Mindaugas Kavaliauskas. Fotografija oro koridoriuose

2020 12 27 Asmenybės

Mumyse įrašytas judėjimas, savų bei svetimų miestų žemėlapiai, pasivaikščiojimų, darbų bei svajonių maršrutai. Net nepriklausomybę sunkiai įsivaizduotume be lėktuvų, be aviacijos, sujungiančios su tolimomis salomis, su artimaisiais, atveriančios koridorius į kitas darbo rinkas ar netikėčiausius akiračius bei atradimus.

Neseniai Lietuvos aviacijos muziejaus vadovu tapęs fotografas, parodų kuratorius bei festivalių organizatorius Mindaugas Kavaliauskas atskleidžia įvairius aviacijos atspalvius. Jo kadrai pasakoja tiek idiliškas, šiltas, žmogiškas bei pasišiaušusias oro uosto kasdienybės istorijas tiek dramatiškus, gilius oreivystės klodus, apimančius emigraciją, kartų bei kultūrų kaitą ar net mūsų visų tapatybę iš paukščio skrydžio. Jo fotografijų ciklas „Travel‘AIR“ kuriamas jau daugiau nei penkioliką metų. Tarptautinio pripažinimo sulaukusiuose kadruose vaizdai ne tik iš Europos, Šiaurės Amerikos ar Azijos megapolių oro uostų, bet ir iš Lietuvos, Vilniaus.

Su M. Kavaliausku kalbamės apie jo kūrybą, įkvėpimus, keliones bei įžvalgas, leidžiančias pažinti save pačius bei savo miestą iš kitų rakursų.

Kas jus įsodino į lėktuvą ir įdavė fotoaparatą? Kaip jūsų gyvenime atsirado kelionės bei fotografija?

Tiksliai nepamenu, bet pirmajame savo skrydyje fotoaparato neturėjau. O antrajame – į JAV – jau buvau žmogus, kuris be fotoaparato nevaikščiodavo, bent jau nekeliaudavo. Jei eičiau gilyn į praeitį, fotografijai pastūmėjo mano tėvukas, kurio fotoaparatas Zenit E jau ilsėjosi mums su broliu paaugus. Mano tėvai gyvai domėjosi menu. Mama skaitė kultūrinę spaudą, o tėvukas mėgo fotomeno albumus. Namuose turėjom visus almanachus „Lietuvos fotografija“, visus išleistus albumus. Kelionės į mano fotografiją atėjo lėtai, bet užtikrintai. Kai pirmąkart rengiau serijos „Travel‘AIR“ parodą 2013 m. Briuselyje, pakėliau savo pirmųjų transatlantinių kelionių 2000 m. negatyvus ir radau panašiai tą patį, ką fotografavau nuo 2005 iki visai neseniai – žmogų, jo jausmus, išgyvenimus aviacijos fone. Tik tada fotografija buvo nespalvota, o „Travel‘AIR“ projektas – skaitmeninės epochos vaikas.

Esate dėstytojas, daugelio parodų kuratorius, aviacijos muziejaus vadovas bei įvairių kitų įdomių veiklų dalyvis. Apstu dalinimosi, pasakojimo, įkvėpimo. Ką norite perduoti savo žiūrovams, lankytojams, studentams? Kuo svarbiausia dalintis?

Dabar, kai fotografinė mano veikla sulėtėjo, pergalvoju kelią, nueitą su „Travel‘AIR“  projektu. Prieš dešimtmetį maniau, kad tomis fotografijomis galima džiuginti ar stebinti pasaulį: koks jis margas, greitai besisukantis ir kokie mes nuo jo greičio pavargę. Žmogus, jo patirtys, būsenos – tai, kas atsiduria mano fotografijų apie keliautojus lėktuvais centre, yra nuostata, kurią paveldėjau iš lietuvių fotografijos mokyklos. Tačiau gyvenimo būdas, jo ženklai tuose „šeštuose kontinentuose“, kaip buvo vadinami oro uostai ir jų bemuitės zonos, ko gero buvo pastebėjimas, išmoktas studijuojant Europoje ir sustiprėjęs Amerikos fotografinėje mokykloje, kur patys kasdieniškiausi dalykai tampa įdomūs dėl savo efemeriškumo. Kadangi dabar skraidome mažiau, mūsų apskrietą pasaulį prisimename ne vien iš pasiektų vietų vaizdų, bet prisimindami kelionės smulkmenas – su kuo ir apie ką kalbėjome skrydyje „iš – į“, kaip gurkšnodamas tą ar tą skridau virš Grenlandijos ar koks pasakų miestas temstant atrodo Vilnius, grįžtant namo, jei lėktuvas leidžiasi ne nuo kolektyvinių sodų pusės. Tos patirtys ir atrodo brangiausios. Kai matai, lyg vaikus, japonų senjorus besižavinčius kylančia saule virš vandenyno, vaikus, vedančius savo tėvus stebėti lėktuvų, pagalvoji, kad laimė – ne tikslas, o procesas. Tuo norisi ir dalintis kuriant, o po to rodant šias fotografijas.

Kas jus kūrybine prasme pripildo bei įkvepia, džiugina?

Įkvepia galimybė kasdienybėje matyti įdomius dalykus, kurie, remiantis fotografijos istorijos patirtimi, turi potencialą dramatiškai keistis. Taip ir su „Travel‘AIR“  projektu, kuriame daugelyje fotografijų buvo prielaidos: to neliks, ir tas nebebus toks, kaip dabar. Dokumentinės fotografijos kūrėjas panašus į lėktuvų stebėtoją, kuris siekia nufotografuoti visus tinkamus skraidyti lėktuvus, prieš jiems nusileidžiant į Mohavių dykumą.

Kaip aviacija pakeitė ir formavo Lietuvos bei Vilniaus tapatybę?

Labai. Šiame amžiuje, kai skraidėme dažnai ir nebrangiai, išmaišėm pasaulį, ir mūsų gyvenimo būdas stipriai pasikeitė. Verslas, kultūra lengviau integravosi į Europos, pasaulio bendruomenę.

Kokie yra svarbiausi Vilniaus oro uosto tapatybės bruožai? Kokių pokyčių jam linkėtumėte?

Ilgus metus VNO simboliu man buvo betoninių blokų tvora, kurią matydavau iš lėktuvo, riedančio link pakilimo tako. Kažkada atvykdamas pasitikti svečio, užsukau pažiūrėti tos sienos iš kolektyvinių sodų pusės. Įspūdis neišdildomas. Ji atrodė lyg JAV-Meksikos siena iš pietų pusės… Dabar tos tvoros jau nėra. Bendrai, VNO – gal ir nepakankamai ambicingos išvaizdos oro uostas, man pusantro dešimtmečio buvo lankomiausia Vilniaus vieta. Buvo svarbu, kad oro uostas pasiekiamas vos per gerą valandą nuo mano namų Kaune. Kaskart grįžus iš JAV, tas atstumas atrodydavo labai simbolinis, o pats oro uostas – draugiško, patogaus dydžio. Palikęs automobilį aikštelėje, po kelių minučių jau registruojiesi į skrydį. Tuo tarpu FRA, AMS, CDG, JFK atvejais, atvykimas į oro uostą – tik įžanga į kelionės pradžią… Jei gyventume ikikovidiniame pasaulyje, Vilniaus oro uostui linkėčiau atsinaujinimo, juk oro uostas – valstybės vizitinė kortelė, o Vilnius – modernios valstybės sostinė. Stalinizmo pabaigos epochos paveldo saugojimo misiją galima būtų patikėti Rygos Spilvės oro uostui, kuris beveik autentiškas, įskaitant sovietinius simbolius, propagandinį meną ir geriau simbolizuoja savo laikmečio absurdą, nei mūsų veikiantys šalies oro vartai. Bet dabar Vilniaus oro uostui tiesiog linkiu išgyventi pandemiją.

Kuo ypatinga orlaivių stebėtojų kultūra? Kas suburia tuos žmones prie pakilimo takų bei kas jus atveda prie jų?

Tai subkultūra, apjungianti daug sub-sub kultūrų. Labiausiai išreikšta  yra lėktuvų stebėtojai-fotografai. Tačiau kuo labiau gilinausi į temą, tuo įvairesnių jų radau: šeimos, „balandėliai“, draugų kompanijos, švenčiantys, turistaujantys po įdomias vietas, sportuojantys su vaizdu į lėktuvus, neabejingi vietiniai, pradedantys senjorai, supratę, kad turi laiko, įvairių įrenginių ir techninių sprendimų taikytojai – sekėjai, klausytojai, skrydžių valdymo specialistai ar oro uostų darbuotojai laisvalaikiu, influenceriai ir daug kitų socialinių portretų. Juos buria noras savaip pajusti, iššifruoti, pasižymėti, užsirašyti, auganti tų fotografijų ar įrašų kolekcija, noras derinti kelis įdomumus ar malonumus, kurių vienas – lėktuvo artuma, garsas, aviacinio kuro kvapas. Nostalgija, vaikystės prisiminimai.

„Travel‘AIR“ ciklas kuriamas jau daugiau nei dešimt metų. Kokius pokyčius matote jį kurdamas? Kaip keičiasi vietos bei žmonės?

Patikslinsiu, kad aktyvioji kūryba sustojo. Vyksta parodos, šiek tiek elektroninės leidybos. Lygindamas savo ankstyvas ir nesenas fotografijas kartais nustembu, kad vietos nebūtinai linkę keistis. Palyginęs 2000 m. ir 2018 m. savo fotografijas tame pačiame Čikagos O’Hare terminale, esminių skirtumų nematau. O žmonės ir keliavimo būdas keičiasi. Amžiaus pradžioje skrydis lėktuvu buvo labiau šventinis, net įprastas keleivių salonas dvelkė verslo klase. Buvo laikysenos, manieros, elegancija. Kaip sakė vienas Britų oro linijų Boeing 777 kapitonas skrydžio sveikinime: On tonight’s flight I have a very good looking crew, who will take excellent care of you…* O geltonai mėlynoje kelionių eroje nenorom pripratom prie egzodo stiliaus įlaipinimo ritualų, šaukiančių ir balbatuojančių skrydžių palydovų, turgelio kultūros, „paloskių“ sugrįžimo, lyg „Pietynia kronikoje“. Didžiuliame „Travel’AIR“ archyve yra visko.

Kas jums yra žmogus kadre? Personažas? Pašnekovas? Nepažįstamasis? Bendražygis?

Gali būti visi čia paminėti. Kartais – atsitiktinai sutiktas senas pažįstamas. Kartais – gyvenimą išpasakojęs atsitiktinis modelis. Su pakeleiviais kalbuosi. Jei personažas, pokalbis sudomina – fotografuoju. Įsimintini ir tokie atvejai, kai šalia tavęs 10 valandų sėdi keliautojas iš Estijos ir neprataria nei žodžio, o štai pakeleivis pietų afrikietis panašioje kelionėje papasakoja visą savo šalies ir savo asmeninę istoriją. Kartais ji net netelpa į kadrą. Tačiau dabar  tai – būtasis laikas.

*Šio vakaro skrydyje man padeda puikiai atrodančių palydovų komanda, kuri jumis puikiai pasirūpins

Teksto autorius Zigmas Pakštaitis. Mindaugo Kavaliausko nuotr. iš fotografijų ciklo „Travel‘AIR“
Daugiau apie Mindaugą Kavaliauską: kavaliauskas.eu

Tekstas papildo Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 8-ojo, žiemos numerio „Kadro“ skiltį.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.