai ir nemažai vilniečių šiuos pokyčius matė. Mums tvarkantis kildavo tiek dulkių, jog šios primindavo iš pastato rūkstančius dūmus, tad vietiniai dėl to netgi imdavo skambinti gaisrinei“, – darbų ypatumus prisimena Povilas. 

Ir nors muziejaus įkūrėjai pripažįsta, kad dėl pastato infrastruktūros teko daug paplušėti (štai, pavyzdžiui, kai kuriuos aukštus eksponatus teko išardyti, nes pastatyti juos numatytose vietose trukdė žemesnio rėmo sijos lubose), dabar patalpų pokytis kelia tik malonų šiurpą.   

Per du aukštus įsikūręs 4700 kvadratinių metrų ploto Automuziejus duris atvėrė prasidėjus vasarai.

Įžengus į patalpas, akį traukia ne sienos, bet iš toli spindintys automobiliai. Dalis jų yra autentiški, kiti – restauruoti iš pagrindų (tam kartais prireikdavo ne vienų metų). Muziejaus ekspozicijoje puikuojasi apie 110 eksponatų, neskaitant erdvę pagyvinančių aksesuarų, tokių kaip automobilių gamintojų sukurtos  rašomosios mašinėlės ar telefono būdelė. Lankytojas patiria visą pasaulį apimančią transporto istoriją – nuo minamų ar arklio traukiamų transporto priemonių iki šiuolaikinės technikos eksponatų.

Tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, pokaris – keliaudama per skirtingus dešimtmečius susipažįstu su skirtingomis spalvomis, formomis, techniniais sprendimais. „Ekspozicijoje orientuojamasi į aukštesnės klasės automobilius, nes pastarieji yra įdomesni tiek pačiam kolekcionieriui, tiek ir lankytojui“, – pasakoja Povilas. Tad jei akį pagauna prabangių automobilių vaizdas, tuomet ausį patrauks dar ir istorijos apie šių automobilių vairuotojus. Prezidentai Antanas Smetona, Kazys Grinius, Lietuvos akto signataras Jonas Vailokaitis ar net Nepalo karalius – tai tik keletas šiuos automobilius vairavusių asmenybių.

Dvarų verti eksponatai

Sostinėje pirmieji automobiliai pradėjo važinėti XIX a. pradžioje. Jie itin konkuravo su gatvėmis riedėjusiomis karietaitėmis, kadangi automobiliai gaminti rankomis, o kuras ir transporto priežiūra buvo nepigūs. „Jeigu ne šis juodas automobiliukas, klausimas, ar šiais laikais kiekvienas išvis turėtume      asmeninį automobilį“, – rodydamas į „Ford T“ teigia Povilas. 

Būtent Henris Fordas sugalvojo, jog automobiliai turi būti įperkami viduriniajai klasei, ir pirmasis pritaikė jų konvejerinę gamybą. 

Besigrožint muziejuje esančiais automobiliais, Povilas su Alfredu pasakoja, kaip anksčiau vienu iš jų  vykdavo sekmadieninės kavos (net 90 % muziejuje eksponuojamų automobilių – važiuojantys!), o neįprasto objekto riedėjimas Vilniaus gatvėmis praeiviams keldavo šypseną. Pati netikėtai pakviesta atsisėsti į „Volkswagen Karmann Ghia“ automobilį, nesunkiai įsivaizdavau, kad važiuoju juo  vasariškos vilos link. „Už kai kuriuos čia esančius eksponatus tais laikais Lietuvoje ir visas dvaras išeidavo“, – juokauja Povilas. 

Tik negalvokite, jog šis muziejus buvusiame taksi parke prilygsta automobilių garažui. Jis kuria techninio Vilniaus pasakojimą.

Prieiname prie tų laikų dvaro gal ir neverto, bet vasaros kelionėms taip pat tikusio, išnykusio 1924 metų „Oakland“ automobilio modelio. „Nedidelis, pigesnis nei daugelis kitų automobilių, kuriuo galima džiaugtis ir kaip kabrioletu, ir įtaisyti papildomą sėdynę vasarotojui. Taip pat yra papildomos durelės į bagažinę įleisti šuniukui bei tokie išradimai kaip, pavyzdžiui, centrinis užraktas greičio dėžei tam, kad automobilio nepavogtų. Tokio tipo automobiliai buvo populiarūs mūsų kraštuose ir panašūs modeliai naudoti nuvykti iki vilos ar sodybos“, – pasakoja Povilas.

Lenktyninių automobilių gamykla Vilniuje ir odė taksi

Muziejaus ekspozicijoje dėmesį verta atkreipti į lenktyninių automobilių dalį. Nustebsite išgirdę faktą, jog anksčiau Vilnius garsėjo kaip miestas, kuriame gaminami puikūs B grupės lenktyniniai automobiliai. Netoli dabartinio Gariūnų turgaus buvo įsikūrusi Vilniaus eksperimentinė automobilių gamykla (EVA), kuri tuometinius „Žiguli“ automobilius transformuodavo į pašėlusius lenktyninius monstrus, kurie  buvo tiekiami net į penkiasdešimt skirtingų šalių. Galbūt vieną iš lenktynininko Stasio Brundzos kūrinių „Lada Samara EVA“ esate matę ir Lietuvos nacionalinės dailės galerijos parodoje „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, na, o jei ne – tą patį išvysite Vilniaus automobilių muziejuje.

Lenktynininko Stasio Brundzos kūrinys „Lada Samara EVA“ – išskirtinis automobilis.

Būtų keista, jei taksi parke įsikūrusiame muziejuje nebūtų ir dedikacijos patiems taksi automobiliams. Lankytojus pasitinka ir karietaitė, ir žalia šviesa signalizuojanti „Volga“, ir tikra Didžiosios Britanijos klasika „black cab“. Alfredas kviečia dirstelėti į Smetonos laikų taksometrą: „Atkreipkite dėmesį į užmirštą lietuvišką žodį „liuosas“ – jei  vėliavėlė pakelta, vadinasi, taksi „liuosas“, t. y. laisvas, jei nuleista – užimtas.“     

Vilniaus automobilių muziejaus siekis ne tik pristatyti įspūdingus, kartais visuomenės akių nepasiekiančius transporto eksponatus, bet ir burti bendruomenę. „Norime į vieną vietą suburti kultūringus, išsilavinusius „petrolhead’us“. Jau anksčiau čia buvo organizuotas renginys „Cars N‘ Coffee“, kuriame autoentuziastai į rajoną atgabeno įdomesnių automobilių, tad tikimės, kad tokių renginių bus ir daugiau“, – viliasi Povilas.

Svarbu, kad į muziejų užsuktų kiekvienas, nepaisant amžiaus ar susidomėjimo automobiliais. „Vieni tampa rašytojais, dailininkais, na, o kažkas, apsilankęs pas mus, galbūt vieną dieną taps geru inžinieriumi ar techniku“, – tikisi Alfredas. Technikos kelionė po erdvę užtrunka apie porą valandų, tad Povilas šmaikštauja, kad ją bus pravartu rinktis ir rečiau judančiam ofiso darbuotojui. Galų gale, argi kiekvienam nesinorėtų gyvai išvysti tai, ką lig šiol esame matę tik senovinėse atvirutėse ar filmuose?..

Kur?

Dariaus ir Girėno g. 2

Daugiau

www.automuziejus.lt

Straipsnio autorė: Gabija Stašinskaitė

Nuotraukų autorius: Mantas Judrius

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio

Skaidrė 17

Ieškoti pavasario – į Pavasario gatvę

Plačiau