Mažasis Vilnius • Neakivaizdinis Vilnius

Mažasis Vilnius

2019 08 13 Vietos

Kartą, gilindamasis į Vilniaus miesto istoriją, aptikau žavų išlikusių medinių namų ar jų kvartalų apibūdinimą – tai tarsi „mažasis“ Vilnius. Išties tikriausiai yra tekę girdėti užsieniečius ar pačius mus pripažįstant, kad Vilnius kaip sostinė yra malonus gyventi miestas – nei per didelis, nei per mažas. Duoklę už šios atmosferos kūrimą turime atiduoti ir „išeinančiai kartai“ – Vilniaus mediniams namams.

Už miesto sienos

XVI a. pradžioje miestą ėmus juosti gynybine siena, Vilniuje vyravo mediniai pastatai ir tik vienoje kitoje gatvėje dominavo mūrinis užstatymas. Bėgant laikui sostinę it prakeiksmas lydėjo kone periodiškai pasikartodavę gaisrai, šlavę ištisus kvartalus, o kartais, pasak amžininkų, pasiglemždavę ir visą miestą. Kaskart Vilniui iš naujo stojantis ant kojų ir rengiantis naują rūbą griežtėjo statybos reikalavimai, radosi vis naujų apribojimų net gyvenimo būdui – užsiimi gaisrą galinčiu sukelti verslu, būk mielas, išsikelk už miesto sienos, t. y.  į priemiesčius.

Zakopanės stiliaus namas Žvėryne, Kęstučio ir Vykinto gatvių sankirtoje. Igno Nefo nuotr.

Šiandien įstabiausių „medinukų“ daugiausia randame būtent istoriniuose priemiesčiuose, seniai tapusiuose neatskiriama Vilniaus dalimi: Šnipiškėse, Antakalnyje, Markučiuose, Žvėryne, Naujininkuose, Pavilnyje ir kitur. Kaip mūriniai namai nėra vienodi, taip ir „medinukai“ nėra vien paprastos trobelės – Vilniuje rasime ir kaimiškų namų, ir kurortinių vilų, ir dvarelių, ir šventovių. Šiame straipsnyje – keli ryškesni skirtingo tipo pavyzdžiai, kuriuos kiekvienas dar galime išvysti.

Bajoriškas palikimas

Dar 1413 m. Vilniuje lankęsis flamandų riteris Guillebert’as de Lannoy (Žiliberas de Lanua) pastebėjo, kad mūsų miestas yra labai chaotiškai užstatytas. Tikriausiai tą spalvingą mozaiką kūrė išraiškingame reljefe padrikai išsimėčiusios sodybos su dideliais sklypais, daržais, ūkiniais pastatais. Bėgant laikui mieste užstatymas tankėjo, didelė dalis tokių medinių dvarelių buvo nugriauta, o kai kuriuos tiesiog apsupo nauji pastatai ir užgožė buvusią jų didybę.

Iš tokių kadaise bajoriškų sodybų yra išlikęs įdomus pavyzdys visai netoli miesto centro – tai vadinamasis Antakalnio dvarelis (Antakalnio g. 8). Dėmesį patraukia ne tik įmantriai drožinėtas prieangis ir išlikę ūkiniai pastatai, bet ir neužstatytas didelis žemės plotas – tai kadaise čia buvusio garsaus Tivolio sodo likučiai. Čia veikė ir garsi to paties pavadinimo smuklė, vaišingumu viliojusi miestiečius ir atvykėlius.

Laikotarpių akistata

Senų medinių namų, sugrąžinančių į XX a. pr., XIX a. ar net XVIII a., gausiai išlikę Šnipiškėse. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, ėmusių formuotis palei seną, kadaise itin svarbų traktą į Ukmergę (Vilkmergę, Vilkomirą), kartu vedusį į turtingą prekybinį miestą Rygą. Abipus šio kelio, kurio pradžia buvo iškart už Žaliojo tilto, o vėliau ir palei Kalvarijų gatvę, ėmė dygti vis nauji pastatai. Šnipiškių „vizitine kortele“ laikyta plytų gamyba – molingas gruntas buvo kasamas Šeškinės kalne, dabartiniame Kalvarijų–Lvovo–Krokuvos gatvių rajone ir apylinkėse. Daugelis čia pagamintų plytų nusėdo senamiesčio pastatuose, o patys šnipiškiečiai dažniau rinkosi medį.

Dar ankstyvajame sovietmetyje sukurti planai, numatę naujojo miesto centro formavimą dešiniajame krante, t. y. dabartinėse Šnipiškėse, todėl daugelį metų „medinukai“ nebuvo liečiami, neužstatomi pigiausiais blokiniais namais, nes ši vieta buvo rezervuota ateičiai. Laikas bėgo, planai keitėsi, todėl mūsų dienas pasiekė kontrastingas vaizdas, kuriame akis į akį grumiasi „mažasis“ ir „didysis“ Vilnius.

Šnipiškės, S. Fino g. 6. Igno Nefo nuotr.

Šiandien dalis Šnipiškių yra paskelbta kultūros paveldo teritorija ir net gavo mįslingą pavadinimą „Skansenas“, perimtą iš garsaus etnografinio muziejaus po atviru dangumi Švedijoje. Čia irgi yra kur „pamuziejauti“ – vaikštant Giedraičių ir gretimomis gatvėmis akį traukia išlikę dailūs „medinukų“ langų apvadai, prieangių drožyba, o visa tai lydi neskubrus gyvenimo tempas.

Kurortas sostinės centre

Bene geriausiai dėl savo medinės architektūros žinomas Žvėrynas. Skirtingai nei Antakalnis, Šnipiškės ar Užupis, Žvėrynas nebuvo istoriniu priemiesčiu, veikiau – privati medžioklės valda iki pat XIX a. pabaigos. Taigi čia ilgus amžius būta tiesiog didelio miško su vos vienu kitu pastatu.

Artėjant XX a., Peterburgo pirkliai pastebėjo, kad vieta itin patraukli – miestas jau tįso Žvėryno link, o šiame – didelis senas pušynas, iš trijų pusių apsuptas Neries. Netrukus prasidėjo sklypų parceliacija, kurios tikslas – formuoti Žvėryną kaip kurortą. Kaip tik tuo metu, XIX–XX a. sandūroje, medinė architektūra išgyveno renesansą, vėl prisiminta, kad medis yra itin humaniška, universali statybinė medžiaga. Tuo metu ėmė kilti fantastiškos vilos Druskininkuose, Birštone, Palangoje, atitinkamai ir Žvėryne.

Pilnai rekonstruotas namas Žvėryne, D. Poškos g. 61. Igno Nefo nuotr.

Įspūdingiausi mediniai pastatai šiame Vilniaus rajone statyti būtent XX a. pr. Daugelis jų pasižymi itin gausia puošyba, kurioje susimaišę šveicariškos kalnų ir rusiškos kaimiškos architektūros bruožai. Daugeliu atvejų galite būti tikri – jei „medinukas“ Žvėryne yra gausiai drožinėtas, jam daugiau nei 100 metų.

O štai tarpukariu, Vilniui perėjus Lenkijos žinion, medinių pastatų nenustota statyti, tačiau jie tarsi ėmė sekti mūrinės architektūros madomis – modernizmu. Šiam stiliui būdingas lakoniškumas ir funkcionalumas tarsi veidrodyje ėmė atsispindėti ir tarpukariniuose Žvėryno mediniuose namuose. Jei čia pamatysite medinį namą, kuris beveik neturi dekoro elementų, galite spėti, kad jis atkeliavo iš tarpukario. Tiesa, tuo metu mėgtos kelios charakteringos detalės, pvz., prieangiai su kolonomis, itin savitu akcentu tapo saulutės formos piešinukai frontone.

Ambicinga miesto-sodo idėja

Ne mažiau įdomūs mediniai namai slepiasi sename pušyne Aukštuosiuose Paneriuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia ėmė augti įspūdinga miesto-sodo tipo gyvenvietė, vadinta „Jagiellonów“ (liet. Jogailaičių). Ji turėjo tapti rojaus kampeliu pavargusiems nuo miesto triukšmo ir taršos. Planų būta išties didelių – įrengti slidinėjimo trasų gretimuose kalnuose, paplūdimių zoną – prie Vokės, sanatoriją, bažnyčią… 1932 m. proskynose pradėtos formuoti gatvės, gyvenvietę ėmė pildyti dailūs mediniai namai. Dar Antrojo pasaulinio karo frontui nepasiekus Vilniaus, spaudoje buvo galima aptikti aibę žinučių, liaupsinančių Panerių grožį.

Deja, tragiški karo įvykiai ne tik nutraukė miesto-sodo plėtrą, bet ir iš esmės pakeitė vietovės veidą – sovietmečiu išplėstas geležinkelio mazgas, išdygo neįmantrių daugiabučių namų darbininkams. Nepaisant to, vaikštant šiame retai apgyvendintame rajone galima aptikti tuos žavius medinius egzempliorius, liudijančius tarpukariu čia dominavusią gerovę. Žavūs namai šmėsteli Baltosios Vokės, Juodšilių, Kadugių, Baravykų ir gretimose gatvėse.

Medinis namas Žemuosiuose Paneriuose. Igno Nefo nuotr.

Medinės šventovės

Medinės architektūros pavyzdžių Vilniuje yra ne tik gyvenamųjų, tačiau ir maldos namų gretose. Mieste išlikusios dvi medinės bažnyčios: 1908 m. pašventinta stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė Naujojoje Vilnioje, o 1935 m. katalikų bažnyčia Pavilnyje. Įdomu, kad Naujosios Vilnios cerkvė statyta tik kaip laikina viliantis, jog netrukus pavyks pastatyti naują mūrinę (Pirmasis pasaulinis karas planus pakoregavo), o dėl Pavilnio bažnyčios statybinės medžiagos – medis ar mūras – aštrios diskusijos tebevirė net ir išmūrijus jos pamatus. Belieka pasidžiaugti, kad tai, kas tuo metu kėlė rimtų diskusijų, šiandien džiugina savo unikalumu miesto kontekste.

Ar tai jau visas „mažasis“ Vilnius? Toli gražu. Raginu pažinti medinės architektūros lobyną paprastu būdu – dažniau pasivaikščioti anksčiau nematytose miesto erdvėse. Tyrinėkite miesto žemėlapį ir ieškokite jame kreivų gatvelių, kuriose stovi mažų namų. Tikėtina, kad ten rasite tai, kas maloniai nustebins. Galbūt netrukus medinę architektūrą galėsime pažinti ir muziejaus formatu – Vilniaus miesto savivaldybė drauge su Vilniaus memorialinių muziejų direkcija pradėjo įstabaus medinio namo Polocko g. 52, Užupyje, tvarkybą. Galutinis tikslas – medinės architektūros paveldo muziejaus įkūrimas.

Teksto autorius  – Albertas Kazlauskas

Šį straipsnį taip pat galite rasti „Neakivaizdinio Vilniaus” žurnalo Vasaros numeryje

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama. 

Skaidrė 17

Vasara Vilniuje – šlapia nuo įspūdžių

Plačiau