Miesto kvapo geografija. Kaip kvepėjo senasis Vilnius?

2020 12 31 Vietos

Įsivaizduokite, kad sugedo visi miesto šaldytuvai ir ventiliacinės sistemos. Turgavietėse atitirpsta žuvis, muselės pradeda būriuotis aplink švariai supakuotų ekologiškų uogų lentynas, kietieji sūriai minkštėja. Įvairių krautuvėlių ir kavinių šeimininkai atveria duris šviežio oro gūsiui, į gatves išleisdami kavos ir kepinių, muilo ir gėlių aromatus. Kvapai maišosi, pūvančią organiką papildo espreso natos, o šiuolaikinis miestietis nebeturi kur dėtis. Pripratęs prie sterilumo ir griežtos kvapų kontrolės, jaučia, kaip tausojamą asmeninę erdvę per nosį uzurpuoja seniai sutramdytas prašalaitis. Tačiau būtent taip – eklektiškai ir intensyviai – turėjo kvepėti senasis miestas.

Nuo tolimiausių Neries pakrančių iki Bernardinų sodo – vandens ir medžių kvapą galima laikyti Vilniaus siela.

Šiuolaikinis miestas mums užtikrina teisę į bekvapę aplinką. Kvėpavimas švariu oru laikomas vienu iš sveiko gyvenimo rodiklių. Lietuvos gyventojai, įtariantys, kad jų sveikatą neigiamai veikia kvapai, turi galimybę kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, jiems turi būti suteikiama informacija apie kvapų koncentraciją ir sklaidą tam tikrose vietovėse, o stiprų diskomfortą keliančių kvapų šaltiniai griežtai kontroliuojami. Tai ypač aktualu jautriems žmonėms, nes nuolatinis kvapo jutimas gali būti siejamas ir su psichologiniu diskomfortu. Nuolat gyvendami su tam tikrais aromatais prisitaikome ir jų nebejaučiame, tačiau nauji, mums nemalonūs ar ryškūs kvapai kelia irzlumą: kaip sakoma, atrodo, nebeturi sau vietos.

Kvapas greitai užima asmeninę erdvę, nuo jo sudėtinga pabėgti, todėl bekvapė aplinka tampa savaime suprantamu miestietiško gyvenimo komfortu. Kita vertus, griežta viešosios erdvės kontrolė sukuria sterilią aplinką be natūralių kvapų. Dingsta įvairovė: vietos, gatvės nebesiskiria viena nuo kitos, o ieškodami miesto aromatinio unikalumo gerai turime paieškoti kvapų.

Nepakeliamas ir nostalgiškas senojo Vilniaus kvapas

Istorinio kvapo atkūrimas – itin kompleksiškas procesas, reikalaujantis gausių sociokultūrinių žinių ir begalinio kūrybingumo. Senamiesčio gatvėse ir skveruose ilgaamžio kvapo kone nebeliko. Renovuotų namų tinkas, pakeistos gatvių trinkelės, požeminiai vandens siurbliai kvapus naikina ir neleidžia jiems sklisti. Tada kvapų ieškoma uždarose vietose. Senamiesčio rūsiai kvepia drėgme, Bernardinų bažnyčioje, be smilkalų, atpažįstamas salsvas dulkių ir medienos kvapas, atokiausiame Vilniaus universiteto bibliotekos skyriuje gulinčių rankraščių aromatas liudija skirtingas jų sukūrimo istorijas.

Šnipiškės – kontrastų vieta: žemė ir mediena puikiai dera su asfalto ir išraiškingu kavos kvapu.

Geografija ir kultūra lemia, kad Vilniaus kvapas yra sunkus, čia ryškūs dūmų, medienos, prieskonių kvapai. Pabandykime užuosti bažnyčių smilkalus ir vystančias lelijas altoriaus kampuose, pelkišką Vilnelės gaivumą ir galbūt pavyks geriau įsivaizduoti organiškų kvapų šokį nemoderniame Vilniuje. Jei greitai gendančio maisto ar primityvios vandens nuotekų sistemos aromatai būdingi tam tikram laikui – seniesiems miestams, kitas kvapų natas lemia būtent erdvė – Vilniaus geografija ir ypatingas kultūrinis arealas. Jais rėmėsi kvapų menininkė, parfumerė Laimė Kiškūnė ir kiti kvapų tyrėjai, prieš dešimtmetį atkūrę Vilniaus kvapus, kai kvapų maišymo meno dirbtuvėse vyko 5 pojūčių projekto „Kvapo“ laboratorija – vienas iš „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginių. Ten buvo sukurti senojo ir naujojo Vilniaus kvapai.

Kaip atkuriamas ir konstruojamas istorinis kvapas? L. Kiškūnė konstravimo analogiją yra linkusi atmesti. Kvapų neprasminga traktuoti kaip dėlionės, nes mūsų jusles daug geriau veikia asociacijos ir prisiminimai. Atkuriant kvapą siekiama, kad tam tikras akordas būtų atpažįstamas kaip priklausantis konkrečiai vietai. Juk muskuso ir odos kvapas, atrastas ant senos knygos viršelio, savaime nekelia asociacijų su knyga ar bibliotekomis; tam reikia ir dulkių, medžio, saldžių, marcipaninių natų. O štai atkūrinėdami istorinio Naujojo miesto kvapą tyrinėtojai vaikščiojo po Šnipiškes, uostė apgriuvusius medinius namus, tvorų kerpes, gelžbetoninius biurų pastatus. Skirtingos vietos – skirtingos kombinacijos, o jų visuma, jei kvapas pavyko, turi padėti jas atpažinti ar prisiminti.

Nosies klajonės šiuolaikinio miesto gatvėse

Kvapą galime laikyti medija, kuriančia pranešimą apie žmones, erdves ir laiką, todėl vietos kvapo pažinimas – tai būdas geriau suprasti gyvenamąją erdvę ir savo santykį su ja. Paklausta, koks galėtų būti šiuolaikinio Vilniaus kvapas, L. Kiškūnė patikina: kad tai sužinotume, reikėtų išsamių mokslinių tyrimų. Kita vertus, kiekvienas, pabuvęs šiame mieste, turi asmeninį vietos kvapo patyrimą.

Užupio ribą žymi ne tik Vilnelė, bet ir su upe siejami drėgmės, pelkiškų žolynų kvapai.

Kvepalų žinovė, tinklaraščio ir kvepalų dienos „Paskui nosį“ sumanytoja Eglė Bertašienė neabejoja, kad kiekvieno iš mūsų Vilniaus kvapo suvokimas skiriasi ir priklauso nuo gyvenimo būdo, išvaikščiotų ir išvažinėtų vietų. Tinklaraštininkės pasivaikščiojimų kelias vingiuoja istoriniais takais: nuo Vileišių rūmų palei Nerį ir Vilnelę, pro šimtametes tuopas, pavasarį kvapnių dervų pripildančias Sluškų gatvės orą, per Kalnų parko pušynus, pro liepas, vasarą svaiginančias medumi. Šie aromatai žymi Vilniaus geografines ypatybes, tad vandens ir medžių kvapą galima laikyti Vilniaus siela.

Visa kita – žmogaus veiklos atspindžiai. Tai – ir malamos kavos aromatas kavinėje Rotušės aikštėje, sekmadieninis smilkymo ritualas mažytėje joanitų bažnyčioje. Taip pat – ilgą laiką su niekuo nesumaišomas Lukiškių kaliniams gaminamo maisto tvaikas, iki pat kalėjimo uždarymo jautęsis net už uždaros teritorijos ribų visoje Kražių gatvelėje. E. Bertašienė svajoja, kad mieste nebeliktų išmetamųjų dujų smarvės ir pigaus prikepusio aliejaus „dekoracijos“, kurią nuo greitojo maisto restorano vėjas dažnai atnešdavo net prie Katedros varpinės.

Ar kvepėtum vynu, ar asfaltu

Miestas nebūtų miestas be kvapo pėdsaką paliekančių šventovių ir universiteto, kavinių ir parduotuvių. O naujasis miestas – ir be asfaltuotų gatvių, metalo, benzino ir dulkių. Paklausta, ar šiuolaikinis žmogus nori pats kvepintis ir kvepėti urbanistiniais kvapais, L. Kiškūnė primena, kad miestietiškas kvapas – tai ir kava, vynas, keliantys malonias asociacijas. Na o, pavyzdžiui, asfalto natos populiaresnės kaip kvapas kolekcijai, ne naudojimui.

O kuo tada kvepia šiuolaikinis miestietis? Viskuo ir niekuo. Tai lemia nuolatinis viešosios erdvės ir individualių kvepinimosi įpročių pokytis. Kvepalų pasirinkimas – didžiulis, tačiau aplinka verčia susiturėti. Jau aptarta viešosios erdvės kvapų kontrolė lemia pozityvius pokyčius, joje nebejusti daugybės nemalonių kvapų. Kita vertus, glaudaus gyvenimo mieste veikiamas žmogus turi kruopščiai apgalvoti asmeninius kvepinimosi pasirinkimus.

Visų nosims pažįstamą kvapą, atsirandantį po lietaus, atsakingos bakterijos, augalai ir net žaibai.

Rodos, iš viešosios erdvės šalinant kvapus galėtų atsirasti nerašyta taisyklė neįnešti į ją savųjų, tačiau Vilnius – įvairiapusis miestas, tad skirtingų žmonių kvepinimosi įpročiai gali būti kardinaliai priešingi. Populiarumą pamažu įgyja nekontraversiški, minimalistiniai aromatai, atsigręžiama į natūraliąją parfumeriją. Natūralios esencijos – visada intymios, tad natūralūs kvepalai retai kada sklinda toliau už apkabinimo artumą. Kita vertus, E. Bertašienė teigia, kad, jei tendencija kvepėti lengviau pastebima Skandinavijoje ar Tolimuosiuose Rytuose, Vilniuje viskas atvirkščiai. Vien pažiūrėjus į parfumerijos pasiūlą tampa aišku, kad dabar yra „extrait“, „intense“, „essence“ ir kitų stiprios koncentracijos kvepalų laikas. Mus supa įvairovė, kurioje yra visko – nuo pigiausios turgaus produkcijos iki brangiausių kvepalų esencijų, nuo klasikos iki avangardo.

Atidžiau patyrinėję vietų ir žmonių kvapus iš tiesų nemažai sužinosime apie mus supančią aplinką. Kai kurie žmonės tik dabar atranda šleifinius kvepalus, kitiems kvapai tampa vis intymesniu reiškiniu, skirtu dalytis su artimiausiais. Taip pat – tik būti uostomais, siekiant naujų sensorinių pojūčių arba atgaivinti senus prisiminimus apie žmones ir vietas.

Teksto autorė Laura Misiūnaitė. Igno Nefo nuotr.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 8-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.