Naujai senas ar senai naujas „Lelijos“ rūbas

2024 02 19 RenginiaiVietos

Kažkada uždara lyg vienuolynas, susidedanti iš daugybės istorinių sluoksnių ir vis dar stebinanti – taip apie transformacijos nuotaikomis gyvenančią „Lelijos“ siuvyklą kalba vieni iš naujųjų šios teritorijos kūrėjų – Naujamiestį baigiantys prisijaukinti ar į savo gimtąsias vietas sugrįžę ir kitaip jas pamatę vilniečiai. Pats „Lelijos“ projektas kiek kitoks – norima ne griauti, o prikelti daug mačiusias erdves ir daiktus naujam gyvenimui.  

Siuvyklos kiemai, po kuriuos vaikšto architektai Ona ir Petras, primena betono džiungles. Ateityje jie vietą užleis augmenijai. Arno Šarkūno nuotr.

Vieni projekte dalyvaujančių kūrėjų – landšafto architektai Petras Išora-Lozuraitis ir Ona Lozuraitytė-Išorė. Jų pažintis su „Lelija“ prasidėjo anksčiau, nei pradėta kalbėti apie planus keisti dar nuo 1947-ųjų Naugarduko gatvėje veikiančio legendinio siuvimo fabriko paskirtį. Sutuoktiniai „Leliją“ kasdien mato pro savo namų langus. 

Petrą iš gimtojo Kauno į Vilnių paviliojo studijos, po kraustynių per sostinės rajonus ir net Londoną su žmona Ona galiausiai apsistojo Naujamiestyje. Pirma jame paklydo, o dabar pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir su „Lelija“ jaučia  sinergiją. Ona – tikra vilnietė, augusi šalia Lukiškių aikštės. Vėliau, dirbdama Niujorke ir Briuselyje, prisilietė prie pastatų konversijos. 

Dabar kartu su Petru „Lelijos“ komplekse kuria viešąsias erdves, kurių, žada, bus daugybė – virs tvoros, pilką betoną keis medžiai ir veja, terasos ant stogų ir aikštės su kavinėmis rėkte rėks apie liberalią, kurti skatinančią erdvę. Teritorija po rekonstrukcijos taps didžiuliu technologijų miesteliu „Tech Zity Vilnius“, miestu mieste, kuriame susipins veiklos, patenkinančios šiuolaikinio miesto žmogaus poreikius.

„Naujamiestis vis labiau virsta miesto centru, o visa ši teritorija, industrinis paveldas taps mikrorajono epicentru su daugybe bendruomenei kurti ir laisvalaikį leisti skirtų viešųjų erdvių. Skirtumas didžiulis, juk anksčiau čia buvo monofunkcinė teritorija, kuri simbolizavo tik miegą arba darbą“, – apie besikeičiantį vietos veidą kalba Petras.

Bet kol kas dar galima pasivaikščioti istorija – darbo laiką fiksuojantys didžiuliai laikrodžiai, apie industrinę paskirtį tiesiog šaukiančios salės, niūrūs koridoriai, grotuoti pirmo aukšto langai ir plakatai darbuotojams. Dalyje patalpų siuvėjai dar darbuojasi, kaip vėjas pro keturis gamyklos aukštus vis praskrieja ilgametė vienos didžiausių Lietuvoje viršutinių drabužių siuvimo bendrovių vadovė, jau 80-metį paminėjusi Genė Zaveckienė. Sutiktiems vis pasakoja apie penkis gamykloje praleistus dešimtmečius, artistams siūtus drabužius, keliones, vis dar moja su prekėmis pro gamyklos vartus išriedantiems sunkvežimiams. 

Puikiai suprasdami, kiek istorijų matę šie fabriko mūrai Naujamiestyje, architektai žada juos įprasminti, pavyzdžiui, viešosiose erdvėse naudoti siuvyklos klasikinių drabužių iškarpų formas. 

„Išgyvenu, kai iššluojama miesto tapatybė, manau, kad senose vietose visada reikia įžiūrėti ką nors naudingo. O dabar nebeturime prabangos griauti, tad labai norisi išsaugoti „Lelijos“ identitetą, kad liktų jos kultūrinis įdirbis ir sluoksnis – miesto atminties rinkinys“, – mintimis dalijasi Ona.

Šiemet europiniuose apdovanojimuose už viešųjų erdvių formavimą pastebėti sutuoktiniai istoriją įprasmino prisidėdami ir prie projekto „Sodas 2123“. Šiame pastatų komplekse jie kūrė perpanaudojimo ir integravimo naratyvus: nukirstus miesto medžius vertė vaikų žaidimų aikštelėmis, perpjautas jau istorija virtusių Profsąjungų rūmų kolonas – suoliukais.

Pora įsitikinusi, kad „Lelijoje“ taip pat galima nemažai ką išsaugoti – žalias erdves, gatvės fasadą formuojančią gyvatvorę, aplinkos fragmentus. Bendradarbiaudami su plastiko produkcijos gamybos įmone „Plasta“ iš perpanaudoto plastiko ketina kurti lauko baldų elementus. O toliau? Tik fantazijos vaisius, ypač kai kurti galima ir iš aštuoniasdešimties metų senumo medinių lubų.

„Tokie projektai yra lyg pilotiniai pavyzdžiai, kaip panaudoti, ką daryti su nebereikalinga medžiaga. Stengiamės perimti ir užsienio patirtį, bet didžiulis iššūkis imtis tokių meninių iniciatyvų, kurios reflektuos praeitį, įkraus viešąsias erdves ir formuos tapatybes“, – atvirauja Ona.

Naują „Lelijos“ rūbą taip pat audžia daugybė kitų menininkų ir kūrėjų. Vytautas Gečas ir Venecijos bienalėje dalyvavęs Robertas Narkus iš senų baldų kūrė naujus, vestibiulyje, kur anksčiau į gamyklą zujo darbininkai, įrengė projektą „Ofšorinės akys“ – žmonių, idėjų, kolaboracijų ir norų, dialogų tinklą. Bendradarbiavimo čia apstu – štai komplekso pastatų, tarp kurių įsikurs Onos ir Petro komponuojamos viešosios erdvės, išliks aštuoni iš devynių, jų ateitį apmąsto architektai „A2SM Architects“, „DO Architects“, „Audrius Ambrasas Architects“ ir vienas projekto iniciatorių Darius Žakaitis.

„Vilniuje nėra įprasta, kad daug architektų imasi vienos teritorijos, bet viskas prasideda nuo dialogo, tik būtina, kad kas išgirstų. O architektai turi kažko tarp praeities ir ateities, kas yra itin vertinga ir svarbu kūryboje. Svarbus ir buvimas abiejuose – menininkų ir architektų – pasauliuose“, – teigia Ona.

Prie meno pasaulio Ona ir Petras prisilietė vos įžengę pro „Lelijos“ vartus – konsultavo parodą įrengiančius menininkus. Pastarųjų čia daugybė, atrodytų, iš absoliučiai skirtingų pasaulių, bet randančių daugybę sąlyčio taškų. 

„Būnant greta yra aklos nuojautos dėl bendradarbiavimo, nors prieš procesą jis sunkiau apčiuopiamas nei iš anksto suplanuotas vientisas brėžinys. Kadangi dabar „Lelija“ – jau lyg daugiabriaunis rezginys, toli gražu ne koks kvadratas, tai ir daugiau kampų, sąlyčio taškų bei netikėtumų“, – šypteli Petras.

Viename iš pastatų jau vyko reivo vakarėlis. Tautvydo Stuko nuotr.

Besikeičiančioje vietoje jau įvyko apie 20 tūkstančių žmonių sutraukę renginiai. Atsiveria parodos, vyksta reivo vakarėliai, mugės, „Rupert“ centro renginiai, į savo kūrybos vaisius žvelgia menininkai. Dalis jų Naujamiestį pamatė visiškai kitaip. Štai keramikė Marija Špokaitė į savo gimtąjį rajoną, kuriame užaugo ir baigė mokyklą, grįžo po penkiolikos Šveicarijoje praleistų metų. Svetur klimato kaitos mokslininke dirbusi mergina keramika domėjosi visą gyvenimą ir galiausiai nusprendė apie aplinkosaugos temas kalbėti būtent per meną. Dabar keramiką kuria iš atodangose rastų ir įvairiomis spalvomis atsiskleidžiančio molio, kuris skaičiuoja jau kelis šimtus milijonų metų, o su tvaraus dizaino atstove Agne Kučerenkaite gamina plyteles su glazūra iš Vilniaus šiluminės elektrinės pelenų.

„Tokios erdvės – labai svarbios: vyksta renginiai, galime vakarais susirinkti ir atsipalaiduoti, galiausiai –  grįžti ir įsilieti į bendruomenę. Menininkams visa tai suteikia kitokią perspektyvą, tai tampa  šviežiu vėju visame Naujamiesčio mikrorajone, kurio vaikai mes esame. Susijungia tvarumas, senumas ir tęstinumas“, – įsitikinusi Marija.

Studiją ji dalijasi kartu su vienus lengviausių dviračių rėmų pasaulyje rankomis iš anglies pluošto ir titano gaminančiu Daumantu Vladarskiu, taip pat Naujamiestyje didelę dalį gyvenimo praleidusiu ir laimės užsienyje ieškojusiu. Prieš dešimtmetį baigęs industrinį dizainą, jis galiausiai įkrito į skaitmeninio dizaino rinką, pradėjo domėtis dviračiais. Prieš beveik trejus metus Daumantas prisijungė prie „Tsubasa“ dviračių dirbtuves įkūrusio draugo. Jie kuria ir tobulina technologiją, kuri leidžia pagaminti bet kokio dydžio dviratį, o inspiracijų semiasi iš gamtos ir „Lelijos“. 

„Nors šimtus kartų esu pravažiavęs, tik patekęs į šią erdvę supratau, kad ji mums tiktų. Bet koks projektas, kuris edukuoja ir skatina meilę aplinkai, yra naudingas. Nors dalies čia kuriančių žmonių darbai, lyginant su mūsų, labai skiriasi, tačiau jų kuriama atmosfera būnant kaimynystėje veikia, – pasakoja Daumantas. – Inspiracija jaučiama net išėjus į kiemą ir prasilenkus su „Lelijos“ vadove, kuri sugebėjo tiek žmonių suorganizuoti ir būdama garbaus amžiaus toliau rūpinasi verslu. Tai tik įrodo, kad ir vienas žmogus gali daug ką nuveikti.“

O kai susiburia daugybė žmonių, viskas tampa dar įdomiau.

Kur?

„Tech Zity Vilnius“, Panerių g. 43

Straipsnio autorius – Arnas Šarkūnas

Straipsnis yra iš ,,Neakivaizdinio Vilniaus” žurnalo 20-ojo numerio.

Skaidrė 17

Gimtadienis po žeme: ,,Neakivaizdinis Vilnius” kviečia išjungti tamsą

Plačiau