Multimenininkas, arba Apie paukštį be galvos

2022 01 21 Asmenybės

Jaunojo menininko kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas Antanas Dubra yra kino (animacijos) ir teatro dailininkas – kuria scenografijas Vilniaus teatre „Lėlė“, piešia plakatus, iliustruoja knygas, rengia parodas. Naujausias jo darbas – mažosios plastikos objektai bendroje parodoje su vaikų knygų autore Kotryna Zyle. Ant Vilniaus ir kitų miestų sienų galima išvysti jo pieštus grafičius, mat gatvės kultūra, kaip ir dalyvavimas gatvės meno projektuose, festivaliuose, yra neatsiejama menininko dalis. Šis interviu su aktyviu ir įvairiapusiu menininku – apie kūrybą, labiausiai formavusias vietas, sąžiningiausią humoro formą ir, žinoma, paukštį be galvos.

Antanas Dubra parodos eksponatų fone. Giedriaus Bagaliūno nuotr.

Paties kūryba – labai įvairi. Ar galėtum kokią nors kryptį įvardyti kaip pagrindinę?

Turbūt ne. Išskirti kažką vieną man būtų sudėtinga. Kurį laiką galvojau, kad tai, kad darau daug įvairių dalykų, yra problema ir kažkurią sritį reikėtų išsigryninti labiau. Bet tada supratau, kad tiesiog neturiu kitos išeities ir kad toks mano likimas – kurti plataus spektro medijas. Kai pabosta viena, imuosi kitos, o po kurio laiko sugrįžtu prie pirmosios. Ir negali nė vienos iš jų apleisti, nes ranka atbunka, ypač piešti.

Tad vieno veiklos lauko nėra, bet jau esu atradęs savo braižą, mane dominančias temas, iš kurių aplinkiniai ar labiau besidomintys menu atpažįsta mano darbų autorystę. Man įdomios temos – mistika, magiški, makabriški ir gal net velniški dalykai, yra daug eskeipizmo, humoro, pasižiūrėjimo į realybę kitu kampu. Štai, neseniai padariau šviestuvą iš paukščio…

Tikrai kiek makabriška. Kaip kilo tokia idėja?

Namie buvo paukščio iškamša. Katinas ją kankino, kankino, kol galiausiai nutraukė galvą. Tad jos vietoje pritvirtinau lemputę ir padariau iš paukščio šviestuvą. Dabar turiu paukštį be galvos, bet jis šviečia.

Ar tau aktualu tvarumas mene? Kūryba iš jau panaudotų medžiagų ar perdarant nebenaudojamus daiktus?

Negalėčiau savęs pozicionuoti kaip menininko, sąmoningai kuriančio vien iš jau panaudotų žaliavų. Nesu šiuo klausimu politiškai angažuotas, bet tvarumas, ekologija –nebekvestionuojama, savaime suprantama mano socialiniame burbule.

Po ranka esančių medžiagų panaudojimas man – labiau žaidimas. Kaip kažkas iš vaikystės, kai kiaurasamtis virsdavo šalmu, iešmas šašlykams – kardu. Banaliai nuskambės, bet niekada nenustojau žaisti tais dalykais ir tai labai praverčia teatre – panaudoti daiktus ne pagal paskirtį ar kokį mažą daiktą nenatūraliai išdidinti man yra fundamentaliai smagu. Toks tarsi balansavimas tarp rimto meno ir vaikiško žaidimo.

Nuo pat veiklos pradžios kuri vaikams – kaip pasirinkai šią temą?

Esu galvojęs ir apie tai. Ypač tada, kai šiemet, per karantiną, pavyko užbaigti magistrantūrą (A. Dubra Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafiką – aut. past.) ir ji taip pat buvo susijusi su kūryba vaikų tema. Ir tarp mano naujausių darbų – scenografijos vaikų, paauglių spektakliams „Bjaurusis ančiukas“ (rež. Šarūnas Datenis), „Kissmas“ (rež. Teklė Kavtaradzė), „Pušis, kuri juokėsi“ (rež. Paulius Ignatavičius).

Bet vaikų temos aš taip pat nesirinkau. Man patinka iliustratyvūs, dekoratyvūs ir dideli dalykai, kičas, tad gal eiti šiuo keliu buvo tiesiog paprasčiau. Manau, kažkuria prasme kurti vaikams yra lengviau, saugiau, nes užsidedi kaukę, kad kuri vaikams, kuri tave, kaip asmenį ar kūrėją, paslepia labiau. Ir kartu kūryba vaikams leidžia būti naivesniam, leidžia legaliai žaisti.

O štai mano iliustracijos – daugiau suaugusiesiems. Bet irgi nepasirinkau to, taip atėjo.

Eime į miestą. Antano Dubros nuotr.

Prieš metus Pamėnkalnio galerijoje esi surengęs iliustracijų parodą „Catch Your Serotonins“, arba „Gaudyk savo seratoniną“. Dalį piešinių galima pamatyti tavo socialinėse paskyrose ir didžiuma jų – keliantys šypseną. Koks humoras būdingas tavo kūrybai? Iš ko juokiesi?

Mėgstu juokauti pasitelkdamas lingvistinius niuansus. Stengiuosi, kad mano estetinis tonas nebūtų patronuojantis, todėl ir mano humoras – labai savikritiškas. Man atrodo, kad taip kalbėti yra sąžiningiausia – juoktis per tai, ką tu pats patyrei ir supranti, iš savo paties depresijų, susimovimų, tingėjimų ar neatrašymų laiku į elektroninius laiškus… Manau, tai yra nuoširdžiausia. Nesu tobulas ir nenoriu tokiu dėtis.

Tarp besidominčiųjų gatvės menu esi žinomas Stryts pseudonimu. Kaip pradėjai piešti ant sienų?

Dabar, kai pagalvoju – mane paveikė vienas filmas. Buvau kokių dešimties, kai pamačiau prancūzų „La Haine“ („Neapykanta, rež. Mathieu Kassovitzius – aut. past.) apie Paryžiaus priemiesčius ir jame besitrinantį jaunimą. Filmo garso takelyje skambėjo daug hiphopo. Tada tikrai nesupratau, apie ką tas filmas, bet kažkas jame buvo man labai artima ir būtent nuo tada aš norėjau būti gatvės kultūros dalimi. O kadangi piešiau nuo šešerių, grafitis kaip vienas iš keturių hiphopo elementų buvo natūralus pasirinkimas. Gatvės kultūra, gatvės menas turėjo daug įtakos visai tolesnei mano veiklai.

Kokie tavo piešiniai – pačiam įdomiausi, sulaukę didžiausio rezonanso iš aplinkos? Ir kur gatvėje galima pamatyti tavo piešinių?

Dabartinio MO muziejaus vietoje stovėjęs „Lietuvos“ kino teatras, dėl kurio virė aršūs ginčai – griauti ar negriauti, – vieną rytą pasitiko su užrašu „Lietuva visiems“ (2008 m.). Mano bakalaurinis darbas buvo matomas įvažiuojant į Vilniaus autobusų stotį – atsispyriau nuo jau buvusio užrašo „Sveiki atvykę į Vilnių“ ir apipyniau jį iliustracijomis, o pasitikimo užrašas buvo modifikuotas į „Sveiki atvykę į Vilnių tokį, koks jis yra“ (2011 m.).

Vienu etapu piešiau gyvūnus – buvo „stryt animals“ tema. Ant Jokūbo ligoninės buvau nupiešęs tokį didelį šunį, kurio dabar nebėra, kaip ir tos ligoninės, bet šitą darbą pastebėjo ir grafičiais nesidomintys žmonės. Matyt, gyvūnai mieste – labai natūrali, pagavi tema. Vienas iš „Menų spaustuvės“ kiemo pastatų yra mano apipieštas, taip pat kino teatro „Pasaka“ įėjimas. Iki gyvūnų buvo kaukolių tema – matau, kad dar kai kur mieste jų yra likusių.

Antano Dubros kūrinys „Menų spaustuvės“ kieme. Monikos Krilavičienės nuotr.

Ar tebepieši ant sienų?

Taip, bet jau kitaip – dabar mane samdo tai daryti. Neseniai dirbau su Kauno literatūros muziejumi – piešiau pano cenzūros tema. Turiu naują sumanymą – piešti ant sienų iš kokio nors personažo perspektyvos. Pavyzdžiui, tas personažas galėtų būti cigaretė ar piratas ir piešinys atspindėtų jo požiūrį, matymą. Šią idėją dar vystau, bet būtent su ja sieju naują piešimo ant sienų etapą.

Esi vilnietis. Koks tavo gimtasis rajonas?

„Krasnūcha“, kuri dabar vadinasi Naujamiesčiu. Man labai patinka tas rajonas. Jis ir Vingio parkas yra mano identiteto dalis. Ten išmokau kalbėti rusiškai. Toks – tikras rajonas, kuriame, kai augau, buvo ir blogų, ir gerų dalykų. Ir ten ant sienų vis dar yra mano piešinių. Įdomiausios, brangiausios vaikystės vietos – Vingio parkas, Kauno parduotuvė, kuri ir tada, ir dabar yra viso rajono epicentras. Man tai – saugios vietos. Jei reikia apie kažką rimčiau pagalvoti ar turiu per daug darbų, Vingio parkas yra ta vieta, kur grįžtu į savo pradinį tašką ir galiu viską įvertinti iš naujo.

Dažnai ten važiuoju su šuniu. Ir dabar gyvenu Naujamiestyje, tik kitame jo gale, prie Mindaugo „Maximos“. Kadangi mano šuo – anglų buldogas ir didelius atstumus įveikia sunkiai, įsidedu jį į kuprinę ir per kelias minutes nulekiame iki Vingio parko dviračiu. Vilnius yra optimalaus dydžio miestas, labai patogus – dažnai to neįvertiname.

Saldus, 2013 m. Antano Dubros nuotr.

Įdomu, ką vadini saugia vieta? Galbūt vietas iš vaikystės?

Na taip, tada ten kiekvienam kraustydavo kišenes ir mes slėpdavome pinigus pirštinėse ar kojinėse. Yra tekę muštis, gal gauti labiau nei muštis, bet aš nesu didelis mušeika ir labiau linkęs susidūrimų išvengti. Esu kompromiso žmogus. Dabar, kai pagalvoji, savo vaikų į dešimtojo dešimtmečio „Krasnūchos“ kiemus gal ir nenorėčiau leisti. Juolab kad ir požiūris tada buvo kitoks, kai tave išleidžia į gatvę, o tu tiesiog išgyvenk. Bet taip įgijome patirties.

Iš tikrųjų iš to rajono niekur ir neišsikrausčiau. Vėliau gyvenau Vytenio, Ševčenkos, dabar – Algirdo gatvėje. Visas Naujamiestis mano išlandžiotas, išbraidžiotas.

Kaip jis pasikeitė nuo tavo vaikystės?

Viskas švarėja ir man gaila kai kurių dalykų, kurie dingsta. Parkai mano vaikystėje buvo daugiau laukiniai. Tad džiaugiuosi, kad Vingio parkas iki šiol tebėra toks, koks buvo. Tikiuosi, kad keisis minimaliai ir liks saugia mano vieta.

Dabar jau nugriauti Profsąjungų rūmai – irgi svarbi paauglystės vieta. Ten buvo mano tarsi eskizų knyga, kur piešdavau, eksperimentuodavau ant sienų.

Kadangi augau Vilniuje, su daugeliu rajonų mane sieja įvairios istorijos, nutikimai. Buvo štabas, vėliau – plotai, iš kurių dažnai tekdavo sugrįžti pėsčiomis, pavyzdžiui, esu parėjęs nuo Žaliųjų ežerų. Po naktinių piešimų, kai negali grįžti į namus per anksti, nes tave pričiups, nes tu neva nakvoji pas draugą, yra tekę miegoti mieste, Gedimino kalno papėdėje. Kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, vėl – naujos gatvės, Sereikiškių parkas, Užupis. Visas Vilnius yra mano tapatybės, kūrybos dalis ir tai nebegali pasikeisti, net jei išvažiuočiau gyventi į kaimą ar kitą šalį. Šitame mieste gera gyventi, kurti, ir net didelių piešinių ant sienų atsiranda, nors dažnai jie – tiesiog gražūs piešiniai, be minties.

Ar galėtum gyventi, kurti be miesto? Ne mieste?

Gamta man yra poilsis. Yra sodyba, tad kartais pasvarstau idėją išsikelti iš miesto. Labai noriu gamtos, bet ir be miesto kol kas turbūt negalėčiau. Bet kai būsiu kokių 45–50 metų, manau, jau pavyktų.

Nors tą gamtą žmonės kartais mato taip romantiškai – gražu, vaikštai takeliais, renki grybus… O iš tikrųjų gamta visada nori tave suvalgyti, nes esi ten svetimkūnis su visu savo namu, į kurį lenda pelėsiai, pelės ir kur reikia visą laiką pjauti žolę. Tad būname sodyboje su pagarba gamtai, bet žinodami, kad ji visada yra už tave stipresnė. Gamta duoda labai daug, bet turi su ja nuolat kovoti.

Antanas Dubra. Giedriaus Bagaliūno nuotr.

O galėtum išvažiuoti iš savo miesto visam laikui? Emigruoti?

Ne. Aš pakankamai gerai gyvenu Lietuvoje. Turiu darbo, turiu šeimą – draugę, mamą, brolį, šunį, katę. Auginu, štai, paukštį be galvos… Viskas man susiklostė pakankamai gerai. Aišku, norėtųsi kokį pusmetį ar metus pagyventi kur nors kitur. Bet kaip visa ko pagrindą, pradžios tašką aš visada matau Vilnių.

Interviu autorė Elena Nikonovaitė-Dumpienė.
Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 12-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.

Skaidrė 17

Pokalbis su menininke Dalia Truskaite: išsaugoti tai, kas dar neužtinkuota

Plačiau