Miestas, paskendęs miške

2023 06 05 AsmenybėsVietos

Vilniaus miestas – kaip manieji draugai prancūzai, kuriems rodžiau mūsų kraštus, yra pasakę – „tai miestas miške, tarsi koks elfų kraštas“. Nuo to laiko tik taip jį ir tematau. 

Tiek vietų, kur pasimiršti, šiam mieste ir jo apylinkėse! M. Ganusauskaitės paveikslas „Rožinis peizažas“

Skendi medžių paunksmėse gatvės, parkai, kur tik laisvas plotelis, kalvelė, pakelė – viskas apžėlę lapuočiais, spygliuočiais, krūmokšniais. Gali visą Vilnių pereit miškais, parkais, paupio takais, veik išvengdamas namų ir gatvių. O išėjęs iš savo namo ar buto, grybą rasti, laužiuką susikurti, į upę įšokti, ant kalno karališku saulėlydžiu mėgautis. Dešimt minučių mašinoje – plaukiot Rokantiškių Pupojų ežeriukyje ar grožėtis Balžio platybėmis.

Nuostabus tas Vilnius. Gera gyventi čia, gera jaustis miške, gera matyti savo šunį, lakstantį Kalnų parke. Gera žinoti, kad katulis pro pirmo aukšto langą iššokęs gali tiesiai į Antakalnio miškus ramiai žygiuoti. Kad aš galiu su draugais, pagriebusi roges, čiuožti snieguotais kalvų šlaitais ar su pačiūžomis sukti ratus Kūdrų parke. Vasarą prie laužo sėdėti, vandens gaivą jausti, žinodama, jog esu pačioje miesto širdyje. 

Kai studijavau Paryžiaus dailės akademijoje, kaip man viso to buvo ilgu. Didis miestas, nuostabių pastatų, dailių parkų pilnas, bet… jie tokie tvarkingi, sužmoginti, tarsi interjerai. Paryžius aplinkkelių žiedais apsuptas. Tenais ir pradėjau tapyti savuosius peizažus, atsvarą miestui. Arti mes gamtos, tik ar tai pajuntam? O gal kai netenkam?

Pamačius senąsias Vilniaus ir jo apylinkių nuotraukas širdį suspaudžia, kaip dailu anuomet buvo, kokie skardžiai, kalvos, laukai ir miškai, miesto architektūrinis vientisumas, laisvai tekanti Neris, neįrėminta betono, – koks grožis. Neseniai skaičiau Liudos Matonienės knygą „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis “ ir Gedimino Kulikausko knygą keistu pavadinimu „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“. Koks jose įdomus miesto portretas piešiamas, pažinus jį, šių laikų Vilnius kitom spalvom  nušvinta, pastatų sienos kalbėti pradeda. 

Arti mes gamtos, tik ar tai pajuntam? Asmeninio albumo nuotr.

Nesu naujovių fanė. Šviečia mūs gatvėse, jau ir parkuose, pakrantėse baltos lèdinės lempos, dingsta romantika ir nakties paslaptis. Išsinešt drobę laukan ir tapyt… Tai darbo šviesa, ne atokvėpio, ramybės, vakaro šviesa. Dar likę senųjų žibintų, tik kiek laiko jie švies mums… 

Betoniniai rajonai, nedarnios architektūrinės formos, metalo, stiklo ir asfalto nykuma – joje nerasi įkvėpimo. Tad prie „oro taršos“, „triukšmo taršos“, „šviesos taršos“ kaip menininkė pridėčiau ir „estetinę taršą“. Vilniuje yra rajonų, į kuriuos kojos nedažnai mano užklysta, o ir kelius į tapybos studiją renkuos taip, kad jų nematyčiau. Bet su laiku atrandu, kad tokius pastatus supa kiemai, pilni žalumos. Pavasarį suveši „močiučių gėlynai“, medžiai žiedų spalvomis nusidažo. Vasarą lapų džiunglių žaluma. Rudenį kiemai karališkais auksais pasipuošia. O žiemą medžių šakų linijos grafikos kūrinius primena. Kad ir kaip užstatyta, rasi miškelį, kuriame pasimirš miestas ir širdis atsigaus. 

Kur manieji takai veda? Antakalnio kalvotais miškais, Belmonto skardžiais, Ribiškių takais ir toliais, Neries krantų paunksmėmis ir pievomis, Užupio jaukiais kiemais, sraunios Vilnelės krantais, dailiu Bernardinų parku, Kalnų parku, jojo tarpekliais, kur, mėnesienai šviečiant, jaučiuosi kitam pasaulyje, mistiškam ir paslaptingam. Tolėliau nuo miesto Nemenčinės miškais, kur pušų kamienai ritmingai stiebias į aukštumas, Skrabelio, Antavilio, Balžio, Juodžio, Tapelių, Gėlos ežerų pakrantėmis, išmargintomis visokio grožio vandens atspindžiais. 

Užklystu į Verkius, pasivaikštau aplink Sauso ežerėlį, Žaliuosius ežerus, mylimus Trakus ir Užutrakį aplankau. Karmazinų, Šilėnų pažintiniais takais keliauju, Neries regioniniu parku. Tiek vietų, kur pasimiršti, šiam mieste ir jo apylinkėse! Kai grįždavau atostogų į Lietuvą, šitus takus norėdavosi vėl patyrinėti. Fotografuodavau pasivaikščiojimų fragmentus ir kurdavau savus paveikslus.

Vilnių pažįstu iš antakalniečio ir visai neseno užupiečio būvio. Antakalnyje gyvendamas, visai arti gamtos žmogus esti. Čia kaip Šveicarijoj. Kalniukai, kalvos ir aplink jas išsiraizgiusios gatvelės su privačiais namais ar trobomis. Dar vaikystėje rytais kaimynų gaidžiai ir vištos žadino. O šeimos šunytė nuo kaimyno gavo pipiriniu šautuvu į uodegą. Eidama mokyklon šlapiuoju sezonu prisemdavau batus, nes Vasaros ir Saulės gatvėmis upės tekėdavo ir dabar teka. Dabarties prisidėjo šliužų puotos, kurios vyksta kiekvieno gyventojo kieme ir ypač  Vasaros gatvėje, kam smalsu. 

Augau privačiam name Antakalnyje, netoli Petro ir Povilo bažnyčios. Vaizdas pro langą –  pušynai, tai saulėlydžio gaisrų nugairinti, tai apsnigti. Užlipi ant gretimos kalvos – visas Vilnius matyti. Gali atsigulti tarp žolių, stebėti pušų viršūnes ir klausytis, kaip žolynai ošia, genys kala, vabalėliai ropinėja, skamba bažnyčios varpai. Pirtį tėvams pakūrus, po rasą  kieme ritinėtis ar nert į sniegą, tikintis, kad kaimynai nemato. Bet va – tiek gamtos, o žmonės apsitvėrę tvorom, ant daugelio tų gražių kalniukų neužlipsi. Tad su šuniu vaikštinėdavau gatvelėmis ir ant vieno plokščio kalno. Fotografuodavau dideles ir senas medžių alėjas, krūmynus, svajodavau, kaip ant žirgo čia jodinėju. Kai suaugau ir šuo jau kitas buvo, užlipusi ant tojo kalno nustebau: krūmynų nebėra, lenta kažkokia pastatyta. Skaitau, senosios žydų kapinės čionais buvusios. O aš nieko nežinojau.

Šiuo metu reziduoju Užupio meno inkubatoriuje. Ir kokis čia grožis – pro langus teka Vilnelė, apsupta medžių, skamba gaudžia stačiatikių bažnyčios, Dievo Motinos ėmimo į dangų katedros varpai. Visos pakrantės mano – teka šurmuliuoja vanduo, vienas kitas ruonis iš grupės „Vilnelės pankai“ maudosi, žinau, kad ir mano brolis tarp jų. Šuo laksto it pasiutęs krantais, o aš einu takais takeliais, kuriais žiemą žmonės keturiomis kepurnėjasi už šakų grabinėdamiesi. Barbakanas netolies, per šimtmečius gyventojų sėdimosiomis įtrintas, šlaitais nugludintais, įmasažuotais ir suformuotais. 

Dar paminėsiu garsiąją viešąją medinę pirtelę prie pat Vilniaus dailės akademijos. Burdavosi ten žygeiviai, dainas traukdavo ir nuogais pilvais nuo kalniukų sniegu čiuoždavo, pliki upėj maudydavosi, česnakinių užpilų prisiragavę. Nors tapau peizažus be žmonių, man jieji su šiom istorijom susiję. 

Paminėjimo nusipelno Vilniaus laužavietės ir maudyklos. Jaunimas burias, dainos ir gitaros skamba. Galima maudytis, kur tik širdis geidžia. Pabuvus šalyje, kur saugomasi draudimais ir ribojimais, taip mūsiškę laisvę branginu. Tikiuosi, nesugalvosim visus šepšynus ir apžėlusius miesto miškus ištvarkyti, paupius takais išgrįsti, žibintais nusagstyti. Tikiuosi, visad pas mumis vyraus lengvas chaosas ir laisvė žmogui gamta džiaugtis.

Straipsnį parengė Mykolė Ganusauskaitė

Straipsnis yra iš ,,Neakivaizdinio Vilniaus” žurnalo 17-ojo numerio.

Skaidrė 17

Nakties ir dienos garso takelis

Plačiau