Muzika – specialiai Vilniaus erdvėms

Įvietinta muzika – taip lietuviškai skambėtų visame meno pasaulyje populiarus terminas, reiškiantis kūrinius, sukurtus specialiai tam tikroms vietoms, patalpoms ar net kraštovaizdžiams. Būtent tokios muzikos festivaliu „Muziką erdvėje“ vadina jo organizatoriai. Jo dėka, įvairios sostinės vietos jau nuo 2014-ųjų gauna specialiai joms kompozitorių sukurtus muzikos kūrinius. Kadaise kartu su kompozitore Juta Pranulyte išvystytas festivalis, šiemet nagrinės stereotipus, o kūriniais bandys atskleisti nenuobodžiai skambančias temas: nuo kosmopolitiškumo iki moderniosios tėvystės, nuo komunikacijos iki energetikos. Apie muzikos kūrimą netikėtoms erdvėms ir Vilniaus skambesius pasakoja festivalio organizatoriai, kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė ir Matas Drukteinis.

Abu esate kompozitoriai. Kaip nusprendėte apsiimti ir organizatorių, festivalio vadybininkų roles?

Matas Drukteinis: Dar Antikos laikais kompozitoriaus specialybė buvo tiksliųjų mokslų sritis, tad aš nematau labai didelės atskirties tarp kompozicijos meno ir organizacinės veiklos – abiejose veikia panašūs smegenų vingiai. Taip man manau, kad gyvename tokiais laikais, kai patys turime sau susikurti terpę raiškai ir veiklai. Dėl to organizavimas tampa neatsiejama šiandieninio menininko kasdienybės dalis.

Agnė Matulevičiūtė: Man atrodo, 2019-ieji yra tie laikai, kai pats turi veikti. Jei būsi talentingas, tačiau sėdėsi užsidaręs, niekas nežinos tavo idėjų. Aišku, galima dirbti su prodiuseriais ar vadybininkais, tačiau mane asmeniškai motyvuoja tai, kad labai daug išmokstu dirbdama su kitais, galiu pabūti tiek kūrėjo tiek vadybininko pusėse. Kurdama festivalio idėją, dirbama prie jo organizavimo, jaučiuosi lygiai taip pat, kaip kurdama muzikos kūrinį.

Agnė Matulevičiūtė ir Matas Drukteinis

Kas jus įkvėpė kurti muzikos kūrinius būtent Vilniaus erdvėms?

M.D.: Pirmiausia, mums, kaip kompozitoriams, tai yra labai įdomi priemonė analizuoti tiek erdves, tiek visuomenei aktualias temas. Kurdamas muziką erdvei, susiduri su architektūra, socialinėmis problemomis. Įdomu stebėti žmonių reakcijas ir kitaip išgirsti bei pamatyti erdvę.

A.M.: Paprastesnis tampa dialogas su visuomene. Nors festivalis šiek tiek nišinis ir žinomas ne visiems, mūsų tikslas yra išeiti iš uždarų koncertų salių, kur turi nusipirkti bilietą, iki jos ateiti, pasikabinti paltą ir tik tada patirti muzikinį kūrinį. Man didžiausias festivalio grožis yra  persikėlimas į netradicines erdves ir netikėtumas, kurį patiria žmonės, kūrinius išgirdę tiesiog eidami gatve. Žinoma, kai kuriose erdvėse užsidarome, tačiau tai nebūna tos tradicinės vietos, kuriose paprastai girdime muzikos kūrinius.

Muzikos kūriniai ir instaliacijos sukuriamos specialiai konkrečioms erdvėms. Kaip atrodo šis procesas?

A.M.: Viskas prasideda nuo bendros festivalio idėjos – mąstome, kokia tema šįkart turėtų suktis visa programa. Tai užtrunka daugiausiai laiko. Tada pagrindinę festivalio idėją pateikiame kompozitoriams, o jie renkasi, kokioms erdvėms norėtų sukurti muziką, kokios vietos geriausiai papildytų ir atskleistų jų kūrinius.

Akimirka iš festivalio „Muzika erdvėje’18“ renginio, vykusio Vilniaus bastėjoje. Tomo Tereko („Meno genas“) Nuotr.

Pagal ką kompozitoriai išsirenka, kokioje erdvėje skambės jų kūrinys?

A.M.: Labai konkretus pavyzdys – festivalyje dalyvaujantis graikų kompozitorius Yiorgis Sakellariou norėjo sukurti kūrinį gamyklai. Tai – labai platu, tad mes su Matu sėdome ir ieškojome, kokios Vilniuje yra gamyklos, kur jos stovi, kokia jų atmosfera. Pasirodymui išrinkome Vilniaus degtinės gamyklą, kurioje vyks ne tik mūsų renginys, bet ir ekskursijos po pačią gamyklą.

M.D.: Šiemet prašėme kompozitorių, kad jų pasirinkta vieta būtinai sietųsi su kūrinio ir paties festivalio idėja – stereotipais. Pavyzdžiui, Dominyko Digimo pasirinkta vieta prekybos centro „GO9“ požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, puikiai simbolizuoja jo muzikos kūrinio temą – menininko vidinio pasaulio susidūrimą su visuomeniniu vartotojišku pasauliu.

Ar galite paaiškinti, kaip apskritai muzika gali kalbėti ir ką pasakyti apie stereotipus?

M.D.: Muzika, pirmiausia, yra emocijos menas. Skirtingai, nei istoriją pasakojantis menas, ji neveikia mūsų per prisiminimus, o kuria mums emocijas. Aišku, kai kuriuos stereotipus daug lengviau išreikšti muzika, nei kitus. Pavyzdžiui, Bernardinų sode atsirasiančioje Ritos Mačiuliūnaitės muzikos instaliacijoje „Supermamtytė“ apie modernią tėvystę, kompozitorė naudoja tekstus iš įvairių internetinių forumų, kuriuose rašo mamos, muzikos formatai primena lopšinę. Minėtas kompozitorius Yiorgis Sakellariou, kuriantis muziką Vilniaus degtinės gamyklai, savo kūrinį dėlioja iš pačioje gamykloje įrašytų garsų.

Festivalis gyvuoja jau penkerius metus. Kokioms Vilniaus erdvėms buvo įdomiausia kurti muziką?

M.D.: 2016-aisiais festivalio tema buvo mikrorajonai, tad kūriniai buvo atliekami Lazdynų požeminėje perėjoje, Vilkpėdės ligoninėje ir kitose vietose, kurios jau tapo kasdienėmis. Taip pat festivalio muzikos kūriniai buvo atlikti „Swedbank“ administraciniame pastate, Halės turguje, Vilniaus nakvynės namuose, į muzikos improvizacijas įtraukiant ir pačius jų gyventojus. Viena kompozitorė nagrinėjo moterų futbolo komandą ir muziką atliko futbolo stadione.  Štai pati Agnė kurti keliavo į kaimą Keturiasdešimt Totorių.

Muzika erdvėje’17: Futbolo treniruotė–instaliacija „Interaktyvūs pasispardymai garsu“. Kristinos Stanevičiūtės („Meno genas“) nuotr.

A.M.: Tai yra už 20 kilometrų nuo Vilniaus esantis kaimas. Jame gyvena dar Vytauto į Lietuvą atvesta lietuvių-musulmonų bendruomenė. Kūrinio atlikime dalyvavo ir jų imamas – musulmonų dvasininkas, kuris atliko vieną partiją. Buvo labai įdomu ten dirbti, nes iki tol net nežinojau, kad tokia bendruomenė egzistuoja. Dar iš įdomių vietų – praėjusiais metais rengėme ekskursiją pagal knygą „Vilniaus pokeris“, o viena iš erdvių, kurioje skambėjo muzikos kūrinys buvo Rusų gatvėje esantis saldainių fabrikas, kuris dabar jau nugriautas.

Atrodo, organizuojant festivalį tenka gerai įsiklausyti į miestą. Kaip apibūdintumėte, koks jums yra Vilniaus garsas?

A.M.: Skambės labai neromantiškai, bet man Vilniaus garsas yra gazuojančių motociklų ar sportinių mašinų garsas gatvėse. Gyvenu Žvėryne, kur triukšmo tikrai nedaug, girdisi medžiai ir paukščiai, tačiau man su Vilniumi labiausiai asocijuojasi mašinų gazavimo garsai tolumoje.

M.D.: O man Vilnius skamba taip, lyg sujungtum kelis skirtingus filmus apie įdomiausius pasaulio miestus ir klausytum jų garso takelių labai pagreitintai. Čia būtų Vilnius. Visiška garsų įvairovė – nuo lietaus ir tylos iki triukšmingos gatvės ir per langą girdimo dainuojančio operos solisto.

Koks jums asmeniškai yra mėgstamiausias maršrutas Vilniuje, kuriuo vaikštant gimsta geriausios idėjos?

M.D.: Kad ir kaip banaliai skamba, bet man ilgą laiką mėgstamiausias maršrutas buvo eiti Gedimino prospektu, tada Pilies ir Didžiosiomis gatvėmis, taip nukeliaujant iki Aušros vartų. Kadangi aš iš Klaipėdos, kur dominuoja fachverko – vokiečių atnešta – architektūra, mane Vilniuje visada traukė stiprus barokas ir kitų architektūros stilių įvairovė.

A.M.: Man labiausiai patinka upė – šalia jos aš geriausiai atsipalaiduoju, nusiraminu. Žvėryne bėgioju palei Nerį, ten vedžioju šunį, ten lengviau mėgti krosą. Man prie širdies visi maršrutai aplink vandenį.

Matas Drukteinis ir Agnė Matulevičiūtė vienoje iš šių metų festivalio erdvių – „GO9“ požeminėje stovėjimo aikštelėje

Festivalis „Muzika erdvėje“ Vilniuje vyksta rugsėjo 12 – 15 d. Festivalio kūriniai bus pristatyti tokiose erdvėse, kaip Bernardinų sodas, Jono Meko vizualiųjų menų centras, M.K. Čiurlionio namų kiemelis, P. Cvirkos skveras, Vilniaus degtinės gamykla ir „GO9“ požeminė stovėjimo aikštelė bei Energetikos ir technikos muziejus. Kai kuriems renginiams būtina registracija.

Daugiau informacijos apie renginius rasite „Muzika erdvėje“ Facebook paskyroje