Nekrologas profsąjungų rūmams

2020 02 09 Vietos

Miestas niekada nėra toks pats, koks buvo prieš metus, mėnesį, dešimtmetį. Jis nuolatos sensta ir atsinaujina. Pastatų griovimas Vilniaus miesto raidoje taip pat – įprastas ir natūralus procesas. Pastatų iš sovietmečio griovimas – viena iš priemonių, tiesa, kraštutinių, atsikratyti ideologizuotos, nebeaktualios, nebereikalingos miesto architektūros. Nemažai pseudoklasikinės architektūros pavyzdžių Vilniuje nesulaukė šiandienos: Žalgirio stadionas, Lukiškių aikštė, Žalgirio baseinas, Rusų dramos teatras Jogailos g. Pažvelgus į paskutinius rūmų ant Pamėnkalnio vaizdus atrodo, kad pastatas jau ir pats buvo begriūvąs, nežinia, kaip ir išstovėjęs visus 56 metus.

Igno Nefo nuotr.

Kultūros kalnas

Prieš penketą metų pagrindinį rūmų fasadą, tarsi veidą tatuiruotė, uždengė monochrominis M-City (Mariusz Waras) grafitis. Ant cilindrinių kolonų ir antablemento išsiskleidė dėmė – pusiau gamtinis, pusiau industrinis piešinys. Jau nuo to laiko pastatas tarsi išnyko iš miestiečių akiračio – grafitis tapo kamufliažine kauke, paslepiančia rūmus medžių aplinkoje. Pastatas pamažu ir tolygiai nyko. Ypač prie to prisidėjo prieš penkiolika metų nuošęs gaisras, visiškai nebenaudojamą pavertęs dešiniąją rūmų pusę, kurioje prieš tai dar veikė kino teatras. Po to, kaip ant pernykštės sudegintos žolės, ant bestogių sienų ėmė kaltis žaluma – krūmai ir medžiai. Kol viena dalis pamažu buvo perimama gamtos, kitoje toliau vyko aktyvus miesto gyvenimas klubuose, kabinetuose, salėse. Gal tai ir apibendrino M-City grafitis, vienu metu kėlęs ir aliuzijų į pulsuojantį miesto gyvenimą, ir į platų išsiskleidusį pelėsį, pasmerkusį kultūros rūmus pražūčiai.

Atkūrus nepriklausomybę rūmai buvo įvairiausių įstaigų ir organizacijų namai. Vien jų adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5 buvo registruota ne mažiau kaip 73 sąjungos, asociacijos, visuomeninės organizacijos, susivienijimai, draugijos, klubai, įmonės, agentūros ir fondai. Nuo profesinių sąjungų, įvairiausių įmonių, labdaros fondų iki muzikos klubų, teatrų ir menininkų studijų. Būtent tada, kai pastatas oficialiai nebebuvo „kultūros rūmais“, jis iš tiesų tapo tikru kultūros centru, kuriame iki 2004 metų gaisro veikė kino teatras „Kino tvanas“, biblioteka, teatras, o po gaisro paskutiniam savo gyvavimo penkiolikmečiui atgijusiame pastate radosi Tradicinių šokių klubo vakarai kolonų salėje, metalo klubas „Metro“, gotų „Mulen Ružas“, salsos, svingo, technomuzikos, kitų stilių šokiai, ir tai tik keletas iš visų buvusių kultūrinių ir pramoginių veiklų. Naktinio muzikinio gyvenimo profsąjungų rūmuose kulminacija tapo 2010 metais vykęs alternatyviosios „electro punk“, „post punk“, „new wave“ muzikos ir meno festivalis „Drop Dead“, prasidėjęs Niujorke, vėliau tapęs tarptautiniu, o Vilniuje surengtas nukonkuravus Berlyną ir Amsterdamą. Tris dienas mieste buvo galima sutikti gotų iš viso pasaulio.

Ideologinė ašis

Pamėnkalnis visada buvo labai mėgstamas miestiečių, ir dabar, ir sovietmečiu, ir seniausiais laikais: dėl atsiveriančios puikios panoramos, nuošalumo pačiame Vilniaus centre, atraktyvaus reljefo, kuriame vasarą smagu ganyti šunis ir piknikauti, o žiemą – leistis ant užpakalio žemyn iki pat automobilių stovėjimo aikštelės Pamėnkalnio g. Išsaugoti neužstatytą kalno šlaitą buvo numatyta jau pokariu Vilniaus generaliniame plane, tiksliau sakant, išsaugoti visą žaliąją juostą nuo Vingio parko iki penktajame dešimtmetyje įrengto Cvirkos skvero ir dar toliau iki Naugarduko gatvės, dabartinio skvero su „Paviljono“ kavine. Tauro kalnas buvo svarbiausias (nes didžiausias) šios juostos elementas.

Žemutinio Tagilo (Rusija) kultūros rūmai. Pagal šio pastato projektą buvo pastatyti Vilniaus profsąjungų rūmai. Visit-tagil.ru nuotr.

Sovietiniame pokario Vilniuje dar daugiau reikšmės jam buvo suteikiama dėl jungties su Lukiškių aikšte. Iš tiesų ašį, jungiančią abi vietas, galima pastebėti tik miesto planuose, o realybėje jos nematyti. Bet sąlygų ją išryškinti buvo ir konkursų metu radosi net keletas kalno ir aikštės sutvarkymo variantų. Bendrą vaizdą būtų galima apibūdinti šitaip: šalia (arba vietoje) Šv. Jokūbo bažnyčios – impozantiški Ministrų Tarybos rūmai, ties jų centru – aikštė su Leninu, toliau – takas, statmenai kertantis prospektą ir kylantis į kalną, ant kurio…

Ant kalno reikėjo pastatyti kažką reikšmingo ir svarbaus. Pirmasis pasiūlymas buvo Operos ir baleto teatras, antrasis – Pergalės paminklas. Pastarasis buvo jau nutartas įgyvendinti, parengtas ir projektas – ant aukšto postamento (aukštis būtina sąlyga) sovietų kareivis, apsikabinęs lietuvaitę. Paminklas nebuvo pastatytas dėl paprastos priežasties – tam nebuvo skirta lėšų. Dėl to neiškilo ir planuoti didingi rūmai Lukiškių aikštėje. Pokariu statybų finansavimo klausimai buvo sprendžiami sunkiai, o ir suprantama, buvo daug aktualesnių klausimų – štai, pavyzdžiui, 1948 metais net 58 procentus viso Lietuvos SSR biudžeto skirta represijų ir su jomis susijusioms struktūroms (saugumui, vidaus ministerijai, armijai), paminklams ir rūmams lėšų paprasčiausiai neliko.

Dvi architektūros epochos

Vis dėlto kaipgi ant Pamėnkalnio atsirado Profesinių sąjungų rūmai? Galima sakyti – atsitiktinai ir… aklai. Šiemet Tautos namų konkurso metu rinktasi iš 248 projektų, o 1956-aisiais jų pirmtako projektas pasirinktas nė nežinant, kaip jis atrodys. Prieš vieną įprastą tiems laikams suvažiavimą sovietinės valdžios atstovas pasigedo Vilniuje didelės salės, kurioje tilptų 1 000 sėdimų vietų. Tokios iš tiesų nebuvo, didžiausia salė buvo Filharmonijoje. Situaciją reikėjo ištaisyti greitai ir nebrangiai – užduotis pavesta vyriausiajam miesto architektui Vladislavui Mikučianiui.

Levino Chanono nuotr., LCVA, P-38369

Skirtingi to paties projekto variantai: stalinistinė Žemutinio Tagilo (2019) ir modernistinė Vilniaus rūmų (20 a. 6-8 deš.) salės.

Peržiūrėjus krūvas žurnalų ir tipinių projektų katalogų buvo rastas kartotinis projektas su reikiamo dydžio sale. Bet apie patį projektą informacijos buvo labai mažai, greičiausiai aprašymas, planas – bendro vaizdo, kaip atrodo pastato architektūra, nebuvo. Žinota, kad projektas jau pastatytas Žemutiniame Tagile – metalurgijos ir pramonės mieste už Uralo kalnų, Azijos pusėje. Prabangus, puošnus Metalurgijos kultūros rūmų eksterjeras ir interjeras 1956 metais jau buvo išėjęs iš mados, tiksliau sakant, tas stilius jau buvo uždraustas. Originalų Vladimiro Jemeljanovo projektą pasikeitusiam stiliui ir konkrečiam sklypui pritaikė architektas A. Jasinskas. Iš esmės pasikeitė visas bendras pastato vaizdas.

Renkantis pastatą pagal aprašymą vis dėlto gal nebuvo labai prasilenkta su sveiku protu, turint omenyje tai, kad stalinistinė architektūra sekė tam tikromis klišėmis. Jeigu kalbama apie visuomeninį pastatą, žinomas jo plotas ir aukštų skaičius, tad maždaug galima įsivaizduoti, kaip jis atrodys – stačiakampis tūris su kolonomis centre, tvarkingomis langų eilėmis ir t. t. V. Jemeljanovo projekte yra du bruožai, išskiriantys jį iš tokio tipo pastatų, tai – planinė schema ir stogas. Plane pastatas yra U raidės formos, turintis tris beveik vienodus fasadus. Toks simetriškas ir harmoningas pastato vaizdas demaskuojamas adaptuotame Jasinsko projekte Vilniuje. Septintojo dešimtmečio dvasia atnaujintame projekte išorinė simetrija tampa tiesiog nebeaktuali. Iš tiesų šiame pastate unikaliai susiduria du stiliai, dvi architektūros epochos, o susidurdamos jos viena kitą sunaikina. Pirmosios, klasikinės, esmė – orderio sistema ir gausi, kartais net pompastiška, puošyba; antrosios, modernistinės, esmė – paprastas ir funkcionalus planas. Vilnietiškajame variante nėra nei vieno, nei kito…

Vilniaus kultūros rūmai, kaip jie iš pradžių vadinosi, atspindintys tokį staigų architektūrinio stiliaus pasikeitimą (180 laipsnių), tam tikra prasme vis dėlto buvo unikalūs. Jiems teko per keletą projektavimo ir statybos metų išgyventi pokytį, kuris Kaune vyko du dešimtmečius. Ir visai ne specialiai ar ne planuotai, o grynai mechaniškai Pamėnkalnio rūmai priminė kaunietiškąjį „art deco“ – ypač savo cilindrinėmis kolonomis didžiajame vestibiulyje, sugrupuotomis po dvi. Sugrupavimas ženklina, kad tai dar klasikinės sistemos dalis, o supaprastinta forma – kad jos jau yra tiesiog konstruktyvinis elementas. Jasinsko variante atsisakyta ir rotondos virš paaukštintos stogo dalies (skirtos šviesai į viršutinę salę įleisti). Žemutinio Tagilio rūmuose paaukštintas stogas ir rotonda yra viso pastato vainikavimas – tarsi fejerverkai vakaro pabaigoje. Jos atsisakius Vilniaus rūmuose liko juntamas vizualinis stygius, nebuvo ne tik kulminacijos, bet ir apskritai aiškaus architektūrinio charakterio, stiliaus.

Pastatyti kultūros rūmai dešimt metų stovėjo šalia senųjų nebeveikiančių liuteronų ir reformatų kapinių, kurių griūvanti tvora ir pakrypę kryžiai kontrastavo baltų kultūros rūmų fone (jų fasado spalvą, šviečiančią miesto panoramoje, pabrėžė ir pokario spauda). 1973 metais sovietai nugriovė liuteronų koplyčią, kapines numelioravo, o šlifuotus akmeninius antkapius panaudojo laiptų kalno šlaite statybai – ekonomika turi būti ekonomiška. Vilniaus legendomis virtę kapinių sukasinėjimai vienos liudininkės pavadinti Valpurgijos naktimi. Tuomet iš ryto aplinkiniai gyventojai rado besimėtančius senųjų reformatų palaikus. Čia reikėtų įvertinti ir sovietinį darbo organizavimą, ir degtinės vartojimo darbo aplinkoje specifiką minimu laikotarpiu, ir apskritai nujautrintą požiūrį į pasaulį. Savotišku būdu patys ant kaulų pastatyti rūmai savo skaisčiu baltumu buvo įamžinę sovietinę atminties politiką.

Vizija

Kalną Tauro vardu pavadino Mykolas Biržiška, kai pažodžiui jį išvertė iš asmenvardžio Boufalas. Aštuonioliktame amžiuje ant kalno stovėjo LDK matininko, Stakliškių seniūno Juozapo Boufalo namas, kuriame paskui veikė užeiga, kartais tapdavusi itin triukšminga, kol 1812 metais gaisras paliko namą natūraliai baigčiai. Tai buvo keistoka vieta, kalno viršuje kapinės, rašytiniai šaltiniai mini ir savižudybes, kurios, beje, čia pasikartodavo ir šiame amžiuje.

Lietuvių mokslo draugijos nariai ant Boufalo kalno, 1911. Aleksandro Jurašaičio nuotr.

Bet ir po tamsiausios nakties išaušta rytas. 1907 metais Jonas Basanavičius mieste, kuriame gyveno apie tris tūkstančius lietuvių, pasiūlo statyti Tautos namus. Idealistinė, tiesiog utopiška idėja. Bet juk viskas prasideda nuo svajonės, o kai ja pasidaliji, ji gali tapti ir kitų žmonių, o jei esi J. Basanavičius – ir visos tautos svajone. Žmonės pradėjo aukoti pinigus – visoje Lietuvoje ir išeivijoje Amerikoje. Įvairius pasiūlymus, kur turėtų būti šis lietuvių kultūros centras, apibendrina M. K. Čiurlionio simbolinė vizija: „Turi tie Namai stovėti ant kalno…“

1911 metų pabaigoje už suaukotus pinigus ant Boufalo kalno nupirktas beveik 30 arų sklypas šiek tiek žemiau buvusių profsąjungų rūmų. Vidurinėje kalno terasoje, ką tik įsigytame sklype, ir nusifotografavo Lietuvių mokslo draugijos nariai la belle époque drabužiais. Tas tuščias sklypas kapinių pašonėje tapo pirmąja bendra dar savo valstybės neturinčios lietuvių tautos nuosavybe. Tada jie savo plačiausiose vizijose nė negalėjo įsivaizduoti, koks sudėtingas bus ateinantis amžius, bet jie drąsiai svajojo, kad kada nors ant šio kalno bus pastatyti Tautos namai.

Teksto autorius – Kostas Biliūnas. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.