Vilnius duoda kodą – Gedimino prospektą, kuriame galime išskaityti vilniečių troškimus nuo XIX amžiaus iki dabar. Arba nekilmingus, bet geros architektūros mikrorajonus, pamažu atgimstančius ir ieškančius savo stiliaus. Kuriant reikia turėti navakiškos ironijos, svajonių, pagarbos miesto sluoksniams, ekosistemai. Tuo įsitikinusi meno istorikė Marija Drėmaitė, šiemet už Vilniaus kultūros architektūrinius tyrinėjimus apdovanota Šv. Kristoforo statulėle.
Lazdynuose augusi, Žvėryne gyvenanti Marija Drėmaitė ypač vertina galimybę Vilniuje norimas vietas pasiekti pėsčiomis, Edgaro Kurausko nuotr.
Iš tykaus Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kiemelio laiptais kylame į kabinetą su langais į senamiesčio stogus. Ant jų žaidžia saulė, o mūsų pokalbis neplanuotai prasideda nuo atstatymo temos: jį patirs Kyjivas, jo mokosi Vilnius. Miesto modernistinę architektūrą tyrinėjanti mokslininkė mato, kad Europos architektai renkasi rekonstravimą, pastatų pernaudojimą, rajonų atgaivinimą.
Ar Vilnius galėjo turėti svogūno formos nacionalinę galeriją, mečetę Lukiškėse, 500 vietų restoraną Gedimino kalno papėdėje ir trejas marias? Jūsų ir Rasos Antanavičiūtės knygoje „Neįgyvendintas Vilnius“ apžvelgiamos neišsipildžiusios idėjos miestui. Kuri tiktų ir dabartiniam Vilniui?
Norėjau pažiūrėti, kokios utopiškiausios idėjos buvo pasiūlytos Vilniui. Juk ypač XX amžiaus viduryje ir antroje pusėje matome visa apimančius miesto perprojektavimus, o tai lėmė bent dešimt kartų pasikeitusios valdžios ir režimai. Nebeliko privačios nuosavybės: jei jau architektai arba politikai sugalvojo, tai galima ir žmones pastumti, ir kalną nukasti, ir upę pasukti taip, kaip norisi. Komunistinės galios absoliutizmas, nesiskaitant su gamtiniu karkasu, istoriniu užstatymu, nusistovėjusiu gyvenimo būdu, parodo ir vaizduotės ribas – tiesia magistrales, planuoja dideliais plotais, ansambliais.
Tarpukario Vilniuje – kitokia varomoji jėga, modernistinis miesto supatoginimas: viską padaryti kaip veikiantį mechanizmą. Netrūko čia ir politinio ženklinimo svajonių. Visi tie planai buvo daromi rimtais veidais ir surauktomis kaktomis, o Vilniaus utopijose per visą XX amžių būta mažai ironijos. Svogūno formos nacionalinę galeriją dabar suprantame kaip ironišką projektą miestui – labai navakiškas (skulptorius Mindaugas Navakas, garsėjantis ironiškais sumanymais, – red. past.) sprendimas. O man smagiausias neįgyvendintas projektas – turėti Vilniaus marias. Jeigu tos Turniškių marios, patvenkus Nerį prie Valakampių, 1938 metais būtų atsiradusios, – būtų smagu, būtų faina!
Architektūrai irgi reikia žaidimo, Vilnius – miestas su daug sluoksnių, tam palankus.
Man patinka Vilniaus sluoksniuotumas. Tą knygą apie neįgyvendintus projektus pavadinčiau vilniečių troškimų istorija, (ne)realizuota urbanistikoje ir architektūroje. O įgyvendintus troškimus puikiai atspindi Gedimino prospektas. Kasmet su studentais einame nuo Katedros iki Seimo rūmų – ten viską galiu apie modernųjį Vilnių papasakoti! Toks sluoksniavimas, tiek visko prikišta į prospektą: vienas prie kito XIX ir XXI amžius: „Novotelis“, Vyriausybės rūmai, lenkiška draudimo įstaiga ir Montvilos namas, ir aikštės!
Ką kalba tie sluoksniai apie vilniečių troškimus: kokie buvome, ko dabar trokštame?
Vilniečiai troško pirma būti turtingesni, paskui – modernesni. Sovietmečiu norėjo būti vakarietiški: lietuvių architektų projektuoti visuomeniniai pastatai rėmėsi tam tikrais kodais apie tai, kas yra vakarietiška. Man patinka atrasti varšuvietiško modernizmo ženklus tarpukario Vilniuje: bankų pastatai – apdailinti smiltainiu, toks santūrus, bet modernus turto ir galios demonstravimas.
Ko trokštama dabar? Banalu būtų sakyti greito pelno, nes tai akivaizdu. Tačiau Vilniuje sunku kurti plynoje vietoje – svarbu pagarba ir santykis statant prisotintoje sluoksnių aplinkoje.
Jūsų senelis tyrinėjo LDK architektūrą, jūs dirbote Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore. Ar Vilniaus unikalumas jums siejasi su architektūros paveldu? O gal ir su masinės statybos rajonais, kuriuose susipina sovietinis ir modernistinis stilius, dominantis turistus ir filmų kūrėjus?
Gal kai kam ir sunku tai pripažinti, bet masinės statybos gyvenamieji rajonai – Vilniaus dalis. Ir nieko pasaulyje nenustebintume – turbūt tik pačius vilniečius, – jei pasiūlytume Lazdynus įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip labiausiai paplitusį XX amžiaus architektūros tipą. Pavyzdžiui, Havro miestas Prancūzijoje, pokariu atstatytas taikant masinės statybos sistemas, būtent dėl to ir yra įrašytas į UNESCO. Tad visus tuos Vilniaus miegamuosius rajonus aš matau kaip pasaulinės urbanistikos dalį, kaip istorinį etapą, klestėjusį Europoje ir visame pasaulyje nuo 6-ojo iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Na, o pas mus dėl sovietinio režimo jis truko ilgiau – iki pat 1990 metų. Tačiau net sovietiniame kontekste Baltijos respublikų, ypač Estijos ir Lietuvos, masinės gyvenamosios architektūros rajonai išsiskyrė humaniškumu ir buvo autoriniai kūriniai. Ir nors jie komponuoti iš tipinių namų, tarsi lego kaladėlių, galima pastebėti daug kūrybiškumo. Vieni projektai pavyko sėkmingiau, pavyzdžiui, Lazdynai – ypač dėl erdvių komponavimo ir kraštovaizdžio, kiti – menkiau: Žirmūnų daliai pagelbėjo Neries pakrantė, Karoliniškės – ne tokios sėkmingos, Justiniškės – jau pernelyg pritankintos ir priaukštintos. Tačiau verta pripažinti, kad architektūrinėmis ir kraštovaizdinėmis pastangomis lietuviai ir estai sukūrė masinės gyvenamosios statybos kompleksus, artimesnius skandinaviškam modernizmui. Kaip sakė mano tėtis architektas – mūsiškiai stengėsi suteikti tiems rajonams orumo.
Žlugus Sovietų Sąjungai kiekvienas tikėjosi, kad ims gyventi privačiuose namuose ir daugiau tokių rajonų nebebus statoma, bet būsto rinkos procesams pradėjus laisvėti tokie „naujieji kumetynai“ kaip Perkūnkiemis gerai parodė, kas yra pigumas gyvenamojoje architektūroje.
Vilniaus miegamuosius rajonus meno istorikė mato kaip pasaulinės urbanistikos dalį. Edgaro Kurausko nuotr.
Ar Vilniaus miegamieji rajonai pamažu grius, taps gyvaisiais muziejais, ar jų laukia atgimimas? Kaip jūs matote Lazdynus, kuriuose užaugote vis norėdama išsikraustyti?
Per trisdešimt metų šiuose rajonuose įvyko keli etapai. Pirmiausia – butų privatizacija, kurią iliustruoja skirtingiausiais būdais, bet jau individualiai įstiklinti balkonai. Paskui apsileido viešosios erdvės – želdynai ir fontanėliai, viešasis menas, žaidimų aikštelės, nes niekas nežinojo, kas dabar turi jais rūpintis. Paskui ėmė kurtis atsakingos bendruomenės ir gaivinti viešąsias erdves. Antra, trečia gyventojų karta visai kitaip kuria savo rajoną. Jaunimo požiūris į miegamuosius rajonus vėl kitoks – retro arba new cool.
Tie butai buvo adekvačiai suplanuoti: atskiri sanitariniai mazgai, tambūrai, balkonai. Tik sovietmečiu į juos buvo sugrūsta labai daug žmonių. Mes su broliu ir tėvais gyvenome dviejų kambarių bute, ir tai buvo įprasta. Vėliau klausiau mamos, kaip jai, architektei, atrodė tas rajonas. Ji atsakė, kad buvo labai patogu auginti vaikus. Architektūra – ne tik namo fasadas, bet ir gamtinė aplinka, infrastruktūra.
Daugelyje šalių į šiuos gyvenamuosius kompleksus ir rajonus jau žvelgiama istoriškai. Labiausiai išgarsėję objektai įpaveldinami, mažiau žinomi – kompleksiškai renovuojami. Deja, Vilniuje prasidėjus renovacijai į šiuos rajonus nebuvo pažvelgta kaip į autorinius architektų darbus. O juk tokių rajonų renovacijos raktas – kompleksiškumas, paremtas gebėjimu sustiprinti tos architektūros ir infrastruktūros privalumus.
Rajonai turi savo dvasią, spalvą, kvapą – kokie jums buvo Lazdynai?
Lazdynai ir senamiestis, kuriame būdavau pas senelius Literatų gatvėje, man buvo kontrastas. Senamiestis patiko labiau. Vaikystėje mano santykis su Lazdynais buvo grįstas kasdiene veikla: žaliosios erdvės ir kiemai (kai kas sako, kad tuose rajonuose nebuvo kiemų, bet Lazdynuose kiekvienas žinojo, kur yra jų kiemas), kelias į mokyklą, draugų namai: čia gyvena Renata, čia Beata, čia Ričardas – žinau visų klasės draugų butus, jų tipus ir suplanavimus. Dabar, kai į Lazdynus žvelgiu kaip į tyrimų objektą, manau, kad tai vis tiek yra sėkmės istorija – rajono prieskonis labiau skandinaviškas negu sovietinis.
Pasak Marijos Drėmaitės, Lazdynų rajonas labiau skandinaviškas negu sovietinis
Kuriame rajone gyvenate dabar, koks jis vilnietės akimis?
Gyvenu Žvėryne nuo tada, kai mano tėvai persikėlė ten 1989 metais. Paskui jau ir mes su šeima netoli nusipirkome butą dviaukščiame stalininiame darbininkų name. Kasdien marširuoju Gedimino prospektu – tai mano kasdienis kelias iš namų į Vilniaus universitetą. Man patinka dirbti senajame ansamblyje, patinka būti šitame branduolyje.
Vienas iš vilnietiškumo bruožų – jei iš savo rajono gali daug kur nueiti pėstute, jau gerai!
O jeigu negaliu nueiti pėstute, ir neinu – greičiausiai man ten nelabai reikia!
Vilnius – fragmentiškas, jo architektūra vystėsi šuoliais ir turi spragų. Tai gal ir vilnietiškumas toks – daugialypis?
Taip, vien priverstinis gyventojų perkėlimas, ištisų jų grupių išnaikinimas, kurį Vilnius patyrė per XX amžių, naujų vilniečių bandymas kaskart susikurti tapatybę turi ir privalumų, ir trūkumų. Man, kaip istorikei, įdomu skaityti miestą, kuriame vos ne kiekviena karta ankstesnių kartų palikimą trynė, performuodavo, piktindavosi tuo, ką rasdavo. Vilnius nemonochrominis ir nehomogeniškas. Ir nereikia to ieškoti ar sprausti jo į kažkokį vieną kurpalių. Tačiau tai ir didelės miesto traumos, ir trauminės patirtys. Nežinau, kaip tai perskaito dabartiniai Vilniaus gyventojai. Aš neromantizuoju Vilniaus, aš čia gyvenu ir realistiškai į jį žiūriu, matau ir silpnąsias, ir stipriąsias vietas.
Zveryno tiltas. Norbert Tukaj nuotr.
Nenutrūkstančios geresnio Vilniaus idėjos ir vis nauji troškimai – jie labai ryškūs.
Vilnius – labai gyvybingas. Ir dabar kažkas kuria vizijas, nori, kad architektūroje, urbanistikoje Vilnius būtinai taptų į kažką panašus. O man šiuo metu patinka, kad galiausiai vilniečiai pradėjo suprasti, jog gera savijauta yra svarbiau. Kad gyvename vienoje urbanistinėje ekosistemoje: geomorfinis pagrindas, vandens telkiniai, medžiai, miesto gyvūnai, architektūra, žmonių elgesys, pilietiškumas ir empatija irgi yra jos dalis. Man tai labai susisiejo su pastarųjų dienų įvykiais, kai matau iš Ukrainos besitraukiančius žmones, kurie nepalieka savo gyvūnėlių – kiek daug tame empatiško santykio! O iš gėrio visada gimsta ir grožis. Ir miesto grožis.
Straipsnį parengė Rugilė Audenienė
Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 14-ojo, vasaros numerio.