Savaitgalį daugumai ir vėl teks praleisti mieste. Kartais viskas atrodo išvaikščiota ir matyta, tačiau „Neakivaizdinis Vilnius“, kaip visuomet, siūlo pasidairyti atidžiau ir šįkart apsilankyti Naujoje Vilnioje. Galbūt tai proga pamatyti „Dūmų fabrike“ veikiančią parodą, aplankyti iki šiol nematytas Vilniaus vietas ar užkopti į Rokantiškių piliakalnį ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu pavasarėjančio miesto vaizdu?
Tomaš Suboč nuotr., Naujosios Vilnios miesto bendruomenė
Paroda atgimusiose istorinio dalgių fabriko erdvėse
Naujojoje Vilnioje veikiančioje kultūros erdvėje „Dūmų fabrikas“ iki kovo 27 d. galima pamatyti Kipro Černiausko parodą „Dekameronas“, nuo balandžio 1-osios suplanuota dar viena tapybos paroda. Tiesa, „Dūmų fabrikas“ – ne tik kultūros vieta, bet ir alaus darykla.
„Dūmų fabrikas“. Igno Nefo nuotr.
Klasikinis Giovanni Boccaccio Dekameronas, parašytas XIV amžiuje, pasakoja apie 10 jaunų žmonių, nusprendusių pabėgti iš maro siaubiamos Florencijos ir užsidaryti atokioje užmiesčio viloje. Užsidarę ir pasislėpę nuo epidemijos jie leidžia laiką pasakodami įvairias istorijas, plačias tiek savo temomis, tiek geografiškai.
Neplanuotas, bet svarbus sutapimas, kad ši 2020 metais baigta tapyti Dekamerono interpretacija sutapo su pasauline koronaviruso pandemija. Žmonės buvo priversti užsidaryti tarp keturių sienų ir gyventi prisiminimais, lūkesčiais, filmais, serialais, vaizdo skambučiais, socialiniais tinklais – viskuo, kas nėra iki galo tikra. Savotiškomis pasakomis. Toks gyvenimas atitolina nuo realybės dar labiau, negu įprastasis XXI amžius. Šis pandemijos kontekstas suartina mus su siaubiama maro Florencija.
Paroda „Dekameronas“. „Dūmų fabriko“ nuotr.
Interpretuoti Boccaccio pasirinkta ne tiesiogiai, ne pagal knygą, o įsivaizduojant modernią knygos ekranizaciją. Įsivaizduojant neegzistuojantį filmą, tapant atsitiktines filmo scenas, nes šitokiu fragmentišku ir greitu būdu šiais laikais mes gaunam labai didelę dalį informacijos. O ir ta informacija dažnai būna grįsta emocija.
Plačiau: www.dumufabrikas.lt
Darbo laikas: II-V 17-20 val., VI 12-18 val.
Pasivaikščiojimas Vilniaus „užsienyje“
Dar ne taip seniai Naujoji Vilnia buvo savarankiškas miestas. Miesto teises ji gavo 1903 m. tačiau įspūdingi piliakalniai, šimtamečiai geležinkelio pastatai ir gamyklos liudija, kad žmonės šiose apylinkėse gyvena jau kelis tūkstantmečius.
Popieriaus fabriko „pilaitė“. Maksimo Zacharovo nuotr., Naujosios Vilnios miesto bendruomenė
1957 m. Naujoji Vilnia tapo Vilniaus miesto dalimi. Tiesa, nors administraciniu požiūriu Naujoji Vilnia tėra viena iš daugelio sostinės seniūnijų, šios vietos istorija ir charakteris neeiliniai – įsitikinsite tuo susipažindami su įdomiausiais rajono objektais, kurių čia laikmečiai pažėrė išties gausiai.
Čia pasivaikščiosite išraiškingu reljefu, rasite ne vieną tašką, nuo kurio galima į apylinkes pažvelgti iš aukštai. Pamatysite pirmųjų fabrikų pastatų, daugiatautę gyvenvietės istoriją liudijančias senąsias kapines, rajono gražuolę – neogotikinę Šv. Kazimiero bažnyčią, įvairių architektūros stilių gyvenamuosius namus, medinę Šv. Petro ir Povilo cerkvę, pakeitusią kadaise geležinkeliu atvažiuodavusius maldos namus.
Šv. Kazimiero bažnyčia. Maksimo Zacharovo nuotr., Naujosios Vilnios miesto bendruomenė
Maršrutą po Naująją Vilnią rasite čia. Dar keletą maršrutų taip pat siūlo Naujosios Vilnios bendruomenė – juos rasite čia, taip pat ir smagų žinių patikrinimo testą apie šią gyvenvietę.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.