Rakursas. Pavilnio kalvomis ir pabėgiais

2023 03 20 Vietos

Begalvodama, nuo ko pradėti šį tekstą, paklausiau savo ekskursijų lankytojų, su kuo jiems asocijuojasi Pavilnys. Štai dažniausiai pasikartojantys atsakymai: sodai, užkampis, daug gamtos ir ramybės, kalvos, seni mediniai namai, jaunųjų gamtininkų stotis, kotedžai, serpantinas, Tadeušas Konvickis, medinė bažnyčia, geležinkelis. Tad pabandysiu išplėtoti šiuos vaizdinius ir iš karto patikinu, kad visi įvardinti dalykai yra tiesa. 

Darželiai nuo kelio atitverti tvorelėmis iš nertų užuolaidų. Nuotr. Audronės Ranonytės

Kas vienam reiškia ramybę, kitam yra užkampis. Mano vaikystės draugė gyveno centre, bet šeima turėjo ir namą Pavilnyje; ji nuolat pasakodavo apie Pavilnio sodą, mamą, rašančią knygą Pavilnyje, svečius Pavilnyje. Nežinojau, kur tas Pavilnys, buvo tik aišku, kad iki tos nepaprastos vietos reikia vykti mašina, reiškia, ji yra labai toli. Neabejotinai metams bėgant įgijau tikresnio žinojimo. Bet pradėjusi vesti ekskursijas Pavilnyje, stebėtinai dažnai sulaukiu nerimastingo klausimo iš vilniečių: kaip ten atvažiuoti, bijau nerasti. Ne tik man, anuomet septynmetei, o ir daliai Vilniaus senbuvių asmeniniuose žemėlapiuose Pavilnys yra kažkur prie miesto. Nors tik 5 kilometrai nuo centro. Iki Pilaitės žymiai toliau, bet kaip nuvažiuoti iki Pilaitės, manęs dar niekas neklausė.

Tai, kas dabar yra Pavilnys, Kalnėnai, Guriai, iki XIX amžiaus buvo Pacų giminės nuosavybė. Cariniais metais teritorija nusavinama, įkuriami keli sentikių kaimai, o plotuose tarp miškų sėjama ir pjaunama. XX amžiaus pradžioje geležinkeliečiai, įvertinę sklypų prie miškų ir upės grožį, išsirūpina leidimą bendrijos lėšomis supirkti žemes ir įkuria Kolonia Wileńska Vilniaus koloniją, arba gyvenvietę. Dideliuose kelių dešimčių arų sklypuose naujieji savininkai – ne tik geležinkeliečiai, bet ir jų draugai valdininkai, karininkai, gydytojai kiekvienas pagal savo išmonę, galimybes ir skonį pradeda statyti medinius ir mūrinius namus su bokšteliais, lenktais stogais pagal vadinamąjį Zakopanės stilių. 

Tarpukariu Pavilnyje kai kurie žmonės gyvendavo tik vasaromis: čia vilas turėjo Piłsudskio brolis, vaivada Kirtiklis, ministras pirmininkas Zyndramas-Kościałkowskis, Seimo maršalka Prystoras.

Dabartinis Pavilnys, Kalnėnai, Guriai buvo Pacų giminės nuosavybė. Nuotr. Audronės Ranonytės

Kodėl tokia gyvenvietė įkuriama Pavilnyje? Nes žmonės norėjo gyventi erdviai, vaikščioti miškais ir palei upę, bet dirbti ir vaikus mokyti mieste. To meto geležinkeliečių šūkis „Dirbk mieste, gyvenk Kolonijoje“ atspindi miesto ir sodo idėją. Tarpukariu traukiniai Pavilnyje stodavo kur kas dažniau, nei dabar: piko valandomis įprasti dideli ir maži vieno vagono traukiniai, vadinti „Luxtorpedomis“, čia stodavo kas keliolika minučių. Šiandien darbo dieną Pavilnio stotyje stoja devyni traukiniai. Ir važiuoja du autobusai: 13-tas – į Žemąjį, o 31-as – į Aukštąjį Pavilnį.

Tapybiški kalvoti vaizdeliai ne visada patogūs gyventi. Viena iš problemų, kurią tenka spręsti kolonijos gyventojams, – kaip sujungti Žemutinį Pavilnį su Aukštutiniu. Dėl aukščio skirtumo paprasto kelio neužteko, reikėjo akmenimis grįsti serpantiną. Šiandien šie trys vingiai tituluojami vieninteliu grįstu serpantinu Lietuvoje. Taip, mašinos ten prasilenkia, ne, žiemą ne visos užvažiuoja, taip, važiuodamas serpantinu lengvai pasikratai. Aš jį pavaizduočiau taip: braukčiau liniją ir gale nupaišyčiau kelis kringelius. Linijos su kringeliais pavadinimas yra Žiedų gatvė, o pavasarį vienas gatvės krūmas apsipila margučiais.

Į Aukštutinį Pavilnį galima pakilti ir miško takeliu, ką ir siūlau daryti. Kartais tame takelyje pamatysite ir pasagų įspaudus. Tada nosis pakyla aukštyn ir pradedate žvalgytis, kas juos galėjo palikti. Daug variantų nėra: čia praėjo Pavilnyje gyvenantis žemaitukas Bučkis. Jo šeimininkas Audrius kartais ir į darbą Senamiestyje raitas atjoja, o per šventes Bučkis sutinkamas Pavilnio bendruomenės namų kieme. Kaskart pamačiusi pasagų įspaudus arba išgirdusi klakt klakt į senąjį gatvės grindinį, įsivaizduoju Pepę Ilgakojinę ir jos arklį, kišantį snukį pro Vilos Vilaitės langus. 

Pavilnys, arba žaliuojanti Vilniaus kolonija. Nuotr. Audronės Ranonytės

Na, o Pavilnio bendruomenės namai yra ta vieta, kur galite ateiti ir į parodą, ir į mugę, orkestro ir choro koncertus, lankyti būrelius, sportuoti ir tikrai pasijusti bendruomenės dalimi. Ir visa tai prasidėjo dar Vilniaus kolonijos laikais. Aš nežinau kitų tokių aktyvių bendruomenės namų Vilniuje. 

Dar viena vieta, kuri dažnai iškyla prakalbus apie Pavilnį, yra Jaunųjų gamtininkų stotis. Kadaise siūliusi kelias dešimtis būrelių vaikams, nuo besidomintiems vorais iki jaunųjų šeimininkių kursų, šiandien įstaiga neveikia, gal tik koks voras užsilikęs: ji tiesiog laukia reorganizacijos. 

Grįžkime į mišką. Pažadu, kad eidami surasite ir vietą, nuo kurios atsiveria nepaprasta, net, sakyčiau, nelietuviška panorama. Kaip malonu matyti nuo sodriai samaninės iki jūros spalvos miškų juostas, Pūčkorių atodangą ir tame pačiame regėjimo lauke Vilnių su      bažnyčių, pilies ir televizijos bokštais! O kad jau prakalbome apie bokštelius, tai vienas Pavilnio bokštas išties ypatingas. Vandens ir Versmių gatvių sankryžoje daugel metų veikęs, o vėliau tik šešėlį aplinkui rupšnojantiems arkliukams ir ožkoms teikęs vandens bokštas šiandien yra gražūs vienos šeimos namai. Kai stabtelime  prie jų tvoros pasižiūrėti į išsaugotą vandens rezervuarą, stovintį sode tarp žydinčių arba nuo obuolių linkstančių obelų, kartais kieme besidarbuojantis šeimininkas papasakoja, kaip su giminaičiu važiavo apžiūrėti parduodamo bokšto ir juokaudami jį vadino Gedimino bokštu.

Visada sustoju ir prie pilaitę primenančio namo palei gelžkelį pasilabinti su jo šeimininke ponia Mira, kuri ne tik pasidalina šeimos istorija nuo 1935 metų, bet ir pasiteirauja, ar jau papasakojau apie Vasiljevą ir Konvickį. Tad papasakosiu ir jums.

Mados istoriko Aleksandro Vasiljevo senelio brolis buvo Vilniaus geležinkeliečių iždininkas. Čia broliai namą pasistatė dar 1912 metais. Vasiljevas, brangindamas šeimos istoriją, visą namą išpirko, apstatė to laikotarpio baldais, nuspalvino kambarius, prakalbino nuotraukomis, paveikslais ir muzikos instrumentais. Kartais ten apsistoja ir dabar. Vaikystės draugai su pasididžiavimu pasakoja, kaip maloniai jis sveikinasi ir pakalbina sutiktuosius. 

Jeigu Vasiljevą žino dauguma kartu su manimi keliaujančių, tai rašytoją Tadeušą Konvickį, augusį Vilniuje, žino mažiau. Nors jis yra labai žymus lenkų rašytojas! Gyveno jis, kaip pats rašė, keistame name, kuriame pilna nereikalingų durų ir langų. Šis medinis namas Žemojoje gatvėje niekaip nepažymėtas, todėl nesu tikra, ar jo gyventojai, pavasariop mėgstantys kieme klausytis rusiškos muzikos, žino, dėl ko čia sustoja žmonių būriai. Taip jau yra, kad vaikystės namų ir aplinkos taip lengvai neatsikratysi, jie lydi tave visą gyvenimą. Taip ir Konvickio kūryboje ne kartą atsikartoja Pavilnio žmonės, namai, keliai, traukinių keleivių pokalbiai, aprašyta ir pirmoji meilė merginai, gyvenusiai Aukštutiniame Pavilnyje, prie vienintelės Vilniuje medinės bažnyčios.

Čia gyvenęs rašytojas Tadeušas Konvickis mylėjo merginą iš Aukštutinio Pavilnio. Nuotr. Gabijos Lunevičiūtės

Kai išnyrame iš miško, paprastai jau leidžiasi saulė. Toks nepaprastas jausmas: medinė Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčia raudono dangaus fone. Pavasarį kieme žydi kunigo sodintos rausvos magnolijos, vasarą spalvas keičia hortenzijos, pagaliau      pasitinka dailidė Juozapas, nuo kurio nuvalyta daugybė dažų sluoksnių. Viduje prieš šv. Velykas sustatomi degtinės stikliukai su pamerktomis plukėmis. Vandenyje, aišku. Bažnyčia veikė ir sovietmečiu, kaip man pasakojo kunigas Julius Sasnauskas, ten būta daugiau laisvės ir mažiau visa stebinčių akių, nes – užkampis. O žalio aksomo eglyne virš serpantino vingių mažos kapinaitės atrodo tarsi senų seniausios, nors iš tiesų atsirado iš didelės bėdos per Antrąjį pasaulinį karą. 

Nuo bažnyčios miško takeliu nusileidę žemyn, atsidursite ant Jokūbo kalno. Kodėl jis taip vadinamas, negirdėjau nė vienos patikimos versijos. Ant jo stovi didelės sūpynės –  supkitės saulėlydžio link į valias. Netoliese yra Kalnų gamtinis rezervatas. Ir gražūs prižiūrėti darželiai, nuo kelio atitverti tvorelėmis iš nertų užuolaidų. Ir suolelis, nuo kurio galite stebėti traukinius. Perėjus geležinkelį – takelis link Vilnelės, bet tai – jau kita istorija. 

Taip Pavilnį matau aš – tai man svarbios, gražios vietos, kurias noriu parodyti. Gali skambėti keistai, bet kartais būna gaila plačiai dalintis atrastomis vietomis, tik ne per ekskursijas, nes matau, kad žmonės išsiskirsto atradę kažką naujo savo pačių panosėje, pašviesėję. 

Straipsnio autorė – Gabija Lunevičiūtė

Straipsnis yra iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 17-ojo, pavasario numerio.

Skaidrė 17

Vilniaus jausmų dėžutės

Plačiau