Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio „Nustebimai“

2022 05 23 Asmenybės

Virginijus Kinčinaitis – menotyrininkas, fotomenininkas. Mėgsta fotografuoti miestus, fiksuoti kontrastų, linijų, spalvų ir formų žaismę. Kaip pats sako, šie vaizdai yra jo ilgesio, nerimo ir estetinės pagavos projekcijos. Savo nuotraukas skelbia socialiniuose tinkluose, yra surengęs parodų.

Šnipiškės, 2021 m.

Gyvenimas veidrodyje

Man patinka klaidžioti Neapolio gatvelėmis, kuriose tiesiogiai jauti privataus ir viešo gyvenimo samplaikas. Gatvė ir kiemas sudaro vienovę. Per atvirus langus ir duris sklinda kasdienės buities vaizdai ir kvapai. Virš galvos skalbiniai, pasienyje – motoroleriai, ant palangės rikiuojasi vaikų žaislai ir vystantys vazonai. 

Dar visai neseniai panašių vaizdų buvo gausu tapybiškose Šnipiškių gatvėse. Dabar tokių reginių mažiau. Vietinę ekosistemą pamažu keičia šiuolaikiška stiklo, metalo ir betono geometrija. Ši kaita – itin dinamiška. 

Tad kiekvieną kartą Šnipiškėse gali atrasti naujumu stebinančias erdvės ir tūrių konfigūracijas. Tai labai fotogeniška pereinamojo laikotarpio erdvė. 

Norisi jose apsilankyti dažniau ir dienoraščio stiliumi užfiksuoti skirtingų pasaulių persipynimo būdus. Šiame vaizde mažytis medinis namas atsispindi stiklo vitrinose. Namelis mažėja ir viskas po truputį pranyksta nenutrūkstamoje veidrodinių debesų slinktyje.

Naujamiestis, 2021 m.

Šokantis namas

Naujamiesčio rajono kieme pasislėpęs trijų aukštų namas keistuolis galėtų būti pretekstas kalbėti apie tai, kodėl nefotografuoju žmonių. Šis pastatas ypač fiziognomiškas. 

Jis vienu metu gali būti ir nustebusiu veidu, ir rangia figūra, margo gyvenimo istorija ir žmogiškų kaprizų rinkiniu. Tad kieme besikrapštantis žmogus nebūtinas. Iškalbingų jo veiklos pėdsakų ir taip gausu. Trys aukštai pasakoja skirtingas gyvenimo istorijas, išoriniai laiptai byloja kaimynų santykių peripetijas, kyšantys balkonėliai primena apie nevaržomos fantazijos įgeidžius. 

Tai išskirtinai spalvingas pastatas, savotiškai grakštus, kaip baleto solistės žingsnis. Jo trapi elegancija papildoma danguje ištampytais laidais, po laiptais paslėptomis skalbinių klostėmis.

„Šokantis“ namas oriai gyvena XIX a. ritmu. Nors šalia kylantis naujų įmonių ir loftų kvartalas plečiasi į visas puses, šokėjas ir toliau grakščiai balansuos ant vienos kojos, stebindamas naujakurių akis.

Žirmūnai, 2021 m.

Dangaus šuo

Fotografuoju tik mobiliuoju telefonu. Tiksliau sakant, tai ne fotografija, o vizualaus galvojimo procesas. Ilgų pasivaikščiojimų metu praktikuoju neskubų detalių skaitymą, mąstymo ir matymo dermę. Tai belaikio, statiško vaizdo estetika. Kartais priverstinė. Juk dėl telefono optikos ribotumo tinkamai neužfiksuosi judesio ir nepriartinsi vaizdo. 

Bet kartais atsitinka nenumatyti dalykai. Pamatęs šaligatviu vedamą šunį-debesį, staiga sveriesi per mašinos langą, skaičiuoji šuns judesius keliomis sekundėmis į priekį, spaudi kadrą ir jau iš anksto žinai, kad ryškią vasaros dieną dangaus debesys ir gauruoto gražuolio šuns baltumas sukurs nedalomą nespalvotos klasikinės fotografijos kompoziciją. 

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 13-ojo, pavasario numerio.

Skaidrė 17

Pokalbis su meno istorike Marija Drėmaite: urbanistiniai vilniečių troškimai

Plačiau