Parodoje „Neįvykęs pokalbis“ – Naujosios Vilnios gyventojų pasakojimai

2021 03 04 AsmenybėsNaujienos

Nors pandemija kultūrinį gyvenimą sustabdė, tai kartu suteikė progą ieškoti naujų prisitaikymo ir kūrybos būdų. „Viskas priklauso nuo požiūrio. Kurti pastaruoju metu tikrai nėra lengva, ypatingai scenos meno srityje, kur tiesioginis kontaktas su publika yra šios meno rūšies esmė, tačiau šį iššūkį traktuojame, kaip dar vieną kūrybingumo raumens treniruotę! Karantinui diktuojant žaidimo taisykles mūsų vykdomą projektą Naujoje Vilnioje teko permąstyti iš esmės, iš šokio spektaklio tai virto paroda, bet labai džiaugiuosi, jog nepabūgome ir jau šią savaitę jis išvydo dienos šviesą.“ – teigia Nepriklausomos šokio organizacijos „Be kompanijos“ viena iš įkūrėjų Agnietė Lisičkinaitė.

Britų tarybos kultūrinių ryšių programos „People to People“ ir „Be kompanijos“ inicijuotas projektas buvo pradėtas 2020 vasarą. Pirminė projekto idėja – šokio pastatymas su Naujoje Vilnioje gyvenančiais vyresnio amžiaus žmonėmis. Dėl šios priežasties nuo Rugsėjo mėnesio šokio menininkės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė rengė šokio pamokas Naujosios Vilnios kultūros centre, kur ir susipažino su dalimi projekto dalyvių.  Visuotiniam karantinui pakoregavus projekto eigą buvo nuspręsta surengti parodą „Neįvykęs pokalbis“. Šios parodos fotografijų autorius Naujosios Vilnios gyventojas ir vietovės entuziastas Liudas Masys. Šia paroda projekto rengėjos nori pristatyti Naująją Vilnią ir jos gyventojus, kurie istorijoje „Neįvykęs pokalbis“ pavirsta pagrindiniais veikėjais. Savo paprasta buitimi ir būtimi spalvindami Naujosios Vilnios kraštovaizdį bei žadindami mūsų smalsumą patyrinėti Naują Vilnią naujai.

„Esame laimingos, jog šis projektas suteikė mums galimybę ne tik daugiau sužinoti apie Naujosios Vilnios rajoną, jo istoriją, bet ir susipažinti su jame gyvenančiais  žmonėmis. Nenorėdamos nutraukti projekto prasidėjus antrajam karantinui su projekto dalyviais bendravome telefoninių pokalbių pagalba. Šis užsimezgęs ryšys daliai jų tapo emocine pagalba šiuo nelengvu laikotarpiu, o mums tai buvo dar vienas įrodymas kaip svarbu vykdyti kultūrines veiklas, net ir karantino metu.“ – teigia Nepriklausomos šokio organizacijos „Be kompanijos“ viena iš įkūrėjų Greta Grinevičiūtė.  „Be kompanijos“ kūrėjos kviečia saugiai, laikantis visų karantino taisyklių, apsilankyti Menų spaustuvės kavinėje, kurioje jau nuo šiandien eksponuojama paroda „Neįvykęs pokalbis“.

Rengėjai „Be kompanijos“ / Britų taryba

Pamatyti spektaklio, virtusio paroda fotografijas ir paskaityti gyventojų dialogus galite čia:

 

 

VEIKSMAS:

ALGRIDAS: jei klausysi kitų – tai Naujoji Vilnia žulikų miestas, bet pas mus ramu, tik žmonės blogai galvoja.

EDITA: taip! Aš čia skirtybės nejaučiu, bet kai nuvažiuoju į Vilnių, tada jaučiu, nes tenka išgirsti tokių pasisakymų: “ai tai ten pas jus tik rusai gyvena”. Gali iškart pajusti aiškų, negatyvų nusistatymą. Bet kai atvažiuoji čia – viskas kitaip. Čia negyvenantys ir rajono nepatiriantys – atskirtį jaučia, o tie, kurie gyvena – nejaučia. Tai ką tai reiškia? 

ANDREJUS: susikalbėti Naujojoje Vilnioje jei tik lietuvių kalbą moki – problemų nebūtų. Aš gyvenu penkiaaukštyje ir nežinau nei vieno lietuvio šalia gyvenančio, bet lietuviškai susikalbėti problemos nebūtų.

EDITA: aš tai negalėčiau pasakyti, skaičiais apibrėžti, kokios tautybės žmonių daugiau, o ir nenorėčiau – nes koks skirtumas?

GONORATA: žinokit, anksčiau tikrai kalbėdavo daugiau rusiškai, dabar, kur aš gyvenu, daugiau kalba lietuviškai. Ir šiaip lietuviakalbių daugėja – rusakalbių mažėja. Bet jokio skirtumo, kokia kalba aplinkiniai kalba – svarbiausia, kad gražiai sutartų, ir gražiai visi sutaria.

VERA: kai buvau maža – kaimynai buvo žydai ir lietuviai, o mes rusai – visi sutarėm puikiai. Dėl to jokių problemų tarp skirtingų tautų žmonių aš nematau. 

GINTARAS: bet atskirtis vis tiek jaučiama – gal dėl to, kad šis rajonas atsirado ne dėl natūralaus Vilniaus miesto augimo, o tik vėliau buvo priklijuotas, toks tarsi svetimkūnis. Dar atskirtį kuria, mano nuomone, toks psichologinis momentas – kelias į Naująją Vilnią eina per Pavilnių regioninį parką – iš miesto papuoli į gamtą, šis kelias tarytum iškart indikuoja, jog palieki miestą ir važiuoji į kitą. 

EGIDIJUS: aišku kontingentas keičiasi, infrastruktūra keičiasi, va ir LIDL atsidarė.

ANDREJUS: rajone 12 parduotuvių. DVYLIKA! Jokiam kitam rajone tiek nėra. Nepamatysi nei Žirmūnuose, nei Šeškinėj.

GONORATA: norėčiau, kad čia bent pora kavinių būtų, bet vien parduotuvės! Nėra čia kur nueiti, nieko nevyksta, jei kas vyksta kultūros centre, tai mokamai, arba aš nežinau. Upės pakrantė nesutvarkyta, stadionas apleistas, nėra mums kur nueiti, o parduotuves tik stato ir stato… 

NIKOLAJUS: tai čia dėl Naujosios Vilnios politikos. Visi emigrantai be nuomonės. Tik sau naudos ieško ir tik vienas kitą palaiko. Aišku, rajonas gražus, graži gamta. Bet aš nesu Naujosios Vilnios patriotas. Geriau sau kolekcionuoju viską, muzikinius aparatus konstruoju, apie savo šaknis galvoju ir dirbu.

ALGIRDAS: Gal visiems reikėtų prie vieno stalo susėsti ir apie gyvenimą, tikrą gyvenimą, ne politiką, pasikalbėti. Juk mes tokie patys, su tokiomis pačiomis problemomis. Ir mane ir kitatautį̨ kulka sužeis vienodai.

GINTARAS: gal požiūris priklauso nuo to, kas atvedė į šį rajoną? Mane atvedė mano meilė – žmona – dėl to ir šis rajonas man įdomus. Jo istorija, nes istorija leidžia suprasti priežastinį ryšį – kodėl aš esu toks koks esu, kodėl mano valstybė ir bendruomenė yra tokia.