Poetai ir daugiaveidis jų Vilnius

2021 04 08 Asmenybės

Kanoninėje lietuvių poezijoje dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, barokinis miesto paveldas – tereikia prisiminti tokių Vilniaus poetais vadinamų kūrėjų kaip Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova eilėraščius. Tačiau šiandienės poezijos atstovai, gyvenantys ir kuriantys sostinėje, vis dažniau žvalgosi anapus centro, barokinį miesto veidą eilėraščiuose keičia blokinis – Savanorių prospekto daugiaaukščiai, klaidūs Naujininkų kiemai, senoji Naujoji Vilnia. Apie Vilniaus erdvių jaukinimąsi ir kūrybą kalbuosi su ryškiausiais savo kartos poetais Mariumi Buroku ir Giedre Kazlauskaite. 

Marius Burokas: „Esu tipiškas vietinis“

Mariau, ar svarbi išorinė tave supanti erdvė, o gal didžiąją laiko dalį „gyveni“ knygose, t. y. sutampi su savo eilėraščių subjektu, teigiančiu, kad „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas“?

Žinoma, svarbi. Pasivaikščiojimas po miestą, net ir tais pačiais, neišradingais maršrutais, svarbi kasdienybės dalis. Vaikštant ateina gerų minčių, eilučių, o kartais ir eilėraščių. Iš tiesų pasivaikščiojimas man atrodo vienintelė tinkama buvimo mieste ir su miestu forma: gali stebėti, kaip gyvena tavo miestas, kaip jis keičiasi.

Man svarbu ir tai, kad gyvenu greta Senamiesčio, bet ne jame – svarbu, kad lengvai galiu pasiekti tiek Senamiestį, tiek Užupį, tiek Pavilnį. Svarbūs ir patys Naujininkai – sąlyginai rami sala greta Senamiesčio, Stoties ir Naujamiesčio. Be to, vaikštinėdamas po savą Naujininkų pakraštį sutinki kaimynus, pažįstamus, čia atsikrausčiusius bičiulius – bendruomenės jausmas geras, jaukus.

Prieš atsikraustydamas į Naujininkus gyvenai vadinamoje „Krasnūchoje“ (Savanorių prospekte). Kaip manai, ar šios erdvės lėmė tavo kaip poeto stilių, poetinio pasaulėvaizdžio susiformavimą? 

Žinoma. Mano santykis tekstuose su Vilniumi – dvilypis. Pirmiausia dėl to, kad, kol neįstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, beveik nebūdavau nei centre, nei Senamiestyje – užaugau Vilniaus pakraščiuose. Iki 10 klasės gyvenau Žemuosiuose Paneriuose, šeimyniniame bendrabutyje (bendras dušas 5 šeimoms ir bendra virtuvė), taigi sovietinio komunalinio-proletarinio gyvenimo būdo atsikandau. Žemieji Paneriai buvo keistas gamtos ir industrijos derinys: už mūsų namų nemenkas miškas, greta jo kaimas su vištomis, kiaulėmis. Greta – autostrados Vilnius–Kaunas pradžia, na, o toliau, „Krasnūchos“ link, nesibaigiantys kombinatai ir fabrikai. Taigi augau ne ant asfalto, o keistoje gamtos ir miesto sąveikos zonoje. Tas pats buvo persikėlus į tuomet dar statomą Pilaitės rajoną: tarp nykių daugiaaukščių pustomas smėlis, o greta – gamta, miškas, laukai, upelis, trys ežerai dar nenusėsti vilniečių, kaip dabar. Miesto centras buvo tolimas tarsi pasaka, o tikrovė – rajone.

Vėliau, pradėjęs mokytis VU, praktiškai „apsigyvenau“ Senamiestyje. Pilies gatvė buvo mūsų namai su „Vaiva“ ir „Ledaine“, su į skolą duodančiomis parduotuvėmis, vietiniais gatvės muzikantais, bomžais, valkatomis ir prietrankomis. Gariūnmečio Vilnius buvo ir bjaurus, ir gražus: dar užtikome senųjų bohemos girdyklų, su įvairiomis kompanijomis išmaišėme visus Senamiesčio ir Centro parkus, tarpuvartes, užkaborius. 

Šis dvilypumas, ribos svarba, Vilniaus pakraščių ir jų atskirties niūrumas justi mano tekstuose, bet kartu justi ir šioks toks Vilniaus romantizavimas. Mano Vilnius – ir barokinis, ir blokinis, o dar biologinis ir botaninis (juokiasi). 

Dar vienas man svarbus Vilniaus dalykas – interjerai. Ypač privatūs vilniečių būstų interjerai. Bandau savo eilėraščiuose užčiuopti, ar jie ypatingi, ar kuo nors skiriasi nuo kitų miestų interjerų. Taip pat suvokti, kaip interjeras dera su eksterjeru ir vietove, kurioje stovi būstas, su šeimininko charakteriu, su tuo, kokiai socialinei grupei jis priklauso. Skamba labai sudėtingai, bet iš tikrųjų rašant viskas intuityviai apčiuopiama. Labai įdomus procesas. Buvau „Interjerų“ ciklą užmetęs, dabar vėl prie jo grįžau.

Pasak M. Buroko, pasivaikščiojimas – vienintelė tinkama buvimo mieste ir su miestu forma. Monikos Požerskytės nuotr.

Šiandienei lietuvių poezijai vis dar būdingas gamtinis lyrizmas. Net miestiečiai savo eilėse dažnai dainuoja apie akmenis, grybus, tarsi Itakės ilgisi kaimo sodybos. Koks tavo santykis su šia poezijos kryptimi? O su vadinamąja „miesto poezija“? O gal manai, kad toks poetų ir poezijos skirstymas – beprasmis?

Tas lyrizmas kiek naftalininis, kita vertus, šią kryptį galima kuo puikiausiai atnaujinti – tai puikiai daro, pavyzdžiui, Ieva Toleikytė. Gamta yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, tik mes kažkodėl vis semdavome iš lyrinio, kaimiško. Tiesą sakant, net pasigendu gamtos poetų: tikrų, rašančių apie paukščius, grybus, žvėris be „ružavų“ snarglių ar ūkiško susidomėjimo (skerstuvės, konservai, maisto atsargos). Pavyzdžiui, amerikiečių poetas Galway Kinnellis yra parašęs nuostabų eilėraštį apie kiaulę (tekstas yra Lauryno Katkaus sudarytoje JAV poetų antologijoje „Miestų atsiradimas“), jos „kiauliškumą“, grožį. O lietuvių autoriai dažniausiai rašo, kaip ta kiaulė skerdžiama, rūkoma, kemšama į dešras, ryjama, pjaustoma, kaip garuoja jos kraujas. 

Neskirstau poezijos (ypač savo) į gamtos, kaimo ir miesto – skirties linijos, jei kam nors jų reikia ieškoti, kitur. O J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, keleto kitų labiau „miesto“ poetų niekada nelaikiau „miesto“ poetais – labiau Vilniaus poetais, o tai ne vienas ir tas pat. 

Minėjai, kad dažnai išeini pasivaikščioti. Ar turi mėgstamų bastymosi po Vilnių maršrutų?

Tikrasis bastūnas mūsų šeimoje yra Jurga (poetė Jurgita Jasponytė – aut. past.) – ji nuostabiai ištyrinėjusi ir mūsų Naujininkus, ir patį miestą. Jos įprotis niekada neiti nuvaikščiotomis, pagrindinėmis gatvėmis ar vietomis mane kartais siutina, kartais žavi. Aš kartais pagalvoju, kad esu tipiškas vietinis, kuris žino, kaip kur nueiti intuityviai, niekada neatsimena gatvių pavadinimų, painioja kairę su dešine ir eina dažniausiai aplinkiniais, nepatogiais keliais, nes taip yra įpratęs. 

Šiuo metu, deja, bastausi daug rečiau, nei norėtųsi. O maršrutų turiu keletą. Vienas mėgstamas: iš namų Naujininkuose, per Aušros Vartų (arba Lapų) gatvę, Šventosios Dvasios gatve, pro Barbakaną ir Misionierius kalnu žemyn ir tada arba į Užupį mažu tilteliu ir per kiemus, arba šv. Onos ir Bernardinų link, o tada – per parką (nors dabar rečiau, nes ten negalima rūkyti) arba į Senamiestį. 

Ir maršrutas į darbą patinka: Aušros Vartų gatve, per Aušros vartus žemyn, Didžiąja, Pilies, per Katedros aikštę iki Sirvydo g. Rytą, kai žmonių nedaug, tai – vieni gražiausių maršrutų.

Gimei aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, taigi gyvenai ir sovietiniame Vilniuje, ir posovietiniame, ir XXI amžiaus mieste. Kas per tą laiką Vilniuje pakito labiausiai, o kas nepakito visai?

Iš sovietinio Vilniaus pamenu pilkumą ir kažkokią apleistį. Aišku, pamenu ir troleibusus Gedimino prospekte, ir kuplias liepas, ir šiaip daug žalumos, ledus „Rotondoje“ metalinėse taurelėse. „Svajonės“ konditeriją (kur dabar šlykštus „MacDonaldsas“). Žirgus Vingio parke – tėvai vesdavosi stebėti konkūrų. Žinoma, tas Vilnius – vaikystės, todėl romantizuotas ir kiek „ružavas“, bet, kaip minėjau, prisimenu ir nykumą, fabrikus, užterštą upę, dūmus.

Apie dešimtąjį dešimtmetį jau tiek prirašyta, prišnekėta ir prirodyta, kad nėra ką ir pridurti. Taip, tai buvo – galiu tik tiek pasakyti. Kažkokia beveik nežabota laisvė ir didžiulis „bardakas“. Bet tų metų nepasiilgstu, tai tiek pat beprasmiška kiek ilgėtis jaunystės.

Vilniuje pakito labai daug kas, nors nuolat gyvenant mieste kismo mastą sunku tiksliai nusakyti. Tiesa, pastaruoju metu man tie pokyčiai patinka vis mažiau – miestas sparčiai verčiamas beveidžiu. Kita vertus, jis įgijo daug jaukumo ir, svarbiausia, saugumo. Kas nepakito? Pasakysiu gal naiviai ir romantiškai: nepakito kol kas dar, laimei, Vilniaus dvasia. Ji, tikiuosi, neišvejama ir neišnaikinama. 

Giedrė Kazlauskaitė: „Vilnius nėra prisijaukinamas“

Gimei Kėdainiuose, Vilniuje savarankiškai pradėjai gyventi būdama paauglė, kai įstojai mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Gal gali papasakoti, kokį įspūdį tuomet tau padarė sostinė, kokios erdvės giliausiai įsirėžė į atmintį?

Man buvo vienuolika, Vilnius buvo pilkas, murzinas, posovietinis. Pradžioje internato auklėtojos išvesdavo pasivaikščioti į Kalnų parką ir Užupį. Paskui jau pažindinausi pati, bet intensyviau po miestą pradėjau vaikštinėti kokioje aštuntoje klasėje, kai ėmė kankinti nomadiški poreikiai. Arba sėsdavau į bet kurį troleibusą ir važiuodavau „į abu galus“. Atsimenu, kad 4 numerio maršruto gale baisiai rietė nosį – ten buvo mėsos kombinatas. Vilnius nėra prisijaukinamas, jis – atšiaurus. Tuo metu tarp paauglių buvo madinga rinktis vadinamajame Jaunimo sode, atrodo, dar veikė ir „Rotonda“. Atsimenu kažkokius linksmus žmones. Ten burdavosi įvairūs neformalai. Nepriklausiau nė vienai subkultūrai, šiaip atrodžiau kaip „queer“ ir ufonautė, tik pati to nesuvokiau.

Daug vaikščiojau į Operos ir baleto teatrą, buvo nemokamos kontramarkės. 1995-ųjų pavasarį „Life“ festivalis atvėrė dabartinės prezidentūros kiemą, ten vyko koncertai ir „tūsai“. Tiesa, policija iš pradžių mūsų ten neįleido, bet paskui kažkaip įlindome. Sakėme, kad renkame butelius. Grįždavome vėlai naktį, lipdavome per bendrabučio langų grotas į antrą aukštą, tai atrodė romantiška. Dar važiuodavome prie Balžio ežero maudytis ir šiaip. Įprastai tai vykdavo naktimis – kaip būsimi menininkai, labai troškome naktinio gyvenimo.

Kaip manai, gal sostinės nejaukumą lemia ir tai, kad nesi vadinamoji „tikra vilnietė“, t. y. Vilniuje negimei? 

Nežinau, aš jokių vietų nenorėčiau garbinti vien dėl to, kad jose gyvenau. Labai nemėgstu nekritiško gimtinių kulto, urbanistinio nacionalizmo.

Esi gana ilgai gyvenusi egzotišku rajonu laikomoje Naujojoje Vilnioje. Gal gali papasakoti apie šią vietą, jos atmosferą? 

Taip, ta vieta turi savo dvasią. Ją pasirinkome grynai ūkiniais sumetimais – dėl pigios nuomos. Gyvenome netoli ligoninės, itin tirštai apgyvendintame daugiabutyje, kur dominavo rusakalbiai. Man patiko, kad jie tikrai akylai vieni kitus stebėjo, daug kalbėdavosi po langais ir pro langus, bet jokių ryšių su kaimynais neužmezgėme. Gyvenome gana uždarai. Gražiame ligoninės parke stumdžiau vaiko vežimėlį, kartais kalbindavo pasivaikščioti išvesti pacientai. Kiek toliau buvo daugiau gamtos, Vilnelė, geležinkelis; senoji Naujoji Vilnia su itin ryškiais kontrastais tarp landynių ir prabangesnių namų. Duktė ten ėjo į darželį, išliko emociniai epizodai, bet negrįžtu pasivaikščioti savo malonumui. 

Ar tai reiškia, kad neturi nė vieno pamėgto pasivaikščiojimų maršruto, pamėgtų parkų, kapinių ar kitų erdvių, kurias periodiškai kiltų noras aplankyti?

Tikiuosi, kad ne. Į kapines karantino metu einu dėl patogumo – ten labai gerai išbūti kai kuriuos susitikimus, virtualius ir ne. Bet įprastomis sąlygomis turbūt ten neičiau, nemėgstu tuščio mirties poetizavimo. Nejaučiu ir pasivaikščiojimo poreikio, nebent reikia su kuo nors bendrauti. O pasivaikščiojimas vienai man yra nebūtina prabanga. 

G. Kazlauskaitė savęs miesto žmogumi nevadina. Monikos Požerskytės nuotr.

Esi baigusi Vilniaus universitetą. Ne vienas rašytojas minėjo, kad ne tik universiteto dėstytojai, bet ir senieji rūmai įkvepia, leidžia pajusti istorijos dvasią. Tau tai buvo svarbu?

Turbūt, aš gana egzaltuotas žmogus. Mūsų laikais nė neturėjome kur daugiau studijuoti, Europa dar nebuvo atvira. Įkvėpdavo žinojimas, kad tiems rūmams ir bibliotekai – jau 400 metų, ten būta senovinių žmonių žvilgsnių, kūnų, dvasios. Kai buvau paauglė, per vasaros praktikas vesdavo piešti į tuos kiemus. Mama buvo nusivedusi į „Poezijos pavasario“ skaitymus Sarbievijaus kieme, gal tai irgi veikė kaip likimo nuojauta.

Kaip ir dauguma tavo kartos poetų, kurį laiką gyvenai gana bohemiškai, lankydavaisi menininkų oaze vadintame „Suokalbyje“, veikusiame Rašytojų sąjungos rūmuose. Papasakok apie amžiaus pradžios (skamba juokingai, ypač turint galvoje tai, kad kalbame apie XXI amžiaus pradžią) Vilniaus literatų „neoficialų“ gyvenimą – kavines, bendravimo formas. 

Taip, „Suokalbio“ ilgėjausi dar ilgai po jo uždarymo. Penktadieniais ten tvyrodavo Kalėdų dvasia – sutikdavai visus tuos pačius, nors jų ir nepažinojai. Ten švęsdavau gyvenimą. Tipažai turėjo charakterius. Jie net nebuvo literatai, nes kiek vyresni literatai, pavyzdžiui, Vytas Dekšnys, jau bjaurėdavosi ta „bohema“. Sakydavo, jei jau žmogus sugeba užsilipti ir šokti ant židinio, galime diagnozuoti. Tikrai esu ten šokusi, vieną kartą ir su Ieva Gudmonaite. Rodos, ten rinkdavosi nelabai pripažinti literatai, filologės, alkoholikai ir įvairūs nevykėliai. „Suokalbis“ šiokiadieniais dirbdavo ligi dvyliktos. Kadangi dar nebūdavau išgėrusi savo alaus, mėgdavau grįžti namo Vokiečių gatve su bokalu rankose. Nesididžiuoju tuo, tik iškyla kaip prisiminimas. Sargas, kai pamatydavo mane, rėkdavo, kada grąžinsiu bokalus. Šiaip jau aš juos grąžinau, nors vieną kitą esu ir sudaužiusi.

Nepamenu, kad būčiau daug bendravusi su literatais. Bet, taip, studijų metais jie natūraliai įėjo į mano aplinką. Gal tai labiau susiję su konkrečiais žmonėmis – vieni eidavo vakarais kur nors pasėdėti, kiti ne. Retkarčiais prisijungdavau. Vienu metu lankytasi „Baltuose drambliuose“, ŠMC kavinėje, dar šen bei ten – kol atsibosdavo. Užstalėse liedavosi Andriaus Jakučiūno „Utopijoms“ artimos fantazijos, tai vertinau. Jis pats dažniausiai ir generuodavo tuos pokalbius.

Man visuomet savotišką nuostabą kėlė tai, kad, nepaisant kavinių gausos, Vilniuje šiuo metu vargu ar yra kavinė ar baras, kur nuolat rinktųsi įvairių kartų literatai. Atrodo, bohemiškų pasisėdėjimų etapas daugumai baigiasi ties trisdešimtuoju ar trisdešimt penktuoju gimtadieniu. Gal vadinamoji miestiškoji kultūra, kurios vienas iš svarbesnių elementų yra susitikimas su draugais kavinėse ir baruose, mums svetima?

Nežinau, bent jau aš vargiai jaučiuosi miesto žmogumi; nemėgstu nei pabrėžtinai miestietiškų, nei agrarinių atributų. Man ir tas dirbtinis konfliktas tarp kaimo ir miesto literatūros – atgrasus. Be to, kas iš to miesto, jei vis vien visi reziduoja „Facebook“. Nors su tavo teiginiu nesutikčiau – turintieji pretenzijų į bohemą lyg renkasi „Vėjuose“. Taip, maždaug ligi trisdešimt penkerių – bohema pareikalauja sveikatos. Kol gyvenome įprastomis sąlygomis, visiškai pakakdavo eilinių, niekuo neypatingų užstalių Knygų mugėje, po renginių „Post scriptum“, „Saliono“, „Širdelės“ Druskininkuose, festivaliuose užsienyje.

Tavo eilėraščiuose – daug architektūrinių metaforų – dviaukštės struktūros, rūmai, kambariai, kuriuose subjektai įkalinti savo noru ar kitų valia. Pavyzdžiui, istorinį Vilnių lygini su keliaaukščiu pastatu: „Miestas, kurio gete susitiko / Adomas Suckeveris ir Samuelis Bakas, / turi daug rūsių, keliais aukštais po žeme / ten gyveno žmonės, į dienos šviesą / jie net nesiteikė lįsti.“ (eil. „Dvasių kambarys“). Jei miesto architektūra atskleidžia miestiečių mentalitetą, vertybes, ar tai reiškia, kad mums būdingas susiskaidymas, polinkis slėpti ir slėptis? 

Ne vienoje ekskursijoje esu girdėjusi, kad dauguma senųjų Vilniaus gyventojų visą laiką praleisdavo rūsiuose (Senamiestyje daug kavinių, kurios rūsiuose ir įrengtos). Tų žmonių regėjimas taip prisitaikydavo prie tamsos, kad jie visai nepageidavo iš ten išeiti. Nežinau, ką tai atskleidžia, gal visgi labiau nekilnojamojo turto taupumą. Bet tų kavinių rūsiuose visais laikais itin nemėgau. Lygiai taip pat nemėgstu ir „sėdėjimo languose“, bet ką tai reiškia, ne man analizuoti.

Teksto autorė Virginija Cibarauskė
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 9-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.