Pokalbis su orientacininku Viliumi Aleliūnu: ,,Vilniuje gali būti dar 100 kilometrų takas!”

2022 09 30 AsmenybėsVietos

Kojos, žemėlapis, atviros ausys miesto garsams – Lietuvos orientavimosi sporto federacijos vykdantysis direktorius Vilius Aleliūnas, iš lygaus Panevėžio persikėlęs gyventi į Vilnių, džiaugiasi jo kalvomis. Už vilniečių sveikos gyvensenos puoselėjimą Šv. Kristoforu apdovanotas V. Aleliūnas yra vienas iš 100 kilometrų tako aplink Vilnių įgyvendintojų. Trasą jis įveikė penkis kartus. Noras varžytis duoda idėjų, kur Vilnius turėtų lenkti Rygą ir Taliną, meilė visuomeninei veiklai – energijos būti judėjimo pavyzdžiu. Orientacininko užsispyrimas praverčia: nebijoti pelkių ar įkalnių, naudotis popieriniu žemėlapiu, iki galo įgyvendinti planus. Jei ne tai, šimto kilometrų trasa nebūtų atsiradusi!

Viena mėgstamiausių vietų Vilniuje – Karoliniškių draustinis, kur atsiveria daug panoramų. Nuotr. Manto Judriaus

Vilnius – judrus, nors garbaus 700 metų amžiaus senolis. Atsiimdamas Kristoforo apdovanojimą sakėte, kad jis – unikalus, žalias, sportuojantis. Kokį Vilnių matote daug judėdamas po miestą?

Vilnius unikalus tuo, kad jame galima atrasti ir senolio, ir judraus, aktyvaus, sportiško miesto, naktinio gyvenimo. Miestas – geografiškai labai patogioje lokacijoje. Iš mano gyventojo, sportininko, visuomeninio veikėjo perspektyvos, Vilnius iš Baltijos šalių sostinių – judriausias, žaliausias, smagiausias, kalvočiausias. Padeda gamtinės sąlygos, nes yra ir vandens, ir žalumos. Kur eisi, Vilnius aktyvus – aišku, yra pramoniniai rajonai, bet jie irgi keičiasi. Mano akimis, miestas lenkia daugumą Europos sostinių. 

Esu Vilniaus maratono organizatorių taryboje. Kai žmonės bėga maratonus, nori kuo greičiau, vadinasi, kuo lygiau. Vilniuje to beveik negalime padaryti, nes senamiestis – dauboje: į Pilaitės pusę – Karoliniškių šlaitas, į Šeškinę – šlaitas, už Antakalnio – kalvos. Nemenčinės, Rokantiškių, Naujosios Vilnios kryptimi irgi kalvų masyvas. Burbiškių, Gariūnų miškas – visur supa kalvos, yra tokių miškų, tokių superinių vietų, kur žmonės nevaikšto. Taip ir kilo idėja dėl 100 kilometrų trasos – norėjosi išnaudoti tai, ko neturi kiti miestai: Vilniuje per dešimt minučių gali patekti į miškingą vietovę arba parką. Aš gimęs Panevėžy, jis lygus lygus, o čia – unikalu.

Vien Pavilnių parke galima rasti tokių tarpeklių! Per pandemiją žmonės atrado, kad mūsų mieste galima greitai pasiekti žalias erdves. O kas paskatino 100 kilometrų aplink Vilnių trasos idėją? 

Per pandemiją žmonės pradėjo judėti. Man ir džiugu, ir liūdna, nes kaimynai latviai ir estai judresni! 

Pažintinio tako idėja yra Vilniaus mero – prieš ketverius metus jis sukvietė bėgimo entuziastų klubus, kalbėjome, kaip paskatinti žmones judėti. Mes buvome trys savanoriai, mano moto: jeigu darai, daryk iki galo. Per pandemiją idėją pavyko įgyvendinti. Projektas geras, bet nėra iki galo pabaigtas, ir man šiek tiek skauda širdį, nes jis galėtų būti žymiai geresnis. Rašo žmonės, ar galit įrengti virves, žiemos metu lipti į kalną ar atgal slidu. Pats ėjau, žymėjau, kuoliukus kaliau, man svarbu, kad žmonės aktyviai judėtų.

Kai mes kaip orientacininkai bėgiojam – turime žemėlapį, tikslą, ir tiesiai – per pelkę, per dilgėles, mums niekas nebaisu. Žmogus dažniausiai neis į tokias vietas. Bet vis tiek norėjosi, kad būtų kuo mažiau asfalto, kuo mažiau paliesti gamtos kampeliai. Aš tą trasą įveikiau penkis kartus, vieną kartą per gimtadienį, prieš dvejus metus, apibėgau visą. Iš tikrųjų ne šimtas, o 108 kilometrai. Atsikėliau šeštą ryto ir per 10,5 valandos įveikiau – draugai prisijungdavo tam tikrose atkarpose, bėgdavo kartu. Gal kada nors pakartosiu. Galima Vilniuje dar 100 kilometrų taką padaryt, toks jis geras miestas! 

Pūčkorių atodanga – viena įspūdingesnių tako aplink Vilnių vietų. Nuotr. Manto Judriaus

Ar 100 kilometrų trasoje turite mėgstamiausią atkarpą? 

Su draugais ir žmona juokaujame, kad mėgstamiausia – kur žmona verkė. Burbiškių atkarpa, ten daug įkalnių, nuokalnių – sunku! Smagiausios, širdžiai mieliausios – kur daugiausia sportuota: Karoliniškių draustinio atkarpa, nes atsiveria graži panorama, geras nusileidimas palei upę, ir 20 kilometrų kilpa aplink Žaliuosius ežerus. Man ten žinomi takeliai. Labiausiai patinka pavasarį, kai gamta bunda, arba rudenį – ramybė, auksiniai lapai. Pati gražiausia vieta – šalia Gariūnų yra kalnas, visas Vilnius matosi, panorama. Kažkada ten buvo kalnų slidinėjimo keltuvas. Unikali vieta, kurios žmonės nelabai žino, trasos pusiaukelė – maždaug penkiasdešimtas kilometras. 

Siekiate, kad žmonės kuo daugiau judėtų mieste. O kokia yra jūsų, sportininko, diena?

Būdamas dvylikos, pasirinkau sportą, kuris nėra olimpinis, iš to duonos nevalgysiu. Negaliu būti profesionalus sportininkas, stipendijų iš valstybės negausiu – nors 2013 metais laimėjau Pasaulio žaidynėse bronzos medalį, gavau premiją. Turiu dirbti, ne visą laiką skirti sportui. Gyvendamas Vilniuje, derinau du darbus ir daug visuomeninių veiklų. Pernai pagalvojau – nenoriu uždirbti visų pinigų, noriu ir sau gyventi – grįžau į aktyvų sportą, daug laiko leidžiu stovyklose. O paprastą dieną pradedu nuo mankštos, žmoną išleidžiu į darbą – ji medikė, reikia padaryti pusryčius, – tada einu dirbti. Kartais treniruojuosi per pietų pertrauką: daug draugų yra sportininkai, susitinkame pasimankštinti. Vakare dažniausiai treniruotė, laisvalaikis su šeima, draugais. Aišku, kiekviena diena skirtinga, važiuojame į renginius, mokyklas, darželius, reikia nubraižyti žemėlapius. Kartais diena baigiasi pirmą nakties, nes ruošiuosi varžyboms, pavyzdžiui, Europos čempionatui. Man – 35 metai, sportinė karjera baigiasi, bet pasiilgau varžymosi – kai varžaisi aštuoniolika metų ir nustoji, nori kažkur save išlieti. 

Mes su žmona susipažinome sportuodami, buvome rinktinėje. Dabar aš dažniau važiuoju į varžybas su moksleiviais kaip komandos vadovas. Man patinka sportinė rutina, susistatau save į vietas. 

Tvarumas, pavyzdys judėti vaikams atsispindi jūsų darbuose. Kokius pokyčius matote, gal moksleivius pavyksta sudominti orientavimusi? Mokytojai irgi atranda kūrybiškų sprendimų – pavyzdžiui, kad klasė gali būti ir lauke, galima eiti į „Geocaching“ žygius.

Visuomeninė veikla man dar aktualesnė už sportą. Noriu padaryti, kad orientavimosi sportas būtų žinomesnis, mano kredo yra: orientavimosi sportas – gyvenimo būdas. Gerai, kad rūpinamasi vaikų judėjimu, nes į rinktinę ateina vis silpnesni. Net draugų vaikai sako: „Tėti, aš nebūsiu sportininkas, geriau geimeris būsiu.“ Mes laiką leidome aktyviai kiemuose, o jie prašo raštų, kad atleistų nuo kūno kultūros pamokų. Sakau, nedarykit tokių dalykų! Labai sunku sudominti jaunimą, ypač orientavimosi sportu – eini nusibraižęs, nusidaužęs, miškas, pelkės. Ateina dvylikamečių, kurie nesupranta žemėlapio. Bandome parodyti, kad judėjimas gali būti pramoga, važiuojame į darželius, duodame labirintą pažaisti, išleidome metodinę medžiagą mokytojams. Aš matau, kad lauko darželiai yra gera idėja, norėčiau, kad daugiau tokių dalykų būtų – atrodo, žmonės dabar labai nupopinę vaikus, bijo leisti eiti per žolę, veža iki mokyklos durų. Orientavimasis gerai tuo, kad vaikas išmoksta naviguoti – tai jam padės ir gyvenime. Jeigu rodome gerą pavyzdį judėdami, organizuodami veiklas, kažkas užsikabina, aktyvumo burbulas plėsis ir išsiplės. Reikia ir varžymosi, ir pažintinio elemento. 

Kuo stipriau juda miestas, tuo aktualiau galvoti ir apie judėjimo etiką.

Etikos situacija labai bloga! Elektrinių paspirtukų greitis nesvietiškas, važiuoja be šalmų. Bėgikai, dviratininkai su ausinėmis nebegirdi aplinkos, nors realiai į miestą eini, bėgi klausydamas šurmulio, prasisklaido mintys, atsiranda idėjų. Dviratininkai pseudosportininkai renkasi pakrantę greitai važiuoti – ji tam nepritaikyta, nes ten vaikai, paspirtukai. Turi suprasti, kurioje vietoje ką daryti. Jeigu dviračių takas – neiti mamoms su vežimėliais. Bėgikui nebūtina bėgti piko metu. Neiti per ką tik suplūktą slidinėjimo trasą. Miestas didelis, turi sutilpti visi. Infrastruktūrą irgi reikia sužiūrėti: dabar Neries pakrantėje dviračių takas puikus, o pėsčiųjų take – žvyras. Turime jausti pagarbą vieni kitiems ir tam tikru laiku, tam tikroje vietoje atlikti tinkamą sprendimą. Jeigu dviratis važiuoja dešimt kilometrų per valandą greičiu, žmogus eina penkių, bėgikas bėga iki dešimt kilometrų – visi įsiterps. Vilnius darosi draugiškesnis judantiesiems, ypač džiaugiuosi dėl vandens stotelių – per pastaruosius dvejus metus jų padaugėjo. 

Viliaus Aleliūno moto_ jei darai, daryk iki galo. Nuotr. Manto Judriaus

Koks sportas mieste dabar madingiausias, kokiose erdvėse daugiausia įdomaus judėjimo? Kokį sportą renkatės jūs?

Bėgimas ant bangos, kai noriu pamatyti judančių žmonių, važiuoju į Vingio parką arba bėgu Neries krantine – sutvarkyta fantastiškai. Norisi, kad iki pat Valakampių tilto sutvarkytų, žiemą bėgant neapšviesta. Dviračiams mieste gerėja situacija, raudonas asfaltas tikrai matosi, anksčiau būdavo – važiuoji ir padangą susisprogdini. Infrastruktūra gerėja, nors kol kas parkuose neleidžia įrengti MTB dviračių trasų. Karantino metu tarp jaunų žmonių išpopuliarėjo dviračių lenktynės „Blokada“ (pavienės, virtualios dviračių lenktynės, laikantis socialinio atstumo – aut. past.), Lietuvos sporto vadybos apdovanojimuose tapusios Metų sporto iniciatyva.

Aš renkuosi bėgimą, man tai svarbiausia. Arba orientavimosi treniruotes, jos vyksta triskart per savaitę Vilniuje. Kartais reikia žmonai palaikyti kompaniją. Vingio parkas – dažniausia paprastų treniruočių vieta. 

Ko mes dar nesame atradę – lygumų slidinėjimo. Su Olimpiniu komitetu Vilniaus jubiliejui prie Baltojo tilto padarėme 700 metrų slidinėjimo trasą. Latviai ir estai šioje srityje mus lenkia. Vilniaus maratono dalyvių norisi daugiau, Rygoje dvigubai daugiau žmonių bėga!

Žmonėms reikėtų nusukti nuo kasdienių maršrutų. Vilniuje yra tokių vietų! – noriu lygiai, rasiu lygiai, noriu kalno, iššūkio – rasiu kalną, bėgsiu trail bėgimą, reikia vienatvės – bus vienatvės. 

Straipsnį parengė Rugilė Audenienė

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 15-ojo, rudens numerio.

Skaidrė 17

Išrinktos gražiausios Vilniaus durys. Susipažink su TOP10!

Plačiau